Posts Tagged ‘ menas ’

Skaitmeninio meno dozė: performansas SONAR

Gyvename kaip niekada moderniame pasaulyje – mus supančios technologijos evoliucionuoja taip sparčiai, jog kone kas mėnesį sulaukiame naujos techninės revoliucijos; virtualioji erdvė ne tik plečia mūsų egzistencinę realybę, bet ir vis stipriau ir stipriau riša prie pastarosios. Skaitmeninės technologijos jau palietė bene visas įmanomas mūsų pačių būties sferas – tarpasmeninę, asmeninę ir interasmeninę. Kitų, buitiškesnių gyvenimo aspektų, irgi neaplenkė. Na ir kodėl gi ne – juk patys tai kuo maloniausiai leidžiame. Visgi, vienos gyvenimo srities skaitmenine invazija aš pati labai džiaugiuosi -meno.

„Na, tai kaip gi tas skaitmeninis menas Lietuvoje?“- uždavus tokį klausimą asmeniui užsiimančiam naujųjų medijų menais ar bent jau išmanančiam bei nuosekliai besidominčiam jų transformacijomis, galimi trys dažniausi atsakymo variantai:

a) (kapų tyla bei melancholiškas, į tolį nukreiptas, apsiblausęs žvilgsnis, neišleidžiant nė garso);

b) Retoriniu klausimas su lengva sarkazmo gaidele „Lietuvoje?“;

c) (išsamus, pozityvus bei įdomus pasakojimas, apie naujausią indėlį į šiuolaikinio meno plėtrą).

Gaila, kad trečiasis variantas – rečiausiai sulaukiamas.Tikrai neketinu paskutinio( pačio pačio paskutinio!) tinklaraščio įrašo teršti negatyvumu bei žiniasklaidoje kone įprastiniais tapusiais „Juoda juoda kur dairais…“pamąstymais.

Priešingai. Papasakosiu apie kai ką pozityvaus.

Šių metų balandžio 11-18d. į Kauną sugrįžo septintasis tarptautinis multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras“. Nors pats festivalis vyksta jau tikrai nebe pirmą kartą, šiemet jis pakeitė ne tik veiksmo vietą, bet ir savo koncepciją – ypatingas dėmesys buvo skiriamas jauniems naujųjų medijų menininkams, tepradedantiems savo kūrybinį kelią. Festivalio metu instaliacinį performansą pristatė ir VDU naujųjų medijų studentų grupė. Tiesą pasakius, nors pati šio renginio neaplankiau, bet visgi man labai pasisekė – laimingo atsitiktinumo dėka, gavau progą pakalbinti vieną iš minėto kūrinio sumanytojų bei įgyvendintojų – antrakursę VDU naujųjų medijų studentę bei BIONICS grupės narę Urtę Pakers.

POKALBIO OBJEKTAS: Performansas – instaliacija SONAR. Materialus, statiškas kūrinio pagrindas tampa modifikuojama vaizdo projektavimo lokacija. Objektas simbolizuoja suskaidytą, dinamišką ir kartu chaotišką skaitmeninę terpę. Performanse kuriami ir projektuojami vaizdai, tai abstrakčios asociacijos su medijų poveikiu – skatinti abstraktų mąstymą. Kartu visa stacionari, daiktiška instaliacija ir performanso sudedamos dalys – garsas ir vaizdas kuria estetinę, minimalistišką ir sterilią erdvę. Tuo bandoma išgryninti, tarsi, išvalyti technologinį ir skaitmeninį pasaulį nuo informacijos perkrovimo. Kuriamos priemonės transformuoja pažįstamą ir identifikuojamą virtualią erdvę, kuria fikciją.

KŪRĖJAI: Garsas – BIONICS, vaizdas –  VJ Raminta.

VIETA: Kūrinys buvo pristatytas 2012 m. balandžio 12 d. 18:30 val. VytautoDidžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedroje (Vytauto pr.71  Kaunas), salėje 101.

__________________________________________________________________________

Kotryna: Kas paskatino šio performanso idėją? Kokią žinią stengiatės pateikti žiūrovams?                                                                                                                                   

Urtė: Tiesą sakant, mes pratęsėme savo ilgą laiką puoselėjamą tradiciją -. kadangi, domiuosi fizika ir, galima sakyti, tuo sergu, o kolega, su kuria kuriame garsą ir padedame pagrindinius pamatus kūriniui, neprieštarauja (nes kažkiek pati prijaučia mokslui), šis kūrinys ir buvo paremtas fizikiniu reiškiniu sonaru (sonar  angl. sound „garsas“ + navigation „navigacija“ + ranging „nuotolio nustatymas“) – technologija naudojanti garsą, jo sklidimą, kaip priemonę komunikuoti ar aptikti objektus, esančius po vandeniu. Šiuo audiovizualiniu performansu stengiamės per garsą ir vaizdą perteikti minėtą reiškinį. Tiesa, „Sonar“ performanse išbandėme šį tą naujo – pasitelkėme trimatę erdvę, t. y. instaliaciją, ant kurios ir buvo projektuojamas vaizdas.

Kotryna: Performanse matyti aiškus vizualinis ir garsinis kulminacijos momentas, kai žalsvus, melsvus, gelsvus šviesos atspalvius pakeičia kraujo raudonumo apšvietimas. Ką simbolizuoja šis kitimas?                                        

Urtė: Sonaro pasikeitimą (akustinėse hidrolokatorių sistemose naudojami dažniai svyruoja nuo labai žemų (infrasoninių) iki labai aukštų (ultragarsinis)). Taip ir spalviniu atžvilgiu, iš trumpųjų šviesos bangų, pasikeičiama į ilgąsias (raudonas). Būtent raudonos spalvos šviesos bangų ilgis yra didžiausias. Na, o bendrai apibrėžus – perėjimą, evoliucionavimą.

Kotryna: Performansai išties labai šiuolaikiška meno rūšis, neretai į savo vyksmą įtraukianti ir žiūrovus. Ar lengva pritraukti publiką Lietuvoje? Kokios aplinkinių reakcijos sulaukiate?                                                                                     

Urtė: Na, performansai Lietuvoje nėra pati  populiariausia meno forma. Viena dėstytoja juokaudama yra pasakiusi, kad mes per savo renginius jų tikriausiai padarome daugiau negu Lietuvoje bendrai. Iš tiesų, Lietuvoje, lyginant su užsieniu, nėra gausu audiovizualinių performansų atlikėjų – kadangi patys į didžiąją sceną išeisime ne greičiau nei šį rudenį, o kol kas viską darėme tik universiteto ribose, tai sunku apibrėžti aiškią publikos nuomonę, tačiau aplinkinių susidomėjimą jaučiame. Žmonių reakcija būna įvairi ir tai yra natūralu. Kadangi, orientuojamės į skaitmeninį garsą, kuris turi tam tikrų techno muzikos prieskonių, nors stilistiškai naudojame ambient ir glitch muzikos estetikas, daugumai tai yra įdomu, nes šiuolaikinė visuomenė yra orientuotą į „elektroninį garsą“. Visgi, esame netiesiogiai gavę ir kritikos iš tų žmonių, kurie dievina natūralius gamtos garsus bei tų, kurie vengia eksperimentų.

Kotryna: Jūsų perfomansai labai drąsiai naudoja skaitmenines medijas. Ar nebijote, jog aktyvus šių moderniųjų technologijų taikymas gali užgošti pačio kūrinio idėją? Juk žmonės stebėdami vizualiai įspūdingą reginį yra linkę nepastebėti kitų jo aspektų.                                                                                             

Urtė: Būtent todėl, mes ir stengiamės kuo aiškiau pateikti pagrindinę kūrinio idėją per garso ir vizualizacijų santykį, kad stebėtojas, neturėdamas gilesnių fizikinių žinių ar tiesiog neperskaitęs kūrinio aprašo, galėtų jusliškai išgyventi tam tikras patirtis. Šiuo atveju, medijos mums tik gelbsti išreiškiant tam tikras idėjas.

Kotryna: Su kokiais sunkumais susiduriate ruošdami performansus? Ar lengva praktiškai įgyvendinti savo kūrybines idėjas?                                                                                                                                       

Urtė: Be to, kad idėjiškai ruošiame performansą, turime užsiimti ir įvairiais techniniais reikalais, kurie su kūrybą nieko bendro neturi, kas šiek tiek apsunkina patį kūrybos procesą. Dėl kūrinio įgyvendinimo – negaliu atsakyti ar tai sunku, ar ne. Kiekvienas audiovizualinis performansas kas karta tampa technologiškai sudėtingesnis ir savo verte brangesnis. Manau, kad dirbant viską galima padaryti.

Kotryna: Leisiu sau truputį pasmalsauti: užsiminei apie perfomansų atlikimo vertę. Nemateriali jų vertė – nenusakoma. Na, o ta, turinti fiskalinę išraišką? Ar didelio biudžeto performansų parengimui reikia? Tenka investuoti patiems?

Urtė: O aš leisiu sau pajuokauti – keleto metų maksimalios VDU stipendijos tikrai neužtektų. Jei skaičiuotume visas išlaidas, t.y. patalpų nuomą, garso aparatūrą, projektorius bei visą kitą, tai tikrai išeitų nemaža suma. Kadangi, dalį šių reikiamų dalykų gauname iš universiteto arba šiuo atveju „Centro“ festivalio organizatorių, tai tenka pasirūpinti tik tam tikrų medžiagų įsigijimu. Taip, tenka investuoti, bet bendrame kontekste, tos sumos nėra itin didelės.

Kotryna: Gal galėtum plačiau papasakoti apie technologinį „Sonar“ kūrimo procesą? Kokius prietaisus, programas naudojote? Ar ilgai truko pasirengimo procesas?                                                                                                                                      

Urtė: Pats pasirengimo procesas truko puse mėnesio (garso, vaizdo bei instaliacijos konstrukcijos paruošimas). Pagrindinis mūsų įrankis buvo kompiuteris. Per jį galime ne tik redaguoti įsirašytus aplinkos garsus, bet taip įvairias garso dažnių moduliacijas, kuriant naujus garsus. Iš esmės, kiekvienas performansas tampa savotiška improvizacija, nes niekada nežinai kuria linkme pakryps viskas. Visada pasiruošime tam tikrą planą, kai darome performansą kartu  su VJ R@mj, kad pasiektume vaizdo ir garso sinchroną. Kai grojame su vizualizacijomis, kurios automatiškai reaguoja į skleidžiamą garsą, labiau atsiduodame improvizacijai.

Kotryna: Perfomansai peržengia įprastines muziejinio meno ribas, kuris tarsi yra „ rankomis neliečiamas“ bei tam tikra prasme desakralizuoja įprastinį meną. Manai, kad tokie pokyčiai – į gerą?                                                                        

Urtė: Man tai pats žavingiausias meno bruožas – visada keistis, įnešti kažką naujo. Iš savo asmeninės pozicijos visada pateisinu eksperimentus, kurie turi aiškų loginį pagrindą (nėra daromi bet kaip ir tik po to „pritempiami“ prie kažkokios reikšmės).

Kotryna: Kokios meno rūšys suteikia didžiausią įkvėpimą? Kaip dalini savo simpatijas skaitmeninėms ir tradicinėms meno rūšims?                                           

Urtė: Negaliu pasakyti, kuriai meno rūšiai labiausiai simpatizuoju, nes pati kuriu tiek garsą, tiek video, tiek paišau iliustracijas, kurioms šiuo metu skiriu mažiau laiko. Nepasakyčiau, kad tradicinės meno rūšys, įskaitant analoginę muziką, mums tapo neįdomios, nes visada malonu grįžti prie ištakų, nuo ko ir pradėjome – lapo popieriaus ar kažkokio instrumento. Nesame iš tų, kurie iškart „sėdo“ prie kompiuterio ir grojo 🙂

Kotryna: Sakyk atvirai, ko gi labiausiai trūksta šiuolaikinio, modernaus meno plėtrai ir pripažinimui mūsų Marijos žemėje?                                                             

Urtė: Pati užaugau tautinėje įvairovėje su šiek tiek kitomis vertybėmis, tai teko pastebėti, kad Lietuvoje žmonės yra per daug aptingę, o pradeda rimtai pradeda dirbti tik tuomet, kai išvyksta svetur. Taip ir šiuolaikinis menas Lietuvoje. Nesakau, kad visais atvejais, tačiau dažnai jam trūksta kokybės ir profesionalaus atlikimo, kuris turėtų būti lygiavertiškai derinimas su idėja.

Ačiū Urtei už labai smagų ir įdomų interviu! Savo ruožtu linkiu kūrybinės sėkmės bei neišsenkančio atkaklumo, įgyvendinant pačias novatoriškiausias ir drąsiausias idėjas:)

Fotografijos iš asmeninių Urtės Pakers bei Vaidos Virbickaitės  archyvų.

Parengė Kotryna Jonaitytė

Reklama

Plačiau apie gatvės fotografiją

Kas yra gatvės fotografija? Tiesa pasakius, šią fotografijos meno atšaką išties sunku apibrėžti – netgi visagalė Wikipedia (o tiksliau, jos angliškasis variantas) pateikia labai ribotą apibrėžimą. Visgi, pasidomėjus plačiau, galima suformuluoti kiek išsamesnį apibrėžimą:  gatvės fotografija – tai visuomenės gyvenimo dokumentika, kuri atvirai perteikiama per fotografiją. Nieko nėra iš anksto numatyta ar surežisuota, niekas nėra iš anksto įspėtas, jog pateks į kadrą ir, svarbiausia, jog gatvės nuotrauka niekada nebus atkartota. Tai vienintelis ir nepakartojamas momentas, užfiksuotas beveik atsitiktinai. Gatvės fotografijos veteranas Bruce Gilden yra pasakęs: „Jeigu tu gali užuosti gatvę pasižiūrėjęs į fotografiją, tuomet tai ir yra gatvės fotografija.“ Visų svarbiausia, kad kiekviena gatvės nuotrauka pasakotų nuosavą istoriją.

Koks gi tas gatvės fotografas?

Nors pretendentų yra daugybė, tačiau tik nedaugelis žmonių turi pakankamai ištvermės užsiimti gatvės fotografija. Beje, ir nemažai problemų iškilti gali. Pirmiausia, galimi konfliktai su žmonėmis, kurie yra fotografuojami; antra, būtina nepriekaištingai žinoti gauto atvaizdo naudojimo įstatymus bei apribojimus; ir trečia, kai kuriose šalyse problemos kyla asmeninės erdvės atstumo – sunku prieiti pakankamai arti geram kadrui užfiksuoti.  Ir žinoma, negali vadinti savęs tikru gatvės fotografu, jeigu viso labo fotografuoji praeivius gatvėje. Gatvės fotografijos turi pasakoti istoriją – fotografas privalo turėti planą, mokėti prieiti, užkalbinti, išstudijuoti žmones, domėtis esama aplinka ir, tiesiog, praleisti daug laiko vaikštinėjant pirmyn atgal gatve. Gatvės fotografijomis nusprendęs užsiimti žmogus savyje turi turėti tą ugnelę, kuri jam leistų pajausti, nuoširdžiai domėtis kasdieniu žmogaus gyvenimu, ieškoti minioje charakteringų veidų, greitai pastebėti unikalią sąveika tarp žmonių. Tai tampa savotišku gyvenimo būdu.

Asmeniškumai gatvės fotografijose

Gatvėje įamžinta nuotrauka užfiksuoja ypatingus praeivio gyvenimo momentus iš fotografo asmeninės perspektyvos. Tačiau tai ne viskas – fotografijos bus interpretuojamos dar kartą, kai bus pateiktos žiūrovų teismui. Kiekvienas žmogus turi savitą pasaulėžiūrą, tad, neabejotinai, ir fotografijas vertins per subjektyvų pasaulio suvokimo spektrą. Fotografija visuomet kaitina nesutampančių nuomonių disputus apie nuotraukose užfiksuotus siužetus ir jų perteikimą. Pačiam fotografui labai pravartu pažvelgti į savo nuotrauką iš neutralaus žiūrovo perspektyvos ir išsiaiškinti, ką galima padaryti geriau; kas buvo praleistai šioje nuotraukoje, o kas suteikia jai kažką įdomaus; kas daro ja unikalia ir išskiria iš kitų. Tokia analizė leidžia tobulinti fotografo įgūdžius bei pastabumą. Juk gatvės fotografijoje svarbiausia yra žvitri fotografo akis. Jis turi numatyti įvykius bei praeivių veiksmus dar prieš jiems įvykstant. Šiai fotografijos rūšiai visai nesvarbu, kokius fotoaparatus ar kitas priemones naudoja fotografas –  puikiam kadrui užtenka, kad jis akylai stebėtų aplinką ir reikiamu metu nuspaustų fotoaparato mygtuką. Tam reikia labai puikiai ištreniruoti akį, kad ji ne tik galėtų stebėti visą aplinką, bet ir akimirksniu sukomponuotų tinkamą nuotraukos sceną.

Gatvės fotografai užfiksuoja vaizdą nuotraukose, kuris dažnai būna netikėtas, įstabus ar net šokiruojantis, tačiau visuomet tikras. Thomas Leuthard gatvės fotografiją šmaikščiai prilygina saldėsiams: „Gatvės fotografija yra kaip šokoladinių saldainių rinkinio dėžutė. Tu niekada nežinai, ką gali gauti.“

Parengė Laura Mickūnaitė

Nukrypimas №4: žodis tapo kūnu!

„<…> Pvz., žodžiai tiesiogiai neatspindi panašumo į daiktą.“ – citata iš kokybinių viešosios erdvės tyrimų paskaitos skaidrių apie semiotiką(2012.03.15).

TIKRAI TINKAMAS PAVYZDYS?

Ne, brangūs skaitytojai, nepulkite į mane paleisti pirmo po ranka papuolusio sunkiasvorio objekto(minėtos paskaitos konspektai, turbūt, būtų  širdžiai mieliausias pasirinkimas? Nevykusiai juokauju, aišku.). Nesiruošiu Jums brukti semiotines konstrukcijas nagrinėjančių teorijų apžvalgų. Priešingai. Aš tenoriu parodyti, kaip nesunkiai Visagalis Menas pamina nuo sausumo girgždančią teoriją. Bet kokią ir bet kurią. Netgi nuosavą, kai to užsigeidžia. Šiandien visiems, paskyrusiems keletą brangių savo laiko minučių šiam kukliam tinklaraščio įrašui perskaityti, pristatau skaitmeninio meno rūšį – tipografiją!

Tipografija yra labai artima žodžių menui(angl.word art),  kai pasitelkus kaligrafinius ženklus, pavienius žodžius ar tam tikras teksto dalis, kuriami vizualiniai vaizdai. Visgi, tarp šių dviejų meno rūšių yra vienas esminis skirtumas – tipografinės iliustracijos tiesiogiai atspindi juose panaudoto teksto prasmę. Kūrėjo parinkti simboliai ar jų grupės nėra vien tik meninės raiškos priemonė. Teksto esmė, įkūnyta begalinėje rašybos ir skyrybos simbolių gausoje ir perprantama tik minėtus simbolius skaitant, įgauna aiškų ir konkretų vaizdinį pavidalą. Iš pirmo žvilgsnio galima nuspėti, kokį pranešimą slepia meno kūrinyje panaudotas tekstas. Išties unikali rašytinės informacijos pateikimo forma.

O dabar pati įdomiausia dalis – kviečiu apžiūrėti keletą išties puikų tipografijos kūrinių!

Šaltinis: Deviantart.com

Parengė Kotryna Jonaitytė

Nukrypimas №3: skaitmeninių kvadratėlių karalystėje

Taškelinis menas(angl. pixel art) – bene pirmosios tikrojo skaitmeninio meno užuomazgos.  Visi puikiai pažįstame šiuos aštriakampius ir grubios šviesotamsos piešinėlius iš senų video ar kompiuterinių žaidimų, mobiliųjų telefonų meniu juostos ar animuotų vaizdo failų(.gif), kuriuose vaizdas įgyja taškelinį pobūdį dėl prarastos kokybės. Primityvu, sakysite? Taip, šiandien esate visiškai teisūs. Bet reikėtų turėti omenyje, jog pasaulį šį meno rūšis išvydo prieš gerą trisdešimtmetį, 1982 metais. Žinoma, tuometinės skaitmeninės grafikos galimybės buvo labai ribotos, o neišvengiamai žema raiška vertė kūrėjus prisitaikyti  ir kurti nesudėtingus, tačiau ryškius vaizdus.

Visgi, net ir neatpažįstamai ištobulėjus skaitmeninės grafikos rengyklėms, taškelinis menas užmarštin nenugrimzdo. Šios meno šakos entuziastai vis dar kuria kvadratėlinius šedevrus pasitelkdami pačias įvairiausias vaizdo redagavimo programas – pradedant kiekvienam iki skausmo žinoma MS Paint(taip, ir Paint’u piešti galima!) baigiant internetine sensacija tapusiomis ir neįtikinėtino populiarumo sulaukusiomis Oekaki programomis.

O dabar, Mielieji, keletas tikrai pribloškiančių taškelinio meno kūrinių!

O pabaigai – mano asmeninis favoritas! Turbūt niekas taip puikiai nedera su taškeliniais piešiniais kaip senosios mokyklos Nintendo video žaidimai. Et, nostalgija.

Šaltinis: Deviantart.com

Parengė Kotryna Jonaitytė