Posts Tagged ‘ technologijos ’

Plačiau apie prietaisų valdymą mintimis

Norėčiau pratęsti savo pasvarstymus, apie tai, kur link einame mus veda technologijos ir kaip jos keičia ar pakeis mūsų gyvenimą. Šį kartą norėčiau panagrinėti galimybę mintimis valdyti technologijas. Ši tema gali pasirodyti kaip labai tolimos ateities vizijos. Tačiau dar prieš pora savaičių IMB kompanijos atstovai paskelbė, kad po penkerių metų mintimis valdomi telefonai taps mūsų kasdienybe. Ši kompanija teigia, kad jau dabar yra testuojami ir eksperimentų metu puikius rezultatus rodo telefonai, galintys Jums 5sakius mintimis surinkti norimą numerį ar  žinutę.

Plačiau apie tai laidai „Info Diena“ sakė IBM atstovė Lietuvoje Jurga Buividienė : „Iš tiesų tas minčių skaitymas atrodo utopinis. Tačiau tai yra tam tikrų smegenų sričių suaktyvėjimas ir tai yra tiesiog elektriniai impulsai. Šiuolaikinės technologijos geba pagauti ir suprasti tuos impulsus. Jau dabar yra daromi bandymai, kai į automobilius integruojamos saugumo sistemos ir viena iš tokių bandomų saugumo sistemų yra tai, kad kompiuteris skaito žmogaus išgąstį ir paspaudžia stabdžio pedalą greičiau negu žmogus pats spėja perkelti koją ant stabdžio pedalo. Prognozuojama, kad tokios technologijos reaguos į sudėtingesnes mintis, ir, pavyzdžiui, mes galėsime paskambinti savo draugui vien pagalvoję, kad norime jam paskambinti.“

Kam tikrai įdomu, kokiu būdu technologijos sugeba jausti mintis, paieškokite literatūros, jos tikrai daug ir šis procesas nėra sunkiai suprantamas. Tačiau aš norėčiau visus trumpai supažindinti su tuo, kas jau yra pasiekta šioje srityje ir pristatyti pora įdomių, sėkmingai įgyvendintų projektų.

Mintimis valdoma riedlentė

„Chaotic Moon Labs“ inžinieriai, sukūrė elektrinę riedlentę, kuri valdoma mintimis ir važiuoja be jokių problemų. Ši riedlentė valdoma dar 2008 metais sukurtu neurošalmu, kuris analizuoja smegenų elektromagnetinius impulsus ir taip atskiria komandas, kurias vykdo riedlentės variklis. O komandos labai paprastos: greičiau, lėčiau, stot. Riedlentės maksimalus greitis 50 km/h. Kaip visa tai atrodo ir veikia, pažiūrėkite šiame kūrėjų pristatomajame filmuke:

Mintimis valdomas automobilis

Vokiečių kompanija „Autonomos labs“ žengė dar įspūdingesnį žingsnį ir sukūrė mintimis valdomą automobilį. Šiam projektui buvo panaudotas tas pats „Emotive EPOC“ neurošalmas, kurio pagalba buvo valdomas patobulintas automobilis.  Šis projektas sudėtingesnis tuo, kad atsiranda naujos komandos, tai posūkiai į šonus. Kad vairuotojas galėtų saugiai išriedėti su automobiliu į gatvę, jam teko iš pradžių pasitreniruoti su kompiuterine programa, kol perpras valdymą mintimis. Nors valdymas mintimis ir apsiribojo mašinos judėjimo komandomis, bet to tikrai užtenka įrodant, kad jau ir šiai dienai, minčių skaitymas nėra tokia jau tolima ateitis. Tačiau visada geriau tai pamatyti ir savo akimis.

Valdykite žaidimus mintimis

Kaip tikriausiai pastebėjote, abu šie projektai įgyvendinti naudojant „Emotive EPOC“ neurošalmą. Šį šalmą galima nusipirkti už 750 dolerių iš gamintojų svetainės. Jį jūs gausite su visais reikalingais priedais, programine įranga ir instrukcijomis. Tačiau kur jį panaudot? O kur tik sugalvosite. Nebūtina dairytis mašinos valdomos mintimis, gali užtekti ir sureguliuoti šį prietaisą taip, kad Jums daugiau niekada nereikės naudoti kompiuterio pelės – ją galėsite valdyti mintimis. Taip pat galima nesunkiai sureguliuoti žaidimų parametrus ir jau dabar pajusti, ką reiškia valdyti automobilį mintimis, nenaudojant jokių vairų ar žaidimų pultelių.

Taigi, jeigu jau šiandien iš pirmo žvilgsnio atrodančios utopiškos valdymo mintimis idėjos gali būti prieinamos eiliniam žmogui ir naudojamos kai kuriuose namų veiklose. Tad ar sunku patikėti, kad taip sparčiai vystantis technologijoms  IMB kompanijos žodžiai išsipildys ir savo telefonus taip pat valdysime mintimis?

Parengė Viktoras Jasaitis

Technologinė dvikova: juostelė prieš skaitmeną

XIX amžiuje L. J. M. Daguerre pakeitė tuometinį pasaulį sukurdamas dagerotipiją – vaizdo užfiksavimą poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje. Taip „piešiant šviesa“(phos – šviesa, graphis – teptukas) gimė fotografija. Tačiau dabartinė-skaitmeninė fotografija smarkiai skiriasi nuo senosios-juostinės fotografijos tiek  nuotraukų gavimo procesu, tiek pačiu esminiu fotografijos suvokimu. Ar iš tiesų fotografija yra savo kryžkelėje?

Apie skaitmeninę ir juostinę fotografiją yra pačių įvairiausių nuomonių –  tiek teigiamų, tiek neigiamų. Fotomenininkas Paulius Normantas kartą yra pasakęs: „Skaitmeninė fotografija yra duobkasė“. Ką gi jis turėjo omenyje?

P. Normanto nuomone, šiuolaikinė fotografija yra kryžkelėje – skaitmeninės technologijos gadina fotografijos meną. Gal kiek aštroka ir gana kategoriška nuomonė, bet tiesos šiame menininko teiginyje yra. Dauguma fotografų mėgėjų(o kartais, būkim atviri, ir profesionalais save tituluojančių) net nesuvokia fotografijos esmės. Nusiperka gerą skaitmeninį fotoaparatą ir „šaudo“ viską iš eilės, kitaip tariant, užsiima žaidimu „point and shoot“. Padaro šie fotografai po 100, 200 ar 300 kadrų, o iš jų tinkamų ekspozicijoms – nulis. Kodėl taip? Todėl, kad visiškai nesigilinama į fotografijos pagrindus, kompoziciją, šviesos bei kontrastų svarbą, kuri sudaro netgi 70% fotografijos vizualinės estetikos. Naudojantis juostiniu fotoaparatu, fotografas turi labai ribotą galimų kadrų skaičių, todėl privalo  gerai apgalvoti nuotraukas, išžvalgyti vietovę, susipažinti su objektu bei apmąstyti pačią būsimų fotografijų tematiką. Taip fotografai iš vienos juostelės, kurioje telpa (priklausomai nuo juostelės tipo) apie 30 kadrų sugeba padaryti apie 10 gerų ir tinkamų parodoms nuotraukų.  Iškalbinga ir statistika teigianti, kad prieš 20 metų išsivysčiusiose šalyse tik kas 7 žmogus turėjo fotoaparatą, o dabar – kiekvienas. Fotografija keičiasi kaip niekada sparčiai.

Mano manymu, „juostinės“ nuotraukos turi savito grožio pačiame fotografijos procese. Atidus fotografavimas, nuotraukų ryškinimas, jų didinimas, skenavimas, kopijavimas ir panašios užduotys. Ilgas, bet labai įdomus procesas, kurio metu niekada nenuspėsi, kokias nuotraukas pavyko išgauti iš užfiksuotų kadrų.

Tačiau negi skaitmena yra sopanti rakštis visoje fotografijoje? Pats tokiai minčiai visiškai nepritariu. Tai tiesiog naujas etapas. Skaitmeniniu fotoaparatu gautų nuotraukų kokybė(ne tiek techninė, kiek prasminė) priklauso nuo fotografo požiūrio į fotografiją. Manau, jog nesvarbu, ar bus fotografuojama skaitmeniniu, ar juosteliniu foto prietaisu, viskas priklausys nuo fotografuojančiojo vaizduotės ir pasaulio suvokimo. O fotoaparatas, kad ir kokios  rūšies bebūtų, tai viso labo tėra tik įrankis; pagalbininkas padedantis vizualiai išreikšti tam tikrą idėją ar sumanymą.

Žvelgiant iš techninės pusės, skaitmena turi labai daug pliusų, tačiau ir juosta, kad ir kokia sena bebūtų, tai pat nėra prasta. Trumpai palyginkime šiuos du fotografijos būdus:

Skaitmenos privalumai: lankstumas (greitai keičiamos kortelės, nereikia ryškinti nuotraukų, nėra apsišvietimo pavojaus ir t. t.), redagavimas (beribės galimybės fotografijas koreguoti įvairiomis kompiuterinėmis programomis), spalvos (gaunamos realios spalvos derinant baltos spalvos balansą, nereikia keisti juostelės ar filtro, pasikeitus apšvietimo šaltiniui), kokybė ir detalumas, senėjimas (skaitmeninės fotografijos fiziškai nepasensta), dauginimas be kokybės praradimo ir daugybė kitų.  Išties daug ir įvairių privalumų. Kalbant apie juostos pranašumus, būtina paminėti, kad kokybe skaitmenai pastaroji beveik nusileidžia, ypač didesnio formato juostelės, kurios perteikia savitas spalvos. Taipogi, didelis privalumas yra maža kaina už tikrai gerą kokybę.

Juosta ar skaitmena, skaitmena ar juosta? Vieningo atsakymo nėra ir negali būti. Tai priklauso nuo pačio fotografo filosofijos ir požiūrio į gyvenimą, jo prioritetų bei galimybių. Kaip jau ir minėjau, pati geriausia fotografo įranga yra ta, kurią jis sugeba efektyviausiai išnaudoti. Puikios fotografijos užfiksuojamos skaitmeniniu fotoaparatu? Fantastika! Pasitelkiamas juostinis fotoaparatus? Lygiai taip pat nuostabu!

P. S. Palyginimui pateikiu keletą nuotraukų fotografuotų tiek juostiniu, tiek skaitmeniniu fotoaparatu – patys nuspręskite, kurios fotografijos Jums arčiau širdies.

Parengė Rokas Tenys

Plačiau apie filmų terapiją

Kino svarba pastarųjų dviejų amžių kultūroms ir visuomenėms sunkiai paneigiama. Filmai visuomet buvo ne tik vienas iš populiariausių būdų pasyviai pramogauti, tačiau ir puiki priemonė skleisti idėjas, daryti įtaką kultūrų ar subkultūrų formavimuisi. Kinas kaip niekas kitas gerai sugeba vis toliau stumti visuomenėje vyraujančio priimtinumo ribas bei kreipti dėmesį į socialines problemas. Pastaraisiais metais populiarėja dar viena filmų teikiama galimybė – psichoterapinė funkcija. Pasak psichologijos profesoriaus Gary Solomon, filmų terapija gali turėti teigiamos įtakos įvairiausiems pacientams, išskyrus kenčiantiems nuo psichozės. Taip pat, filmų analizavimas kartu su pacientu, gali pagelbėti ir pačiam psichoterapeutui geriau suprasti bei pažinti pacientą ir jam padėti.

Savęs atspindys žydrajame ekrane

Istorijų, alegorijų ar paveikslų analizės, siekiant suvaldyti psichologinius negalavimus, psichoterapinėje praktikoje buvo taikomos jau seniai. Tačiau filmai gali turėti žymiai efektyvesnį poveikį už tradicinio meno priemones dėl savo daugialypiškumo. Pasak intelektų įvairovės teorijos, žmogus turi septynis „intelektus“: loginį, lingvistinį, vaizdinį, klausos, tarpasmeninį, kinestezinį, bei vidinį-asmenišką. Kuo daugiau šių intelektų yra suaktyvinama, pasitelkiant skirtingus informacijos apdorojimo būdus, tuo greičiau žmogus priima informaciją ir mokosi. Pasak psichoterapeutės Birgit Wolz, filmai stimuliuoja visus septynis žmogaus intelektus, kurie padeda pasiekti aukščiausių savivokos rezultatų.

Psichoterapinis filmų analizavimas tikrai nereiškia bandymo atspėti jo kūrėjų mintis ar suvokti pagrindinę, neretai paslėptą, filmo idėją. Tai – labiau savo vidinio pasaulio analizavimas. Bandymas savas vertybes, problemas ir savybes suvokti stebint filmų herojus. Susitapatinimas su kuriuo nors veikėju gali neišreikštas baimes, problemas ir kitas kankinančias emocijas. Filmai, kaip ir sapnai, gali atskleisti pasąmonėje vykstančius procesus ir taip padėti suvokti savo elgesį bei efektyviau jį suvaldyti. Visgi, pačiam žmogui gali būti sunku objektyviai įvertinti tai, ką ir kodėl jis jaučia, susieti šiuos potyrius su savo realia patirtimi. Būtent dėl šių priežasčių rekomenduojama filmus žiūrėti kartu su psichoterapeutu, o vėliau su juo aptarti įspūdžius, jausmus ar kilusias mintis. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir suvokti, kodėl viena ar kita scena atrodo juokinga, ar labai skaudi. Su profesionalaus gydytojo pagalba daug lengviau išsiaiškinti tikrąją kilusių emocijų prigimtį.

Terapijos galia

Birgit Wolz šitokią terapiją vadina šiuolaikiniu šamanizmu, kuris padeda  smegenimis atrasti suvokiamą kelią į savo „sielą“. Filmai kaip ir eilėraščiai ar muzika, analizuojant simbolius ir prasmes, padeda derinti mūsų emocijas, intuiciją ir logiką, t. y. suvokti ir spręsti problemas vieningai sujungiant iracionalią ir racionalią smegenų veiklas.

Gary Solomon netgi rengia paskaitas kalėjimuose, kurių metu filmus naudoja kaip pagalbą kaliniams suvokti savo veiksmus, poelgius ir jų motyvus. Taip stengiama juos emociškai paveikti, padėti pasimokyti iš jau padarytų klaidų. Palengvinti psichologines problemas filmų pagalba galima ne tik su psichoterapeuto pagalba, bet ir individualiai. Gary Solomon pataria patiems išsirinkti filmą, kuris atspindėtų dabartines žiūrovo problemas. Pavyzdžiui, turintys priklausomybės problemų galėtų peržiūrėti „Traukinių žymėjimą“, o bandantys susitaikyti su netektimi „Plienines magnolijas“. Internetiniame puslapyje http://www.cinematherapy.com/choosing.html pateikiami filmų sąrašai suskirstyti pagal kategorijas: padedantys įveikti emocines problemas, suteikiantys motyvaciją įvairiose situacijose ar supažindinantys su įvairiomis problemomis.

Vis dėlto, nors filmų terapijos būdas gali padėti psichoterapeutui geriau suprasti pacientą bei jo problemas, šis metodas jokiu būdu negali tapti gydymo alternatyva. Iškilus problemoms, kelionė į kino teatrą neturėtų atstoti kelionės į gydytojo kabinetą. Net ir padedant specialistui, filmų terapija dažniausiai naudojama tik geriau susipažinti su pacientu, padėti jam atsiverti ir suvokti save. Taigi, nepaisant filmų terapijos teikiamos naudos, tai neturėtų tapti pagrindine gydymo priemone.

Parengė Tomas Asminavičius

Plačiau apie interneto poveikį vartotojų savimonei

Jau daugelį metų internetas vienaip ar kitaip keičia bei formuoja milijonų žmonių įpročius. Mes praleidžiame daug laiko prisijungę prie vienos ar kitos jo tarnybos, ieškodami informacijos ar patys ją įkeldami. Pasaulinis tinklas tapo neįkainojamu įrankiu įvairaus pobūdžio tyrėjams ir rašytojams – informacijos paieška, anksčiau priversdavusi kelias dienas praleisti bibliotekoje, dabar užima vos kelias minutes. Porą raktinių žodžių, įvestų į Google  ar kokią nors kitą paieškos sistemą, keletas paspaustų nuorodų ir štai, prieš mūsų akis išnyra įdomus faktas ar citata, kurios paieška be šių modernių technologijų būtų užtrukusi labai ilgai. Internetas paslaugiai pateikia ir margą pramogų spektrą – pradedant asmeninių minčių viešinimu(pvz., tinklaraščio rašymu) ir baigiant audiovizualinių įrašų peržiūra.

Internetas tapo universalia informacijos perdavimo platforma, saugančia neįtikėtiną kiekį duomenų. Tačiau ši nauda turi savo kainą. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje informacijos sklaidos priemonių teoretikas Marshall McLuhan pastebėjo, kad šios priemonės nėra tik pasyvios informacijos perdavėjos. Jos keičia pačios informacijos apdorojimo būdą. Naudojimosi internetu kaina – koncentracijos ir kritiško mąstymo gebėjimų sumažėjimas. Kitaip sakant, mūsų sąmonė pamažu prisitaiko prie informacijos pateikimo būdo, egzistuojančio internete – greitai judančio informacijos srauto.

Šį fenomeną pastebi ne vienas intensyviai internetu besinaudojantis žmogus: kuo daugiau laiko praleidžiame internete, tuo sunkiau susikaupiame palinkę prie ilgų, spausdintinių tekstų. Pavyzdžiui, Scott Karp, garsus tinklaraščio apie interneto žiniasklaidą savininkas, pripažįsta jau kurį laiką visiškai neskaitantis knygų, nors anksčiau tai buvo vienas didžiausių jo pomėgių.

Kone keisčiausias dalykas yra tas, kad patogioji informacijos sklaidos priemonė sukėlė dabar jau plačiai pripažįstamą socialinę problemą – priklausomybę nuo interneto. Anot specialistų, internetu ir kompiuteriais piktnaudžiauja dažniausiai 12–17 metų asmenys. O priklausomybė nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų dažniausiai nustatoma 25–35 amžiaus žmonėms. Interneto mėgėjai įvardija tokius šios priklausomybės simptomus: pernelyg daug laiko praleidžiama prie kompiuterio, nepaisant šeimos ir artimųjų poreikių, be tikslo naršoma informacijos perpildytuose tinklapiuose, nesivadovaujant jokiais aiškiai suformuluotais tikslais. Teoriškai, psichologinis atsiribojimas nuo interneto turėtų padėti mums geriau valdyti savo tikrojo gyvenimo ir gyvenimo internete santykį.

Jau dabar apstu programinės įrangos, padedančios kontroliuoti mūsų veiksmus internete, tačiau daugeliu atvejų tai tėra programos, skirtos tėvams, norintiems kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi internetu. Visgi, spragą rinkoje užuodusios įmonės, ima kurti produktus, skirtus suaugusiems, kurie nori neblaškomi skaityti internete arba pri(si)versti atsijungti nuo trijų dvigubų v tinklo, kai ateina tam skirtas laikas.

Faktas, jog daugelis jau pasižada kurį laiką nesinaudoti internetu tam, kad netaptų priklausomi nuo technologijų,  įrodo, jog mes tik pradedame apsibrėžti savo „santykius“ su internetu. Atsijungimas yra tiesiog vienas iš būdų kontroliuoti skaitmeninę kultūrą ir užtikrinti, kad žmogus, o ne mašina, yra padėties šeimininkas. Tačiau verta susimąstyti, ar kraštutinis atsisakymas to, kas mums patinka, nėra dar viena priklausomybės forma? Juk mintys vis vien sukasi apie tą patį objektą.

Apibendrinant verta pasakyti, kad virtuali, daugiaterpinė technologija kasdieną pasitarnauja milijonams žmonių –  internetas tapo žemėlapiu, laikrodžiu, spauda, naujienų šaltiniu, skaičiuotuvu, telefonu, radiju, televizija ir dar daugeliu kitų dalykų. Tačiau, jam sugėrus kokią nors technologiją, ji neišvengiamai pasikeičia. Pavyzdžiui, straipsnyje apie antikinę literatūrą, ima mirgėti su tekstu nesusijusios nuorodos, šalia atsiranda reklaminiai skydeliai ar skaitytojų komentarai. Tuo pat metu kompiuterio ekrane gali pasirodyti pranešimas apie naują elektroninio pašto žinutę ar netikėtai iššokti reikalavimas atnaujinti sisteminę įrangą. Rezultatas – išskaidytas dėmesys, sumažėjęs atidumas ir tuščiai iššvaistytas laikas.

Parengė Simona Motuzaitė

Stereomood: skaitmeninė muzikos ir emocijų darna

muzika visada užėmė didelę kone kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį. ji mus supa net tiesiogiai to nesiekiant – didieji prekybos centrai, norėdami sukurti jaukią atmosferą, nuolatos transliuoja pop stiliaus muziką, gatvėje pralekiantys automobiliai dažnai „apdovanoja“ praeivius ritmingos šiuolaikinės muzikos garsais ar tiesiog filmo ar laidos metu girdime vieną ar kitą malonią melodiją. muzika yra mūsų gyvenimo dalis, norime to ar ne. tačiau kokia tikroji jos paskirtis – negi tai viso labo malonus garsinis fonas? manau, jog daugelis pritars mano teiginiui, jog pagrindinis bet kokios muzikos tikslas yra sukelti emocijas, pažadinti jausmus ar ištraukti iš nebūties jau palaidotus prisiminimus. būtent tokia filosofija vadovaujantis atsirado tinklapis „stereomood“.

kas gi tas „stereomood“?

paprastai tariant, „Stereomood“ –  tai internetinė svetainė, kurioje galima klausytis muzikos. iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai dar vienas eilinis muzikinis tinklapis. visgi, „stereomood“ yra unikalus projektas skirtas tikriems muzikos mylėtojams. šiame tinklapyje melomanams siūloma muzika suskirstyta ne pagal tipą, žanrą, atlikėją ar išleidimo datą, o pagal nuotaiką.  taip taip, nuotaiką. „stereomood“ suteikia savo vartotojams galimybę dabartinę savijautą išreikšti(o gal „iliustruoti“?) atitinkama muzika.

pagal nuotaiką, sakote?

kartais ryte, beveik priverstinai atmerkus akis, taip norisi išgirsti melodiją, kuri išblaškytų, galutinai pažadintų ir nuteiktų aktyviai bei produktyviai dienai. pasitelkus „stereomood“ tinklapį nebereikia raustis po asmenines garso bibliotekas, ieškoti tinkamos dainos, o paskui šimtus kartų spaudinėti „play“ mygtuką. pakanka tiesiog pasirinkti norimą nuotaiką iš gausaus sąrašo ir namus užpildo muzikos garsai. šiandien jautiesi liūdnai? galbūt slegia erzinančios nesėkmės? „stereomood“ svetainės parinkčių lentelėje tereikia spustelėti „happy“ arba „cheerful“ kategoriją ir praskaidrinti sau nuotaiką. O galbūt nori likti surūgęs ir pasimėgauti pykčiu, skirtu visam plačiam pasauliui? „stereomood“ vėlgi gali padėti! „sad“, „angry“ arba „melancholic“ kategorijos labai dažnai dominuoja nuotaikų sąrašo viršuje. nors tinklapis muziką į kategorijas dažniausiai skirsto pagal nuotaikas ar jausmus, tačiau pastaroji gali būti skirta ir konkrečioms veikloms. galbūt įtemptai mokaisi, gal atsipalaidavęs ruoši vakarienę, o galbūt tiesiog nori pamiršti visus sunkios dienos rūpesčius ir panirti į hipiškai atpalaiduojančią atmosferą – ši svetainė gali pasiūlyti tinkamą muzikinį foną bet kokiai veiklos rūšiai.

ar rekomenduočiau šią svetainę kitiems?

be abejo. „stereomood“ mane žavi itin plačiu muzikos žanrų pasirinkimu – pasiekiamos tūkstančiai dainų, tiesa, kiekviena nuotaika turi skirtingą kiekį sau priskirtų kūrinių. visgi, pasirinkimas tikrai gausus. taipogi, man labai patinka minimalistinis, tačiau šiuolaikiškas ir stilingas svetainės dizainas. nuolat besikeičiantis fonas, kuriame pasirodančios nuotraukos dažniausiai būna parinktos tikrai nuostabiai: meniškos, subtilios, kartais netgi truputėlį šokiruojančios, tačiau nepaliekančios abejingų. ši internetinė svetainė turi savitą teksto pateikimo stilių, kurį „pasivogiau“ rašydamas šį straipsnį – tekstas rašomas tik mažosiomis raidėmis. tikriausiai mūsų redaktorę ištiks lengvas širdies smūgis pamačius, jog visame straipsnyje nėra didžiųjų raidžių, tačiau tikiuosi, kad ji nepradės taisyti straipsnio ir tyliai burnoti „kaip mane čia žudo…“(nieko tokio, redaktoriai jau užsigrūdinę – red.past.). bet kokiu atveju, „stereomood“ dizainas tikrai išskirtinis. paprasti, tačiau labai įdomūs vizualiniai sprendimai kelia norą tiesiog stebėti įvairias detales ir mėgautis reginiu. nors iš pradžių dizainas atrodo gana chaotiškas, geriau jį ištyrinėjus, nesunkiai galima pastebėti tikrai puikiai apgalvotą estetikos ir šiuolaikiškumo derinį.

vis dėlto, labiausiai mane žavintis „stereomood“ bruožas yra muzikos kokybė bei platus autorių pasirinkimas. šis tinklapis muziką pateikia, turbūt, aukščiausia įmanoma kokybe. tiesa, nebandžiau muzikos klausytis per ypatingą techniką arba pasikonsultuoti su žmonėmis, turinčiais nepriekaištingą muzikos meno supratimą (deja, esu iš tų apie kuriuos sakoma „meška ant ausų buvo užlipusi“), tačiau remdamasis savo kuklia patirtimi kokybe tikrai negaliu skųstis. džiugu, jog „stereomood“ svetainė suteikia galimybę pristatyti savo muzikinę kūrybą labai įvairiems menininkams. šioje svetainėje dominuoja mažiau žinomi (tačiau tikrai ne prastesni nei didieji muzikos pasaulio grandai!) atlikėjai bei grupės. muzika surenkama iš visų virtualiosios erdvės „pakampių“ ir neturėtų nuvilti nei vieno, mėgstančio gerą, tačiau ne itin didelio populiarumo sulaukusią muziką. projekto savininkai dažniausiai talpina iš internetinių dienoraščių surinktą muzikinę medžiagą(iš daugiau nei 150 tinklaraščių), tačiau nevengia ir „indie“  bei visiškai nežinomų atlikėjų. ieškodamas savo mėgstamos dainos gali maloniai nustebti, nes muzikos bibliotekoje dažniausiai yra net keletas to paties kūrinio skirtingų versijų, vadinamųjų „cover’ių“ (lietuviškas žodžio atitikmuo, mano nuomone, nelabai gražiai skamba), kurie paįvairins, o gal ir leis iš naujo atrasti, atrodo, jau tūkstantį kartų klausytą dainą. taigi, „stereomood“ yra išties puiki vieta pasireikšti nežinomiems kūrėjams.

tai tiek?

deja, taip. kadangi nemoku tinkamai užbaigti savo darbų, paskutines apžvalgos eilutes paskirsiu paraginimui visiems išbandyti šį nuostabų interneto teikiamų galimybių bei originalių idėjų simbiozės pavyzdį. tikiuosi, jog „stereomood“ praskaidrins jūsų gyvenimą taip, kaip kad praskaidrino manąjį.

Parengė Mindaugas Laurinaitis

Plačiau apie komunikacijos poreikio kaitą

Komunikacija yra be galo svarbi visame pasaulyje. Vienas iš komunikacijos būdų dvidešimt pirmame amžiuje – socialinės svetainės. Pastarosios jau pasiekė virsmo tašką ir yra apskaičiuota, kad iki 2012 metų daugiau kaip 600 milijonų žmonių yra užsiregistravę socialinių tinklų svetainėse. Taigi galima drąsiai teigti, kad poreikis bendrauti didėja ir tuo pačiu keičiasi.

Minėti tinklai turi galią keisti kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Internetinis socialinis tinklas iš pagrindų pakeičia tai, kaip mes matome save, kaip sąveikaujame su kitais, kaip dirbame, kokiais naujais būdais dalyvaujame mus supančioje aplinkoje ir ją plečiame. Prisimenant socialinių tinklų pradžią, iš esmės, jie buvo naudojami beveik vien asmeniniams tikslams. Tačiau laikui bėgant tie tikslai pradėjo keistis, nes transformavosi žmonių poreikiai, atsirado technologinės naujovės. Žmonės juose pradėjo ne tik bendrauti, bet ir skleisti kur kas įvairesnę informaciją, kurti adresų knygą, „daryti“ reklamą, ieškoti bendraminčių, jungtis į tam tikras grupes, naudotis naujais šaltiniais…

Taigi pasigilinkime, kaip socialiniai tinklai veikia skirtingų profesijų atstovų profesinę savirealizaciją, pavyzdžiui, politikus ir žurnalistus.

Politikai

Kaip jau minėjau, skirtingų profesijų atstovai socialiniais tinklais arba juose pateikta informacija stengiasi pasinaudoti savaip. Minint politikų komunikaciją socialiniuose tinkluose, galima teigti, kad jie internetine erdve naudojasi dėl politinio aktyvumo. Tai padeda suburti socialines grupes, kuriose būtų sprendžiami probleminiai klausimai susiję su politika ar siūlyti tam tikras politines idėjas bei kelti susirūpinimą jomis.

Politinės partijos naudojasi interneto teikiamu viešumo potencialu ne tik kaip politiniu įrankiu, bet ir kaip vienu iš pagrindinių būdų išvengti neteisingos informacijos sukonstruotos žiniasklaidos. Socialiniuose tinkluose patys politikai apie save skleidžia norimą informaciją, tiek asmeninę, tiek ir susijusią su jų darbu, ir taip įgydami populiarumo bei žinomumo tarp žmonių. Taigi, socialiniai tinklai politikams teikia kur kas daugiau galimybių nei tik bendrauti su visuomene.

Politiniams veikėjams, priklausantiems nuo visuomenės paramos, novatoriškumo regimybė yra beveik tokia pat, kaip ir taikymasis prie vyraujančių idėjų bei struktūrinių galimybių. Politinis spektaklis reikalauja, kad partijų lyderiai, demonstruodami savo talentus ir taip įtvirtindami savo  teisę valdyti kitus, žengtų naujais takais. Anksčiau kurti patrauklų politinės partijos lyderio įvaizdį buvo galima pasitelkiant kalbą, gestus. Šiandien daugybė įvairių partijų atstovų naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, jose sparčiai tobulėjančiomis  saviraiškos formomis ir tuo pačiu kuria tam tikrą savo įvaizdį socialiniuose tinkluose.

Dėmesio sutelkimas ir tam tikras konstravimas į technines priemones, nesvarstant tikslų, taip pat padeda išrinkti lyderį. J. Habermasas įtaigiai argumentuoja, kad techninis diskursas išstumia vertybinį diskursą. Naujai įsivyraujantis diskursas politikos lyderiams padeda išlaikyti paramą dar ir todėl, kad dėmesį telkia į tariamų veiksmų originalumą, nukreipdamas jį nuo jų efektyvumo, palaikant esamą konkuruojančių grupių jėgų pusiausvyrą. Taigi galima daryti išvadą, kad komunikacija tobulėja, keičiasi atsižvelgiant į visuomenėje esančius žmonių interesus. Tai kaitai reikšmingos įtakos turi ir pakitęs politikų „noras“ su žmonėmis dalintis informacija, šitokiu būdu pritraukiant publikos dėmesį.

Žurnalistai

Šios specialybės atstovai socialiniais tinklais yra linkę pasinaudoti „iš kitos pusės“. Demokratijos sargai ganėtinai greitai sugalvojo, kaip tinkamai ir naudingai galima pasinaudoti socialinių tinklų teikiama viešumo galimybe.

Niekas nepaneigs, jog per paskutinį dešimtmetį internetas ir interneto žiniasklaida itin smarkiai pasikeitė ir atvėrė kelius plėtotis socialinei žiniasklaidai. Dabar daugelis žinių žmones vėl pasiekia, tam tikra prasme, priešindustrine forma – iš lūpų į lūpas. Tik anksčiau žmonės apie įvairius dalykus pranešdavo kitiems pokalbių metu, nes ne visi turėjo galimybę perskaityti tam tikras naujienas, sužinoti, kas vyksta jų aplinkoje. Šiandien ta naujausia informacija yra perduodama žodiniu pavidalu kur kas modernesniu metodu. Pasitelkiant kompiuterį, socialinius tinklus, mobilųjį telefoną galima greitai ir labai lengvai paskleisti norimą informaciją.

Socialiniai tinklai – tai vieša erdvė, kurioje ne tik eiliniai piliečiai, bet ir vieši asmenys savanoriškai pateikia daug asmeninės informacijos (jų pačių sukurtame profilyje). Taigi, būtent tokios informacijos apie visuomenei rūpimus ir pažįstamus žmones ieškantys žurnalistai, šiose vietose gali skaityti, rinkti pateiktą informaciją, įsirašyti nuotraukas, bandyti susitarti dėl interviu ar atsakymus į opius bei aktualius klausimus gauti tiesiog nusiuntus žinutę. Juk žmogų susirasti socialiniame tinkle yra visai nesunku – tereikia žinoti jo vardą ir pavardę. Tokiu atveju žurnalistas gali pasiekti bet kokį žmogų ganėtinai greitai, taupant savo asmeninį laiką ir tuo pačiu bandant plėsti pažįstamų žmonių ratą. Taigi sumanūs ir šiuolaikiški žurnalistai, gali greitai gauti tikslią informaciją apie nepažįstamą žmogų, kuris kažkokiu aspektu yra svarbus visuomenėje. Visgi, informacijos ieškantys žurnalistai pirmiausiai turi mokėti tinkamai bendrauti bei pasirinkti tinkamą prieigą prie žymaus asmens, o tik po to pasinaudoti turimomis komunikacijos technologijomis.

Taigi poreikis bendrauti, keistis informacija su kitais yra tiesiog neišvengiamas. Jis buvo, yra ir bus svarbus. Tačiau jo kaita yra akivaizdi. Juk nenumaldomai keičiasi žmonių mąstymas: tam ženklios įtakos turi šiuolaikinės technologijos, interneto erdvė, lengviau pasiekiamas išsilavinimas… Žmonės pradeda dalintis į tam tikras internetines-socialines grupes, kurdami savo poreikius atspindinčias kryptis bei apibrėždami jas. Mano nuomone, tokią kaitą galima pavadinti tikru progresu, kuris yra naujų, teigiamų permainų ženklas.

Parengė Agnė Sinkevičiūtė

„Second life“ – ar egzistuoja antra realybė?

Kas yra antras gyvenimas? Ar jis tikrai egzistuoja? Jei taip, tai kur? Ką jis man gali suteikti? – tokie ir panašūs  klausimai kyla neretam iš mūsų išgirdus žodžių junginį „second life“(iš anglų kalbos išvertus – antras gyvenimas). Būtent tokiu pavadinimu buvo pakrikštytas 2003 metais Linden Lab sukurtas ir tais pačiais metais publikos teismui pateiktas virtualus žaidimas. Dabar – tai pats populiariausias virtualus pasaulis, kuriame savo antrąjį gyvenimą kuria daugiau kaip 20 milijonų užsiregistravusių vartotojų. Tačiau, kad ir koks populiarus šis žaidimas yra pasaulyje, Lietuvoje jis, visgi, didelio dėmesio nesulaukė.

„Second life“ – tai kompiuterinis žaidimas, kurio svarbiausia ypatybė yra ta, jog į 3D kompiuterinės grafikos erdvę perkeltas mūsų realus pasaulis. Šioje skaitmeninėje plotmėje nėra kitiems kompiuteriniams žaidimams įprastų tikslų, kuriuos būtina įvykdyti – žaidėjai tiesiog gyvena virtualų gyvenimą:  dirba, bendrauja, pramogauja, gal net įkuria savo verslą ar užsiima panašiomis, realiame pasaulyje gana įprastomis veiklomis. Žinoma, šis žaidimas išties turi išskirtinių privalumų – pavyzdžiui, galimybė virtualius pinigus paversti realiais ar vartotojams suteikiama laisvė keliauti bei aplankyti tas pasaulio vietas, kurios tikrame pasaulyje daugumai yra nepasiekiamos. Kadangi „Second life“ prilygsta realiam pasauliui, natūralu, kad ten egzistuojantys avatarai (jais gali būti ir žmonės, ir gyvūnai – tai priklauso nuo to, kaip žaidėjas nori save pateikti), gali ne tik klausytis virtualių paukščiukų čiulbesio ar matyti virtualias žydinčias gėles, bet ir apsipirkinėti, eiti į koncertus, vykstančius realiu metu, ir smagiai leisti laiką panašiais būdais. Kaip ir kituose socialiniuose tinkluose, „antrame gyvenime“ taip pat pasitaiko apgavysčių dėl asmenybės – avataro tikrumo, tačiau daugumai žaidėjų nė motais ar jų virtualiųjų draugų skaitmeniniai atvaizdai atitinka realią vartotojo išvaizdą ar ne. Tai visiškai netrukdo susirasti naujų draugų, su jais bendrauti, flirtuoti, susitikinėti ar net susituokti šio žaidimo erdvėje. Kaip jau minėjau, laisvė yra labai svarbus šio projekto veiksnys. Šiame žaidime sąvoka „laisvė“ suprantama kaip neribojama galimybė pagal savo norus ar nuotaikas keisti savo(avataro) išvaizdą, formuoti charakterį, lankytis pačiose įvairiausiose vietose ir pamiršus santūrumą(o gal net gėdos jausmą) bendrauti su kitais pasaulio žmonėmis visiškai nevaržomai.

Plačiau nagrinėjant „Second life“ socialinius aspektus, būtina paminėti, jog tai vieta, turinti daugiau negu vieną funkciją, būdingą ir kitiems socialiniams tinklams – bendravimą. Šis žaidimas jau seniai tapo ir verslo vieta, inovatyvumu aplenkdamas nemažai populiariausių socialinių svetainių. „Antrojo gyvenimo“ skaitmeninėje erdvėje renkasi labai įvairūs žmonės – ne tik realaus pasaulio atsiskyrėliai ir jaunimas kaip, galbūt, mano dauguma. Netgi priešingai – šį žaidimą itin pamėgo vidutinio amžiaus žmonės iš viso pasaulio. Pastebėję tokias tendencijas, verslininkai nepabijojo išbandyti naują ir drąsią idėją – virtualioje žaidimo erdvėje reklamuoti, plėtoti ir netgi pardavinėti savo produkciją. „Second life“ žaidime savo verslo salas turi tokios kompanijos tokios kaip „Adidas“, „IBM“, „Nissan“, „Coca–Cola“, „Reebok“, įvairiausi pasaulio bankai, universitetai ir kiti. Bene visos šios verslo milžinės renkasi čia reklamos sumetimais, nes tai labai palanki erdvė jų rinkodarai plėsti. Lietuva ne išimtis. Norėjusi neatsilikti nuo pasaulio naujovių, „Omnitel“ buvo pirmoji kompanija Lietuvoje, kuri įkūrė savo salą „antrame gyvenime“. Deja, ji ilgai negyvavo, kadangi Lietuvos vartotojų nebuvo tiek daug, kad šis originalus bandymas būtų pasiteisinęs. Beje, vienas įdomiausių dalykų „Second life“ žaidime yra tai, jog šis virtualus pasaulis turi labai realią ekonomikos sistemą, t. y. egzistuoja pinigai, kuriuos žmonės gali užsidirbti virtualiai ir išleisti realiai. Taip pat galimas ir atvirkštinis variantas – realius pinigus investuoti į žaidimą, o virtualioje erdvėje uždirbtus pinigus vėl iškeiti į JAV dolerius. Beje, virtualios valiutos kursas taipogi nuolat keičiasi, visgi, nepaisant svyravimų, 1 JAV doleris prilygsta maždaug 270 Lindeno virtualių dolerių. Žinoma nemažai atvejų, kai „Second life“ vartotojai  iš šio žaidimo sugeba užsidirbti pragyvenimui. Būdų uždirbti pinigus yra ne mažiau nei realiame gyvenime(gal netgi priešingai), o sėkmės atveju galima tapti ir milijonieriumi.

Taigi, trumpai apžvelgus šio virtualaus žaidimo galimybes, gali kilti mintis, jog tai – nuostabus projektas su begale įvairių privalumų, leidžiančių realizuoti save, laisvai elgtis, susirasti naujų draugų bei neišeinant iš namų ir neturint realaus darbo uždirbti pinigus! Visgi, tenka dažnam tenka nusivilti – viskas nėra taip paprasta kaip, galbūt, atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia daug kantrybės ir laiko kol žaidimas atneša trokštamų „vaisių“. Nuomonių apie „Second life“ esti išties labai įvairių. Vieni džiaugiasi antru pasauliu ir jo siūlomais malonumais, o kiti į šį „reikalą“ žiūri skeptiškai ir mano, kad nėra normalu vos realiame gyvenime patyrus nesėkmę, bėgti laimės bandyti į virtualią erdvę. „Juk tai nėra tikra!“, – priekaištauja skeptikai. Šių kritikų abejonės toli gražu nėra nepagrįstos. Įstrigti virtualioje erdvėje yra labai paprasta, o ištrūkti – be galo sunku. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų jau tapo rimtu internetinės kartos sutrikimu – nieko linksmo neskirti realaus pasaulio nuo virtualaus. Neretai žaidimų aistruoliai taip atsiriboja nuo tikrovės, jog pastarųjų niekas nebesieja su realiu pasauliu apart žmogiškųjų poreikių, t. y. maisto, vandens, na gal dar ir mokesčių. Ruošiant šią apžvalgą, teko skaityti įvairių atsiliepimų ir straipsnių, kuriuose teigiama, jog „Second life“ žaidimas skatina virtualią neištikimybę, kuri neretu atveju pasibaigia labai realiomis poros skyrybomis. Žmonės praranda šalia esančius mylimuosius „iš kūno ir kraujo“ vardan antro pasaulio, antrų draugų, antrų meilužių ar net antrų sutuoktinių.

Taigi apibendrinant, galima drąsiai teigti, jog antra realybė tikrai egzistuoja ir netgi atrodo labai puiki ir patraukli, tačiau verta susimąstyti ir apie iš pirmo žvilgsnio nematomus pavojus. „Kartą pabandęs negali sustoti“ – šis posakis labai tiktų apibūdinti „Second life“. Sutinku, kad tai – labai įdomus žaidimas, kuris, greičiausiai, įtrauktų ir mane, nors nesu didelė kompiuterinių žaidimų mylėtoja. Tenka pripažinti, jog siūlomi „antrojo gyvenimo“ privalumai tikrai vilioja: juk tai vieta, kuri gali atstoti ne tik socialinį tinklapį, padedantį palaikyti ryšius su draugais ir susirasti naujų pažinčių, bet ir realų darbą ar pramogų šaltinį. Tačiau nereikia pamiršti savęs pačio ir realaus pasaulio teikiamų galimybių. Juk tikrame pasaulyje galimybės taip pat neribotos.

Parengė Inga Bartuševičiūtė