Posts Tagged ‘ specialieji efektai ’

Maištaujantis kinas: netradiciniai sprendimai filmuose

Pagaliau atėjus tikrajam šiluma alsuojančiam pavasariui ir saulei nušvitus taip viliojančiai ryškiai, visi mes nejučiomis pradedame galvoti apie įvairiausias pramogas ir poilsį. Atsižvelgdama į šias pavasariškai lengvabūdiškas nuotaikas, šįkart Jūsų nevarginsiu sudėtinga informacija apie įvairiausias technikos naujienas ar komunikacijos procesus. Šiame paskutiniame tinklaraščio įraše noriu pakalbėti apie netradiciškai sukurtus filmus.

Larso von Triero pasaulis

Manau, kad šis danų režisierius nereikalauja detalaus pristatymo. Daugelis apie jį tikrai esate nemažai girdėję. Drįstu įtarti, jog tiek gero, tiek blogo. Turbūt norite sužinoti, kodėl būtent šio režisieriaus filmus pasirinkau šiai apžvalgai? Mano nuomone, L. von Triero kūriniai (tai bene tinkamiausias žodis apibūdinti jo filmus) yra labai išskirtiniai ir specifiniai. Žinoma neneigiu, jog kažkam toks kūrinys kaip „Antikristas“ pasirodys visiškai nepriimtinas, šokiruojantis ir netgi bjaurus. Tačiau, taip ir atsiskleidžia von Triero kūrybos unikalumas – jis nesistengia kurti filmų tradiciniais metodais ar skirti juos masėms.Taigi, trumpai apžvelkime keletą pačių įdomiausių bei išties unikalių šio režisieriaus darbų.

„Element of crime“

Pirmasis, galima sakyti, debiutinis, pilnametražis L. von Triero kino kūrinys. Šis filmas išsiskiria tuo, jog nors ir sukurtas 80-ųjų viduryje, kai rodos visą kino pramonę buvo užvaldžiusi specialiųjų efektų (nors, beje, technologiškai dar ne itin kokybiškų ir tikroviškų) manija, šis filmas buvo filmuojamas pasitelkiant patį paprasčiausią apšvietimą natrio lempomis. Šių lempų skleidžiama šviesa suteikė sepijos atspalvių efektą, kuris dar buvo „paaštrintas“ ryškia geltona spalva.

Filme vaizduojamas pasaulis – ganėtinai apleistas, filme gausu siurrealistinių įvaizdžių, kurie filmą padaro panašų į fantastinį sapną. Remiantis kritikų nuomone,  šis von Triero kūrinys yra įkvėptas Andrejaus Tarkovskio filmų „Soliaris“ (kuriame pagrindinį vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis) ir „Andrejus Rubliovas“. Beje, pats von Trieras tokių teiginių ir neneigia – priešingai, jis atvirai pripažįsta, kad Tarkovskis tikrai smarkiai įkvėpė jo kūrybą.

„Breaking the waves“

1996-ųjų filmas pasižymi labai neįprastu vizualinio pavidalo sprendimu – jis nufilmuotas Dogma 95 stiliumi. Dogma 95 – tai avangardinis kinematografijos judėjimas, kurio pradininkais ir yra pats L. von Trieras bei dar keletas danų režisierių. Atsižvelgiant į minėto judėjimo taisykles, filmas yra nufilmuotas taip, kad visos vaizdo raiškos priemonės būtų kuo autentiškesnės, t. y.  siekiama nenaudoti jokių specialiųjų efektų, jokio papildomo apšvietimo – naudojamas tik tas, kurį natūraliai suteikia filmavimo vieta. Tokiu būdu „Breaking the waves“ nevargina žiūrovo įvairių specialiųjų efektų gausa, o leidžia jam įsigilinti į pagrindinę idėją, vyraujančias nuotaikas bei išgyventi tikras emocijas.

„Dancer in the dark“

Ši 2000-ųjų muzikinė drama taip pat įkvėpta Dogma 95 idėjų, visgi filmuojant nebuvo griežtai laikomasi šio judėjimo taisyklių. Filmas „Dancer in the dark“ yra unikalus tuo, jog buvo kuriamas naudojant žemos kokybės skaitmeninę fotokamerą. Tokiu filmavimo būdu buvo siekiama suteikti juostai dokumentiškumo bei autentiškumo įspūdį.

Aptarus keletą L. von Triero filmų, norėčiau paminėti dar porą kitų netradiciškai sukurtų filmų, kurie dėl savo išskirtinumo taip pat nusipelno bent kelių eilučių šioje mano apžvalgoje.

„The diving bell and the butterfly“

2007-aisiais pasirodžiusi prancūziška biografinė drama išsiskiria savo netradiciniu rakursu – visas filmas nufilmuotas iš pirmojo asmens perspektyvos. Žiūrėdamas šį filmą, asmuo turi galimybę reaguoti į ekrane rodomus įvykius taip, tarsi jis pats būtų pagrindinis herojus, stebintis visa, kas vyksta aplinkui. Tokia filmavimo technika suteikia juostai autentiškumo bruožų, kurie leidžia žiūrovui pajusti, jog tai tikra, tuo pat metu išgyvenant tam tikras emocijas, kurias patiria ir herojus. Kitaip tariant, šis filmas yra puikus pavyzdys, kaip juostos kūrybos procese pasitelkus neįprastus kinematografinius sprendimus, galima žiūrovui suteikti galimybę išgyventi neeilinius potyrius bei emocijas.

„Coffee and cigaretes“

O štai ir mano asmeninis favoritas. Iš visų anksčiau aptartų filmų „Coffee and cigaretes“ yra sukurtas bene įdomiausiai ir originaliausiai. Šį filmą galima būtų apibūdinti kaip visiškai nestandartinį, turint omenyje  šiuolaikinės kino pramonės kūrinius. Filmas susideda iš vienuolikos atskirų trumpametražių mini-filmų, kurie labiau primena interviu ar netgi pokalbių šou. Juose žiūrovui rodomi pokalbiai su įvairiausio plauko muzikantais, aktoriais, šou verslo atstovais ar panašiomis personomis. Režisierius Jim Jarmusch šią juostą kūrė net 17 metų. Pripažinkime – įspūdingas laiko tarpas vienam filmui. Dar vienas išskirtinis šio filmo bruožas yra nespalvotas vaizdas. Taip taip,  juoda-balta ir nieko daugiau. Žinoma, kai kam gali pasirodyti, kas gi čia tokio? Visi esame matę juodai-baltą filmą. Visgi, šiandien, kai filmai kuriami pasinaudojant pačiais įvairiausiais specialiaisiais efektais ir kitokiais įmantriais technikos laimėjimais, būtent tokie nespalvoti filmai itin traukia dėmesį ir atrodo be galo įdomiai įprastinių filmų fone.

„The Artist“

Na, turbūt, šio filmo pristatinėti nereikia. Taip, tai jis – ne tik šių metų Oskarų laureatas, bet ir daugelio kitų prestižinių kino apdovanojimų savininkas. Lygiai kaip ir „Coffee and cigaretes“ ši juosta yra nespalvota, tačiau be viso to, ji dar ir nebyli. Manau, jog visko mačiusius žiūrovus šis filmas papirko savo paprastumu. Jeigu XX a. pradžioje bespalvis nebylusis kinas buvo įprastas dėl menkų techninių galimybių, tai šiandien, tikrame technologijų apogėjuje, minėtas filmas susilaukė stulbinančios sėkmės ne tik dėl savo išskirtinio pastatymo, bet ir dėl to, jog sugebėjo žiūrovui duoti tai, ko jis jau seniai arba apskritai nematė:  gerą kiną. „The Artist“ leido žiūrovui pačiam įsivaizduoti ir interpretuoti, kaip viskas atrodytų, vaizdą užliejus spalvomis bei garsu.

Taigi, apžvelgus straipsnyje minėtus filmus, galima teigti, jog netradiciškai ir originaliai sukurti filmai neretai leidžia mums geriau įsijausti į jų siužetą ir aiškiau suprasti juose demonstruojamas idėjas bei vertybes nei įprastiniai kino industrijos gaminiai. Kiekviena iš apžvalgoje aptartų juostų nufilmuota skirtingai, tačiau labai kūrybingai, o tai, manau, ir patraukia žiūrovų dėmesį. Taigi, mielieji, nebijokime kartkartėmis „sulaužyti taisykles“ ir pasinerti į dar ne visiems pažįstamą kitokio kino pasaulį.

Parengė Skaistė Kalininaitė

Plačiau apie specialiuosius efektus

Šiandien tikriausiai nerastume nei vieno žmogaus, kuris nebūtų matęs tokių filmų kaip „Titanikas“, „Terminatorius“, „Įsikūnijimas“ ar kito moderniojo kino šedevro, kupino specialiųjų efektų. Tačiau kam mums reikalingi specialieji efektai, koks jų tikslas ir ką jie gali mums pasakyti?

Kodėl mus žavi specialieji efektai?

Dabartinės kino pramonės tiesiog neįmanoma įsivaizduoti be pačių įvairiausių specialiųjų efektų technologijų, kurios panaudojamos kone kiekviename filme. Pastarieji suteikia mums galimybę pasinerti į iliuzijų pasaulį, kuris atrodo toks realus žiūrint filmą. Specialieji efektai gali sukurti visiškai naują ir nematytą tikrovę, prikelti antram gyvenimui seniai nuo šios žemės paviršiaus išnykusius siaubūnus bei leisti pagrindiniam filmo herojui vienut vienutėliam išguldyti ištisą priešų armiją. Šie efektai suteikia mums unikalią patirtį – išėję į gatvę juk nepamatysime kaip miesto centre kaunasi gigantiški robotai,  pastatų sienomis ropoja  Žmogus-voras ar vidury vandenyno skęsta didžiuliai laivai tokie kaip „Titanikas“ preciziškai tiksliai lūždami perpus.Taigi, specialiųjų efektų dėka mes galime pamatyti ne tik tai, ko realiai niekada neišvysime, bet netgi tai, ką galbūt ne kiekvienas galėtų ir įsivaizduoti.

Kita ne mažiau svarbi filmų, sukurtų naudojant specialiuosius efektus, funkcija yra suteikti mums nepamirštamą pramogą. Juk dauguma žmonių mieliau renkasi aštriais specialiųjų efektų prieskoniais pagardintą filmą nei paprastą, realius įvykius atkuriančią, juostą. Žmonės ištroškę dinamikos, dar neregėtų bei iliuzijų kupinų vaizdų. Tai tarsi atgaiva pavargusiam žmogaus protui – žiūrint tokį filmą nereikia daug galvoti ar pasitelkti vaizduotę, nes visomis vizualinėmis bei garsinėmis priemonėmis jau yra pasirūpinta. Tereikia žiūrėti ir mėgautis. Vien pernai 5 didžiausio pelno susilaukę  filmai buvo perpildyti specialiaisiais efektais. Deja, labai dažnai specialiųjų efektų kupinuose filmuose siužetas ar aktoriaus meistriškumas lieka antrame plane, kadangi žiūrovo dėmesį stengiamasi išlaikyti vien tik įspūdingais efektais.

Tik nebandykite to namuose!

Tačiau ar visada, vizualiai itin realistiški filmai, sukurti panaudojant specialiuosius efektus, tėra tik pramoga? O gal jie turi ir neigiamą pusę? Be abejo, kaip ir kiekvienas preparatas, specialieji efektai turi savo šalutinį poveikį. Visuomenėje nuolat atsiranda žmonių, kurie tiesiog privalo realiame gyvenime išbandyti tai, ką matė kino teatro ekrane. Filme stebėta kvapą gniaužianti scena kartais gali atrodyti labai lengvai įgyvendinama ir realybėje, tačiau visi puikiai žinome, kad tikrame pasaulyje viskas yra daug sunkiau.

1995-ųjų veiksmo filme „Pinigų traukinys“ buvo parodyta scena, kurioje naudojant specialiuosius efektus, susprogdinama  geležinkelio stotyje esanti prižiūrėtojo būdelė, pačiam prižiūrėtojui esant viduje. Be abejo, būdelėje buvęs kaskadininkas liko gyvas ir sveikas, tačiau kai keli filmu susižavėję žiūrovai sumanė šią scena atkartoti Niujorko metro stotyje, žuvo žmogus.

Specialieji efektai yra puiki priemonė kino kūrėjams įgyvendinti savo fantazijas ar idėjas, kurios stebina milijonus žiūrovų visame pasaulyje. Filmai, kuriuose gausų pačių įvairiausių specialiųjų efektų  tebeišlieka nuostabia pramoga, tačiau nereikia pamiršti, jog visa tai tėra fikcija, ir kad mes patys turime nuspręsti ar tikrai norime įtikėti ir įsijausti į plačiajame ekrane matomą realybę. Tad ir toliau mėgaukimės filmais, paskanintais specialiaisiais efektais, tik niekada neleiskime fikcijai užvaldyti mūsų realybės.

       Parengė Skaistė Kalininaitė