Posts Tagged ‘ vizualumas ’

Skaitmeninio meno dozė: performansas SONAR

Gyvename kaip niekada moderniame pasaulyje – mus supančios technologijos evoliucionuoja taip sparčiai, jog kone kas mėnesį sulaukiame naujos techninės revoliucijos; virtualioji erdvė ne tik plečia mūsų egzistencinę realybę, bet ir vis stipriau ir stipriau riša prie pastarosios. Skaitmeninės technologijos jau palietė bene visas įmanomas mūsų pačių būties sferas – tarpasmeninę, asmeninę ir interasmeninę. Kitų, buitiškesnių gyvenimo aspektų, irgi neaplenkė. Na ir kodėl gi ne – juk patys tai kuo maloniausiai leidžiame. Visgi, vienos gyvenimo srities skaitmenine invazija aš pati labai džiaugiuosi -meno.

„Na, tai kaip gi tas skaitmeninis menas Lietuvoje?“- uždavus tokį klausimą asmeniui užsiimančiam naujųjų medijų menais ar bent jau išmanančiam bei nuosekliai besidominčiam jų transformacijomis, galimi trys dažniausi atsakymo variantai:

a) (kapų tyla bei melancholiškas, į tolį nukreiptas, apsiblausęs žvilgsnis, neišleidžiant nė garso);

b) Retoriniu klausimas su lengva sarkazmo gaidele „Lietuvoje?“;

c) (išsamus, pozityvus bei įdomus pasakojimas, apie naujausią indėlį į šiuolaikinio meno plėtrą).

Gaila, kad trečiasis variantas – rečiausiai sulaukiamas.Tikrai neketinu paskutinio( pačio pačio paskutinio!) tinklaraščio įrašo teršti negatyvumu bei žiniasklaidoje kone įprastiniais tapusiais „Juoda juoda kur dairais…“pamąstymais.

Priešingai. Papasakosiu apie kai ką pozityvaus.

Šių metų balandžio 11-18d. į Kauną sugrįžo septintasis tarptautinis multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras“. Nors pats festivalis vyksta jau tikrai nebe pirmą kartą, šiemet jis pakeitė ne tik veiksmo vietą, bet ir savo koncepciją – ypatingas dėmesys buvo skiriamas jauniems naujųjų medijų menininkams, tepradedantiems savo kūrybinį kelią. Festivalio metu instaliacinį performansą pristatė ir VDU naujųjų medijų studentų grupė. Tiesą pasakius, nors pati šio renginio neaplankiau, bet visgi man labai pasisekė – laimingo atsitiktinumo dėka, gavau progą pakalbinti vieną iš minėto kūrinio sumanytojų bei įgyvendintojų – antrakursę VDU naujųjų medijų studentę bei BIONICS grupės narę Urtę Pakers.

POKALBIO OBJEKTAS: Performansas – instaliacija SONAR. Materialus, statiškas kūrinio pagrindas tampa modifikuojama vaizdo projektavimo lokacija. Objektas simbolizuoja suskaidytą, dinamišką ir kartu chaotišką skaitmeninę terpę. Performanse kuriami ir projektuojami vaizdai, tai abstrakčios asociacijos su medijų poveikiu – skatinti abstraktų mąstymą. Kartu visa stacionari, daiktiška instaliacija ir performanso sudedamos dalys – garsas ir vaizdas kuria estetinę, minimalistišką ir sterilią erdvę. Tuo bandoma išgryninti, tarsi, išvalyti technologinį ir skaitmeninį pasaulį nuo informacijos perkrovimo. Kuriamos priemonės transformuoja pažįstamą ir identifikuojamą virtualią erdvę, kuria fikciją.

KŪRĖJAI: Garsas – BIONICS, vaizdas –  VJ Raminta.

VIETA: Kūrinys buvo pristatytas 2012 m. balandžio 12 d. 18:30 val. VytautoDidžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedroje (Vytauto pr.71  Kaunas), salėje 101.

__________________________________________________________________________

Kotryna: Kas paskatino šio performanso idėją? Kokią žinią stengiatės pateikti žiūrovams?                                                                                                                                   

Urtė: Tiesą sakant, mes pratęsėme savo ilgą laiką puoselėjamą tradiciją -. kadangi, domiuosi fizika ir, galima sakyti, tuo sergu, o kolega, su kuria kuriame garsą ir padedame pagrindinius pamatus kūriniui, neprieštarauja (nes kažkiek pati prijaučia mokslui), šis kūrinys ir buvo paremtas fizikiniu reiškiniu sonaru (sonar  angl. sound „garsas“ + navigation „navigacija“ + ranging „nuotolio nustatymas“) – technologija naudojanti garsą, jo sklidimą, kaip priemonę komunikuoti ar aptikti objektus, esančius po vandeniu. Šiuo audiovizualiniu performansu stengiamės per garsą ir vaizdą perteikti minėtą reiškinį. Tiesa, „Sonar“ performanse išbandėme šį tą naujo – pasitelkėme trimatę erdvę, t. y. instaliaciją, ant kurios ir buvo projektuojamas vaizdas.

Kotryna: Performanse matyti aiškus vizualinis ir garsinis kulminacijos momentas, kai žalsvus, melsvus, gelsvus šviesos atspalvius pakeičia kraujo raudonumo apšvietimas. Ką simbolizuoja šis kitimas?                                        

Urtė: Sonaro pasikeitimą (akustinėse hidrolokatorių sistemose naudojami dažniai svyruoja nuo labai žemų (infrasoninių) iki labai aukštų (ultragarsinis)). Taip ir spalviniu atžvilgiu, iš trumpųjų šviesos bangų, pasikeičiama į ilgąsias (raudonas). Būtent raudonos spalvos šviesos bangų ilgis yra didžiausias. Na, o bendrai apibrėžus – perėjimą, evoliucionavimą.

Kotryna: Performansai išties labai šiuolaikiška meno rūšis, neretai į savo vyksmą įtraukianti ir žiūrovus. Ar lengva pritraukti publiką Lietuvoje? Kokios aplinkinių reakcijos sulaukiate?                                                                                     

Urtė: Na, performansai Lietuvoje nėra pati  populiariausia meno forma. Viena dėstytoja juokaudama yra pasakiusi, kad mes per savo renginius jų tikriausiai padarome daugiau negu Lietuvoje bendrai. Iš tiesų, Lietuvoje, lyginant su užsieniu, nėra gausu audiovizualinių performansų atlikėjų – kadangi patys į didžiąją sceną išeisime ne greičiau nei šį rudenį, o kol kas viską darėme tik universiteto ribose, tai sunku apibrėžti aiškią publikos nuomonę, tačiau aplinkinių susidomėjimą jaučiame. Žmonių reakcija būna įvairi ir tai yra natūralu. Kadangi, orientuojamės į skaitmeninį garsą, kuris turi tam tikrų techno muzikos prieskonių, nors stilistiškai naudojame ambient ir glitch muzikos estetikas, daugumai tai yra įdomu, nes šiuolaikinė visuomenė yra orientuotą į „elektroninį garsą“. Visgi, esame netiesiogiai gavę ir kritikos iš tų žmonių, kurie dievina natūralius gamtos garsus bei tų, kurie vengia eksperimentų.

Kotryna: Jūsų perfomansai labai drąsiai naudoja skaitmenines medijas. Ar nebijote, jog aktyvus šių moderniųjų technologijų taikymas gali užgošti pačio kūrinio idėją? Juk žmonės stebėdami vizualiai įspūdingą reginį yra linkę nepastebėti kitų jo aspektų.                                                                                             

Urtė: Būtent todėl, mes ir stengiamės kuo aiškiau pateikti pagrindinę kūrinio idėją per garso ir vizualizacijų santykį, kad stebėtojas, neturėdamas gilesnių fizikinių žinių ar tiesiog neperskaitęs kūrinio aprašo, galėtų jusliškai išgyventi tam tikras patirtis. Šiuo atveju, medijos mums tik gelbsti išreiškiant tam tikras idėjas.

Kotryna: Su kokiais sunkumais susiduriate ruošdami performansus? Ar lengva praktiškai įgyvendinti savo kūrybines idėjas?                                                                                                                                       

Urtė: Be to, kad idėjiškai ruošiame performansą, turime užsiimti ir įvairiais techniniais reikalais, kurie su kūrybą nieko bendro neturi, kas šiek tiek apsunkina patį kūrybos procesą. Dėl kūrinio įgyvendinimo – negaliu atsakyti ar tai sunku, ar ne. Kiekvienas audiovizualinis performansas kas karta tampa technologiškai sudėtingesnis ir savo verte brangesnis. Manau, kad dirbant viską galima padaryti.

Kotryna: Leisiu sau truputį pasmalsauti: užsiminei apie perfomansų atlikimo vertę. Nemateriali jų vertė – nenusakoma. Na, o ta, turinti fiskalinę išraišką? Ar didelio biudžeto performansų parengimui reikia? Tenka investuoti patiems?

Urtė: O aš leisiu sau pajuokauti – keleto metų maksimalios VDU stipendijos tikrai neužtektų. Jei skaičiuotume visas išlaidas, t.y. patalpų nuomą, garso aparatūrą, projektorius bei visą kitą, tai tikrai išeitų nemaža suma. Kadangi, dalį šių reikiamų dalykų gauname iš universiteto arba šiuo atveju „Centro“ festivalio organizatorių, tai tenka pasirūpinti tik tam tikrų medžiagų įsigijimu. Taip, tenka investuoti, bet bendrame kontekste, tos sumos nėra itin didelės.

Kotryna: Gal galėtum plačiau papasakoti apie technologinį „Sonar“ kūrimo procesą? Kokius prietaisus, programas naudojote? Ar ilgai truko pasirengimo procesas?                                                                                                                                      

Urtė: Pats pasirengimo procesas truko puse mėnesio (garso, vaizdo bei instaliacijos konstrukcijos paruošimas). Pagrindinis mūsų įrankis buvo kompiuteris. Per jį galime ne tik redaguoti įsirašytus aplinkos garsus, bet taip įvairias garso dažnių moduliacijas, kuriant naujus garsus. Iš esmės, kiekvienas performansas tampa savotiška improvizacija, nes niekada nežinai kuria linkme pakryps viskas. Visada pasiruošime tam tikrą planą, kai darome performansą kartu  su VJ R@mj, kad pasiektume vaizdo ir garso sinchroną. Kai grojame su vizualizacijomis, kurios automatiškai reaguoja į skleidžiamą garsą, labiau atsiduodame improvizacijai.

Kotryna: Perfomansai peržengia įprastines muziejinio meno ribas, kuris tarsi yra „ rankomis neliečiamas“ bei tam tikra prasme desakralizuoja įprastinį meną. Manai, kad tokie pokyčiai – į gerą?                                                                        

Urtė: Man tai pats žavingiausias meno bruožas – visada keistis, įnešti kažką naujo. Iš savo asmeninės pozicijos visada pateisinu eksperimentus, kurie turi aiškų loginį pagrindą (nėra daromi bet kaip ir tik po to „pritempiami“ prie kažkokios reikšmės).

Kotryna: Kokios meno rūšys suteikia didžiausią įkvėpimą? Kaip dalini savo simpatijas skaitmeninėms ir tradicinėms meno rūšims?                                           

Urtė: Negaliu pasakyti, kuriai meno rūšiai labiausiai simpatizuoju, nes pati kuriu tiek garsą, tiek video, tiek paišau iliustracijas, kurioms šiuo metu skiriu mažiau laiko. Nepasakyčiau, kad tradicinės meno rūšys, įskaitant analoginę muziką, mums tapo neįdomios, nes visada malonu grįžti prie ištakų, nuo ko ir pradėjome – lapo popieriaus ar kažkokio instrumento. Nesame iš tų, kurie iškart „sėdo“ prie kompiuterio ir grojo 🙂

Kotryna: Sakyk atvirai, ko gi labiausiai trūksta šiuolaikinio, modernaus meno plėtrai ir pripažinimui mūsų Marijos žemėje?                                                             

Urtė: Pati užaugau tautinėje įvairovėje su šiek tiek kitomis vertybėmis, tai teko pastebėti, kad Lietuvoje žmonės yra per daug aptingę, o pradeda rimtai pradeda dirbti tik tuomet, kai išvyksta svetur. Taip ir šiuolaikinis menas Lietuvoje. Nesakau, kad visais atvejais, tačiau dažnai jam trūksta kokybės ir profesionalaus atlikimo, kuris turėtų būti lygiavertiškai derinimas su idėja.

Ačiū Urtei už labai smagų ir įdomų interviu! Savo ruožtu linkiu kūrybinės sėkmės bei neišsenkančio atkaklumo, įgyvendinant pačias novatoriškiausias ir drąsiausias idėjas:)

Fotografijos iš asmeninių Urtės Pakers bei Vaidos Virbickaitės  archyvų.

Parengė Kotryna Jonaitytė

Nukrypimas №2: Mums dvejinasi akyse!

Kiekvienas gyvename skirtingai, taigi ir pasaulį matome skirtingai. Akys – mūsų organai, kurie perduoda impulsus į smegenis ir mes galime aplinką suvokti smegenyse atsirandančiais vaizdiniais. Bet akys mus dažnai apgauna. Netikite? Leiskite, įrodysiu…

Kiek kojų turi šis keistas dramblys?

Kiek čia lentų – keturios ar trys?

Tai antis ar triušis?

Turbūt  jau supratote kur lenkiu. Taip, tai optinės apgaulės arba optinės  iliuzijos – vaizdiniai, kurie sukelia skirtumus tarp vizualiai (akyseir smegenyse) suvokiamos tikrovės ir tarp objektyvios tikrovės. Šios optinės iliuzijos mokslininkams jau ilgą laiką padeda tirti smegenų ir akių funkcionavimo principus.

Taigi, patogiai įsitaisykite ir pasinerkite į optinių iliuzijų pasaulį….

Šiame paveikslėlyje tikrai niekas nesisuka – jis statiškas!

Ir čia, turbūt, galite įžvelgti judėjimą?:)

Ar neatrodo, jog skrituliai nuolat “keliauja” aplink kvadratus?

Kur jums labiau patiktų – terasoje ar aikštėje?

Ar romėnų kareivis stovi tarp trijų apvalių kolonų ar arkos viduryje?

Ar įmanomas toks kubas?

Ar šis pasimatymas jau pasmerktas?

Jūsų pastabumo tyrimas. Ar galite šiame paveikslėlyje surasti 9 žmones?

Jei galite rasti 6 – jūsų pastabumas įprastas. 
Jei suradote 7 – jūsų pastabumas geresnis nei vidutinis. 
Jei suradote 8 – jūs labai pastabus. Džiaukitės. 
Na, o jei radote 9 – jūsų pastabumas neeilinis. Jūs išradingas ir turite gerą intuiciją. Galite pasigirti Šerloko Holmso pastabumu.

Na, o dabar pažaiskite. Bent kartą niekur nebėkite, atsipalaiduokite ir sekite toliau esančias nuorodas.

Pasilenkite artyn ir žiūrėkite į piešinio centre esančius 4 taškelius bent 30 sekundžių. Tada užsimerkite ir atloškite savo galvą, kad veidas būtų nukreiptas aukštyn (galima žiūrėti ir į šviesią sieną). Išvysite šviesų skritulį… likite užsimerkę! Netrukus kai ką išvysite ir tame skritulyje!

Kiek juodų taškų matote linijų susikirtimuose?

Žiūrėkite į tašką centre ir pilka dėmė aplink po kurio laiko pradės nykti.

Ir pabaigai, pats linksmiausias „Krioklio efektas“.

Pasilenkite artyn ir žiūrėkite į besisukančių spiralių centrą mažiausiai 30 sekundžių (galima ilgiau). Po to pažiūrėkite į kitus objektus aplink – savo ranką, sienas kambaryje ir t.t. Ar nieko neįprasto nematote?

Šis efektas buvo pastebėtas ir aprašytas R. Addamso, kaip Krioklio efektas (waterfall effect), kadangi buvo pastebėtas žiūrint į krioklį, o po to pažvelgiant kitur.

Viliuosi, jog Jums visiems patiko:)

Parengė Ieva Meškauskaitė


Nukrypimas №1: itin skaitmeninės OMOcat iliustracijos

Sveiki, brangūs skaitytojai, beklaidžiojantys po šį kuklų tinklaraštį!

Jau kelias savaites  talpiname čia mūsų  komandos rašytojų sukurtus straipsnius, praėjusius mano vykdomą face-control. Visgi, man, užimančiai ne pačias įdomiausias redaktorės pareigas, taipogi norisi palikti nors menkutį skaitmeninį pėdsaką viešojoje MP4 ir komunikacijos erdvėje. Kadangi mūsų tinklaraštis dedikuotas vaizdo, garso, technologijų bei komunikacinei sintezei, nusprendžiau užveisti kategoriją, sukoncentruotą būtent į pirmuosius du veiksnius.

Kaip, mielieji, jau supratote, ši skiltis skirta akių, ausų ir galbūt kitų juslių(na, ekraną visada galima pačiupinėti…) atgaivai. Malonūs garsiniai/vizualiniai dirgikliai, į kuriuos bus galima paganyti akeles, kai šios nuvargs nuo straipsnių skaitymo ir prašviesinti galvelei, kai toji perdegs nuo minėtų straipsnių analizavimo.

Šioje mini-skiltyje nekritikuosime, nereflektuosime, neieškosime gilios metafizinės ir transcendentinės būties esmės(nebent ji per klaida įsiveltų – tokiu atveju redakcija už straipsnio turinį neatsako), o tiesiog dalinsimės ir mėgausimės.

Pirmajame įraše norėčiau pristatyti iliustratorės iš saulėtosios Kalifornijos, internetinėje erdvėje save personalizuojančios kaip mielą skaitmeninį kačiuką OMOcat, modernia, futuristine ir maloniai akinančia skaitmenine kūryba.

Patogiai įsitaisykite, atsiloškite ir grožėkitės!

Daugiau iliustracijų: http://omocat.tumblr.com/

Parengė Kotryna Jonaitytė

Plačiau apie video komunikaciją internete

Tobulėjančiame pasaulyje keičiasi ne tik aplinka, bet ir mes, mūsų tarpusavio bendravimas. Tarpasmeninės komunikacijos priemonės vis labiau plinta mūsų kasdieniniame gyvenime. Ar kada būtume pagalvoję, jog bendrausime ir matysime žmogų kitame pasaulio krašte net neišėję iš namų? Manau, tikrai ne. Neabejotina, jog visuotinė prieiga prie modernių multimodalinių komunikacijos sistemų turi didžiulį potencialą keisti bei praturtinti socialines sąveikas tarp asmenų. Ir visgi, turbūt ne vienas sutiktumėte, jog bendrauti su žmogumi jį matant yra kur kas lengviau, nei tik girdint jo balsą.

Video konferencijos

Mokslininkų įrodyta, jog bene svarbiausias žmonių sąveikos aspektas yra regimoji komunikacija. Naujosios technologijas suteikia galimybę išvysti asmeninis, su kuriais bendraujame, nesvarbu kokiame pasaulio krašte jie bebūtų. Labiausiai paplitusi tiesioginė vizualinė komunikacija yra video konferencijos. Jų vieta visuomet  būna internetas. Pačios konferencijos yra dviejų rūšių: viešos ir uždaros.Prie viešųjų video konferencijų gali jungtis kiekvienas norintis, o į uždarą konferenciją patekti galima tik esant pakviestam jos šeimininko arba turint specialius prisijungimo duomenis.Pastarąsias ypač mėgsta verslininkai.Šiuolaikinė aukštos kokybės komunikacija ir naujosios technologijos jiems atveria naujas bendradarbiavimo galimybes.Partnerių geografinė gyvenamoji vieta tampa visiškai nebesvarbi. Tai ne tik mažina verslo kelionių bei komandiruočių poreikį, bet ir padeda sutaupyti išties nemažai laiko, kuris verslo pasaulyje yra itin brangus. Tačiau tai ne vieninteliai reikšmingi video konferencijos privalumai.Dažniausiai šie virtualūs susitikimai yra įrašomi, todėl juos peržiūrėti ir analizuoti galima daugybę kartų.Beje, dažniausiai video konferencijose pasireiškia aktyvesnis dalyvavimas ir intensyvesnės diskusijos, nes žmonės jaučiasi saugiau ir drąsiau.

Video pokalbiai

Kita regimosios komunikacijos forma, iš esmės skirta asmeniniam naudojimui, yra video pokalbiai.Jiems reikia visai nedaug: intertinės(web)  kameros bei programos, galinčios sujungti abu pašnekovus, pavyzdžiui, skype arba facebook.Laisvalaikiu bendrauti su draugais ar giminaičiais, dalintis norima informacija ir megzti naujas pažintis dar niekada nebuvo taip paprasta.Norint geriau suprasti, kaip keitėsi mūsų bendravimas iki šių video komunikacijos laikų, siūlau pažiūrėti šį nuotaikingą animacinį filmuką:

Video pranešimai

Tačiau komunikacija vyksta ne tik tarp individų – dabartiniame pasaulyje labai svarbi yra ir masinė komunikacija. Pagrindinį šios komunikacijos formos skirtumą nuo aprašytų video konferencijų bei pokalbių atskleidžia pats jos pavadinimas.Į itin plačias auditorijas orientuota informacija pateikiama trumpais vaizdo pranešimais. Tai gali būti įvairūs trumpametražiai filmukai, animuoti pranešimai ar profesionaliai sukurtos reklamos – visos video priemonės, kurios teikia mums tam tikrą informaciją. Tokią vaizdinę komunikaciją dažniausiai pasitelkia įmonės ar organizacijos, negalinčios tiesiogiai komunikuoti su kiekvienu savo klientu ar vartotoju, todėl ieškančios alternatyvių bendravimo metodų.

Pabaigoje derėtų paminėti, jog nors internetas ir naujosios technologijos atnešė didžiulę naudą ir suteikė pasauliui galimybę siekti  kokybiškesnio bendravimo, be vargo dalintis informacija bei įveikti globalaus susisiekimo  problemas, niekada nereikėtų pamiršti tradicinės komunikacijos.Net ir pati moderniausia internetinė kamera nesugeba perteikti tų subtilių emocijų, kurias galime pastebėti tik bendraudami akis į akį.

Parengė Ieva Meškauskaitė