Posts Tagged ‘ nuotraukos ’

Plačiau apie gatvės fotografiją

Kas yra gatvės fotografija? Tiesa pasakius, šią fotografijos meno atšaką išties sunku apibrėžti – netgi visagalė Wikipedia (o tiksliau, jos angliškasis variantas) pateikia labai ribotą apibrėžimą. Visgi, pasidomėjus plačiau, galima suformuluoti kiek išsamesnį apibrėžimą:  gatvės fotografija – tai visuomenės gyvenimo dokumentika, kuri atvirai perteikiama per fotografiją. Nieko nėra iš anksto numatyta ar surežisuota, niekas nėra iš anksto įspėtas, jog pateks į kadrą ir, svarbiausia, jog gatvės nuotrauka niekada nebus atkartota. Tai vienintelis ir nepakartojamas momentas, užfiksuotas beveik atsitiktinai. Gatvės fotografijos veteranas Bruce Gilden yra pasakęs: „Jeigu tu gali užuosti gatvę pasižiūrėjęs į fotografiją, tuomet tai ir yra gatvės fotografija.“ Visų svarbiausia, kad kiekviena gatvės nuotrauka pasakotų nuosavą istoriją.

Koks gi tas gatvės fotografas?

Nors pretendentų yra daugybė, tačiau tik nedaugelis žmonių turi pakankamai ištvermės užsiimti gatvės fotografija. Beje, ir nemažai problemų iškilti gali. Pirmiausia, galimi konfliktai su žmonėmis, kurie yra fotografuojami; antra, būtina nepriekaištingai žinoti gauto atvaizdo naudojimo įstatymus bei apribojimus; ir trečia, kai kuriose šalyse problemos kyla asmeninės erdvės atstumo – sunku prieiti pakankamai arti geram kadrui užfiksuoti.  Ir žinoma, negali vadinti savęs tikru gatvės fotografu, jeigu viso labo fotografuoji praeivius gatvėje. Gatvės fotografijos turi pasakoti istoriją – fotografas privalo turėti planą, mokėti prieiti, užkalbinti, išstudijuoti žmones, domėtis esama aplinka ir, tiesiog, praleisti daug laiko vaikštinėjant pirmyn atgal gatve. Gatvės fotografijomis nusprendęs užsiimti žmogus savyje turi turėti tą ugnelę, kuri jam leistų pajausti, nuoširdžiai domėtis kasdieniu žmogaus gyvenimu, ieškoti minioje charakteringų veidų, greitai pastebėti unikalią sąveika tarp žmonių. Tai tampa savotišku gyvenimo būdu.

Asmeniškumai gatvės fotografijose

Gatvėje įamžinta nuotrauka užfiksuoja ypatingus praeivio gyvenimo momentus iš fotografo asmeninės perspektyvos. Tačiau tai ne viskas – fotografijos bus interpretuojamos dar kartą, kai bus pateiktos žiūrovų teismui. Kiekvienas žmogus turi savitą pasaulėžiūrą, tad, neabejotinai, ir fotografijas vertins per subjektyvų pasaulio suvokimo spektrą. Fotografija visuomet kaitina nesutampančių nuomonių disputus apie nuotraukose užfiksuotus siužetus ir jų perteikimą. Pačiam fotografui labai pravartu pažvelgti į savo nuotrauką iš neutralaus žiūrovo perspektyvos ir išsiaiškinti, ką galima padaryti geriau; kas buvo praleistai šioje nuotraukoje, o kas suteikia jai kažką įdomaus; kas daro ja unikalia ir išskiria iš kitų. Tokia analizė leidžia tobulinti fotografo įgūdžius bei pastabumą. Juk gatvės fotografijoje svarbiausia yra žvitri fotografo akis. Jis turi numatyti įvykius bei praeivių veiksmus dar prieš jiems įvykstant. Šiai fotografijos rūšiai visai nesvarbu, kokius fotoaparatus ar kitas priemones naudoja fotografas –  puikiam kadrui užtenka, kad jis akylai stebėtų aplinką ir reikiamu metu nuspaustų fotoaparato mygtuką. Tam reikia labai puikiai ištreniruoti akį, kad ji ne tik galėtų stebėti visą aplinką, bet ir akimirksniu sukomponuotų tinkamą nuotraukos sceną.

Gatvės fotografai užfiksuoja vaizdą nuotraukose, kuris dažnai būna netikėtas, įstabus ar net šokiruojantis, tačiau visuomet tikras. Thomas Leuthard gatvės fotografiją šmaikščiai prilygina saldėsiams: „Gatvės fotografija yra kaip šokoladinių saldainių rinkinio dėžutė. Tu niekada nežinai, ką gali gauti.“

Parengė Laura Mickūnaitė

Technologinė dvikova: juostelė prieš skaitmeną

XIX amžiuje L. J. M. Daguerre pakeitė tuometinį pasaulį sukurdamas dagerotipiją – vaizdo užfiksavimą poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje. Taip „piešiant šviesa“(phos – šviesa, graphis – teptukas) gimė fotografija. Tačiau dabartinė-skaitmeninė fotografija smarkiai skiriasi nuo senosios-juostinės fotografijos tiek  nuotraukų gavimo procesu, tiek pačiu esminiu fotografijos suvokimu. Ar iš tiesų fotografija yra savo kryžkelėje?

Apie skaitmeninę ir juostinę fotografiją yra pačių įvairiausių nuomonių –  tiek teigiamų, tiek neigiamų. Fotomenininkas Paulius Normantas kartą yra pasakęs: „Skaitmeninė fotografija yra duobkasė“. Ką gi jis turėjo omenyje?

P. Normanto nuomone, šiuolaikinė fotografija yra kryžkelėje – skaitmeninės technologijos gadina fotografijos meną. Gal kiek aštroka ir gana kategoriška nuomonė, bet tiesos šiame menininko teiginyje yra. Dauguma fotografų mėgėjų(o kartais, būkim atviri, ir profesionalais save tituluojančių) net nesuvokia fotografijos esmės. Nusiperka gerą skaitmeninį fotoaparatą ir „šaudo“ viską iš eilės, kitaip tariant, užsiima žaidimu „point and shoot“. Padaro šie fotografai po 100, 200 ar 300 kadrų, o iš jų tinkamų ekspozicijoms – nulis. Kodėl taip? Todėl, kad visiškai nesigilinama į fotografijos pagrindus, kompoziciją, šviesos bei kontrastų svarbą, kuri sudaro netgi 70% fotografijos vizualinės estetikos. Naudojantis juostiniu fotoaparatu, fotografas turi labai ribotą galimų kadrų skaičių, todėl privalo  gerai apgalvoti nuotraukas, išžvalgyti vietovę, susipažinti su objektu bei apmąstyti pačią būsimų fotografijų tematiką. Taip fotografai iš vienos juostelės, kurioje telpa (priklausomai nuo juostelės tipo) apie 30 kadrų sugeba padaryti apie 10 gerų ir tinkamų parodoms nuotraukų.  Iškalbinga ir statistika teigianti, kad prieš 20 metų išsivysčiusiose šalyse tik kas 7 žmogus turėjo fotoaparatą, o dabar – kiekvienas. Fotografija keičiasi kaip niekada sparčiai.

Mano manymu, „juostinės“ nuotraukos turi savito grožio pačiame fotografijos procese. Atidus fotografavimas, nuotraukų ryškinimas, jų didinimas, skenavimas, kopijavimas ir panašios užduotys. Ilgas, bet labai įdomus procesas, kurio metu niekada nenuspėsi, kokias nuotraukas pavyko išgauti iš užfiksuotų kadrų.

Tačiau negi skaitmena yra sopanti rakštis visoje fotografijoje? Pats tokiai minčiai visiškai nepritariu. Tai tiesiog naujas etapas. Skaitmeniniu fotoaparatu gautų nuotraukų kokybė(ne tiek techninė, kiek prasminė) priklauso nuo fotografo požiūrio į fotografiją. Manau, jog nesvarbu, ar bus fotografuojama skaitmeniniu, ar juosteliniu foto prietaisu, viskas priklausys nuo fotografuojančiojo vaizduotės ir pasaulio suvokimo. O fotoaparatas, kad ir kokios  rūšies bebūtų, tai viso labo tėra tik įrankis; pagalbininkas padedantis vizualiai išreikšti tam tikrą idėją ar sumanymą.

Žvelgiant iš techninės pusės, skaitmena turi labai daug pliusų, tačiau ir juosta, kad ir kokia sena bebūtų, tai pat nėra prasta. Trumpai palyginkime šiuos du fotografijos būdus:

Skaitmenos privalumai: lankstumas (greitai keičiamos kortelės, nereikia ryškinti nuotraukų, nėra apsišvietimo pavojaus ir t. t.), redagavimas (beribės galimybės fotografijas koreguoti įvairiomis kompiuterinėmis programomis), spalvos (gaunamos realios spalvos derinant baltos spalvos balansą, nereikia keisti juostelės ar filtro, pasikeitus apšvietimo šaltiniui), kokybė ir detalumas, senėjimas (skaitmeninės fotografijos fiziškai nepasensta), dauginimas be kokybės praradimo ir daugybė kitų.  Išties daug ir įvairių privalumų. Kalbant apie juostos pranašumus, būtina paminėti, kad kokybe skaitmenai pastaroji beveik nusileidžia, ypač didesnio formato juostelės, kurios perteikia savitas spalvos. Taipogi, didelis privalumas yra maža kaina už tikrai gerą kokybę.

Juosta ar skaitmena, skaitmena ar juosta? Vieningo atsakymo nėra ir negali būti. Tai priklauso nuo pačio fotografo filosofijos ir požiūrio į gyvenimą, jo prioritetų bei galimybių. Kaip jau ir minėjau, pati geriausia fotografo įranga yra ta, kurią jis sugeba efektyviausiai išnaudoti. Puikios fotografijos užfiksuojamos skaitmeniniu fotoaparatu? Fantastika! Pasitelkiamas juostinis fotoaparatus? Lygiai taip pat nuostabu!

P. S. Palyginimui pateikiu keletą nuotraukų fotografuotų tiek juostiniu, tiek skaitmeniniu fotoaparatu – patys nuspręskite, kurios fotografijos Jums arčiau širdies.

Parengė Rokas Tenys

Plačiau apie Time lapse fotografiją

Genialumas slypi paprastume. Taip, visi puikiai žinome šią iki kaulų smegenų įgrisusią frazę. Galbūt ir slypi, tačiau reikia labai atidžiai nagrinėti kame ir kiek to genialumo glūdi. Visgi, šiame straipsnyje pristatomam Time lapse fotografijos metodui, mano nuomone, banalioji frazė labai tinka – paprasta, bet nuostabu.

Kas tai?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Time lapse fotografijos – tiesiog pagreitintas video įrašas. Taip nėra. Praeitame savo tinklaraščio įraše nagrinėjau 25-tojo kadro fenomeną ir užsiminiau, kad dauguma vaizdo įrašų yra rodomi 24-30 kadrų per sekundę greičiu. Time lapse fotografijos įrašuose per  sekundę kadrai yra parodomi vos apie 6 kartus. Būtent todėl, demonstruojant šias fotografijas, vaizdai atrodo tarsi pagreitinti. Tačiau, jei kuriant Time lapse nuotraukų ciklus, vaizdo kamera yra nustatoma filmuoti lėtesniu arba greitesniu rėžimu, vis tiek yra užfiksuojami 24k/s, tad didelio pokyčio ir panašumo į Time lapse grožybes nepastebėsite.

Istorijos nuotrupos

Buvo laikai, kai norėdamas grožėtis Time lapse fotografijomis, turėjai pasigaminti visą mašiną. Vėlyvajame 3-iajame dešimtmetyje amerikietis Jhonas Ottas buvo vidurinės mokyklos mokinys ir didelis fotografijos entuziastas. Vaikinas be galo norėjo įamžinti obels žiedo žydėjimą. Tačiau kaip? Johnas žinojo, jog jam kažkokiu būdu reikia nuotraukas užfiksuoti tam tikrame laiko intervale, net tada kai jis miega ar būna mokykloje. Taigi, nuovokusis fotografas laidu sujungė virtuvinį laikrodį, fotoaparatą ir sąvaržėlę(kaip jis šiuos prietaisus sujungė į vieną įrengimą nėra aišku iki šiol). Bet štai, prašom. Mechaniškai nustačius tam tikrus laiko intervalus fotoaparatas užfiksuodavo žiedo kitimą ir galiausiai įamžino jo nuostabų žydėjimą.

Truputis pamąstymų

Taigi, Time lapse – nei įprastinė fotografija, nei tikras vaizdo įrašas. Tiesiog savotiškas hibridas. Bet genialus hibridas. Šio metodo neginčijamas pranašumas yra galimybė žiūrovui stebėti ištisą procesą bei nenutrūkstamą virsmą, kurio kitaip būtų tiesiog neįmanomi pamatyti. Tarkime, per keliolika sekundžių galime išvysti kaip gležnas daigas pavirsta žiedus skleidžiančia gėle, kaip visus 9 mėnesius auga jaunos mamos pilvas, ar tiesiog pasigrožėti paprasčiausiu saulėlydžiu – nuo ryškios raudonos saulės iki visiškų sutemų. Žinoma, kas nors pasakys, jog galima visa tai ir nufilmuoti. Taip, sutinku – kai kuriuos vaizdus tikrai nesunkiai galima įamžinti ir pasitelkus vaizdo kamerą. Bet juk nefilmuosi apvalėjančio būsimos mamos pilvo ištisus 9 mėnesius. Daug paprasčiau kasdien padaryti po nuotrauką ir po 9 mėnesių visus sukauptus kadrus sudėti į kelių minučių filmuką. Net neabejoju, jog rezultatas tikrai nudžiugins.

Pienės gyvenimas. Pražydėjimas ir nužydėjimas.

Žaismingas jaunos porelės 9 mėnesių „projektas“ belaukiant naujagimio.

Time lapse fotografijos metodo patrauklumas, mano manymu, slypi tame, jog  fotoaparatą tereikia įjungti 1-2 sk.(priklausomai nuo norimo užfiksuoti objekto), o nustatę šį intervalą galite užsiimti savais reikalais. Žinoma, visgi reikia reikia atitinkamos fotografavimo įrangos bei nusiteikimo – fotoaparato su laikmačiu ir trikoju. Taipogi, niekada nepamaišys didelis noras ir begalė kantrybės. Pastarosios ypač prireiks vėliau, iš kelių šimtų ar kelių tūkstančių kadrų montuojant vientisą vaizdo medžiagą. Visgi, už tokį monotonišką darbą bus atlyginta: dienos šviesą išvys nepakartojamas(tikrąja to žodžio prasme) fotografijos kūrinys, kurį paviešinus nesunku sulaukti ir milijonų youtube peržiūrų bei pagyrimų(o gal net ir užsidirbti 🙂 ).

Time lapse fotografijai galioja beveik tokios pat fotografijos kompozicijos bei vaizdo medžiagos montavimo taisyklės, tad, kaip jau minėjau, ši metodą galima vadinti foto-video hibridu. Pasitelkiant ganėtinai nedidelius resursus, galima sukurti išskirtinį audiovizualinio meno šedevrą. Tiesiog, kaip ir kiekvienam meno kūriniui, reikia trupučio noro bei geros idėjos.

P. S. Straipsnio pabaigoje norėčiau pasidalinti įspūdingais didžiųjų pasaulio miestų Sankt Peterburgo ir Niujorko Time lapse vaizdais(rekomenduoju žiūrėti HD rėžimu.)

Niujorkas

Sankt Peterburgas

Parengė Rokas Tenys

Plačiau apie fotografiją spaudoje

Žodis fotografija išvertus iš graikų kalbos reiškia „piešimą šviesa“.Nors mums pažįstamas fotografijos formatas atsirado tik prieš šiek tiek daugiau nei šimtmetį, šio vizualinio tikrovės įamžinimo būdo ištakos siekia daug ankstesnius laikus.Viduramžių pabaigoje atsiradęs optinis įrenginys camera obscura ir buvo šiuolaikinio fotoaparato prototipas.Jo veikimo principas gana paprastas: pro mažą skylutę įsiskverbiant šviesai ant visiškai tamsios patalpos sienos buvo suprojektuojamas apverstas realaus vaizdo atspindys.Tačiau praėjo ilgas laiko tarpas, kol buvo atrastas būdas, kaip šį atspindį išsaugoti materijoje.Pirma sėkminga nuotrauka „Vaizdas į miesto stogus“ buvo padaryta 1826 metais.Ją, naudodamas šviesoje kietėjančią medžiagą, padarė prancūzas Žosefas Niceforas Niepsas. Nuotraukai išryškinti prireikė net 8 valandų buvimo šviesoje! Žinoma, tobulėjant technologijoms ekspozicijos laikas vis mažėjo, o dabar tereikia paspausti mygtuką ir nuotrauka jau padaryta.

(„Vaizdas į miesto stogus“)

Sparčiai tobulėjant fotoaparatams, nuotraukose pradėta įamžinti ne tik šeimos, draugų šventes bei ypatingas akimirkas, bet ir fiksuoti meninio pobūdžio momentus, tokius kaip peizažą ar portretą. Atsirado įvairūs fotografijos žanrai: dokumentinė fotografija, socialinė fotografija, erotinė fotografija, gamtos, objektų, miestų, portretų fotografijos ir t.t. Visgi, plačiau norėčiau pristatyti spaudos fotografiją, su kuria susiduriame kiekvieną dieną vartydami pačius įvairiausius leidinius –  pradedant laikraščiais ir baigiant reklaminėmis skrajutėmis.

Spaudos fotografijos pradžia

Naujienų iliustravimas laikraščiuose bei žurnaluose tapo įmanomas dėl spausdinimo ir fotografijos inovacijų, kurios vystėsi tarp 1880 ir 1897 metų. Nors svarbiausiems straipsniams nuotraukos buvo daromos nuo 1850 metų, tačiau jų nebuvo galima publikuoti, kadangi spausdinimo mašinos tebeveikė giliaspaudės(graviūros) spaudos metodu.Deja, populiariausioms ano meto temoms – miesto gaisrams ir traukinių avarijoms, iliustruoti ši technologija netiko.Lūžis įvyko kovo 4 dieną, 1880 metais, kai „The Daily Graphic” dienraštyje pasirodė pirmoji fotografija, sukurta panaudojant ne graviūrą , o plokštuminio vaizdo suformavimą iš mažų taškelių. Prasidėjo tikroji spaudos fotografijos evoliucija.

Iliustracijų svarba

Spaudos fotografija, kitaip dar vadinama naujienų fotografija, perteikia žinias, aktualijas, informaciją lengvai suprantamu vizualiniu pavidalu.Nuotraukos įamžina pačius svarbiausius ir reikšmingiausius momentus. Jų tikslas yra kuo tiksliau užfiksuoti tam tikrą įvykį, o kartais netgi papasakoti ištisą istoriją. Spaudos fotografija įprastai yra suprantama kaip nuotrauka publikuojama konkrečiame leidinyje, tačiau, kai kuriais atvejais, ši sąvoka taip pat gali reikšti vaizdo naudojimą transliacijai žiniose ar kitose televizijos laidose.

Vaizdžiai atsakyti į klausimą, kas yra spaudos fotografija, geriausiai padėtų keletas pavyzdžių. Klasikinė fotografija, kurioje amerikiečių jūreivis bučiuoja slaugę Times Square aikštėje, yra tarsi metafora Antrojo pasaulinio karo pabaigai.O štai fotografas Nikas Utas 1972 metais sukrėtė pasaulį nuotraukoje užfiksavęs mažą mergaitę bėgančią iš Vietnamo kaimo, nuogą ir apdegusią napalmo bombos sprogimo metu.Ši nuotrauka tapo tragiško Vietnamo karo simboliu. Kiekviena fotografija savyje išsaugo skirtingas emocijas bei nuojautas, kurios gali ir žavėti, ir bauginti.

(Times Square bučinys“)

(Vietnamo mergaitė“)

Spaudos fotografijos pasakoja neišgalvotas istorijas, padeda skaitytojams suvokti realią situaciją bei įamžina ypatingus mūsų kasdienybės momentus, kurie labai dažnai tiesiog liktų nepastebėti.

Parengė Laura Mickūnaitė


Plačiau apie nuotraukas socialiniuose tinkluose

Socialinis tinklas – tai erdvė, kurioje žmogus gali nevaržomai bendrauti, atskleisti savo pomėgius, dalintis įvairiomis mintimis, patirtimis ar nuotraukomis su draugais bei bendraminčiais. Tačiau, būtent virtualioje erdvėje iškyla pavojus susidurti su žmogaus „dviveidiškumu“, o gal tiksliau „netikrumu“, t. y. žmogus gali save pateikti tokį, kokiu norėtu būti – turtingu, drąsiu, protingu ar beprotiškai gražiu – bet ne tokiu, kokiu yra iš tikrųjų. Daugelis psichologų teigia, jog dažnas žmogus yra linkęs į narciziškumą(savimeilę) ir visomis įmanomomis priemonėmis siekia  atkreipti į save dėmesį: nesvarbu ar tai būtų „PhotoShop“ pagalba padailintos nuotraukos ar tiesiog nuolatiniai įrašai ant savo „Facebook“ profilio sienos.

Turbūt yra išlikęs tik nedidelis ratas žmonių, kurių dienotvarkėje nebūtų punkto „Prisijungti prie „x“ socialinio tinklapio“, prie kurio dienos eigoje padedama tikrai ne viena varnelė. Ne paslaptis, kad dauguma jaunų žmonių nori pasirodyti kuo gražesni bei įdomesni ir, bet kokia kaina, būti pastebėti kitų socialinio tinklapio vartotojų.Nuotraukos atlieka labai svarbų vaidmenį, virtualiojo „aš“ kūrime. Pastarosios ne tik kruopščiai atrenkamos apžiūrint ir analizuojant kiekvieną fotografijos elementą, bet dažnai bent šiek tiek pagražinamos vaizdo redagavimo programomis.Vis dažniau pasitaiko labai akivaizdžiai(ir neretai gana nevykusiai) redaguotų nuotraukų, kuriose vyrauja aiškus dirbtinumas, o ne natūralus žavesys.

„PhotoShop‘as – visagalis“ – tai frazė, kuria šventai tiki daugelis jaunosios kartos atstovų. Tikra tiesa – ši kompiuterinė programa suteikia galimybę ne tik pašalinti esamus ar įsivaizduojamus trūkumus, bet ir leidžia radikaliai pakeisti savo išvaizdą.Teko girdėti daugybę istorijų, kai socialiniuose tinklapiuose susipažinę ir tik nuotraukose vienas kitą matę žmonės, sutikę gyvai vienas kito tiesiog nepažino.Iš nuotraukų aplinkiniai sužino ne tik apie mūsų išvaizdą ar mėgstamą aprangos stilių.Fotografijos atskleidžia ir žmogaus charakterį, pomėgius ir netgi mąstyseną.Štai, dažnas jaunuolis po gero vakarėlio, kelionės ar koncerto, skuba į virtualiąją erdvę įkelti kuo daugiau nuotraukų ir  visiems pranešti apie puikiai praleistą laiką bei nepamirštamas akimirkas.Itin noriai viešinamos nuotraukos, kuriose pagrindinis(-ė) herojus(-ė) apsuptas draugų arba užsiima kokia nors „kieta“(greičiau jau vulgaria) veikla, taip norėdamas save pateikti kaip be galo linksmą ir jokių apribojimų nepripažįstantį „vakarėlių liūtą/-ę“.Publikuojamų nuotraukų gausa taip pat turi tam tikrą reikšmę.Taisyklė „Kuo daugiau – tuo geriau“ tinka kaip niekada puikiai.Atrodytų, kad tarp nuotraukų kiekio ir juose užfiksuotų akimirkų smagumo yra tiesioginis proporcingumas.

Kiti socialinių tinklų vartotojai net nesiruošia pasauliui parodyti savojo veido – jie pasinaudoja internete rastomis kitų žmonių, dažniausiai įžymybių, fotografijomis. Nors toks poelgis gali būti suprastas įvairiai, bet pirmiausia kyla mintis, jog šie žmonės tiesiog nori būti panašūs fotografijoje pavaizduotą garsenybę.Arba yra to asmens didelis(-ė) gerbėjas(-a).Arba tiesiog trokšta išskirtinio dėmesio.Tiesa, yra ir įvairių  keistuolių, kurie save pristato juodai baltu  fonu, įvairiais užrašais ar tiesiog animacinių filmukų veikėjais.

Galima tik spėlioti, kokie konkretūs veiksniai skatina žmones socialiniuose tinklapiuose kuriamą virtualųjį „aš“ gerokai patobulinti. Tai individualus klausimas, kurio atsakymas yra nulemtas asmeninių tikslų, nuostatų ir vertybių.Visgi, anksčiau ar vėliau, yla išlenda iš maišo.Labai išmintingai bei poetiškai yra pasakęs E.Mieželaitis: „Grožis nepakenčia melo. Jeigu siela suteršta melo, tai akys nemato grožio. Melas naikina grožį, o grožis – melą“.

Parengė Inga Bartuševičiūtė