Posts Tagged ‘ kinas ’

Plačiau apie filmų terapiją

Kino svarba pastarųjų dviejų amžių kultūroms ir visuomenėms sunkiai paneigiama. Filmai visuomet buvo ne tik vienas iš populiariausių būdų pasyviai pramogauti, tačiau ir puiki priemonė skleisti idėjas, daryti įtaką kultūrų ar subkultūrų formavimuisi. Kinas kaip niekas kitas gerai sugeba vis toliau stumti visuomenėje vyraujančio priimtinumo ribas bei kreipti dėmesį į socialines problemas. Pastaraisiais metais populiarėja dar viena filmų teikiama galimybė – psichoterapinė funkcija. Pasak psichologijos profesoriaus Gary Solomon, filmų terapija gali turėti teigiamos įtakos įvairiausiems pacientams, išskyrus kenčiantiems nuo psichozės. Taip pat, filmų analizavimas kartu su pacientu, gali pagelbėti ir pačiam psichoterapeutui geriau suprasti bei pažinti pacientą ir jam padėti.

Savęs atspindys žydrajame ekrane

Istorijų, alegorijų ar paveikslų analizės, siekiant suvaldyti psichologinius negalavimus, psichoterapinėje praktikoje buvo taikomos jau seniai. Tačiau filmai gali turėti žymiai efektyvesnį poveikį už tradicinio meno priemones dėl savo daugialypiškumo. Pasak intelektų įvairovės teorijos, žmogus turi septynis „intelektus“: loginį, lingvistinį, vaizdinį, klausos, tarpasmeninį, kinestezinį, bei vidinį-asmenišką. Kuo daugiau šių intelektų yra suaktyvinama, pasitelkiant skirtingus informacijos apdorojimo būdus, tuo greičiau žmogus priima informaciją ir mokosi. Pasak psichoterapeutės Birgit Wolz, filmai stimuliuoja visus septynis žmogaus intelektus, kurie padeda pasiekti aukščiausių savivokos rezultatų.

Psichoterapinis filmų analizavimas tikrai nereiškia bandymo atspėti jo kūrėjų mintis ar suvokti pagrindinę, neretai paslėptą, filmo idėją. Tai – labiau savo vidinio pasaulio analizavimas. Bandymas savas vertybes, problemas ir savybes suvokti stebint filmų herojus. Susitapatinimas su kuriuo nors veikėju gali neišreikštas baimes, problemas ir kitas kankinančias emocijas. Filmai, kaip ir sapnai, gali atskleisti pasąmonėje vykstančius procesus ir taip padėti suvokti savo elgesį bei efektyviau jį suvaldyti. Visgi, pačiam žmogui gali būti sunku objektyviai įvertinti tai, ką ir kodėl jis jaučia, susieti šiuos potyrius su savo realia patirtimi. Būtent dėl šių priežasčių rekomenduojama filmus žiūrėti kartu su psichoterapeutu, o vėliau su juo aptarti įspūdžius, jausmus ar kilusias mintis. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir suvokti, kodėl viena ar kita scena atrodo juokinga, ar labai skaudi. Su profesionalaus gydytojo pagalba daug lengviau išsiaiškinti tikrąją kilusių emocijų prigimtį.

Terapijos galia

Birgit Wolz šitokią terapiją vadina šiuolaikiniu šamanizmu, kuris padeda  smegenimis atrasti suvokiamą kelią į savo „sielą“. Filmai kaip ir eilėraščiai ar muzika, analizuojant simbolius ir prasmes, padeda derinti mūsų emocijas, intuiciją ir logiką, t. y. suvokti ir spręsti problemas vieningai sujungiant iracionalią ir racionalią smegenų veiklas.

Gary Solomon netgi rengia paskaitas kalėjimuose, kurių metu filmus naudoja kaip pagalbą kaliniams suvokti savo veiksmus, poelgius ir jų motyvus. Taip stengiama juos emociškai paveikti, padėti pasimokyti iš jau padarytų klaidų. Palengvinti psichologines problemas filmų pagalba galima ne tik su psichoterapeuto pagalba, bet ir individualiai. Gary Solomon pataria patiems išsirinkti filmą, kuris atspindėtų dabartines žiūrovo problemas. Pavyzdžiui, turintys priklausomybės problemų galėtų peržiūrėti „Traukinių žymėjimą“, o bandantys susitaikyti su netektimi „Plienines magnolijas“. Internetiniame puslapyje http://www.cinematherapy.com/choosing.html pateikiami filmų sąrašai suskirstyti pagal kategorijas: padedantys įveikti emocines problemas, suteikiantys motyvaciją įvairiose situacijose ar supažindinantys su įvairiomis problemomis.

Vis dėlto, nors filmų terapijos būdas gali padėti psichoterapeutui geriau suprasti pacientą bei jo problemas, šis metodas jokiu būdu negali tapti gydymo alternatyva. Iškilus problemoms, kelionė į kino teatrą neturėtų atstoti kelionės į gydytojo kabinetą. Net ir padedant specialistui, filmų terapija dažniausiai naudojama tik geriau susipažinti su pacientu, padėti jam atsiverti ir suvokti save. Taigi, nepaisant filmų terapijos teikiamos naudos, tai neturėtų tapti pagrindine gydymo priemone.

Parengė Tomas Asminavičius

Reklama

Maištaujantis kinas: netradiciniai sprendimai filmuose

Pagaliau atėjus tikrajam šiluma alsuojančiam pavasariui ir saulei nušvitus taip viliojančiai ryškiai, visi mes nejučiomis pradedame galvoti apie įvairiausias pramogas ir poilsį. Atsižvelgdama į šias pavasariškai lengvabūdiškas nuotaikas, šįkart Jūsų nevarginsiu sudėtinga informacija apie įvairiausias technikos naujienas ar komunikacijos procesus. Šiame paskutiniame tinklaraščio įraše noriu pakalbėti apie netradiciškai sukurtus filmus.

Larso von Triero pasaulis

Manau, kad šis danų režisierius nereikalauja detalaus pristatymo. Daugelis apie jį tikrai esate nemažai girdėję. Drįstu įtarti, jog tiek gero, tiek blogo. Turbūt norite sužinoti, kodėl būtent šio režisieriaus filmus pasirinkau šiai apžvalgai? Mano nuomone, L. von Triero kūriniai (tai bene tinkamiausias žodis apibūdinti jo filmus) yra labai išskirtiniai ir specifiniai. Žinoma neneigiu, jog kažkam toks kūrinys kaip „Antikristas“ pasirodys visiškai nepriimtinas, šokiruojantis ir netgi bjaurus. Tačiau, taip ir atsiskleidžia von Triero kūrybos unikalumas – jis nesistengia kurti filmų tradiciniais metodais ar skirti juos masėms.Taigi, trumpai apžvelkime keletą pačių įdomiausių bei išties unikalių šio režisieriaus darbų.

„Element of crime“

Pirmasis, galima sakyti, debiutinis, pilnametražis L. von Triero kino kūrinys. Šis filmas išsiskiria tuo, jog nors ir sukurtas 80-ųjų viduryje, kai rodos visą kino pramonę buvo užvaldžiusi specialiųjų efektų (nors, beje, technologiškai dar ne itin kokybiškų ir tikroviškų) manija, šis filmas buvo filmuojamas pasitelkiant patį paprasčiausią apšvietimą natrio lempomis. Šių lempų skleidžiama šviesa suteikė sepijos atspalvių efektą, kuris dar buvo „paaštrintas“ ryškia geltona spalva.

Filme vaizduojamas pasaulis – ganėtinai apleistas, filme gausu siurrealistinių įvaizdžių, kurie filmą padaro panašų į fantastinį sapną. Remiantis kritikų nuomone,  šis von Triero kūrinys yra įkvėptas Andrejaus Tarkovskio filmų „Soliaris“ (kuriame pagrindinį vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis) ir „Andrejus Rubliovas“. Beje, pats von Trieras tokių teiginių ir neneigia – priešingai, jis atvirai pripažįsta, kad Tarkovskis tikrai smarkiai įkvėpė jo kūrybą.

„Breaking the waves“

1996-ųjų filmas pasižymi labai neįprastu vizualinio pavidalo sprendimu – jis nufilmuotas Dogma 95 stiliumi. Dogma 95 – tai avangardinis kinematografijos judėjimas, kurio pradininkais ir yra pats L. von Trieras bei dar keletas danų režisierių. Atsižvelgiant į minėto judėjimo taisykles, filmas yra nufilmuotas taip, kad visos vaizdo raiškos priemonės būtų kuo autentiškesnės, t. y.  siekiama nenaudoti jokių specialiųjų efektų, jokio papildomo apšvietimo – naudojamas tik tas, kurį natūraliai suteikia filmavimo vieta. Tokiu būdu „Breaking the waves“ nevargina žiūrovo įvairių specialiųjų efektų gausa, o leidžia jam įsigilinti į pagrindinę idėją, vyraujančias nuotaikas bei išgyventi tikras emocijas.

„Dancer in the dark“

Ši 2000-ųjų muzikinė drama taip pat įkvėpta Dogma 95 idėjų, visgi filmuojant nebuvo griežtai laikomasi šio judėjimo taisyklių. Filmas „Dancer in the dark“ yra unikalus tuo, jog buvo kuriamas naudojant žemos kokybės skaitmeninę fotokamerą. Tokiu filmavimo būdu buvo siekiama suteikti juostai dokumentiškumo bei autentiškumo įspūdį.

Aptarus keletą L. von Triero filmų, norėčiau paminėti dar porą kitų netradiciškai sukurtų filmų, kurie dėl savo išskirtinumo taip pat nusipelno bent kelių eilučių šioje mano apžvalgoje.

„The diving bell and the butterfly“

2007-aisiais pasirodžiusi prancūziška biografinė drama išsiskiria savo netradiciniu rakursu – visas filmas nufilmuotas iš pirmojo asmens perspektyvos. Žiūrėdamas šį filmą, asmuo turi galimybę reaguoti į ekrane rodomus įvykius taip, tarsi jis pats būtų pagrindinis herojus, stebintis visa, kas vyksta aplinkui. Tokia filmavimo technika suteikia juostai autentiškumo bruožų, kurie leidžia žiūrovui pajusti, jog tai tikra, tuo pat metu išgyvenant tam tikras emocijas, kurias patiria ir herojus. Kitaip tariant, šis filmas yra puikus pavyzdys, kaip juostos kūrybos procese pasitelkus neįprastus kinematografinius sprendimus, galima žiūrovui suteikti galimybę išgyventi neeilinius potyrius bei emocijas.

„Coffee and cigaretes“

O štai ir mano asmeninis favoritas. Iš visų anksčiau aptartų filmų „Coffee and cigaretes“ yra sukurtas bene įdomiausiai ir originaliausiai. Šį filmą galima būtų apibūdinti kaip visiškai nestandartinį, turint omenyje  šiuolaikinės kino pramonės kūrinius. Filmas susideda iš vienuolikos atskirų trumpametražių mini-filmų, kurie labiau primena interviu ar netgi pokalbių šou. Juose žiūrovui rodomi pokalbiai su įvairiausio plauko muzikantais, aktoriais, šou verslo atstovais ar panašiomis personomis. Režisierius Jim Jarmusch šią juostą kūrė net 17 metų. Pripažinkime – įspūdingas laiko tarpas vienam filmui. Dar vienas išskirtinis šio filmo bruožas yra nespalvotas vaizdas. Taip taip,  juoda-balta ir nieko daugiau. Žinoma, kai kam gali pasirodyti, kas gi čia tokio? Visi esame matę juodai-baltą filmą. Visgi, šiandien, kai filmai kuriami pasinaudojant pačiais įvairiausiais specialiaisiais efektais ir kitokiais įmantriais technikos laimėjimais, būtent tokie nespalvoti filmai itin traukia dėmesį ir atrodo be galo įdomiai įprastinių filmų fone.

„The Artist“

Na, turbūt, šio filmo pristatinėti nereikia. Taip, tai jis – ne tik šių metų Oskarų laureatas, bet ir daugelio kitų prestižinių kino apdovanojimų savininkas. Lygiai kaip ir „Coffee and cigaretes“ ši juosta yra nespalvota, tačiau be viso to, ji dar ir nebyli. Manau, jog visko mačiusius žiūrovus šis filmas papirko savo paprastumu. Jeigu XX a. pradžioje bespalvis nebylusis kinas buvo įprastas dėl menkų techninių galimybių, tai šiandien, tikrame technologijų apogėjuje, minėtas filmas susilaukė stulbinančios sėkmės ne tik dėl savo išskirtinio pastatymo, bet ir dėl to, jog sugebėjo žiūrovui duoti tai, ko jis jau seniai arba apskritai nematė:  gerą kiną. „The Artist“ leido žiūrovui pačiam įsivaizduoti ir interpretuoti, kaip viskas atrodytų, vaizdą užliejus spalvomis bei garsu.

Taigi, apžvelgus straipsnyje minėtus filmus, galima teigti, jog netradiciškai ir originaliai sukurti filmai neretai leidžia mums geriau įsijausti į jų siužetą ir aiškiau suprasti juose demonstruojamas idėjas bei vertybes nei įprastiniai kino industrijos gaminiai. Kiekviena iš apžvalgoje aptartų juostų nufilmuota skirtingai, tačiau labai kūrybingai, o tai, manau, ir patraukia žiūrovų dėmesį. Taigi, mielieji, nebijokime kartkartėmis „sulaužyti taisykles“ ir pasinerti į dar ne visiems pažįstamą kitokio kino pasaulį.

Parengė Skaistė Kalininaitė

Plačiau apie problemas šiuolaikiniame kine

Nūdien, neretai paleidžiamos dažnos kritikos strėlės skirtos moderniems filmams. Žmonės, ypač vyresnės kartos atstovai, yra nusivylę pateikiamu šiuolaikiniu produktu. Dažnai apibrėžiant situaciją yra vartojama man įstrigusi frazė „They just don’t make them like they used to.“ Visuotinėje nuomonėje vyrauja požiūris, jog filmų kokybė yra stipriai sumenkusi – kokybiškas filmas yra kone atsitiktinis atvejis. Ir atvirkščiai – praeitis buvo pilna didingų juodo-balto kino brangakmenių ar kitokių senosios sistemos šedevrų. Tačiau ar tikrai kinas yra jau prarado savo vertę? Ar tai ką turime dabar – skaitmeninį ar jam analogišką, geriausiu atveju yra blausus praeities šlovės šešėlis?

Žvelgiant iš techninės pusės, galima drąsiai teigti, jog kinas yra visiškai kitoks. Toliau vykstant “mechanizacijos“ procesui, viskas po saule yra skaitmenizuojama. Rites pakeitė kompiuterinės laikmenos. Kino teatruose retai kada bepamatysi filmą turintį tradicinę, literatūrinę prasmę. Kaip šmaikščiai rėžė vienas kino kritikas: „Most movies have no feeling or emotion, or humor nowadays.“ Netgi kine tvyranti atmosfera pasikeitė. Visgi „Naujas“ ir „Senas“ skirtingai žavi.  Praeityje (kad ir kada ji, Jūsų manymu, vyko) filmų žvaigždės buvo “glamūrinės“, scenarijaus rašymas aštresnis, istorijos įtikinamesnės ir, be abejo, kritikai turėdavo didesnę galią. Nors dabar to pasigendame, tačiau turime kito lygio technines galimybes, kurios neretai priverčia aikčioti, stebint įspūdingus skaitmeninius kūrinius.

Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai yra laikomi gražiausiais kino industrijos metais: Martin Scorsese, Ridley Scott and Steven Spielberg yra trys šios srities kūrybiniai „banginiai“, kurių dėka taip nutiko. S.Spielberg dažnai yra tituluojamas kaip pats įtakingiausias kino filmų kūrėjas nuo Alfred Hitchcock laikų. Būtų sunku įsivaizduoti modernų kiną be jo sukurtų „Jaws“, „Raiders Of The Lost Ark“ ir kitų. Visgi, dabar yra kitokia situacija. Stipriai jaučiamas kūrybingų režisierių stygius – esantiesiems trūksta individualumo ir savito braižo. Žinoma, ne visi filmai turi perteikti naują, radikaliai pakitusią epochą. Kai kurie kinematografijos kūriniai yra nuostabūs vien todėl, jog sukelia mums šiltą, „pūkuotą“ nostalgiją. Tačiau norėtųsi išvysti daugiau drąsos, entuziazmo grąžinto į „mainstream’ą“. Atsigręžiant atgal į 7-tojo dešimtmetį, Spielberg ir jo pasekėjai tarsi sukūrė kino filmų taisykles. Po daugiau nei trisdešimties metų, atrodytų, būtų pats laikas naujajai kartai sukurti panašias, mūsų laikmečiui pritaikytas, gaires

Galiausiai, į filmą reikėtų pažvelgti kaip „ėjimo į viešumą“ procesą. Auditorijos nesunkiai gali būti paveiktos tikslingai suplanuotos rinkodaros ir pasirinkimų apribojimų. Žmonės dažniausiai eina žiūrėti tų filmų, kurie yra rodomi didžiuosiuose kino teatruose. Kodėl  filmų tęsiniai(dažniausiai prastėjantys eilės tvarka) yra kuriami ir netgi yra labai pelningi? Daugelis žiūrovų, likę sužavėti pirmąja dalimi, siekia išgyventi kažką panašaus ir eidami žiūrėti filmo tęsinių. Pastarosios, deja, dažniausiai nepateisina žiūrovo lūkesčių. Bet visgi, mes patys sukrauname prastam filmui turtus, nes  perkame prekę (DVD) arba netgi bilietą į patį filmą. Aišku, tikrai ne viskas šiuolaikinėje kino industrijoje juoda – yra sukuriama įdomių bei tikrai prasmingų filmų. Ir netgi visai nemažai. Tačiau daugiausia uždirba tokie filmai kaip: „The Hangover Part II, Transformers: Dark Of The Moon“, „Harry Potter“, „Pirates Of The Caribbean: On Stranger Tides“. Šią situaciją labai taikliai apibūdina žymaus kino kritiko žodžiai: „Nesakau, jog jie  nenusipelnė uždirbti daugiausiai, bet mano manymu, su dabartine verslumu alsuojančia kino industrijos puse, filmo kokybė, perteiktos istorijos originalumas toli gražu nėra svarbiausias dalykas. Galima būtų paminėti ir tai, jog filmai, kitokia nei anglų kalba, sulaukia mažai dėmėsio, jiems netgi jaučiama antipatija. Vyksta tam tikra diskriminacija. Visgi, neretai tik tokie filmai ir puošia dabartinę kino industrijos padangę. Modernusis kinas manipuliuoja auditorija taip, jog ji nesidomi, neieško kažko, turinčio gilesnę prasmę nei įprasta. Taip nesunkiai galima prieiti išvadą, jog patys  mes esame kalti dėl to, ką turime.“

Trumpai apžvelgus susidariusią situaciją šiuolaikinėje kino industrijoje, aiškiai matyti, jog dabar filmas yra trapus ir greitai gendantis. Manau, jog rimtą įtaką tam daro kino naujumas -juk kinas yra jauniausia iš kitų didžių meno formų, kurios turėjo šimtmečius evoliucionuoti, apsišlifuoti, pasisemti žinių iš kitų meno sričių ir tik tada galutinai susiformuoti. Kinas, kaip ir kitos meno rūšys, išgyvena skirtingas epochas. Nepritariu nuomonei, jog visas dabartinis kino industrijos pasaulis yra niekam tikęs. Kuo blogi tokie šiuolaikiniai kūriniai filmai kaip „Margin Call”, „Moneyball”, „Mysteries of Lisbon”? Manau, jog net ir išrankiausias žiūrovas negalėtų paneigti aukštos kai kurių modernių filmų kokybės bei prasmingos minties.

Parengė Paulius Varnas

Plačiau apie šiuolaikinę kompiuterinę animaciją

Kone kiekvieną mėnesį mes sulaukiame net po keletą pilnametražinių animacinių juostų premjerų. Ir, be abejo, nieko nebestebina, jog jos sukurtos pasitelkus kompiuterines programas ir kitas modernias technologijas. Tačiau manau, jog daugelis dar prisimena kaip vaikystėje žiūrėjo pieštus animacinius filmukus? Visi mes su nekantrumu laukdavome naujos „Na, palauk!“, „Tomas ir Džeris“ serijos arba džiaugėmės ir liūdėjome žiūrėdami „Liūtas Karalius“ filmą. Būdami vaikais mes nuoširdžiai mylėjome tuos filmukus bei jų herojus. Ir net dabar, jau būdami suaugę, išvydę šiuos animacinius šedevrus mes prisimename tą nuostabų laiką – vaikystę, kai animacija buvo jauki, šilta ir vaikiška.

Tačiau kada gi viskas taip pasikeitė, jog pasaulį užvaldė kompiuterinė animacija? Kaip vertinti tokią animacijos evoliuciją ir kur link ji veda?  Pabandykime viską išsiaiškinti nuosekliai.

Truputis istorijos

Kompiuterinė(skaitmeninė) animacija – procesas, kurio metu kuriami animaciniai vaizdai, pasitelkiant kompiuterinės grafikos programas. Pirmosiomis šios animacijos rūšies apraiškomis galima laikyti 7-ąjį dešimtmetį, kuomet išradėjai, dirbę „Bell Telephone Laboratorines“, sukūrė keletą trumpučių, kompiuterinėmis programomis animuotų filmukų. Visgi, didelės sėkmės ši novatoriška animacija nesulaukė.Pirmasis pilnametražis kompiuterinės animacijos filmas pasirodė tik 1995 metais. Tai buvo jau, galima sakyti, legenda pavirtęs animacinis filmas „Žaislų istorija“. Didžiulė komercinė šio filmo sėkmė buvo ta reikalinga paskata, kuri suteikė drąsos didžiosioms animacijos pramonės galiūnėms, tokios kaip „20th Century Fox“ imtis rimtų ir inovatyvių projektų kompiuterinės animacijos srityje.

Aukso amžius – būtent šitaip galima pavadinti XXI amžiaus pradžią, kai kompiuterinė animacija pasiekė savo apogėjaus viršūnę. Pasirodžius tokiems fenomenalaus populiarumo sulaukusiems animaciniams filmams kaip „Šrekas“ ir „Ledynmetis“ tradicinė animacija galutinai užleido pozicijas kompiuterinei animacijai, kuri, atrodo, kino rinkoje įsitvirtino labai ilgam laikui. Galima teigti, jog vykstant nenutrūkstančiam technologiniam progresui, tradicinė animacija tiesiog neturėjo šansų išlikti dominuojančia. Be to, pasitelkus kompiuterinę grafiką, animacinių filmų kūryba pasidarė paprastesnė  ir spartesnė, kadangi nereikia piešti daugybės vieno veiksmo paveikslėlių.

Kas gi ta NEXT MEDIA ANIMATION?

Next media animation – tai kinų žiniasklaidos įmonių susivienijimas, pateikiantis visuomenei vaizdo pranešimus apie naujausius įvykius, kuriuos šis konglomeratas atkuria panaudodamas kompiuterinę animaciją.

Plačiajai auditorijai šis tinklalapis tapo žinomas po to, kai paviešino animacinį reportažą apie 2009 metais įvykusią golfo žaidėjo Tiger‘io Woods‘o avariją.

Geriau pagalvojus atrodo, jog tai tiesiog niekuo pernelyg neypatingas projektas, tačiau kodėl jis tapo toks populiarus visame pasaulyje? Next media animation verslo vadovas Michael Logan šią situaciją aiškina taip: „Animacinių reportažų kūrybą skatina auditorijos troškimas pamatyti tai, kas įvyko iš tiesų, kai nėra nei vieno video įrašo, kuris galėtų tą troškimą išpildyti. <…> Next Media Animation gali suteikti vizualinį pavidalą įvykiams, apie kuriuos skaitytojai arba žiūrovai galėjo tik įsivaizduoti“.

Kompiuterinė animacija jau „išaugo“ iš to savo gyvavimo tarpsnio, kai ji tebuvo pritaikoma pramogai. Šiandien ji nesustabdomai tampa vienu iš žurnalistikos darbo įrankių. Šią skaitmeninės animacijos integraciją į įprastinę žiniasklaidą neretai galime išvysti per televizijos žinias, kai bandoma atkurti kraupią avariją, kuri įvyko neaiškiomis aplinkybėmis. Turbūt niekas nenustebs sužinoję, jog tokio pobūdžio video medžiagą savo žiūrovams dažniausiai pateikia amerikiečių žiniasklaida. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra visam pasauliui pristatytas kompiuterinėmis animacijos filmukas, kaip buvo vykdoma Osama bin Laden‘o puolimo operacija 2011 metais:

Tačiau ar kompiuterinės animacijos kūryba yra tik profesionalų prerogatyva? Be abejo, kad ne. Šiandien kiekvienas norintis gali nesunkiai tapti animatoriumi: tam tereikia savo asmeniniame kompiuteryje turėti kokią nors kompiuterinės animacijos programą bei  trupučio žinių apie tokios animacijos kūrybą. Ir štai, jau galima pradėti gaminti nuosavus kūrinius. Įvairūs internetiniai portalai siūlo gausybę skaitmeninės animacijos programų visiškai nemokamai(K-3D, Open-Source 3D, Truespace, Synfig Animation Studio ir panašios), tad kiekvienas gali jas nesunkiai įsidiegti savo kompiuteryje ir pabandyti sukurti animacinį filmuką. Kas žino, gal ši veikla pasirodys tokia įdomi ir patraukli, jog kils noras  susieti savo ateitį būtent su kompiuterine animacija.

O kas toliau?

Kompiuterinės animacijos progresas yra toks spartus, kad skaitydami šį straipsnį šiandien, galbūt, jau rytoj teigsite, jog skaityta informacija yra visiška atgyvena, kadangi skaitmeninės  animacijos tobulėjimas išties vyksta sunkiai suvokiamu greičiu. Aišku viena – per gana neilgą laikotarpį kompiuterinė animacija ne tik užėmė lyderio pozicijos kino pramonėje, bet ir buvo sėkmingai pritaikyta kitose veiklos srityse. Kaip jau minėjau, žiniasklaidoje kompiuterinė animacija atlieka ne pramoginį, o rimtos vizualinės medijos vaidmenį, pateikiantį mums vaizdinę informaciją realiu laiku. Tačiau kaip dar gali tobulėti ši animacija?

Puikus skaitmeninės animacijos evoliucijos pavyzdys yra „Emotion Ai“ firmos pasiūlyta programinė įranga, suteikianti galimybę ne keisti kiekvieno judesio atvaizdą, o sukurianti personažui tam tikrą dirbtinį intelektą, leidžiantį pačiam vykdyti įvairius atvaizdo pokyčius. Pritaikius šią novatorišką programą, animatorius atliktų režisieriaus darbą. Taipogi, neabejotinai palengvėtų pats kūrybinis procesas: laiko sąnaudos sumažėtų, o galutinis produktas būtų netgi  kokybiškesnis nei dabartiniai. Juk personažo judesių nereikėtų piešti – jis pats žinotų kada ir kokį judesį reikia atlikti.

Apžvelgus kompiuterinės animacijos „gyvenimą“ galime neabejoti, jog mūsų laukia dar daug įdomių ir sunkiai nuspėjamų pokyčių bei naujovių kompiuterinės animacijos srityje. Kokios jos bus parodys laikas. Tereikia tikėtis, jog tai bus kokybiški produktai bei išradimai, kuriuos bus galima pritaikyti pačiose įvairiausiose srityse.

Parengė Skaistė Kalininaitė

Plačiau apie specialiuosius efektus

Šiandien tikriausiai nerastume nei vieno žmogaus, kuris nebūtų matęs tokių filmų kaip „Titanikas“, „Terminatorius“, „Įsikūnijimas“ ar kito moderniojo kino šedevro, kupino specialiųjų efektų. Tačiau kam mums reikalingi specialieji efektai, koks jų tikslas ir ką jie gali mums pasakyti?

Kodėl mus žavi specialieji efektai?

Dabartinės kino pramonės tiesiog neįmanoma įsivaizduoti be pačių įvairiausių specialiųjų efektų technologijų, kurios panaudojamos kone kiekviename filme. Pastarieji suteikia mums galimybę pasinerti į iliuzijų pasaulį, kuris atrodo toks realus žiūrint filmą. Specialieji efektai gali sukurti visiškai naują ir nematytą tikrovę, prikelti antram gyvenimui seniai nuo šios žemės paviršiaus išnykusius siaubūnus bei leisti pagrindiniam filmo herojui vienut vienutėliam išguldyti ištisą priešų armiją. Šie efektai suteikia mums unikalią patirtį – išėję į gatvę juk nepamatysime kaip miesto centre kaunasi gigantiški robotai,  pastatų sienomis ropoja  Žmogus-voras ar vidury vandenyno skęsta didžiuliai laivai tokie kaip „Titanikas“ preciziškai tiksliai lūždami perpus.Taigi, specialiųjų efektų dėka mes galime pamatyti ne tik tai, ko realiai niekada neišvysime, bet netgi tai, ką galbūt ne kiekvienas galėtų ir įsivaizduoti.

Kita ne mažiau svarbi filmų, sukurtų naudojant specialiuosius efektus, funkcija yra suteikti mums nepamirštamą pramogą. Juk dauguma žmonių mieliau renkasi aštriais specialiųjų efektų prieskoniais pagardintą filmą nei paprastą, realius įvykius atkuriančią, juostą. Žmonės ištroškę dinamikos, dar neregėtų bei iliuzijų kupinų vaizdų. Tai tarsi atgaiva pavargusiam žmogaus protui – žiūrint tokį filmą nereikia daug galvoti ar pasitelkti vaizduotę, nes visomis vizualinėmis bei garsinėmis priemonėmis jau yra pasirūpinta. Tereikia žiūrėti ir mėgautis. Vien pernai 5 didžiausio pelno susilaukę  filmai buvo perpildyti specialiaisiais efektais. Deja, labai dažnai specialiųjų efektų kupinuose filmuose siužetas ar aktoriaus meistriškumas lieka antrame plane, kadangi žiūrovo dėmesį stengiamasi išlaikyti vien tik įspūdingais efektais.

Tik nebandykite to namuose!

Tačiau ar visada, vizualiai itin realistiški filmai, sukurti panaudojant specialiuosius efektus, tėra tik pramoga? O gal jie turi ir neigiamą pusę? Be abejo, kaip ir kiekvienas preparatas, specialieji efektai turi savo šalutinį poveikį. Visuomenėje nuolat atsiranda žmonių, kurie tiesiog privalo realiame gyvenime išbandyti tai, ką matė kino teatro ekrane. Filme stebėta kvapą gniaužianti scena kartais gali atrodyti labai lengvai įgyvendinama ir realybėje, tačiau visi puikiai žinome, kad tikrame pasaulyje viskas yra daug sunkiau.

1995-ųjų veiksmo filme „Pinigų traukinys“ buvo parodyta scena, kurioje naudojant specialiuosius efektus, susprogdinama  geležinkelio stotyje esanti prižiūrėtojo būdelė, pačiam prižiūrėtojui esant viduje. Be abejo, būdelėje buvęs kaskadininkas liko gyvas ir sveikas, tačiau kai keli filmu susižavėję žiūrovai sumanė šią scena atkartoti Niujorko metro stotyje, žuvo žmogus.

Specialieji efektai yra puiki priemonė kino kūrėjams įgyvendinti savo fantazijas ar idėjas, kurios stebina milijonus žiūrovų visame pasaulyje. Filmai, kuriuose gausų pačių įvairiausių specialiųjų efektų  tebeišlieka nuostabia pramoga, tačiau nereikia pamiršti, jog visa tai tėra fikcija, ir kad mes patys turime nuspręsti ar tikrai norime įtikėti ir įsijausti į plačiajame ekrane matomą realybę. Tad ir toliau mėgaukimės filmais, paskanintais specialiaisiais efektais, tik niekada neleiskime fikcijai užvaldyti mūsų realybės.

       Parengė Skaistė Kalininaitė

Plačiau apie 25-ąjį kadrą

Turbūt daugelis yra girdėję apie paslaptingąjį 25-tą kadrą ir jo psichologinį poveikį žmogaus pasąmonei. Ar tikrai toks verbavimo metodas egzistuoja, o gal tai tiesiog dar vienas būdas įbauginti lengvatikius?

Trumpa istorija

Pirmą kartą šis hipnozės būdas pradėtas naudoti 5-ame dešimtmetyje, Amerikoje. 1957 metais socialinės psichologijos specialistas Džeimsas Veikeris atliko eksperimentą panaudodamas 25-ojo kadro įtaigos metodą.  Viename Naujojo Džersio kino teatre vykusio seanso metu, šis mokslininkas sumontavo papildomą projektorių, kuris vietoj 24 kadrų per sekundę rodė 25. Kas 5 sekundes 1/3000 sekundės dalį buvo rodomi kadrai su užrašais „Coca Cola“ ir „Valgykite spragėsius“. Po seanso „Coca cola“ pardavimai išaugo 18 proc., o spragėsių – net 50 proc., nors patys žiūrovai teigė, jog filmo peržiūros metu jokių užrašų nepastebėjo. Po šio eksperimento kilo didelė nepasitenkinimo audra. Džeimso Veikerio buvo prašoma pateikti autentiškus tyrimo įrodymus. Remiamas prie sienos mokslininkas prisipažino, kad suklastojo tyrimo rezultatus, tačiau visuomenė vis tiek nenustojo tikėjusi 25-to kadro poveikiu pasąmonei. Galiausiai Federalinė Komunikacijos Komisija uždraudė video medžiagoje vartoti 25-to kadro hipnozės metodą, plačiau netyrinėdama, ar jis išties yra veiksmingas.

Ar veikia mus 25-asis kadras?

Mokslininkai nustatė, jog žmogus mato ištisą vaizdą be mirgėjimų, jei parodomi ne mažiau nei 24 kadrai. Dažniausiai šio skaičiaus visiškai pakanka. Tačiau yra žmonių, kurių regos inercija skiriasi ir jie mato mirgėjimą ir 24 kadruose per sekundę. Juk žmogaus rega greičiau pripranta prie šviesos nei prie tamsos. Štai todėl, esant menkam mirgėjimui(tarkim, 25-am kadrui), žmogus to nepastebi, nes akis nespėja prisitaikyti prie tamsos ir šviesos pokyčių.Būtent dėl šios paprastos priežastis, eilinis žiūrovas nė neįtaria, trumpą sekundės dalį ekrane stebintis papildomą informaciją.

Yra dvi teorijos susijusios su informacijos įsisavinimu. Viena iš jų, sąmonės teorija, teigia, kad mes nematome 25-to kadro, todėl jis mums jokios įtakos nedaro, o antroji, pasąmonės teorija, tvirtina, kad 25-tas kadras palieka ryškų pėdsaką mūsų pasąmonėje, nors mes to tiesiogiai nesuvokiame. Visgi,  specialistai sutartinai teigia, kad nėra reikalo tikėti, jog 25-tas kadras gali turėti ypatingos hipnotinės galios, vien todėl, kad mūsų smegenys nespėja pateikiamos informacijos tinkamai apdoroti. Nepaisant raminančių specialistų išvadų, tenka pripažinti, jog žmogaus pasąmonė nėra iki galo ištirta, taigi visiškai atmesti šitos teorijos irgi negalima.

Rusų mokslininkai teigia, kad 25-ojo kadro poveikis žmogaus pasąmonei  yra per daug pervertintas. Daug didesnė problema yra neigiama visuomenės savitaiga: žmonės įsitikinę, kad jų mintis bei valią bet kurią akimirką gali paveikti,  ir to paniškai bijo. Galbūt tikrai, šis metodas baugina tik lengvatikius bei technologijomis nesidominčius asmenis? Juk dauguma žmonių nė neįsivaizduoja, kaip kuriami kino filmai bei kaip vyksta televizijos transliacijos. Beje, beveik trys ketvirtadaliai žmonijos turi konformistinę(t. y. sutampančią su didžiosios daugumos nuomonę) mąstyseną.Visai realu, kad ir visuotinė paslaptingojo 25-ojo kadro baimė tėra klaidingas masinis įsitikinimas.

P. S. Džordžas Bušas naudojo 25-kadro efektą reklamoje savo rinkiminės kampanijos metu. Šiame vaizdo klipe demokratai buvo prilyginami biurokratams, o 25-kadre naudotas žodis „Žiurkės“.

Parengė Rokas Tenys

Plačiau apie 3D filmus

Filmai yra neatsiejama šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalis. Vieni juos žiūri rečiau, kiti be pastarųjų negali praleisti nė dienos.Ypač didelis dėmesys yra skiriamas  3D filmams.Šio formato filmai žmonėms tapo labai įdomia pramoga, nes tai kažkas kitokio ir neįprasto.Žiūrovas taip įtraukiamas į ekrane matomą vaizdą, jog dažnas patiki, jog tikrai stovi filmavimo aikštelėje.Nors daugeliui atrodo, jog šio tipo filmai yra šiuolaikinių technologijų vaisius, tačiau pasidomėjus galime rasti, jog viskas prasidėjo žymiai anksčiau.Kada atsirado 3D filmai?Ar jie įmanomi be šiuolaikinių technologijų?

3D filmų atsiradimas

Kino pramonė pradėjo kurtis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Nuo pat pradžių, kuomet filmai tebebuvo gaminami judančių paveikslėlių principu, kūrėjai ieškojo būdų kaip vaizdą parodyti trimatėje erdvėje.Mūsų dienomis ši idėja tapo įgyvendinama – atsirado 3D stereoskopija.Filmai transliuojami į du atskirus ekranus, o žiūrovų akys, matydamos tokio tipo transliaciją, sujungia šiuos du atskirus vaizdus.Būtent tai ir sudaro trimačio vaizdo iliuziją.

Vienas pirmųjų 3D filmų buvo „L’arrivée du train“.Broliai Lumiere minėtame vaizdo įraše pademonstravo traukinio atvykimą į stotį, įgarsinimui panaudodami tikrąjį šios transporto priemonės skleidžiamą garsą. Atrodo, kad filmo kokybė ir tikroviškumas buvo išties puikūs – salėje susirinkusi publika išvydusi rodomą vaizdą taip išsigando, jog puolė slėptis, bijodama pakliūti po neva artėjančiu traukiniu.1950 metais atsirado specialiai 3D filmams pritaikyti akiniai, angliškai vadinami “anaglyph“, kurie trijų dimensijų vaizdą sukuria sujungdami porą atskirų nuotraukų.Nors stereoskopiniai 3D filmai dažniausiai spausdinami ant raudonų ir mėlynų (angl. cyan) filmo ričių, patys filmai išliko nespalvoti.Tik po kelių dešimtmečių, 1952 metais, įvyko lemtingas lūžis – buvo išleistas pirmasis spalvotas 3D filmas, pavadinimu „Bwana Devil“. Filmo gaminimo metu pritaikytas Miltono Gunzberg’o natūralaus matymo (angl. Natural Vision) procesas.Beje, „Bwana Devil“ taip pat padėjo išpopuliarėti Edwin Land’o poliarizuojančius (angl. polaroid) filtrus.Šie filtrai tapo kokybės standartu daugumai ano laikotarpio 3D filmų.

3D technologijų tobulėjimas

Trimatis kinas patyrė itin reikšmingas permainas 8-ajame dešimtmetyje, kai „IMAX“ tapo viena pagrindinių 3D filmų leidėjų.Šios kompanijos produkcija pasižymėjo griežtu, beveik matematiniu, trijų dimensijų vaizdo projektavimu.Varginančiomis pastangomis užtikrinusi filmų ričių sinchronizaciją, „IMAX“ savo žiūrovus tikino nebepatirsiant akių bei galvos skausmų ir nuovargio, su kuriais nuo seno buvo siejami trimačiai filmai.„IMAX 3D“ – taip buvo pavadinti filmai, vartotojams siūlę tikrovišku vaizdu mėgautis plačiuose ekranuose ir žadėję geresnę kokybę nei pigesni, ankstesnes technologijas tebenaudojantys 3D filmai.

1986 metų „Expo“ renginyje Vankuveryje pademonstruotas filmas „Transitions“ tapo pirmąja kino juosta, kurioje trimatis efektas buvo sukurtas remiantis poliarizuojančių lęšių technologija, o ne įprastiniais „anaglyph“ akiniais.Specialiųjų lęšių dėka, žiūrovą pasiekiančio vaizdo srauto spinduliai laužiami per akinius, tačiau kadangi lęšiai vaizdą poliarizuoja skirtingai, šis kiekvieną akį pasiekia kiek pakitęs. Smegenims priimant šiuos du vienodus, bet kartu ir unikalius vizualinio srauto duomenis, jie sujungiami į vieną trimatį vaizdą.Vienas svarbiausių poliarizuojančių lęšių privalumų yra galimybė daugybei žiūrovų iš skirtingų matymo pozicijų stebėti filmą vienu metu ir visiems mėgautis tokia pat puikia vaizdo kokybe.

3D filmų ateitis

Dabartiniai trimačių technologijų inžinieriai tikrai nestovi vietoje ir toliau uoliai jas tobulina.Šiuo metu itin didelis dėmesys yra skiriamas autostereoskopinių ekranų plėtrai.Kaip ir stereoskopiniuose ekranuose, autostereoskopiniuose rodomi du vaizdai, kurie sujungiami į vieną, sukuriant trijų dimensijų vaizdo įspūdį, tačiau autostereoskopiniams ekranams visiškai nereikalingi “anaglyph“ akiniai.Naudojant lęšių nereikalaujantį ekraną, naujojo dizaino ekranai sukuria kintantį vaizdą, priklausomai nuo to, kokiu kampu asmuo stebi vaizdą.Būtent dėl stebinčiojo galvos judėjimo, skirtingas vaizdas pasiekia kiekvieną akį – šis principas tikrai panašus į stereoskopinį efektą.

J.Camerono „Avatar“ sėkmė(filmas uždirbo beveik 3 milijardus JAV dolerių) ne tik dar labiau paspartino  3D filmų kūrimą, bet ir paskatino trimačių technologijų diegimą televizorių, kompiuterinių žaidimų bei mobiliųjų prietaisų rinkose.Jau dabar galima įsigyti 3D funkciją palaikančius HD televizorius, kurie, mano manymu, netolimoje ateityje kino teatrus paliks be potencialių klientų.Trijų dimensijų vaizdo malonumą bus galima patirti ne tik filmų metu, bet ir stebint kitą televizijos rodomą medžiagą.Štai jau dabar Pietų Korėjoje yra transliuojamas trimatis televizijos kanalas „Sky 3D“.Telieka tik laukti ir tikėtis, jog neilgai trukus tokios naujovės atsiras ir Lietuvos televizijoje.

Parengė Paulius Varnas