Posts Tagged ‘ muzika ’

Skaitmeninio meno dozė: performansas SONAR

Gyvename kaip niekada moderniame pasaulyje – mus supančios technologijos evoliucionuoja taip sparčiai, jog kone kas mėnesį sulaukiame naujos techninės revoliucijos; virtualioji erdvė ne tik plečia mūsų egzistencinę realybę, bet ir vis stipriau ir stipriau riša prie pastarosios. Skaitmeninės technologijos jau palietė bene visas įmanomas mūsų pačių būties sferas – tarpasmeninę, asmeninę ir interasmeninę. Kitų, buitiškesnių gyvenimo aspektų, irgi neaplenkė. Na ir kodėl gi ne – juk patys tai kuo maloniausiai leidžiame. Visgi, vienos gyvenimo srities skaitmenine invazija aš pati labai džiaugiuosi -meno.

„Na, tai kaip gi tas skaitmeninis menas Lietuvoje?“- uždavus tokį klausimą asmeniui užsiimančiam naujųjų medijų menais ar bent jau išmanančiam bei nuosekliai besidominčiam jų transformacijomis, galimi trys dažniausi atsakymo variantai:

a) (kapų tyla bei melancholiškas, į tolį nukreiptas, apsiblausęs žvilgsnis, neišleidžiant nė garso);

b) Retoriniu klausimas su lengva sarkazmo gaidele „Lietuvoje?“;

c) (išsamus, pozityvus bei įdomus pasakojimas, apie naujausią indėlį į šiuolaikinio meno plėtrą).

Gaila, kad trečiasis variantas – rečiausiai sulaukiamas.Tikrai neketinu paskutinio( pačio pačio paskutinio!) tinklaraščio įrašo teršti negatyvumu bei žiniasklaidoje kone įprastiniais tapusiais „Juoda juoda kur dairais…“pamąstymais.

Priešingai. Papasakosiu apie kai ką pozityvaus.

Šių metų balandžio 11-18d. į Kauną sugrįžo septintasis tarptautinis multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras“. Nors pats festivalis vyksta jau tikrai nebe pirmą kartą, šiemet jis pakeitė ne tik veiksmo vietą, bet ir savo koncepciją – ypatingas dėmesys buvo skiriamas jauniems naujųjų medijų menininkams, tepradedantiems savo kūrybinį kelią. Festivalio metu instaliacinį performansą pristatė ir VDU naujųjų medijų studentų grupė. Tiesą pasakius, nors pati šio renginio neaplankiau, bet visgi man labai pasisekė – laimingo atsitiktinumo dėka, gavau progą pakalbinti vieną iš minėto kūrinio sumanytojų bei įgyvendintojų – antrakursę VDU naujųjų medijų studentę bei BIONICS grupės narę Urtę Pakers.

POKALBIO OBJEKTAS: Performansas – instaliacija SONAR. Materialus, statiškas kūrinio pagrindas tampa modifikuojama vaizdo projektavimo lokacija. Objektas simbolizuoja suskaidytą, dinamišką ir kartu chaotišką skaitmeninę terpę. Performanse kuriami ir projektuojami vaizdai, tai abstrakčios asociacijos su medijų poveikiu – skatinti abstraktų mąstymą. Kartu visa stacionari, daiktiška instaliacija ir performanso sudedamos dalys – garsas ir vaizdas kuria estetinę, minimalistišką ir sterilią erdvę. Tuo bandoma išgryninti, tarsi, išvalyti technologinį ir skaitmeninį pasaulį nuo informacijos perkrovimo. Kuriamos priemonės transformuoja pažįstamą ir identifikuojamą virtualią erdvę, kuria fikciją.

KŪRĖJAI: Garsas – BIONICS, vaizdas –  VJ Raminta.

VIETA: Kūrinys buvo pristatytas 2012 m. balandžio 12 d. 18:30 val. VytautoDidžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedroje (Vytauto pr.71  Kaunas), salėje 101.

__________________________________________________________________________

Kotryna: Kas paskatino šio performanso idėją? Kokią žinią stengiatės pateikti žiūrovams?                                                                                                                                   

Urtė: Tiesą sakant, mes pratęsėme savo ilgą laiką puoselėjamą tradiciją -. kadangi, domiuosi fizika ir, galima sakyti, tuo sergu, o kolega, su kuria kuriame garsą ir padedame pagrindinius pamatus kūriniui, neprieštarauja (nes kažkiek pati prijaučia mokslui), šis kūrinys ir buvo paremtas fizikiniu reiškiniu sonaru (sonar  angl. sound „garsas“ + navigation „navigacija“ + ranging „nuotolio nustatymas“) – technologija naudojanti garsą, jo sklidimą, kaip priemonę komunikuoti ar aptikti objektus, esančius po vandeniu. Šiuo audiovizualiniu performansu stengiamės per garsą ir vaizdą perteikti minėtą reiškinį. Tiesa, „Sonar“ performanse išbandėme šį tą naujo – pasitelkėme trimatę erdvę, t. y. instaliaciją, ant kurios ir buvo projektuojamas vaizdas.

Kotryna: Performanse matyti aiškus vizualinis ir garsinis kulminacijos momentas, kai žalsvus, melsvus, gelsvus šviesos atspalvius pakeičia kraujo raudonumo apšvietimas. Ką simbolizuoja šis kitimas?                                        

Urtė: Sonaro pasikeitimą (akustinėse hidrolokatorių sistemose naudojami dažniai svyruoja nuo labai žemų (infrasoninių) iki labai aukštų (ultragarsinis)). Taip ir spalviniu atžvilgiu, iš trumpųjų šviesos bangų, pasikeičiama į ilgąsias (raudonas). Būtent raudonos spalvos šviesos bangų ilgis yra didžiausias. Na, o bendrai apibrėžus – perėjimą, evoliucionavimą.

Kotryna: Performansai išties labai šiuolaikiška meno rūšis, neretai į savo vyksmą įtraukianti ir žiūrovus. Ar lengva pritraukti publiką Lietuvoje? Kokios aplinkinių reakcijos sulaukiate?                                                                                     

Urtė: Na, performansai Lietuvoje nėra pati  populiariausia meno forma. Viena dėstytoja juokaudama yra pasakiusi, kad mes per savo renginius jų tikriausiai padarome daugiau negu Lietuvoje bendrai. Iš tiesų, Lietuvoje, lyginant su užsieniu, nėra gausu audiovizualinių performansų atlikėjų – kadangi patys į didžiąją sceną išeisime ne greičiau nei šį rudenį, o kol kas viską darėme tik universiteto ribose, tai sunku apibrėžti aiškią publikos nuomonę, tačiau aplinkinių susidomėjimą jaučiame. Žmonių reakcija būna įvairi ir tai yra natūralu. Kadangi, orientuojamės į skaitmeninį garsą, kuris turi tam tikrų techno muzikos prieskonių, nors stilistiškai naudojame ambient ir glitch muzikos estetikas, daugumai tai yra įdomu, nes šiuolaikinė visuomenė yra orientuotą į „elektroninį garsą“. Visgi, esame netiesiogiai gavę ir kritikos iš tų žmonių, kurie dievina natūralius gamtos garsus bei tų, kurie vengia eksperimentų.

Kotryna: Jūsų perfomansai labai drąsiai naudoja skaitmenines medijas. Ar nebijote, jog aktyvus šių moderniųjų technologijų taikymas gali užgošti pačio kūrinio idėją? Juk žmonės stebėdami vizualiai įspūdingą reginį yra linkę nepastebėti kitų jo aspektų.                                                                                             

Urtė: Būtent todėl, mes ir stengiamės kuo aiškiau pateikti pagrindinę kūrinio idėją per garso ir vizualizacijų santykį, kad stebėtojas, neturėdamas gilesnių fizikinių žinių ar tiesiog neperskaitęs kūrinio aprašo, galėtų jusliškai išgyventi tam tikras patirtis. Šiuo atveju, medijos mums tik gelbsti išreiškiant tam tikras idėjas.

Kotryna: Su kokiais sunkumais susiduriate ruošdami performansus? Ar lengva praktiškai įgyvendinti savo kūrybines idėjas?                                                                                                                                       

Urtė: Be to, kad idėjiškai ruošiame performansą, turime užsiimti ir įvairiais techniniais reikalais, kurie su kūrybą nieko bendro neturi, kas šiek tiek apsunkina patį kūrybos procesą. Dėl kūrinio įgyvendinimo – negaliu atsakyti ar tai sunku, ar ne. Kiekvienas audiovizualinis performansas kas karta tampa technologiškai sudėtingesnis ir savo verte brangesnis. Manau, kad dirbant viską galima padaryti.

Kotryna: Leisiu sau truputį pasmalsauti: užsiminei apie perfomansų atlikimo vertę. Nemateriali jų vertė – nenusakoma. Na, o ta, turinti fiskalinę išraišką? Ar didelio biudžeto performansų parengimui reikia? Tenka investuoti patiems?

Urtė: O aš leisiu sau pajuokauti – keleto metų maksimalios VDU stipendijos tikrai neužtektų. Jei skaičiuotume visas išlaidas, t.y. patalpų nuomą, garso aparatūrą, projektorius bei visą kitą, tai tikrai išeitų nemaža suma. Kadangi, dalį šių reikiamų dalykų gauname iš universiteto arba šiuo atveju „Centro“ festivalio organizatorių, tai tenka pasirūpinti tik tam tikrų medžiagų įsigijimu. Taip, tenka investuoti, bet bendrame kontekste, tos sumos nėra itin didelės.

Kotryna: Gal galėtum plačiau papasakoti apie technologinį „Sonar“ kūrimo procesą? Kokius prietaisus, programas naudojote? Ar ilgai truko pasirengimo procesas?                                                                                                                                      

Urtė: Pats pasirengimo procesas truko puse mėnesio (garso, vaizdo bei instaliacijos konstrukcijos paruošimas). Pagrindinis mūsų įrankis buvo kompiuteris. Per jį galime ne tik redaguoti įsirašytus aplinkos garsus, bet taip įvairias garso dažnių moduliacijas, kuriant naujus garsus. Iš esmės, kiekvienas performansas tampa savotiška improvizacija, nes niekada nežinai kuria linkme pakryps viskas. Visada pasiruošime tam tikrą planą, kai darome performansą kartu  su VJ R@mj, kad pasiektume vaizdo ir garso sinchroną. Kai grojame su vizualizacijomis, kurios automatiškai reaguoja į skleidžiamą garsą, labiau atsiduodame improvizacijai.

Kotryna: Perfomansai peržengia įprastines muziejinio meno ribas, kuris tarsi yra „ rankomis neliečiamas“ bei tam tikra prasme desakralizuoja įprastinį meną. Manai, kad tokie pokyčiai – į gerą?                                                                        

Urtė: Man tai pats žavingiausias meno bruožas – visada keistis, įnešti kažką naujo. Iš savo asmeninės pozicijos visada pateisinu eksperimentus, kurie turi aiškų loginį pagrindą (nėra daromi bet kaip ir tik po to „pritempiami“ prie kažkokios reikšmės).

Kotryna: Kokios meno rūšys suteikia didžiausią įkvėpimą? Kaip dalini savo simpatijas skaitmeninėms ir tradicinėms meno rūšims?                                           

Urtė: Negaliu pasakyti, kuriai meno rūšiai labiausiai simpatizuoju, nes pati kuriu tiek garsą, tiek video, tiek paišau iliustracijas, kurioms šiuo metu skiriu mažiau laiko. Nepasakyčiau, kad tradicinės meno rūšys, įskaitant analoginę muziką, mums tapo neįdomios, nes visada malonu grįžti prie ištakų, nuo ko ir pradėjome – lapo popieriaus ar kažkokio instrumento. Nesame iš tų, kurie iškart „sėdo“ prie kompiuterio ir grojo 🙂

Kotryna: Sakyk atvirai, ko gi labiausiai trūksta šiuolaikinio, modernaus meno plėtrai ir pripažinimui mūsų Marijos žemėje?                                                             

Urtė: Pati užaugau tautinėje įvairovėje su šiek tiek kitomis vertybėmis, tai teko pastebėti, kad Lietuvoje žmonės yra per daug aptingę, o pradeda rimtai pradeda dirbti tik tuomet, kai išvyksta svetur. Taip ir šiuolaikinis menas Lietuvoje. Nesakau, kad visais atvejais, tačiau dažnai jam trūksta kokybės ir profesionalaus atlikimo, kuris turėtų būti lygiavertiškai derinimas su idėja.

Ačiū Urtei už labai smagų ir įdomų interviu! Savo ruožtu linkiu kūrybinės sėkmės bei neišsenkančio atkaklumo, įgyvendinant pačias novatoriškiausias ir drąsiausias idėjas:)

Fotografijos iš asmeninių Urtės Pakers bei Vaidos Virbickaitės  archyvų.

Parengė Kotryna Jonaitytė

Reklama

Plačiau apie muzikos svarbą kompiuteriniuose žaidimuose

 

Kompiuteriniai žaidimai labai sparčiai tampa viena iš populiariausių laisvalaikio praleidimo formų. Nors dar neseniai jie buvo laikomi tiesiog pramoga vaikams, tačiau dabar vidutinis žaidėjų amžius siekia 30 metų. Kartu su statistiniu žaidėjų amžiaus vidurkiu, auga ir žaidimų kokybė. Vienas labiausiai pakitusių šių žaidimų elementas – muzika ir garso takeliai. Būtent pastariesiems ir paskyriau paskutinį savo parašytą tinklaraščio straipsnį.

Muzika kuria…

…jausmus

Visų pirma, garso takelis emociškai nuteikia žaidėją, o kartais netgi kutena tam tikrus jo jausmus. Tarkime, žaidime „Mirror’s Edge“ esame perkeliami į ateities miestą, kuriame despotiška vyresnybė stengiasi užgniaužti bet kokius laisvės atgarsius ar idėjas, o mes patys įsikūnijame į jauną merginą, kuri pažeisdama įstatymus skleidžia įvairią revoliucinę informaciją. Žaidimo kūrėjai siekė pagrindinę veikėją Faith  pristatyti kaip niekada vilties neprarandantį ir nevaržomą personažą. Muzikos takelis tą laisvės ir vilties pojūtį sukuria tiesiog nuostabiai. Pateikiu pagrindinę „Mirror’s Edge“ kompiuterinio žaidimo dainą, kuri nepriekaištingai tiek savo lyrika, tiek muzikinių garsų derme, atspindi svarbiausią žaidimo idėją.

…atmosferą

Kitas labai svarbus muzikos vaidmuo yra atmosferos sukūrimas. Geriausiai tai, mano manymu, parodo žaidimas pavadintas „Bastion“. Žaidime bandoma perteikti post-apokaliptinė/laukinių vakarų atmosfera, kai po nežinomos nelaimės pasaulis pasikeičia ir žaidimo herojus lieka vienas su istorijos pasakotoju bei viso žaidimo metu turi skintis sau kelią pro nedraugišką aplinką, bandydamas atkurti tai, kas jau žuvo. Šio kompiuterinio žaidimo metu girdimoje muzikoje atsiskleidžia situacijos beviltiškumas, namų ilgesys, svajingumas, tačiau kartu ir veikėjo begalinis ryžtas bei noras keisti niūrią aplinką.

Visgi, „Bastion“ žaidime sušvinta vilties spindulys, kad dar ne viskas baigta ir prarasta, kai Vaikis (taip vadinamas pagrindinis veikėjas) sutinka dar vieną gyvą žmogų. Švelni ir lengvai melancholiška muzika padaro tą susitikimą tikrai įsimintinu.

…įtampą

Žinoma, ne visos kompiuteriniuose žaidimuose aptinkamos melodijos skirtos sukelti malonius  jausmus. Klausantis siaubo žaidimui „Amnesia: The Dark Descent“ sukomponuotos muzikos, kūnu nubėga tikrai nejaukūs  šiurpuliukai. Ritmingi, energingi bei gana slogūs muzikiniai garsai verčia širdį greičiau plakti – taip ir norisi bėgti ir niekada neatsisukti. O juk šiam žaidimui būtent to ir reikia.

O kur čia komunikacija?

Žaidimų kūrėjai, mano manymu, perduoda savo idėjas ir tam tikra prasme bendrauja su žaidėjais pasitelkdami garso takelius daug intensyviau nei kad mes esame linkę pastebėti. Juk pirmiausia visada atkreipiame dėmesį į išvaizdą, dizaino patogumą ar estetiškumą, o ne į garsą. Visai be reikalo. Be jo nebūtų ir daugelio žaidimų. Žaidimų industrija vis labiau plečiasi ir dažnai aktyviai formuoja viešąjį diskursą. Jauni (o gal ir nevisai) žmonės pasinerdami į kompiuterinius žaidimus  nesąmoningai kažką iš jų perima, išmoksta. Yra keletas neoficialių tyrimų rodančių, jog žaidimai padeda uždariems žmonėms lengviau reikšti jausmus, labiau pasitikėti savimi ar tiesiog drąsiau susidoroti su kasdieniniais gyvenimo iššūkiais. Juk muzika neabejotinai stimuliuoja žmonių jausmus, tad nieko keisto, jog kai kurios melodijos padeda atsiskleisti ar geriau išreikšti savo pojūčius ir emocijas. O ir patys kompiuteriniai žaidimai dažnai formuoja bendruomenes, kuriose šių žaidimų entuziastai dalinasi įspūdžiais ir patirtimi, taip susipažindami su bendraminčiais. Jau praėjo laikai, kai vienintelis būdas plėsti pažintis buvo bendravimas akis į akį.

Kodėl būtent apie muziką žaidimuose?

Jei atmenate mano ankstesnius šio tinklaraščio įrašus, tikrai būsite pastebėję, jog esu visomis keturiomis už „indie“(smulkūs kūrėjai ir kompanijos) bei nepriklausomus kūrėjus. Man tikrai nesvarbu, kokiu būdu jie save išreiškia – muzikuodami, piešdami, ruošdami video įrašus ar kurdami garso takelius, todėl du iš mano paminėtų žaidimų pavyzdžių yra sukurti ne milžiniškų, multimilijardinius pelnus skaičiuojančių studijų, o mažų, nepriklausomų bendraminčių kompanijų, kurie savuosius projektus kūrė labiau iš idėjos nei siekdami užsidirbti. Visi trys mano minėti kompiuteriniai žaidimai pasižymi išskirtiniais garso takeliais ir plečia žmonių mąstyseną: pastarieji ima suvokti, kad puikūs meno kūriniai gali egzistuoti ne tik akivaizdžiose vietose kaip parodos ar galerijos, bet ir ten, kur dažnas nė nepagalvoja.

Nenuginčijamos išvados

Baigdamas norėčiau paraginti visus, kurie yra neabejingi menkai težinomiems kūrėjams, savo projektus įgyvendinantiems vien iš kūrybinio polėkio, tačiau išlaikantiems aukštą jų kokybę bei išskirtinumą, nepagailėti atverti savo piniginės. Kadangi šis mano įrašas jau paskutinis, todėl paminėsiu ne tik savarankiškus žaidimų kūrėjus, bet ir muzikantus, dailininkus, fotografus, režisierius ir kitus, kurie dirba tikrai sunkiai ir su begaliniu atsidavimu, kad vartotojas gautų tinkamą kūrinį. Tokie kūriniai nėra „štampuojami“ pagal jau patikrintą sėkmingos rinkodaros formulę, nors kūrėjai ir supranta, jog ją pritaikius pardavimai taptų masiški. Kartais užsukite ir į atlikėjo iTunes puslapį, kuriame kūrėjas Jums patikusią dainą dažniausiai pardavinėja vos po keletą litų. Aš pats tikiuosi, kad Lietuvos visuomenėje greitai išnyks nelegalių parsisiuntimų kaip nekvestionuojamos normos, požiūris.

Parengė Mindaugas Laurinaitis

R’n’B: skirtingos dainos…vienodi vaizdo klipai?!

Šiuolaikinės muzikos pasaulyje nė vienas hitas populiarumo viršūnės nepasiekė be patrauklaus muzikinio klipo. Kiekvienas muzikinis žanras turi ne tik savitą skambesį, bet ir vizualiai perteikiamas jam būdingas įvaizdžių klišes – tam tikrus nusistovėjusius stereotipus, kuriuos nuolat pastebime populiariuose muzikiniuose klipuose. Šiame straipsnyje aptarsiu populiaraus ritmenbliuzo (R&B) stiliaus muzikinių klipų stereotipus.

Pirmiausia, reikėtų aptarti pačių atlikėjų įvaizdį, t. y. aprangos stilių, dėvimus aksesuarus ir kūno puošybos elementus. Ritmenbliuzo muzikantų skonį drabužiams drįsčiau apibūdinti senu geru moto “Mažiau yra daugiau“. Atlikėjai išties stengiasi per daug neapsirengti.  R’n’B stiliui atstovaujantys vyrai dažniausiai demonstruoja nuogą pilvo presą (marškinėliai dažniausiai nevilkimi visai arba nusivelkami koncerto ar muzikinio klipo metu), na o tą kūno dalį, kurią visgi nusprendžia pridengti apvelka hip-hop stiliaus patogiais, judesių nevaržančiais drabužiais. Šie muzikantai pasižymi gausiai tatuiruotu kūnu bei dabinasi stambiais papuošalais (puošnūs, blizgūs bei prabangūs  žiedai, auskarai bei kaklo papuošalai). Ritmenbliuzo muzikos stiliaus dainininkės taipogi stengiasi neatsilikti nuo vyrukų: atvirai rodomas išpuoselėtas kūnas (minimalūs rūbai pasirodymų metu dažniausiai primena paplūdimio madą), aukštakulniai-žudikai bei daugybė papuošalų (dažniausiai itin įspūdingi, dideli auskarai ir masyvūs kaklo papuošalai). Merginos pasirūpina ir preciziškai atliktu makiažu: šilko lygumo oda, dramatiškai išryškintos akys bei visuomet putlios, gundančiai blizgančios lūpos. Visgi, kai kurie makiažo elementai turi savitą simboliką: kraujo raudonumo lūpos – galia ir seksualumas, tamsiais šešėliais išryškintos akys – drąsa, išskirtinumas. Toks viliojantis atlikėjų įvaizdis naudojamos pritraukti gerbėjus: atlikėjų vyrų – paaugles ir jaunas merginas, o atlikėjų moterų – vyrus (nė nebandysiu nuspėti jų amžiaus grupės).

Aptarus aprangos stilių, galime prieiti prie muzikinių siužetų bei kuriamos atmosferos. Jų analizę padalinau į dvi dalis:

  • Lėtų dainų muzikiniai klipai
  • Greitų dainų muzikiniai klipai

Lėtų dainų muzikiniai klipai pasižymi pastelinėmis, jaukiomis spalvomis, dažniausiai dominuoja juodi, balti,pilki atspalviai ir sepijos koloritų paletės,  kurios suteikia natūralumo įspūdį. Visgi, spalvų parinkimas labai glaudžiai susijęs su dainos tematika bei nuotaika: jeigu atlikėja(-s) dainuoja apie laimingą meilę ir džiugias emocijas, jų apranga būna ryški bei, o jei dainoje vyrauja negatyvūs jausmai ar liūdesys, tuomet rūbai dažniausiai yra neutralių, šviesų atspalvių. Muzikinių klipų vieta taip pat yra neįprasta – dažniausiai paplūdimiai arba tamsus kambarys. Pavyzdžiui,

Beyonce „Breaking Heart“:

Keysha Cole „Heaven Sent“:

Kaip jau minėjau, R’n’B muziką atliekantys vaikinai savo muzikiniuose klipuose dažniausiai būna be marškinėlių bei visuomet kuria intymumo atmosferą su drauge vaidinančiomis aktorėmis (bučiuojasi, glamonėjasi). Nieko keisto – juk dainos dažniausia būna apie gundymą, taigi tokia vaidyba suteikia seksualumo jausmą. Vaizdo įraše dominuoja blankios, švelnios spalvos, o veiksmas neretai vyksta paprastame kambaryje. Pavyzdžiui,

Trey Songz „Love Faces“:

O štai greitų ritmenbliuzo dainų muzikiniai klipai visai kitokie. Kur pažvelgsi ryškios, netgi neoninės, spalvos, daugybė juvelyrinių dirbinių ant atlikėjo kūno, prabangios mašinos ir, žinoma, gausybė gražių, menkai teapsirengusių, merginų. Taigi, vyrai atlikėjai savo greitų dainų klipuose, dažniausiai rodo prašmatnių ir pašėlusių vakarėlių scenas, kurios neapsieina be alkoholinių gėrimų, daugybės energingų šokėjų, puikiai suderintos choreografijos ir įspūdingų šviesos efektų. Merginos atliekančios antraplanius vaidmenis dėvi trumputes sukneles, sijonus ar šortus, avi įspūdingus aukštakulnius(seksualumas), o vaikinai (taip pat ir pats atlikėjas) – laisvalaikio stiliaus drabužius (džinsus, paprastus marškinėlius, švarkus), avi patogią avalynę ir beveik visuomet pasipuošia akiniais nuo saulės, kurie simbolizuoja šaunumą, populiarumą ir nepriklausomybę. Šia apranga perteikiami  asmenybė bruožai klausytojams yra labai svarbūs, ypač jauniausiems, t. y. paaugliams. Pavyzdžiui,

Usher „DJ Got Us Fallin‘ In Love ft. Pitbull:

R’n’B muzikantės taip pat naudoja ryškias spalvas bei įspūdingus šviesos efektus, tačiau jų video klipuose nedominuoja vakarėlių ar kitokių pasilinksminimų tematika. Merginos pirmenybę teikia netradicinei, dažnai siurrealistinei, aplinkai ir specialiesiems efektams, todėl jų vaizdo įrašai neretai yra kuriami kino studijoje. Priešingai negu lėtų dainų klipuose, jos vilki be galo seksualius rūbus, avi svaiginančio aukščio aukštakulnius bei dėvi daugybę papuošalų (lėtų dainų klipuose puošiamasi gana kukliai). Pavyzdžiui,

Rihanna „Rude Boy“:

Trumpai apžvelgus vyraujančias įvaizdžio formavimo bei vizualinės raiškos priemones, galima daryti išvadą, jog pastarieji parenkami atsižvelgiant į konkrečios dainos stilių, atmosferą, perteikiamas emocijas bei jos kontekstą. Juk būtų keista, jei dainos apie skausmingą išsiskyrimą muzikiniame klipe būtų rodomos audringo vakarėlio scenos…

Parengė Ugnė Veličkaitė

Stereomood: skaitmeninė muzikos ir emocijų darna

muzika visada užėmė didelę kone kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį. ji mus supa net tiesiogiai to nesiekiant – didieji prekybos centrai, norėdami sukurti jaukią atmosferą, nuolatos transliuoja pop stiliaus muziką, gatvėje pralekiantys automobiliai dažnai „apdovanoja“ praeivius ritmingos šiuolaikinės muzikos garsais ar tiesiog filmo ar laidos metu girdime vieną ar kitą malonią melodiją. muzika yra mūsų gyvenimo dalis, norime to ar ne. tačiau kokia tikroji jos paskirtis – negi tai viso labo malonus garsinis fonas? manau, jog daugelis pritars mano teiginiui, jog pagrindinis bet kokios muzikos tikslas yra sukelti emocijas, pažadinti jausmus ar ištraukti iš nebūties jau palaidotus prisiminimus. būtent tokia filosofija vadovaujantis atsirado tinklapis „stereomood“.

kas gi tas „stereomood“?

paprastai tariant, „Stereomood“ –  tai internetinė svetainė, kurioje galima klausytis muzikos. iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai dar vienas eilinis muzikinis tinklapis. visgi, „stereomood“ yra unikalus projektas skirtas tikriems muzikos mylėtojams. šiame tinklapyje melomanams siūloma muzika suskirstyta ne pagal tipą, žanrą, atlikėją ar išleidimo datą, o pagal nuotaiką.  taip taip, nuotaiką. „stereomood“ suteikia savo vartotojams galimybę dabartinę savijautą išreikšti(o gal „iliustruoti“?) atitinkama muzika.

pagal nuotaiką, sakote?

kartais ryte, beveik priverstinai atmerkus akis, taip norisi išgirsti melodiją, kuri išblaškytų, galutinai pažadintų ir nuteiktų aktyviai bei produktyviai dienai. pasitelkus „stereomood“ tinklapį nebereikia raustis po asmenines garso bibliotekas, ieškoti tinkamos dainos, o paskui šimtus kartų spaudinėti „play“ mygtuką. pakanka tiesiog pasirinkti norimą nuotaiką iš gausaus sąrašo ir namus užpildo muzikos garsai. šiandien jautiesi liūdnai? galbūt slegia erzinančios nesėkmės? „stereomood“ svetainės parinkčių lentelėje tereikia spustelėti „happy“ arba „cheerful“ kategoriją ir praskaidrinti sau nuotaiką. O galbūt nori likti surūgęs ir pasimėgauti pykčiu, skirtu visam plačiam pasauliui? „stereomood“ vėlgi gali padėti! „sad“, „angry“ arba „melancholic“ kategorijos labai dažnai dominuoja nuotaikų sąrašo viršuje. nors tinklapis muziką į kategorijas dažniausiai skirsto pagal nuotaikas ar jausmus, tačiau pastaroji gali būti skirta ir konkrečioms veikloms. galbūt įtemptai mokaisi, gal atsipalaidavęs ruoši vakarienę, o galbūt tiesiog nori pamiršti visus sunkios dienos rūpesčius ir panirti į hipiškai atpalaiduojančią atmosferą – ši svetainė gali pasiūlyti tinkamą muzikinį foną bet kokiai veiklos rūšiai.

ar rekomenduočiau šią svetainę kitiems?

be abejo. „stereomood“ mane žavi itin plačiu muzikos žanrų pasirinkimu – pasiekiamos tūkstančiai dainų, tiesa, kiekviena nuotaika turi skirtingą kiekį sau priskirtų kūrinių. visgi, pasirinkimas tikrai gausus. taipogi, man labai patinka minimalistinis, tačiau šiuolaikiškas ir stilingas svetainės dizainas. nuolat besikeičiantis fonas, kuriame pasirodančios nuotraukos dažniausiai būna parinktos tikrai nuostabiai: meniškos, subtilios, kartais netgi truputėlį šokiruojančios, tačiau nepaliekančios abejingų. ši internetinė svetainė turi savitą teksto pateikimo stilių, kurį „pasivogiau“ rašydamas šį straipsnį – tekstas rašomas tik mažosiomis raidėmis. tikriausiai mūsų redaktorę ištiks lengvas širdies smūgis pamačius, jog visame straipsnyje nėra didžiųjų raidžių, tačiau tikiuosi, kad ji nepradės taisyti straipsnio ir tyliai burnoti „kaip mane čia žudo…“(nieko tokio, redaktoriai jau užsigrūdinę – red.past.). bet kokiu atveju, „stereomood“ dizainas tikrai išskirtinis. paprasti, tačiau labai įdomūs vizualiniai sprendimai kelia norą tiesiog stebėti įvairias detales ir mėgautis reginiu. nors iš pradžių dizainas atrodo gana chaotiškas, geriau jį ištyrinėjus, nesunkiai galima pastebėti tikrai puikiai apgalvotą estetikos ir šiuolaikiškumo derinį.

vis dėlto, labiausiai mane žavintis „stereomood“ bruožas yra muzikos kokybė bei platus autorių pasirinkimas. šis tinklapis muziką pateikia, turbūt, aukščiausia įmanoma kokybe. tiesa, nebandžiau muzikos klausytis per ypatingą techniką arba pasikonsultuoti su žmonėmis, turinčiais nepriekaištingą muzikos meno supratimą (deja, esu iš tų apie kuriuos sakoma „meška ant ausų buvo užlipusi“), tačiau remdamasis savo kuklia patirtimi kokybe tikrai negaliu skųstis. džiugu, jog „stereomood“ svetainė suteikia galimybę pristatyti savo muzikinę kūrybą labai įvairiems menininkams. šioje svetainėje dominuoja mažiau žinomi (tačiau tikrai ne prastesni nei didieji muzikos pasaulio grandai!) atlikėjai bei grupės. muzika surenkama iš visų virtualiosios erdvės „pakampių“ ir neturėtų nuvilti nei vieno, mėgstančio gerą, tačiau ne itin didelio populiarumo sulaukusią muziką. projekto savininkai dažniausiai talpina iš internetinių dienoraščių surinktą muzikinę medžiagą(iš daugiau nei 150 tinklaraščių), tačiau nevengia ir „indie“  bei visiškai nežinomų atlikėjų. ieškodamas savo mėgstamos dainos gali maloniai nustebti, nes muzikos bibliotekoje dažniausiai yra net keletas to paties kūrinio skirtingų versijų, vadinamųjų „cover’ių“ (lietuviškas žodžio atitikmuo, mano nuomone, nelabai gražiai skamba), kurie paįvairins, o gal ir leis iš naujo atrasti, atrodo, jau tūkstantį kartų klausytą dainą. taigi, „stereomood“ yra išties puiki vieta pasireikšti nežinomiems kūrėjams.

tai tiek?

deja, taip. kadangi nemoku tinkamai užbaigti savo darbų, paskutines apžvalgos eilutes paskirsiu paraginimui visiems išbandyti šį nuostabų interneto teikiamų galimybių bei originalių idėjų simbiozės pavyzdį. tikiuosi, jog „stereomood“ praskaidrins jūsų gyvenimą taip, kaip kad praskaidrino manąjį.

Parengė Mindaugas Laurinaitis

Plačiau apie gydomąją garsų galią

Paukščių čiulbėjimas, automobilių gausmas, šokių muzika…Visa tai yra garsai. Kad ir kur bebūtume, mus nuolatos supa įvairovė pačių paprasčiausių ar netikėčiausių garsų. Netgi sėdėdami tyloje išgirstume kažką traškant, barškant ar krebždant. Bet ar kada pagalvojote, kokią galią mums turi garsai?

P. S. Paprašysiu skaitytojų paspausti „play“ mygtuką pateiktoje video nuorodoje ir beskaitant šį straipsnį pasimėgauti ramia meditacine muzika:

Skirtingi garsai – skirtingas poveikis

Vieni garsai padeda nusiraminti, susikaupti, kiti – suerzina, sukelia stresą ir galvos skausmą. Įvairūs akustiniai koncertai, poezija, lydima muzikos instrumentų skambesio,  ir daugybė švelnių gamtos garsų nuteikia mus pozityviai, nuramina ir padeda pamiršti kasdienius rūpesčius. O štai triukšmas, garsus ūžesys, cypimas – ne tik erzina, bet ir neigiamai veikia mūsų sveikatą. Nors dauguma garsų, kurie mus supa kiekvieną mielą dieną, yra visiškai atsitiktiniai ir  nekontroliuojami, tačiau juos pasitelkus sąmoningai ir suplanuotai, galima ne tik nusiraminti ir patirti teigiamų emocijų, bet ir gydyti. Šiuo metu visame pasaulyje itin populiarios garso terapijos, kuriomis gydomos įvairios ligos.

Garso terapija – kas tai?

Garso terapija –  tai terapinis garso naudojimas siekiant fizinės, psichologinės, dvasinės harmonijos ir sveikatos žmogui(termino paaiškinimas pagal http://www.garsoterapija.lt) Naudojami įvairūs garsai išgaunami balsu, instrumentais, elektroninėmis priemonėmis, taip pat natūralūs gamtos garsai, gyvūnų balsai.

Lietuvoje atliekamų garso terapijų metu pacientai klauso įvairių mantrų, harmonikų giedojimų, klasikinių kūrinių ar meditacinės muzikos, dainuojančių Tibeto dubenų bei Gongo skambesių. Išbandžiusieji šią terapijos rūšį, teigia, jog ji tikrai pašalina nuovargį ir stresą, suteikia energijos, gerina dėmesio sutelkimą ir susikoncentravimą, pašalina nemigą, sureguliuoja kraujospūdį ir netgi pagerina bendravimą su kitais žmonėmis.

Garso terapijos seansas:

Gydymas garsu namuose

Norint gauti bent dalelę jau minėtos naudos, nebūtina užsirašyti į specialius seansus ar terapijos programas. Garsų gydomuoju poveikiu galima mėgautis ir namuose. Tiesiog visada reikia klausytis tos muzikos, kuri suteikia tikrą nuoširdų džiaugsmą, energiją ir išlaisvina dvasią. Žinoma, kiekvienas turi savo muzikinį skonį, tačiau egzistuoja visai žmonijai bendri muzikiniai kūriniai, kurių teigiamas terapinis poveikis įrodytas moksliškai, todėl juos galima dažnai galima išgirsti ne tik specialiųjų procedūrų metu, bet ir visuomeninėse poilsio zonose. Itin popoliarūs yra F. Šuberto Ave Marija, F. Mendelsono Vasaros nakties sapnas, L. van Bethoveno Devintoji simfonija, V. A. Mocarto Stebuklinga fleita, P. Čaikovskio Gulbių ežeras ir daugelis kitų klasikinės muzikos kūrinių. Užtenka šios muzikos klausytis atliekant kasdieninius darbus ir taip paprastai gerinti savo savijautą.

Taigi, garsas neturi jokių ribų. Jis išlieka statiškas, net kai kinta tokie, atrodytų, nepajudinami dariniai kaip kalba, tradicijos ar papročiai. Nesvarbu, ar šviesu, ar tamsu, ar šilta, ar šalta, jis skrodžia kiaurai erdvę, kūną, protą ir sielą. Galbūt todėl, garsai  yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, kuri mus veikia nuo pat gimimo, neišvengiamai darydama vienokį ar kitokį poveikį mūsų sąmonei ir savijautai.

Parengė Ieva Meškauskaitė