Posts Tagged ‘ technologija ’

Skaitmeninio meno dozė: performansas SONAR

Gyvename kaip niekada moderniame pasaulyje – mus supančios technologijos evoliucionuoja taip sparčiai, jog kone kas mėnesį sulaukiame naujos techninės revoliucijos; virtualioji erdvė ne tik plečia mūsų egzistencinę realybę, bet ir vis stipriau ir stipriau riša prie pastarosios. Skaitmeninės technologijos jau palietė bene visas įmanomas mūsų pačių būties sferas – tarpasmeninę, asmeninę ir interasmeninę. Kitų, buitiškesnių gyvenimo aspektų, irgi neaplenkė. Na ir kodėl gi ne – juk patys tai kuo maloniausiai leidžiame. Visgi, vienos gyvenimo srities skaitmenine invazija aš pati labai džiaugiuosi -meno.

„Na, tai kaip gi tas skaitmeninis menas Lietuvoje?“- uždavus tokį klausimą asmeniui užsiimančiam naujųjų medijų menais ar bent jau išmanančiam bei nuosekliai besidominčiam jų transformacijomis, galimi trys dažniausi atsakymo variantai:

a) (kapų tyla bei melancholiškas, į tolį nukreiptas, apsiblausęs žvilgsnis, neišleidžiant nė garso);

b) Retoriniu klausimas su lengva sarkazmo gaidele „Lietuvoje?“;

c) (išsamus, pozityvus bei įdomus pasakojimas, apie naujausią indėlį į šiuolaikinio meno plėtrą).

Gaila, kad trečiasis variantas – rečiausiai sulaukiamas.Tikrai neketinu paskutinio( pačio pačio paskutinio!) tinklaraščio įrašo teršti negatyvumu bei žiniasklaidoje kone įprastiniais tapusiais „Juoda juoda kur dairais…“pamąstymais.

Priešingai. Papasakosiu apie kai ką pozityvaus.

Šių metų balandžio 11-18d. į Kauną sugrįžo septintasis tarptautinis multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras“. Nors pats festivalis vyksta jau tikrai nebe pirmą kartą, šiemet jis pakeitė ne tik veiksmo vietą, bet ir savo koncepciją – ypatingas dėmesys buvo skiriamas jauniems naujųjų medijų menininkams, tepradedantiems savo kūrybinį kelią. Festivalio metu instaliacinį performansą pristatė ir VDU naujųjų medijų studentų grupė. Tiesą pasakius, nors pati šio renginio neaplankiau, bet visgi man labai pasisekė – laimingo atsitiktinumo dėka, gavau progą pakalbinti vieną iš minėto kūrinio sumanytojų bei įgyvendintojų – antrakursę VDU naujųjų medijų studentę bei BIONICS grupės narę Urtę Pakers.

POKALBIO OBJEKTAS: Performansas – instaliacija SONAR. Materialus, statiškas kūrinio pagrindas tampa modifikuojama vaizdo projektavimo lokacija. Objektas simbolizuoja suskaidytą, dinamišką ir kartu chaotišką skaitmeninę terpę. Performanse kuriami ir projektuojami vaizdai, tai abstrakčios asociacijos su medijų poveikiu – skatinti abstraktų mąstymą. Kartu visa stacionari, daiktiška instaliacija ir performanso sudedamos dalys – garsas ir vaizdas kuria estetinę, minimalistišką ir sterilią erdvę. Tuo bandoma išgryninti, tarsi, išvalyti technologinį ir skaitmeninį pasaulį nuo informacijos perkrovimo. Kuriamos priemonės transformuoja pažįstamą ir identifikuojamą virtualią erdvę, kuria fikciją.

KŪRĖJAI: Garsas – BIONICS, vaizdas –  VJ Raminta.

VIETA: Kūrinys buvo pristatytas 2012 m. balandžio 12 d. 18:30 val. VytautoDidžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedroje (Vytauto pr.71  Kaunas), salėje 101.

__________________________________________________________________________

Kotryna: Kas paskatino šio performanso idėją? Kokią žinią stengiatės pateikti žiūrovams?                                                                                                                                   

Urtė: Tiesą sakant, mes pratęsėme savo ilgą laiką puoselėjamą tradiciją -. kadangi, domiuosi fizika ir, galima sakyti, tuo sergu, o kolega, su kuria kuriame garsą ir padedame pagrindinius pamatus kūriniui, neprieštarauja (nes kažkiek pati prijaučia mokslui), šis kūrinys ir buvo paremtas fizikiniu reiškiniu sonaru (sonar  angl. sound „garsas“ + navigation „navigacija“ + ranging „nuotolio nustatymas“) – technologija naudojanti garsą, jo sklidimą, kaip priemonę komunikuoti ar aptikti objektus, esančius po vandeniu. Šiuo audiovizualiniu performansu stengiamės per garsą ir vaizdą perteikti minėtą reiškinį. Tiesa, „Sonar“ performanse išbandėme šį tą naujo – pasitelkėme trimatę erdvę, t. y. instaliaciją, ant kurios ir buvo projektuojamas vaizdas.

Kotryna: Performanse matyti aiškus vizualinis ir garsinis kulminacijos momentas, kai žalsvus, melsvus, gelsvus šviesos atspalvius pakeičia kraujo raudonumo apšvietimas. Ką simbolizuoja šis kitimas?                                        

Urtė: Sonaro pasikeitimą (akustinėse hidrolokatorių sistemose naudojami dažniai svyruoja nuo labai žemų (infrasoninių) iki labai aukštų (ultragarsinis)). Taip ir spalviniu atžvilgiu, iš trumpųjų šviesos bangų, pasikeičiama į ilgąsias (raudonas). Būtent raudonos spalvos šviesos bangų ilgis yra didžiausias. Na, o bendrai apibrėžus – perėjimą, evoliucionavimą.

Kotryna: Performansai išties labai šiuolaikiška meno rūšis, neretai į savo vyksmą įtraukianti ir žiūrovus. Ar lengva pritraukti publiką Lietuvoje? Kokios aplinkinių reakcijos sulaukiate?                                                                                     

Urtė: Na, performansai Lietuvoje nėra pati  populiariausia meno forma. Viena dėstytoja juokaudama yra pasakiusi, kad mes per savo renginius jų tikriausiai padarome daugiau negu Lietuvoje bendrai. Iš tiesų, Lietuvoje, lyginant su užsieniu, nėra gausu audiovizualinių performansų atlikėjų – kadangi patys į didžiąją sceną išeisime ne greičiau nei šį rudenį, o kol kas viską darėme tik universiteto ribose, tai sunku apibrėžti aiškią publikos nuomonę, tačiau aplinkinių susidomėjimą jaučiame. Žmonių reakcija būna įvairi ir tai yra natūralu. Kadangi, orientuojamės į skaitmeninį garsą, kuris turi tam tikrų techno muzikos prieskonių, nors stilistiškai naudojame ambient ir glitch muzikos estetikas, daugumai tai yra įdomu, nes šiuolaikinė visuomenė yra orientuotą į „elektroninį garsą“. Visgi, esame netiesiogiai gavę ir kritikos iš tų žmonių, kurie dievina natūralius gamtos garsus bei tų, kurie vengia eksperimentų.

Kotryna: Jūsų perfomansai labai drąsiai naudoja skaitmenines medijas. Ar nebijote, jog aktyvus šių moderniųjų technologijų taikymas gali užgošti pačio kūrinio idėją? Juk žmonės stebėdami vizualiai įspūdingą reginį yra linkę nepastebėti kitų jo aspektų.                                                                                             

Urtė: Būtent todėl, mes ir stengiamės kuo aiškiau pateikti pagrindinę kūrinio idėją per garso ir vizualizacijų santykį, kad stebėtojas, neturėdamas gilesnių fizikinių žinių ar tiesiog neperskaitęs kūrinio aprašo, galėtų jusliškai išgyventi tam tikras patirtis. Šiuo atveju, medijos mums tik gelbsti išreiškiant tam tikras idėjas.

Kotryna: Su kokiais sunkumais susiduriate ruošdami performansus? Ar lengva praktiškai įgyvendinti savo kūrybines idėjas?                                                                                                                                       

Urtė: Be to, kad idėjiškai ruošiame performansą, turime užsiimti ir įvairiais techniniais reikalais, kurie su kūrybą nieko bendro neturi, kas šiek tiek apsunkina patį kūrybos procesą. Dėl kūrinio įgyvendinimo – negaliu atsakyti ar tai sunku, ar ne. Kiekvienas audiovizualinis performansas kas karta tampa technologiškai sudėtingesnis ir savo verte brangesnis. Manau, kad dirbant viską galima padaryti.

Kotryna: Leisiu sau truputį pasmalsauti: užsiminei apie perfomansų atlikimo vertę. Nemateriali jų vertė – nenusakoma. Na, o ta, turinti fiskalinę išraišką? Ar didelio biudžeto performansų parengimui reikia? Tenka investuoti patiems?

Urtė: O aš leisiu sau pajuokauti – keleto metų maksimalios VDU stipendijos tikrai neužtektų. Jei skaičiuotume visas išlaidas, t.y. patalpų nuomą, garso aparatūrą, projektorius bei visą kitą, tai tikrai išeitų nemaža suma. Kadangi, dalį šių reikiamų dalykų gauname iš universiteto arba šiuo atveju „Centro“ festivalio organizatorių, tai tenka pasirūpinti tik tam tikrų medžiagų įsigijimu. Taip, tenka investuoti, bet bendrame kontekste, tos sumos nėra itin didelės.

Kotryna: Gal galėtum plačiau papasakoti apie technologinį „Sonar“ kūrimo procesą? Kokius prietaisus, programas naudojote? Ar ilgai truko pasirengimo procesas?                                                                                                                                      

Urtė: Pats pasirengimo procesas truko puse mėnesio (garso, vaizdo bei instaliacijos konstrukcijos paruošimas). Pagrindinis mūsų įrankis buvo kompiuteris. Per jį galime ne tik redaguoti įsirašytus aplinkos garsus, bet taip įvairias garso dažnių moduliacijas, kuriant naujus garsus. Iš esmės, kiekvienas performansas tampa savotiška improvizacija, nes niekada nežinai kuria linkme pakryps viskas. Visada pasiruošime tam tikrą planą, kai darome performansą kartu  su VJ R@mj, kad pasiektume vaizdo ir garso sinchroną. Kai grojame su vizualizacijomis, kurios automatiškai reaguoja į skleidžiamą garsą, labiau atsiduodame improvizacijai.

Kotryna: Perfomansai peržengia įprastines muziejinio meno ribas, kuris tarsi yra „ rankomis neliečiamas“ bei tam tikra prasme desakralizuoja įprastinį meną. Manai, kad tokie pokyčiai – į gerą?                                                                        

Urtė: Man tai pats žavingiausias meno bruožas – visada keistis, įnešti kažką naujo. Iš savo asmeninės pozicijos visada pateisinu eksperimentus, kurie turi aiškų loginį pagrindą (nėra daromi bet kaip ir tik po to „pritempiami“ prie kažkokios reikšmės).

Kotryna: Kokios meno rūšys suteikia didžiausią įkvėpimą? Kaip dalini savo simpatijas skaitmeninėms ir tradicinėms meno rūšims?                                           

Urtė: Negaliu pasakyti, kuriai meno rūšiai labiausiai simpatizuoju, nes pati kuriu tiek garsą, tiek video, tiek paišau iliustracijas, kurioms šiuo metu skiriu mažiau laiko. Nepasakyčiau, kad tradicinės meno rūšys, įskaitant analoginę muziką, mums tapo neįdomios, nes visada malonu grįžti prie ištakų, nuo ko ir pradėjome – lapo popieriaus ar kažkokio instrumento. Nesame iš tų, kurie iškart „sėdo“ prie kompiuterio ir grojo 🙂

Kotryna: Sakyk atvirai, ko gi labiausiai trūksta šiuolaikinio, modernaus meno plėtrai ir pripažinimui mūsų Marijos žemėje?                                                             

Urtė: Pati užaugau tautinėje įvairovėje su šiek tiek kitomis vertybėmis, tai teko pastebėti, kad Lietuvoje žmonės yra per daug aptingę, o pradeda rimtai pradeda dirbti tik tuomet, kai išvyksta svetur. Taip ir šiuolaikinis menas Lietuvoje. Nesakau, kad visais atvejais, tačiau dažnai jam trūksta kokybės ir profesionalaus atlikimo, kuris turėtų būti lygiavertiškai derinimas su idėja.

Ačiū Urtei už labai smagų ir įdomų interviu! Savo ruožtu linkiu kūrybinės sėkmės bei neišsenkančio atkaklumo, įgyvendinant pačias novatoriškiausias ir drąsiausias idėjas:)

Fotografijos iš asmeninių Urtės Pakers bei Vaidos Virbickaitės  archyvų.

Parengė Kotryna Jonaitytė

Plačiau apie jausmaženklius – mimikos ženklus trumposiose žinutėse

Šių laikų bendravimo, komunikacijos pasaulyje yra labai populiarios trumposios žinutes (mobiliojo ryšio, interneto ir pan.).  Dabar jau pasidarė visiems įprasta rašyti trumpąją žinutę kartu su pridėtu jausmaženkliu arba kitaip tariant emocijų ikona – šypsenėle. Dauguma mano, kad nauja rašymo kultūra atsirado per šį paskutinį dešimtmetį. Kai kurie netgi teigia, kad Chuck Norris ir yra tas žmogus, kuriam išreikšti emocijas buvo sudėtinga, todėl jis sukūrė  jausmaženklius.Tačiau šios populiarios kultūros atsiradimo istorija yra kitokia.

Pirmasis pasiūlęs, emocijų reiškimui panaudoti rašybos ir skyrybos ženklus, buvo profesorius Scott E. Fahlman. Jis ne tik pasiūlė, bet ir parašė pirmąją žinutę elektroninėje skelbimų lentoje Carnegie Mellon Universitete. Ši žinutė buvo užregistruota, kaip pirmoji tokio tipo, todėl galėtume tiksliai švęsti šios kultūros gimimą, realizavimą. O gimimas buvo tikrai tikslus – 1982 metų rugsėjo 19 diena 11:44 valandą. Kaip atrodė pirmoji Scott E. Fahlman žinutė? Ji atrodė maždaug taip:

„9-Sep-82 11:44 Scott E Fahlman 🙂
From: Scott E Fahlman <Fahlman at Cmu-20c>
I propose that the following character sequence for joke markers:
🙂
Read it sideways. Actually, it is probably more economical to mark
things that are NOT jokes – given current trends. For this, use
:-(“

Nesunku įžvelgti tai, kad ši kultūra gimė palankioje terpėje t.y. studentiškoje aplinkoje, kuri iš principo yra veržli ir mėgstanti naujoves. Todėl išplitimas tapo žaibiškai greitas. Ilgainiuij jausmaženklių vis daugėjo, o jų panaudojimas tapo vis kūrybingesnis. Dabar jau sunkiai įsivaizduojamos mobiliosios žinutės, internetiniai socialiniai tinklapiai ir kitos komunikacijos programos, be jausmaženklių naudojimo. Tai tapo lyg norma trumpųjų žinučių, chat‘ų vartotojams.

Kai kurie analitikai mano, kad netolimoje ateityje jausmaženkliai bus sunorminti ir integruoti i bendrinę kalbą. Būtų galima įsivaizduoti, kaip tai atrodytų… 😀

Vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų jausmaženklių vartojimo skirtumai.

Pagrindinis skirtumas tarp vakarietiškos ir rytietiškos jausmaženklių rašymo kultūros yra skirtingas ženklo užrašymas, t.y. vakariečių stilistikai būdingas ženklų rašymas iš kairės į dešinę, pavertus ženklą 90 laipsnių kampu, o rytiečių stilistikoje ženklai rašomi iš viršaus į apačią. Todėl jausmaženkliai vizualiai skiriasi.

Vakarietiškas variantas:

Rytietiškas variantas:

Parengė Gediminas Urbonas

Technologinė dvikova: Apple prieš Android

Sakykite atvirai: kuris iš Jūsų dar nesate girdėję apie fenomenalią Apple prekinio ženklo sėkmę? Ilgą laiką (tiesą pasakius, nuo pat įkūrimo) kompanija be didelio vargo užėmė lyderių pozicijas ir jas nesunkiai apsaugojo nuo bet kokios konkurentų invazijos. Visgi, pastaraisiais mėnesiais Apple pardavimai ėmė akivaizdžiai smukti. Analitikai pagrindinę šio reiškinio priežastį įvardino kaip kompanijos lyderio Stevo Jobso mirtį, tačiau sklando ir kiek kiti gandai – Apple sisteminė įranga pagaliau sulaukė stipraus varžovo! Kaip niekada rimtą grėsmę ėmė kelti „ Nokia“, „ Samsung“, „HTC“ kompanijos, savo gaminamuose išmaniuosiuose telefonuose pritaikę „Android“ platformą.

Android puola!

Būtent „Android“ sistema tapo pačiu aršiausiu „ Apple“ priešininku. Dabar ši platforma teisėtai priklauso„Google“ kompanijai, kuri pastarąją nusipirko 2005 metais. Trumpai tariant, „Android“ – tai „Linux“ operacinė sistema skirta išmaniesiems telefonams bei planšetiniams kompiuteriams. Nuo 2010 metų statistiniai duomenys rodo staigų šios operacinės sistemos paklausos rodiklių kylimą: 2009 metais pardavimai tesiekė tik 2,8%, 2010 metais paklausa rinkoje šoktelėjo iki 33 procentų, o 2011 metais buvo pasiekti net 52%! O štai „ Apple“ kompanijos valdoma rinkos dalis  pastaraisiais metais sumažėjo nuo 16 % iki 15%.

„Apple“ paklausumo pozicijas praranda ne tik operacinių sistemų sferoje, bet ir išmaniųjų telefonų: „Samsung“ kompanijos kuriamų ir parduodamų išmaniųjų telefonų apyvarta 2011 metais siekė 24 mln,  o „Apple“ sekėsi žymiai prasčiau – pardavimų pelnas pasiekė tik 17 mln. dolerių.

Kuris pranašesnis?

Neseniai matytoje NK TV laidoje buvo kruopščiai išanalizuoti šių dviejų mobiliųjų aparatų privalumai ir trūkumai:  atsižvelgus į rinkos kainą ir technines savybes šį mūšį (kad ir netiesioginį) laimėjo „Samsung Galaxy“, turinti „Android“ sisteminę įrangą. Pirmasis „Samsung Galaxy“ privalumas pastebimas iš karto – tai daug patogesnis ir patvaresnis dizainas.  Patys kūrėjai neslepia, jog šiam niuansui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Taip pat, lyginant technines šių dviejų išmaniųjų telefonų savybes, „Samsung Galaxy“ yra gerokai plonesnis bei lengvesnis už „iPhone“. „Android“ operacinę sistemą turintis „Samsung Galaxy“ gali pasigirti ir geresne foto-kamera, sodresne ekrano spalvų raiška bei didesne RAM atminties talpa, ir netgi palaiko FLASH technologiją. Taigi, atsižvelgus į techninius aspektus, tenka pripažinti „iPhone“ pralaimėjimą.

Po skaudžios „Apple“ įkūrėjo netekties rinkos analitikai tikrai nesitikėjo, jog nuo galingos kompanijos ims nusisukti sėkmė – juk Steve Jobsas įmonės valdymą paliko išties puikiai komandai. Prekių ženklų specialistas Mike Amour teigia:„<…> jei kompanijos produktai, skleidžiama kultūra ir vizija išliks nuosekli, tuomet kompanija ir toliau sėkmingai gyvuos bei įkops į dar didesnes kūrybiškumo ir inovacijų aukštumas.“ Nepaisant visų technologinių aspektų,  „Apple“ prieš konkurentus turi slaptą ginklą – „meilės obuoliui“ sindromą, apsėdusį didžiąją dalį žmonijos, kurį numalšinti tikrai nebus taip paprasta.

Parengė Gintautė Pugačiauskaitė

Plačiau apie muzikos svarbą kompiuteriniuose žaidimuose

 

Kompiuteriniai žaidimai labai sparčiai tampa viena iš populiariausių laisvalaikio praleidimo formų. Nors dar neseniai jie buvo laikomi tiesiog pramoga vaikams, tačiau dabar vidutinis žaidėjų amžius siekia 30 metų. Kartu su statistiniu žaidėjų amžiaus vidurkiu, auga ir žaidimų kokybė. Vienas labiausiai pakitusių šių žaidimų elementas – muzika ir garso takeliai. Būtent pastariesiems ir paskyriau paskutinį savo parašytą tinklaraščio straipsnį.

Muzika kuria…

…jausmus

Visų pirma, garso takelis emociškai nuteikia žaidėją, o kartais netgi kutena tam tikrus jo jausmus. Tarkime, žaidime „Mirror’s Edge“ esame perkeliami į ateities miestą, kuriame despotiška vyresnybė stengiasi užgniaužti bet kokius laisvės atgarsius ar idėjas, o mes patys įsikūnijame į jauną merginą, kuri pažeisdama įstatymus skleidžia įvairią revoliucinę informaciją. Žaidimo kūrėjai siekė pagrindinę veikėją Faith  pristatyti kaip niekada vilties neprarandantį ir nevaržomą personažą. Muzikos takelis tą laisvės ir vilties pojūtį sukuria tiesiog nuostabiai. Pateikiu pagrindinę „Mirror’s Edge“ kompiuterinio žaidimo dainą, kuri nepriekaištingai tiek savo lyrika, tiek muzikinių garsų derme, atspindi svarbiausią žaidimo idėją.

…atmosferą

Kitas labai svarbus muzikos vaidmuo yra atmosferos sukūrimas. Geriausiai tai, mano manymu, parodo žaidimas pavadintas „Bastion“. Žaidime bandoma perteikti post-apokaliptinė/laukinių vakarų atmosfera, kai po nežinomos nelaimės pasaulis pasikeičia ir žaidimo herojus lieka vienas su istorijos pasakotoju bei viso žaidimo metu turi skintis sau kelią pro nedraugišką aplinką, bandydamas atkurti tai, kas jau žuvo. Šio kompiuterinio žaidimo metu girdimoje muzikoje atsiskleidžia situacijos beviltiškumas, namų ilgesys, svajingumas, tačiau kartu ir veikėjo begalinis ryžtas bei noras keisti niūrią aplinką.

Visgi, „Bastion“ žaidime sušvinta vilties spindulys, kad dar ne viskas baigta ir prarasta, kai Vaikis (taip vadinamas pagrindinis veikėjas) sutinka dar vieną gyvą žmogų. Švelni ir lengvai melancholiška muzika padaro tą susitikimą tikrai įsimintinu.

…įtampą

Žinoma, ne visos kompiuteriniuose žaidimuose aptinkamos melodijos skirtos sukelti malonius  jausmus. Klausantis siaubo žaidimui „Amnesia: The Dark Descent“ sukomponuotos muzikos, kūnu nubėga tikrai nejaukūs  šiurpuliukai. Ritmingi, energingi bei gana slogūs muzikiniai garsai verčia širdį greičiau plakti – taip ir norisi bėgti ir niekada neatsisukti. O juk šiam žaidimui būtent to ir reikia.

O kur čia komunikacija?

Žaidimų kūrėjai, mano manymu, perduoda savo idėjas ir tam tikra prasme bendrauja su žaidėjais pasitelkdami garso takelius daug intensyviau nei kad mes esame linkę pastebėti. Juk pirmiausia visada atkreipiame dėmesį į išvaizdą, dizaino patogumą ar estetiškumą, o ne į garsą. Visai be reikalo. Be jo nebūtų ir daugelio žaidimų. Žaidimų industrija vis labiau plečiasi ir dažnai aktyviai formuoja viešąjį diskursą. Jauni (o gal ir nevisai) žmonės pasinerdami į kompiuterinius žaidimus  nesąmoningai kažką iš jų perima, išmoksta. Yra keletas neoficialių tyrimų rodančių, jog žaidimai padeda uždariems žmonėms lengviau reikšti jausmus, labiau pasitikėti savimi ar tiesiog drąsiau susidoroti su kasdieniniais gyvenimo iššūkiais. Juk muzika neabejotinai stimuliuoja žmonių jausmus, tad nieko keisto, jog kai kurios melodijos padeda atsiskleisti ar geriau išreikšti savo pojūčius ir emocijas. O ir patys kompiuteriniai žaidimai dažnai formuoja bendruomenes, kuriose šių žaidimų entuziastai dalinasi įspūdžiais ir patirtimi, taip susipažindami su bendraminčiais. Jau praėjo laikai, kai vienintelis būdas plėsti pažintis buvo bendravimas akis į akį.

Kodėl būtent apie muziką žaidimuose?

Jei atmenate mano ankstesnius šio tinklaraščio įrašus, tikrai būsite pastebėję, jog esu visomis keturiomis už „indie“(smulkūs kūrėjai ir kompanijos) bei nepriklausomus kūrėjus. Man tikrai nesvarbu, kokiu būdu jie save išreiškia – muzikuodami, piešdami, ruošdami video įrašus ar kurdami garso takelius, todėl du iš mano paminėtų žaidimų pavyzdžių yra sukurti ne milžiniškų, multimilijardinius pelnus skaičiuojančių studijų, o mažų, nepriklausomų bendraminčių kompanijų, kurie savuosius projektus kūrė labiau iš idėjos nei siekdami užsidirbti. Visi trys mano minėti kompiuteriniai žaidimai pasižymi išskirtiniais garso takeliais ir plečia žmonių mąstyseną: pastarieji ima suvokti, kad puikūs meno kūriniai gali egzistuoti ne tik akivaizdžiose vietose kaip parodos ar galerijos, bet ir ten, kur dažnas nė nepagalvoja.

Nenuginčijamos išvados

Baigdamas norėčiau paraginti visus, kurie yra neabejingi menkai težinomiems kūrėjams, savo projektus įgyvendinantiems vien iš kūrybinio polėkio, tačiau išlaikantiems aukštą jų kokybę bei išskirtinumą, nepagailėti atverti savo piniginės. Kadangi šis mano įrašas jau paskutinis, todėl paminėsiu ne tik savarankiškus žaidimų kūrėjus, bet ir muzikantus, dailininkus, fotografus, režisierius ir kitus, kurie dirba tikrai sunkiai ir su begaliniu atsidavimu, kad vartotojas gautų tinkamą kūrinį. Tokie kūriniai nėra „štampuojami“ pagal jau patikrintą sėkmingos rinkodaros formulę, nors kūrėjai ir supranta, jog ją pritaikius pardavimai taptų masiški. Kartais užsukite ir į atlikėjo iTunes puslapį, kuriame kūrėjas Jums patikusią dainą dažniausiai pardavinėja vos po keletą litų. Aš pats tikiuosi, kad Lietuvos visuomenėje greitai išnyks nelegalių parsisiuntimų kaip nekvestionuojamos normos, požiūris.

Parengė Mindaugas Laurinaitis

Plačiau apie gatvės fotografiją

Kas yra gatvės fotografija? Tiesa pasakius, šią fotografijos meno atšaką išties sunku apibrėžti – netgi visagalė Wikipedia (o tiksliau, jos angliškasis variantas) pateikia labai ribotą apibrėžimą. Visgi, pasidomėjus plačiau, galima suformuluoti kiek išsamesnį apibrėžimą:  gatvės fotografija – tai visuomenės gyvenimo dokumentika, kuri atvirai perteikiama per fotografiją. Nieko nėra iš anksto numatyta ar surežisuota, niekas nėra iš anksto įspėtas, jog pateks į kadrą ir, svarbiausia, jog gatvės nuotrauka niekada nebus atkartota. Tai vienintelis ir nepakartojamas momentas, užfiksuotas beveik atsitiktinai. Gatvės fotografijos veteranas Bruce Gilden yra pasakęs: „Jeigu tu gali užuosti gatvę pasižiūrėjęs į fotografiją, tuomet tai ir yra gatvės fotografija.“ Visų svarbiausia, kad kiekviena gatvės nuotrauka pasakotų nuosavą istoriją.

Koks gi tas gatvės fotografas?

Nors pretendentų yra daugybė, tačiau tik nedaugelis žmonių turi pakankamai ištvermės užsiimti gatvės fotografija. Beje, ir nemažai problemų iškilti gali. Pirmiausia, galimi konfliktai su žmonėmis, kurie yra fotografuojami; antra, būtina nepriekaištingai žinoti gauto atvaizdo naudojimo įstatymus bei apribojimus; ir trečia, kai kuriose šalyse problemos kyla asmeninės erdvės atstumo – sunku prieiti pakankamai arti geram kadrui užfiksuoti.  Ir žinoma, negali vadinti savęs tikru gatvės fotografu, jeigu viso labo fotografuoji praeivius gatvėje. Gatvės fotografijos turi pasakoti istoriją – fotografas privalo turėti planą, mokėti prieiti, užkalbinti, išstudijuoti žmones, domėtis esama aplinka ir, tiesiog, praleisti daug laiko vaikštinėjant pirmyn atgal gatve. Gatvės fotografijomis nusprendęs užsiimti žmogus savyje turi turėti tą ugnelę, kuri jam leistų pajausti, nuoširdžiai domėtis kasdieniu žmogaus gyvenimu, ieškoti minioje charakteringų veidų, greitai pastebėti unikalią sąveika tarp žmonių. Tai tampa savotišku gyvenimo būdu.

Asmeniškumai gatvės fotografijose

Gatvėje įamžinta nuotrauka užfiksuoja ypatingus praeivio gyvenimo momentus iš fotografo asmeninės perspektyvos. Tačiau tai ne viskas – fotografijos bus interpretuojamos dar kartą, kai bus pateiktos žiūrovų teismui. Kiekvienas žmogus turi savitą pasaulėžiūrą, tad, neabejotinai, ir fotografijas vertins per subjektyvų pasaulio suvokimo spektrą. Fotografija visuomet kaitina nesutampančių nuomonių disputus apie nuotraukose užfiksuotus siužetus ir jų perteikimą. Pačiam fotografui labai pravartu pažvelgti į savo nuotrauką iš neutralaus žiūrovo perspektyvos ir išsiaiškinti, ką galima padaryti geriau; kas buvo praleistai šioje nuotraukoje, o kas suteikia jai kažką įdomaus; kas daro ja unikalia ir išskiria iš kitų. Tokia analizė leidžia tobulinti fotografo įgūdžius bei pastabumą. Juk gatvės fotografijoje svarbiausia yra žvitri fotografo akis. Jis turi numatyti įvykius bei praeivių veiksmus dar prieš jiems įvykstant. Šiai fotografijos rūšiai visai nesvarbu, kokius fotoaparatus ar kitas priemones naudoja fotografas –  puikiam kadrui užtenka, kad jis akylai stebėtų aplinką ir reikiamu metu nuspaustų fotoaparato mygtuką. Tam reikia labai puikiai ištreniruoti akį, kad ji ne tik galėtų stebėti visą aplinką, bet ir akimirksniu sukomponuotų tinkamą nuotraukos sceną.

Gatvės fotografai užfiksuoja vaizdą nuotraukose, kuris dažnai būna netikėtas, įstabus ar net šokiruojantis, tačiau visuomet tikras. Thomas Leuthard gatvės fotografiją šmaikščiai prilygina saldėsiams: „Gatvės fotografija yra kaip šokoladinių saldainių rinkinio dėžutė. Tu niekada nežinai, ką gali gauti.“

Parengė Laura Mickūnaitė

Maištaujantis kinas: netradiciniai sprendimai filmuose

Pagaliau atėjus tikrajam šiluma alsuojančiam pavasariui ir saulei nušvitus taip viliojančiai ryškiai, visi mes nejučiomis pradedame galvoti apie įvairiausias pramogas ir poilsį. Atsižvelgdama į šias pavasariškai lengvabūdiškas nuotaikas, šįkart Jūsų nevarginsiu sudėtinga informacija apie įvairiausias technikos naujienas ar komunikacijos procesus. Šiame paskutiniame tinklaraščio įraše noriu pakalbėti apie netradiciškai sukurtus filmus.

Larso von Triero pasaulis

Manau, kad šis danų režisierius nereikalauja detalaus pristatymo. Daugelis apie jį tikrai esate nemažai girdėję. Drįstu įtarti, jog tiek gero, tiek blogo. Turbūt norite sužinoti, kodėl būtent šio režisieriaus filmus pasirinkau šiai apžvalgai? Mano nuomone, L. von Triero kūriniai (tai bene tinkamiausias žodis apibūdinti jo filmus) yra labai išskirtiniai ir specifiniai. Žinoma neneigiu, jog kažkam toks kūrinys kaip „Antikristas“ pasirodys visiškai nepriimtinas, šokiruojantis ir netgi bjaurus. Tačiau, taip ir atsiskleidžia von Triero kūrybos unikalumas – jis nesistengia kurti filmų tradiciniais metodais ar skirti juos masėms.Taigi, trumpai apžvelkime keletą pačių įdomiausių bei išties unikalių šio režisieriaus darbų.

„Element of crime“

Pirmasis, galima sakyti, debiutinis, pilnametražis L. von Triero kino kūrinys. Šis filmas išsiskiria tuo, jog nors ir sukurtas 80-ųjų viduryje, kai rodos visą kino pramonę buvo užvaldžiusi specialiųjų efektų (nors, beje, technologiškai dar ne itin kokybiškų ir tikroviškų) manija, šis filmas buvo filmuojamas pasitelkiant patį paprasčiausią apšvietimą natrio lempomis. Šių lempų skleidžiama šviesa suteikė sepijos atspalvių efektą, kuris dar buvo „paaštrintas“ ryškia geltona spalva.

Filme vaizduojamas pasaulis – ganėtinai apleistas, filme gausu siurrealistinių įvaizdžių, kurie filmą padaro panašų į fantastinį sapną. Remiantis kritikų nuomone,  šis von Triero kūrinys yra įkvėptas Andrejaus Tarkovskio filmų „Soliaris“ (kuriame pagrindinį vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis) ir „Andrejus Rubliovas“. Beje, pats von Trieras tokių teiginių ir neneigia – priešingai, jis atvirai pripažįsta, kad Tarkovskis tikrai smarkiai įkvėpė jo kūrybą.

„Breaking the waves“

1996-ųjų filmas pasižymi labai neįprastu vizualinio pavidalo sprendimu – jis nufilmuotas Dogma 95 stiliumi. Dogma 95 – tai avangardinis kinematografijos judėjimas, kurio pradininkais ir yra pats L. von Trieras bei dar keletas danų režisierių. Atsižvelgiant į minėto judėjimo taisykles, filmas yra nufilmuotas taip, kad visos vaizdo raiškos priemonės būtų kuo autentiškesnės, t. y.  siekiama nenaudoti jokių specialiųjų efektų, jokio papildomo apšvietimo – naudojamas tik tas, kurį natūraliai suteikia filmavimo vieta. Tokiu būdu „Breaking the waves“ nevargina žiūrovo įvairių specialiųjų efektų gausa, o leidžia jam įsigilinti į pagrindinę idėją, vyraujančias nuotaikas bei išgyventi tikras emocijas.

„Dancer in the dark“

Ši 2000-ųjų muzikinė drama taip pat įkvėpta Dogma 95 idėjų, visgi filmuojant nebuvo griežtai laikomasi šio judėjimo taisyklių. Filmas „Dancer in the dark“ yra unikalus tuo, jog buvo kuriamas naudojant žemos kokybės skaitmeninę fotokamerą. Tokiu filmavimo būdu buvo siekiama suteikti juostai dokumentiškumo bei autentiškumo įspūdį.

Aptarus keletą L. von Triero filmų, norėčiau paminėti dar porą kitų netradiciškai sukurtų filmų, kurie dėl savo išskirtinumo taip pat nusipelno bent kelių eilučių šioje mano apžvalgoje.

„The diving bell and the butterfly“

2007-aisiais pasirodžiusi prancūziška biografinė drama išsiskiria savo netradiciniu rakursu – visas filmas nufilmuotas iš pirmojo asmens perspektyvos. Žiūrėdamas šį filmą, asmuo turi galimybę reaguoti į ekrane rodomus įvykius taip, tarsi jis pats būtų pagrindinis herojus, stebintis visa, kas vyksta aplinkui. Tokia filmavimo technika suteikia juostai autentiškumo bruožų, kurie leidžia žiūrovui pajusti, jog tai tikra, tuo pat metu išgyvenant tam tikras emocijas, kurias patiria ir herojus. Kitaip tariant, šis filmas yra puikus pavyzdys, kaip juostos kūrybos procese pasitelkus neįprastus kinematografinius sprendimus, galima žiūrovui suteikti galimybę išgyventi neeilinius potyrius bei emocijas.

„Coffee and cigaretes“

O štai ir mano asmeninis favoritas. Iš visų anksčiau aptartų filmų „Coffee and cigaretes“ yra sukurtas bene įdomiausiai ir originaliausiai. Šį filmą galima būtų apibūdinti kaip visiškai nestandartinį, turint omenyje  šiuolaikinės kino pramonės kūrinius. Filmas susideda iš vienuolikos atskirų trumpametražių mini-filmų, kurie labiau primena interviu ar netgi pokalbių šou. Juose žiūrovui rodomi pokalbiai su įvairiausio plauko muzikantais, aktoriais, šou verslo atstovais ar panašiomis personomis. Režisierius Jim Jarmusch šią juostą kūrė net 17 metų. Pripažinkime – įspūdingas laiko tarpas vienam filmui. Dar vienas išskirtinis šio filmo bruožas yra nespalvotas vaizdas. Taip taip,  juoda-balta ir nieko daugiau. Žinoma, kai kam gali pasirodyti, kas gi čia tokio? Visi esame matę juodai-baltą filmą. Visgi, šiandien, kai filmai kuriami pasinaudojant pačiais įvairiausiais specialiaisiais efektais ir kitokiais įmantriais technikos laimėjimais, būtent tokie nespalvoti filmai itin traukia dėmesį ir atrodo be galo įdomiai įprastinių filmų fone.

„The Artist“

Na, turbūt, šio filmo pristatinėti nereikia. Taip, tai jis – ne tik šių metų Oskarų laureatas, bet ir daugelio kitų prestižinių kino apdovanojimų savininkas. Lygiai kaip ir „Coffee and cigaretes“ ši juosta yra nespalvota, tačiau be viso to, ji dar ir nebyli. Manau, jog visko mačiusius žiūrovus šis filmas papirko savo paprastumu. Jeigu XX a. pradžioje bespalvis nebylusis kinas buvo įprastas dėl menkų techninių galimybių, tai šiandien, tikrame technologijų apogėjuje, minėtas filmas susilaukė stulbinančios sėkmės ne tik dėl savo išskirtinio pastatymo, bet ir dėl to, jog sugebėjo žiūrovui duoti tai, ko jis jau seniai arba apskritai nematė:  gerą kiną. „The Artist“ leido žiūrovui pačiam įsivaizduoti ir interpretuoti, kaip viskas atrodytų, vaizdą užliejus spalvomis bei garsu.

Taigi, apžvelgus straipsnyje minėtus filmus, galima teigti, jog netradiciškai ir originaliai sukurti filmai neretai leidžia mums geriau įsijausti į jų siužetą ir aiškiau suprasti juose demonstruojamas idėjas bei vertybes nei įprastiniai kino industrijos gaminiai. Kiekviena iš apžvalgoje aptartų juostų nufilmuota skirtingai, tačiau labai kūrybingai, o tai, manau, ir patraukia žiūrovų dėmesį. Taigi, mielieji, nebijokime kartkartėmis „sulaužyti taisykles“ ir pasinerti į dar ne visiems pažįstamą kitokio kino pasaulį.

Parengė Skaistė Kalininaitė

Mitų griovimas: keturi urbanistiniai prietarai apie mobiliuosius telefonus

Mobilus ryšys, kaip sąlyginai naujas išradimas, vis dar kelia daugybę klausimų dėl savo poveikio naudotojo sveikatai ir jo aplinkai. Atliekama begalė tyrimų, kurių rezultatai dažnai prieštarauja vieni kitiems, yra netikslūs ar neatitinka moksliškumo kriterijų. Nepatvirtintos informacijos gausa sukuria tikrą maišalynę tiek žiniasklaidoje, tiek pačių mobiliųjų telefonų vartotojų smegenyse. Mobilusis telefonas tampa puikiu nesusipratimų, mitų, pagražinimų ar paprasčiausių melų šaltiniu. Galima išgirsti tiek įvairiausių nepagrįstų kaltinimų mobiliesiems telefonams, jog pradeda atrodyti, kad šie yra pavojingesni už šaltuosius ginklus. O, kadangi baimė, nors ir nebūtinai pagrįsta, sklinda greitai ir išlieka ilgai, daugybė mitų apie neįtikėtinus mobiliųjų telefonų pavojus yra žymiai populiaresni nei tiesa. Šį straipsnį paskyriau kelių mitų, dažniausiai sušmėžuojančių viešojoje erdvėje, apžvalgai  – išsiaiškinkime, ar yra juose nors lašas teisybės.

1. Mitas: Mobilus telefonas gali sukelti smegenų vėžį

Tikriausiai stipriausio atgarsio pasaulyje sulaukusio pranešimo apie smegenų vėžio pavojų, keliamą mobilaus telefono, autorius yra Pasaulio Sveikatos Organizacija. 2011 metais buvo atliktas stambaus masto tyrimas, kurio metu tyrėjai nusprendė, jog mobilieji telefonai „galbūt gali“ sukelti vėžį. Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros, priklausančios PSO, ekspertai neatliko naujo eksperimento, tačiau išanalizavo iki tol atliktuosius ir, nors joks ryšys tarp mobiliųjų telefonų naudojimo ir vėžio nebuvo rastas, agentūros direktorius Christopher Wild teigė, jog smegenų vėžys vystosi per ilgai, kad galima būtų tvirtai teigti, jog mobilieji telefonai jo nesukelia. Todėl, nors įrodymų ir nėra, žmonės turėtų pasisaugoti. Kita vertus, vėžinių susirgimų statistika nuo 1980 metų nepakilo, nepaisant tuo metu ypač pradėjusio kilti mobiliųjų telefonų populiarumo.
Kiek vėliau, 2011 metų antroje pusėje, Danijoje buvo atliktas naujas tyrimas, kurio metu buvo ištirta daugiau nei 350 000 danų. Tiriamieji buvo suskirstyti į grupes: tuos, kurie nuo 1995 metų naudojosi mobilaus telefono ryšiu ir tuos, kurie nesinaudojo. Šio tyrimo išvadose teigiama, jog vėlgi nebuvo rasta jokio ryšio tarp padidėjusios vėžinių auglių rizikos ir naudojimosi mobiliaisiais telefonais.

Mobiliuosius telefonus gina ne tik absoliuti dauguma tyrimų, tačiau ir fizikos mokslas. Manoma, kad net ir labai stengiantis, mobilieji telefonai vėžio nepajėgtų sukelti. Pastarųjų skleidžiama elektromagnetinė spinduliuotė yra nejonizuojančioji. Tai reiškia, jog ji nėra pajėgi išardyti molekulinius ryšius ląstelių viduje, skirtingai nei gama, ultravioletiniai ar rentgeno spinduliai, kurie turi pakankamai energijos naikinti minėtuosius ryšius. Būtent šie spinduliai ir gali sukelti ląstelių mutacijas ir vėžinių auglių išsivystymą.

Mokslinio tikslumo vardan, galima palyginti mobiliųjų telefonų elektromagnetinę spinduliuotę su kitomis spinduliuotėmis. Štai, pavyzdžiui, gama ar rentgeno spinduliai turi didesnę nei 480 kilodžaulių moliui galią, kurios užtenka sutraukyti molekulinius ryšius organizmo ląstelėse. Sklindanti žalia šviesa turi apie 240 Kj/mol energiją, kurios pakanka iškreipti rodopsino molekules, esančias tinklainėje. Tai padeda mums suvokti šviesą ir spalvą. Galiausiai, mobilaus telefono spinduliuotė yra mažesnė, nei 0.001 kilodžaulių moliui. Nepanašu, kad tokio pajėgumo spinduliuotė galėtų sukelti neigiamų pasekmių organizmui.

Nors beveik neįmanoma įrodyti neiginio – visiškai patikimai įrodyti, kad kažkas nevyksta ar neegzistuoja – tačiau bent jau kol kas labiau tikėtina, kad mobilusis telefonas neigiamas pasekmes smegenims gali sukelti nebent stipriai jį metus į kieno nors galvą.

Mitas sugriautas!

2. Mitas: Mobilusis telefonas gali sutrikdyti lėktuvo prietaisus.

Prieš kiekvieną skrydį lėktuvu, keleiviai paprašomi išjungti mobiliuosius telefonus. Paplitusi nuomonė, jog tai daroma siekiant padidinti kelionės saugumą: elektroniniai prietaisai gali sukelti trukdžius lėktuvo prietaisuose ir klaidinti orientuotis bandantį pilotą. Tačiau niekam ne paslaptis, kad yra daugybė skeptiškai į tai žvelgiančių žmonių, kurie ne tik neišjungia telefonų, tačiau ir mielai jais naudojasi skrydžio metu. Vis dėl to, lėktuvų katastrofos masiškai nevyksta. Lėktuvams ir jų pilotams gana puikiai sekasi ir tuomet, kai lėktuve esantys keleiviai naudojasi mobiliuoju ryšiu. Taigi, koks reikalavimo išjungti mobiliuosius tikslas?

Šiuolaikiniai lėktuvai yra pakankamai gerai apsaugoti nuo išorinių trukdžių ir jų prietaisai veikia visiškai skirtingais dažniais, nei mobilieji telefonai. Nepanašu, jog skambutis draugui, esant keleto kilometrų aukštyje, galėtų sukelti aviakatastrofą. Toks nelaimės scenarijus – labai neįtikėtinas. Federalinė JAV aviacijos tarnyba pripažįsta, jog neturi patikimos informacijos apie telefonų sukeltas nelaimes. Tačiau, atrodo, ši ir kitos tarnybos nelinkusios rizikuoti. Netgi jei per 10 metų telefono veikla sukeltų tik vieną nelaimę, jų požiūriu, geriau išvengti ir šios vienos  avarijos. Taip pat, naudojantis telefonu dideliame aukštyje, telefonas signalą bando priimti ne iš vieno ryšio bokšto, tačiau iš keleto vienu metu. Tai gali „užkimšti“ mobilųjį ryšį ir trikdyti kitų žmonių skambučius, o ne lėktuvo prietaisus.

Draudimas turi ir kitų priežasčių. Per interviu, vienas JAV pilotas, paklaustas, kodėl egzistuoja reikalavimas išjungti elektroninius prietaisus, atsakė: „Tai daroma siekiant užtikrinti keleivių saugumą ir neblaškyti jų dėmesio. Jei reikėtų nutraukti pakilimą ir staiga stabdyti, nenorėčiau, kad į mano kabiną įlėktų nešiojamasis kompiuteris“.

Federalinės JAV komunikacijų komisijos(FCC) atlikta apklausa atskleidė, kad didžioji dalis keleivių net ir nenorėtų galimybės telefonais naudotis lėktuvuose, ar kad jais naudotųsi kiti pakeleiviai. Panašu, kad didžioji keleivių dalis mėgsta bent lėktuvuose atsipūsti tiek nuo savo, tiek nuo garsiakalbių plepių kaimynų telefoninių pokalbių. Visgi, reikia paminėti, kad kai kurios tarptautinių skrydžių kompanijos jau suteikia galimybę telefonu bendrauti skrydžio metu.

Taigi, nors lėktuvuose telefonų naudoti negalima dėl keletos priežasčių, „išprotėti“ galintys lėktuvo prietaisai tikrai neužima svarbiausios vietos tarp jų.

Mitas sugriautas!

3. Mitas: Mobilusis telefonas gali pritraukti žaibą

Yra nemažai pranešimų apie žaibo pakirstus žmones, kurie nelaimės metu naudojosi mobiliuoju telefonu. Tokie sutapimai, kartu su žinojimu, kad telefonai turi antenas, skleidžiančias  radijo bangas, sukuria iliuziją apie padidintą žaibo pritraukimo pavojų.

Vis dėlto, Motorola atstovai tikina, kad žaibas žmogaus, kalbančio telefonu, kuris trskleidžia 600mW stiprumo visakryptes radijo bangas, tikrai negali atsekti. Jiems antrina ir Australijos telekomunikacijų agentūra, kuri teigia, jog pavojus būti nutrenktam žaibo kyla dėl buvimo lauke, atvirose vietose, prie aukštų objektų, vandens ar aukštose vietovėse. Telefonu besinaudojantis žmogus žaibui neatrodo patrauklesnis, nei jo neturintis. Kita vertus, Britanijos medicinos žurnalas(British Medical Journal) perspėja, jog, nors mobilus telefonas negali pritraukti žaibo, tačiau atsidūrus labai netinkamoje vietoje audros metu, mobilaus turėjimas žaibo smūgio pasekmes gali pabloginti. Tokiu atveju žaibo sukelta iškrova žmogaus kūne gali padaryti daugiau žalos, nei telefono neturinčiajam. Visgi,  žaibo smūgio poveikį sustiprinti gali bet koks nelaimėlio turimas metalinis daiktas: laikrodis, pakabukas ir pan.

Mitas sugriautas(visgi, mobiliojo telefono perkūnijos metu į lauką geriau nesinešti)!

4. Mitas: Mobilaus telefono nešiojimas kelnių kišenėje mažina vyrų vaisingumą

Vienas labiausiai ginčytinų klausimų apie mobiliųjų telefonų kenksmingumą, yra jų poveikis vyrų vaisingumui. Nors atlikta daugybė tyrimų, ieškančių ryšio tarp telefono naudojimo ar laikymo kišenėje ir spermos kokybės, tačiau nepanašu, kad nors vienas iš jų nekeltų abejonių.

Vienas iš tyrėjų, daktaras Allan Pacey teigė, jog, nors laboratorinėmis sąlygomis telefonų poveikis spermai yra matomas, tačiau šie eksperimentai yra labai toli nuo to, kas vyksta žmogaus organizme, bei to, kaip mobilusis naudojamas realiame gyvenime. Nebuvo atkreiptas dėmesys į šilumą sugeriančius bei organizmą apsaugančius audinius, nebuvo atsižvelgta į kitas tikėtinas hipotezes. Pavyzdžiui, spermai pakenkti galėjo paprasčiausios šilumos poveikis. Panašų poveikį gali turėti aptempti džinsai ar nešiojamojo kompiuterio laikymas ant kelių. Šylantis mobilaus telefono elementas ar šildantis elektromagnetinių bangų poveikis, eksperimento metu nesant nuo to apsaugančiam audiniui, galėjo iškreipti rezultatus.

Mitas sugriautas!

Kažką ginantys požiūriai ar tyrimai dažnai būna sutinkami skeptiškai, manant, jog rezultatai gali būti užsakyti suinteresuotų grupių: šiuo atveju, mobilių telefonų kompanijų. Tačiau skeptiškumas turėtų būti naudojamas iš abiejų pusių: už ir prieš. Nepaisant daugybės egzistuojančių prietarų apie mobiliuosius telefonus, toli gražu ne visi yra pagrįsti. Vis dėlto, šie mitai yra giliai įstrigę kai kurių vartotojų sąmonėse. Vartotojų, kurie per daug neabejodami ir nesigilindami į esamus faktus, skleidžia baimės propagandą apie mobiliuosius telefonus „žudikus“.

Parengė Tomas Asminavičius