Posts Tagged ‘ VDU debatai ’

Priešrinkiminiai debatai VDU

Spalio pradžioje Vytauto Didžiojo universitete vyko priešrinkiminiai Seimo debatai, kuriuos organizavo Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (PMDF) dėstytojai bei savanoriai. Spalio 4 dieną juose dalyvavo (fotografijoje iš kairės) politinė partija „Sąjunga TAIP“ – pirmininkas Artūras Zuokas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, kuriems atstovavo dabartinis Teisingumo ministas Remigijus Šimašius, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – Mantas Adomėnas ir Darbo partija – Rytis Šatkauskas. Debatų kuratorius Giedrius Česnakas.

Debatai prasidėjo kiekvienos politinės partijos pristatymu ir pagrindinių siekių išsakymu. Kiekvienam politikui buvo duota po dvi minutes, kurių ne visiems užteko… Taip pat Giedriui Česnakui paklausus klausimų nė vienas politinės partijos atstovas nesugebėdavo tiksliai ir argumentuotai atsakyti bei „tilpti“ į duotą laiką. Galbūt politikams reikėtų išmokti savo mintis dėstyti trumpai ir aiškiai, be jokių išsisukinėjimų bei išvedžiojimų? Bet šiandien ne apie tai.

Taigi, pradėkime kalbėti apie vizualinius elementus debatų metu. Vėliavėlės, lipdukai ar tiesiog dominuojančios spalvos garderobe turėtų mums padėti iššifruoti, kokiai partijai, kokioms pažiūroms atsovauja atėjęs žmogus. Šiuose priešrinkiminiuose debatuose to pasigedau: nei vienas politikas neturėjo jokio „skiriamojo ženklo“. Pavyzdžiui, Darbo partijai atstovaujantis R.Šatkauskas galėjo užsisegti mėlyną kaklaraištį, nes juk ši spalva dominuoja jo partijos reklaminiuose klipuose, plakatuose bei logotipe. Taip daro JAV prezidentas Barack‘as Obama (su mėlynu kaklaraiščiu, kuris simbolizuoja demokratus) bei Mitt‘as Roomney (su raudonu – respublikonus) rengiamuose debatuose prieš JAV prezidento rinkimus. Ženkliukas švarko atlape – nebūtų pamaišęs nei vienam dalyvavusiam politikui.

Pirmasis prisistatinėjo Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų atstovas Mantas Adomėnas. Jis savo partijos programą pristatė įdomiu žodžių junginiu: „koncervatyvios modernizacijos“, bei paminėjo 3 dalykus: energetiką (jie pasisako už AE statybą), ekonominę krizę (jau suvaldyta) ir eksporto didinimą. Taip pat per visą debatų laiką norėjo įrodyti ar parodyti (kalbėjo nerišliai ir su ilgomis pauzėmis), kad dabartinė valdžia yra gera ir ja reikia pasitikėti. Tačiau, kaip galima pasitikėti žmogumi ar partija, kuriai jis atstovauja, kai paklaustas ne savo srities klausimo, jis tiesiog išsisuka pasakydamas: „<…>nenoriu komentuoti, ko nežinau“. Ką jau ką M.Adomėnas supranta ir moka, tai pašiepti savo oponentus: R.Šatkauską, dėl minimalios algos didinimo, replikuodamas Viktoro Uspashiko valdomose įmonėse esantį minimalų atlyginimą; A.Zuoką vienmandatinės apygardos (Vilniaus Senamiesčio) rinkimuose pralaimėjimą jam. Taigi, šiuose debatuose M.Adomėnas nepasirodė labai profesionalus bei keliantis pasitikėjimą rinkėjams. Jis tik pašiepdavo savo oponentus, o apie savo partiją nelabai ką galėjo pasakyti.

Darbo partiją pristatinėdamas Rytis Šatkauskas atrodė profesionaliau bei tvirčiau nei M.Adomėnas. Nors debatų pradžioje buvo šiek tiek nedrąsus, tačiau jiems įpusėjus, norėjo pasisakyti kiekviena paminėta tema ir įrodyti, kad jų partijos pagrindinis tikslas yra gerinti paprasto žmogaus gyvenimą. Dabartinį Lietuvos žmonių gyvenimą palygindamas su vergove žadėjo pakelti minimalų atlygį iki 1509lt. Patikino, kad jie nesimėto pažadais, o kiekvienas programos punktas yra „7 kartus pamatuotas“ ir tik tada įrašomas. Taip pat priminė, kad anksčiau buvę valdžioje, minimalų atlygį pakėlė nuo 400 iki 800lt. Taigi, suprask taip: kodėl mes to negalime pakartoti? Kalbėdamas daug gestikuliavo, taigi jautėsi užtikrintas ir žinantis apie ką kalba ir kaip tai padaryti (žinoma niekam neatskleidė tų metodų). Rytis Šapkauskas atrodė rimčiausias iš visų, o noras įrodyti, kad jais verta pasitikėti buvo ruškiai pastebimas.

„Sąjungą Taip“ pristatinėdamas jos lyderis Artūras Zuokas, mano manymu, komunikavo geriausiai. Atrodė rimtas, nors ir pajuokaudavo, pasitempęs bei profesionalus. Kartais atrodydavo, kad jis net nesiklauso savo oponentų, nes visą laiką „žaidė“ su savo plančetiniu kompiuteriu, tačiau netikėtai įsiterpdavo ir pasakydavo savo nuomonę bei replikuodavo oponentų atsakymus. A.Zuokas taip pat kalbėjo apie minimalaus atlyginimo kėlimą (žadėjo net 1000 eurų), atominę elektrinę (pasisakė prieš) ir žadėjo Seimo atgimimą (sumažinti Seimo narių skaičių, ilginti kadenciją ir pan). Vienintelis iš dalyvavusių net kelis kartus kartojo savo partijos numerį sąraše ir pabrėže, kad jie yra „geriausi tarp blogiausių“. Kadangi debatai vyko universitete, paminėjo jaunimą (pagrindinė auditorijos, žiūrinčios debatus, grupė) ir jo problemą su nuosavu būstu. Taigi, A.Zuokas atrodė labiausiai pasiruošęs: kalbėjo rišliai, pasitikėdamas savimi bei daug gestikuliavo rankomis.

Lietuvos respublikos liberalų sąjūdžio atstovas Remigijus Šimašius atrodė ramus ir malonus (dažnai šypsojosi, nelaidė bereikalingų replikų savo oponentams) žmogus. Tačiau kaip politiku asmeniškai aš juo nusivyliau. Mano manymu, politikas turi būti ryški asmenybė, o ne pilka pelytė, koks pasirodė Teisingumo ministras. Šio atstovo retorika nelabai skyrėsi nuo kitų politikų: pagrindinės paminėtos temos liko tos pačios (minimalus atlygis, naujos darbo vietos, ekonominė krizė), pažadų dalinimas, bet jų įvykdymo planas liko neatskleistas. Vienintelė frazė, kuri įsiminė, pasakyta iš R.Šimašiaus lūpų buvo: „atlyginimas ne mokamas, o uždirbamas“. Taip jis replikavo kolegas kalbančius apie minimalaus atlygio didinimą, nes jo atstovaujama partija „myli žmones, kurie dirba“. Šiaip R.Šimašius nebuvo labai įsimenantis debatų dalyvis, tačiau jo skleidžiama žinutė rinkėjams buvo gana ryški: „mes padėsime jums gyventi geriau“.

Apibendrinant debatus galima teigti, kad visi jų dalyviai kalbėjo apie temas, kurios šiuo metu valstybėje yra aktualiausios (minimalus atlygis, naujos darbo vietos bei atominės eletrinės statyba), tačiau nei vienas nepasakė, ką darys, kad garsiausi pažadai virstų tikrove. Taigi, vykę Seimo rinkimai parodė, ko Lietuvos žmonėms reikia. Ne pilkų pelyčių (Remigijus Šimašius), ne daug replikuojančių, bet nieko nepasakančių (Mantas Adomėnas), ne puikių oratorių (Artūras Zuokas), o žmogaus, kuris atrodo pasitinktis ir žinantis, ką kalba ir kaip tai pasiekti (Rytis Šatkauskas). Tik laikas parodys, ar tauta pasirinko teisingai.

Parengė Ugnė Veličkaitė