Posts Tagged ‘ istorija ’

Plačiau apie šiuolaikinę kompiuterinę animaciją

Kone kiekvieną mėnesį mes sulaukiame net po keletą pilnametražinių animacinių juostų premjerų. Ir, be abejo, nieko nebestebina, jog jos sukurtos pasitelkus kompiuterines programas ir kitas modernias technologijas. Tačiau manau, jog daugelis dar prisimena kaip vaikystėje žiūrėjo pieštus animacinius filmukus? Visi mes su nekantrumu laukdavome naujos „Na, palauk!“, „Tomas ir Džeris“ serijos arba džiaugėmės ir liūdėjome žiūrėdami „Liūtas Karalius“ filmą. Būdami vaikais mes nuoširdžiai mylėjome tuos filmukus bei jų herojus. Ir net dabar, jau būdami suaugę, išvydę šiuos animacinius šedevrus mes prisimename tą nuostabų laiką – vaikystę, kai animacija buvo jauki, šilta ir vaikiška.

Tačiau kada gi viskas taip pasikeitė, jog pasaulį užvaldė kompiuterinė animacija? Kaip vertinti tokią animacijos evoliuciją ir kur link ji veda?  Pabandykime viską išsiaiškinti nuosekliai.

Truputis istorijos

Kompiuterinė(skaitmeninė) animacija – procesas, kurio metu kuriami animaciniai vaizdai, pasitelkiant kompiuterinės grafikos programas. Pirmosiomis šios animacijos rūšies apraiškomis galima laikyti 7-ąjį dešimtmetį, kuomet išradėjai, dirbę „Bell Telephone Laboratorines“, sukūrė keletą trumpučių, kompiuterinėmis programomis animuotų filmukų. Visgi, didelės sėkmės ši novatoriška animacija nesulaukė.Pirmasis pilnametražis kompiuterinės animacijos filmas pasirodė tik 1995 metais. Tai buvo jau, galima sakyti, legenda pavirtęs animacinis filmas „Žaislų istorija“. Didžiulė komercinė šio filmo sėkmė buvo ta reikalinga paskata, kuri suteikė drąsos didžiosioms animacijos pramonės galiūnėms, tokios kaip „20th Century Fox“ imtis rimtų ir inovatyvių projektų kompiuterinės animacijos srityje.

Aukso amžius – būtent šitaip galima pavadinti XXI amžiaus pradžią, kai kompiuterinė animacija pasiekė savo apogėjaus viršūnę. Pasirodžius tokiems fenomenalaus populiarumo sulaukusiems animaciniams filmams kaip „Šrekas“ ir „Ledynmetis“ tradicinė animacija galutinai užleido pozicijas kompiuterinei animacijai, kuri, atrodo, kino rinkoje įsitvirtino labai ilgam laikui. Galima teigti, jog vykstant nenutrūkstančiam technologiniam progresui, tradicinė animacija tiesiog neturėjo šansų išlikti dominuojančia. Be to, pasitelkus kompiuterinę grafiką, animacinių filmų kūryba pasidarė paprastesnė  ir spartesnė, kadangi nereikia piešti daugybės vieno veiksmo paveikslėlių.

Kas gi ta NEXT MEDIA ANIMATION?

Next media animation – tai kinų žiniasklaidos įmonių susivienijimas, pateikiantis visuomenei vaizdo pranešimus apie naujausius įvykius, kuriuos šis konglomeratas atkuria panaudodamas kompiuterinę animaciją.

Plačiajai auditorijai šis tinklalapis tapo žinomas po to, kai paviešino animacinį reportažą apie 2009 metais įvykusią golfo žaidėjo Tiger‘io Woods‘o avariją.

Geriau pagalvojus atrodo, jog tai tiesiog niekuo pernelyg neypatingas projektas, tačiau kodėl jis tapo toks populiarus visame pasaulyje? Next media animation verslo vadovas Michael Logan šią situaciją aiškina taip: „Animacinių reportažų kūrybą skatina auditorijos troškimas pamatyti tai, kas įvyko iš tiesų, kai nėra nei vieno video įrašo, kuris galėtų tą troškimą išpildyti. <…> Next Media Animation gali suteikti vizualinį pavidalą įvykiams, apie kuriuos skaitytojai arba žiūrovai galėjo tik įsivaizduoti“.

Kompiuterinė animacija jau „išaugo“ iš to savo gyvavimo tarpsnio, kai ji tebuvo pritaikoma pramogai. Šiandien ji nesustabdomai tampa vienu iš žurnalistikos darbo įrankių. Šią skaitmeninės animacijos integraciją į įprastinę žiniasklaidą neretai galime išvysti per televizijos žinias, kai bandoma atkurti kraupią avariją, kuri įvyko neaiškiomis aplinkybėmis. Turbūt niekas nenustebs sužinoję, jog tokio pobūdžio video medžiagą savo žiūrovams dažniausiai pateikia amerikiečių žiniasklaida. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra visam pasauliui pristatytas kompiuterinėmis animacijos filmukas, kaip buvo vykdoma Osama bin Laden‘o puolimo operacija 2011 metais:

Tačiau ar kompiuterinės animacijos kūryba yra tik profesionalų prerogatyva? Be abejo, kad ne. Šiandien kiekvienas norintis gali nesunkiai tapti animatoriumi: tam tereikia savo asmeniniame kompiuteryje turėti kokią nors kompiuterinės animacijos programą bei  trupučio žinių apie tokios animacijos kūrybą. Ir štai, jau galima pradėti gaminti nuosavus kūrinius. Įvairūs internetiniai portalai siūlo gausybę skaitmeninės animacijos programų visiškai nemokamai(K-3D, Open-Source 3D, Truespace, Synfig Animation Studio ir panašios), tad kiekvienas gali jas nesunkiai įsidiegti savo kompiuteryje ir pabandyti sukurti animacinį filmuką. Kas žino, gal ši veikla pasirodys tokia įdomi ir patraukli, jog kils noras  susieti savo ateitį būtent su kompiuterine animacija.

O kas toliau?

Kompiuterinės animacijos progresas yra toks spartus, kad skaitydami šį straipsnį šiandien, galbūt, jau rytoj teigsite, jog skaityta informacija yra visiška atgyvena, kadangi skaitmeninės  animacijos tobulėjimas išties vyksta sunkiai suvokiamu greičiu. Aišku viena – per gana neilgą laikotarpį kompiuterinė animacija ne tik užėmė lyderio pozicijos kino pramonėje, bet ir buvo sėkmingai pritaikyta kitose veiklos srityse. Kaip jau minėjau, žiniasklaidoje kompiuterinė animacija atlieka ne pramoginį, o rimtos vizualinės medijos vaidmenį, pateikiantį mums vaizdinę informaciją realiu laiku. Tačiau kaip dar gali tobulėti ši animacija?

Puikus skaitmeninės animacijos evoliucijos pavyzdys yra „Emotion Ai“ firmos pasiūlyta programinė įranga, suteikianti galimybę ne keisti kiekvieno judesio atvaizdą, o sukurianti personažui tam tikrą dirbtinį intelektą, leidžiantį pačiam vykdyti įvairius atvaizdo pokyčius. Pritaikius šią novatorišką programą, animatorius atliktų režisieriaus darbą. Taipogi, neabejotinai palengvėtų pats kūrybinis procesas: laiko sąnaudos sumažėtų, o galutinis produktas būtų netgi  kokybiškesnis nei dabartiniai. Juk personažo judesių nereikėtų piešti – jis pats žinotų kada ir kokį judesį reikia atlikti.

Apžvelgus kompiuterinės animacijos „gyvenimą“ galime neabejoti, jog mūsų laukia dar daug įdomių ir sunkiai nuspėjamų pokyčių bei naujovių kompiuterinės animacijos srityje. Kokios jos bus parodys laikas. Tereikia tikėtis, jog tai bus kokybiški produktai bei išradimai, kuriuos bus galima pritaikyti pačiose įvairiausiose srityse.

Parengė Skaistė Kalininaitė

Reklama

Plačiau apie 25-ąjį kadrą

Turbūt daugelis yra girdėję apie paslaptingąjį 25-tą kadrą ir jo psichologinį poveikį žmogaus pasąmonei. Ar tikrai toks verbavimo metodas egzistuoja, o gal tai tiesiog dar vienas būdas įbauginti lengvatikius?

Trumpa istorija

Pirmą kartą šis hipnozės būdas pradėtas naudoti 5-ame dešimtmetyje, Amerikoje. 1957 metais socialinės psichologijos specialistas Džeimsas Veikeris atliko eksperimentą panaudodamas 25-ojo kadro įtaigos metodą.  Viename Naujojo Džersio kino teatre vykusio seanso metu, šis mokslininkas sumontavo papildomą projektorių, kuris vietoj 24 kadrų per sekundę rodė 25. Kas 5 sekundes 1/3000 sekundės dalį buvo rodomi kadrai su užrašais „Coca Cola“ ir „Valgykite spragėsius“. Po seanso „Coca cola“ pardavimai išaugo 18 proc., o spragėsių – net 50 proc., nors patys žiūrovai teigė, jog filmo peržiūros metu jokių užrašų nepastebėjo. Po šio eksperimento kilo didelė nepasitenkinimo audra. Džeimso Veikerio buvo prašoma pateikti autentiškus tyrimo įrodymus. Remiamas prie sienos mokslininkas prisipažino, kad suklastojo tyrimo rezultatus, tačiau visuomenė vis tiek nenustojo tikėjusi 25-to kadro poveikiu pasąmonei. Galiausiai Federalinė Komunikacijos Komisija uždraudė video medžiagoje vartoti 25-to kadro hipnozės metodą, plačiau netyrinėdama, ar jis išties yra veiksmingas.

Ar veikia mus 25-asis kadras?

Mokslininkai nustatė, jog žmogus mato ištisą vaizdą be mirgėjimų, jei parodomi ne mažiau nei 24 kadrai. Dažniausiai šio skaičiaus visiškai pakanka. Tačiau yra žmonių, kurių regos inercija skiriasi ir jie mato mirgėjimą ir 24 kadruose per sekundę. Juk žmogaus rega greičiau pripranta prie šviesos nei prie tamsos. Štai todėl, esant menkam mirgėjimui(tarkim, 25-am kadrui), žmogus to nepastebi, nes akis nespėja prisitaikyti prie tamsos ir šviesos pokyčių.Būtent dėl šios paprastos priežastis, eilinis žiūrovas nė neįtaria, trumpą sekundės dalį ekrane stebintis papildomą informaciją.

Yra dvi teorijos susijusios su informacijos įsisavinimu. Viena iš jų, sąmonės teorija, teigia, kad mes nematome 25-to kadro, todėl jis mums jokios įtakos nedaro, o antroji, pasąmonės teorija, tvirtina, kad 25-tas kadras palieka ryškų pėdsaką mūsų pasąmonėje, nors mes to tiesiogiai nesuvokiame. Visgi,  specialistai sutartinai teigia, kad nėra reikalo tikėti, jog 25-tas kadras gali turėti ypatingos hipnotinės galios, vien todėl, kad mūsų smegenys nespėja pateikiamos informacijos tinkamai apdoroti. Nepaisant raminančių specialistų išvadų, tenka pripažinti, jog žmogaus pasąmonė nėra iki galo ištirta, taigi visiškai atmesti šitos teorijos irgi negalima.

Rusų mokslininkai teigia, kad 25-ojo kadro poveikis žmogaus pasąmonei  yra per daug pervertintas. Daug didesnė problema yra neigiama visuomenės savitaiga: žmonės įsitikinę, kad jų mintis bei valią bet kurią akimirką gali paveikti,  ir to paniškai bijo. Galbūt tikrai, šis metodas baugina tik lengvatikius bei technologijomis nesidominčius asmenis? Juk dauguma žmonių nė neįsivaizduoja, kaip kuriami kino filmai bei kaip vyksta televizijos transliacijos. Beje, beveik trys ketvirtadaliai žmonijos turi konformistinę(t. y. sutampančią su didžiosios daugumos nuomonę) mąstyseną.Visai realu, kad ir visuotinė paslaptingojo 25-ojo kadro baimė tėra klaidingas masinis įsitikinimas.

P. S. Džordžas Bušas naudojo 25-kadro efektą reklamoje savo rinkiminės kampanijos metu. Šiame vaizdo klipe demokratai buvo prilyginami biurokratams, o 25-kadre naudotas žodis „Žiurkės“.

Parengė Rokas Tenys