Posts Tagged ‘ internetas ’

Plačiau apie jausmaženklius – mimikos ženklus trumposiose žinutėse

Šių laikų bendravimo, komunikacijos pasaulyje yra labai populiarios trumposios žinutes (mobiliojo ryšio, interneto ir pan.).  Dabar jau pasidarė visiems įprasta rašyti trumpąją žinutę kartu su pridėtu jausmaženkliu arba kitaip tariant emocijų ikona – šypsenėle. Dauguma mano, kad nauja rašymo kultūra atsirado per šį paskutinį dešimtmetį. Kai kurie netgi teigia, kad Chuck Norris ir yra tas žmogus, kuriam išreikšti emocijas buvo sudėtinga, todėl jis sukūrė  jausmaženklius.Tačiau šios populiarios kultūros atsiradimo istorija yra kitokia.

Pirmasis pasiūlęs, emocijų reiškimui panaudoti rašybos ir skyrybos ženklus, buvo profesorius Scott E. Fahlman. Jis ne tik pasiūlė, bet ir parašė pirmąją žinutę elektroninėje skelbimų lentoje Carnegie Mellon Universitete. Ši žinutė buvo užregistruota, kaip pirmoji tokio tipo, todėl galėtume tiksliai švęsti šios kultūros gimimą, realizavimą. O gimimas buvo tikrai tikslus – 1982 metų rugsėjo 19 diena 11:44 valandą. Kaip atrodė pirmoji Scott E. Fahlman žinutė? Ji atrodė maždaug taip:

„9-Sep-82 11:44 Scott E Fahlman 🙂
From: Scott E Fahlman <Fahlman at Cmu-20c>
I propose that the following character sequence for joke markers:
🙂
Read it sideways. Actually, it is probably more economical to mark
things that are NOT jokes – given current trends. For this, use
:-(“

Nesunku įžvelgti tai, kad ši kultūra gimė palankioje terpėje t.y. studentiškoje aplinkoje, kuri iš principo yra veržli ir mėgstanti naujoves. Todėl išplitimas tapo žaibiškai greitas. Ilgainiuij jausmaženklių vis daugėjo, o jų panaudojimas tapo vis kūrybingesnis. Dabar jau sunkiai įsivaizduojamos mobiliosios žinutės, internetiniai socialiniai tinklapiai ir kitos komunikacijos programos, be jausmaženklių naudojimo. Tai tapo lyg norma trumpųjų žinučių, chat‘ų vartotojams.

Kai kurie analitikai mano, kad netolimoje ateityje jausmaženkliai bus sunorminti ir integruoti i bendrinę kalbą. Būtų galima įsivaizduoti, kaip tai atrodytų… 😀

Vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų jausmaženklių vartojimo skirtumai.

Pagrindinis skirtumas tarp vakarietiškos ir rytietiškos jausmaženklių rašymo kultūros yra skirtingas ženklo užrašymas, t.y. vakariečių stilistikai būdingas ženklų rašymas iš kairės į dešinę, pavertus ženklą 90 laipsnių kampu, o rytiečių stilistikoje ženklai rašomi iš viršaus į apačią. Todėl jausmaženkliai vizualiai skiriasi.

Vakarietiškas variantas:

Rytietiškas variantas:

Parengė Gediminas Urbonas

Reklama

Plačiau apie interneto poveikį vartotojų savimonei

Jau daugelį metų internetas vienaip ar kitaip keičia bei formuoja milijonų žmonių įpročius. Mes praleidžiame daug laiko prisijungę prie vienos ar kitos jo tarnybos, ieškodami informacijos ar patys ją įkeldami. Pasaulinis tinklas tapo neįkainojamu įrankiu įvairaus pobūdžio tyrėjams ir rašytojams – informacijos paieška, anksčiau priversdavusi kelias dienas praleisti bibliotekoje, dabar užima vos kelias minutes. Porą raktinių žodžių, įvestų į Google  ar kokią nors kitą paieškos sistemą, keletas paspaustų nuorodų ir štai, prieš mūsų akis išnyra įdomus faktas ar citata, kurios paieška be šių modernių technologijų būtų užtrukusi labai ilgai. Internetas paslaugiai pateikia ir margą pramogų spektrą – pradedant asmeninių minčių viešinimu(pvz., tinklaraščio rašymu) ir baigiant audiovizualinių įrašų peržiūra.

Internetas tapo universalia informacijos perdavimo platforma, saugančia neįtikėtiną kiekį duomenų. Tačiau ši nauda turi savo kainą. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje informacijos sklaidos priemonių teoretikas Marshall McLuhan pastebėjo, kad šios priemonės nėra tik pasyvios informacijos perdavėjos. Jos keičia pačios informacijos apdorojimo būdą. Naudojimosi internetu kaina – koncentracijos ir kritiško mąstymo gebėjimų sumažėjimas. Kitaip sakant, mūsų sąmonė pamažu prisitaiko prie informacijos pateikimo būdo, egzistuojančio internete – greitai judančio informacijos srauto.

Šį fenomeną pastebi ne vienas intensyviai internetu besinaudojantis žmogus: kuo daugiau laiko praleidžiame internete, tuo sunkiau susikaupiame palinkę prie ilgų, spausdintinių tekstų. Pavyzdžiui, Scott Karp, garsus tinklaraščio apie interneto žiniasklaidą savininkas, pripažįsta jau kurį laiką visiškai neskaitantis knygų, nors anksčiau tai buvo vienas didžiausių jo pomėgių.

Kone keisčiausias dalykas yra tas, kad patogioji informacijos sklaidos priemonė sukėlė dabar jau plačiai pripažįstamą socialinę problemą – priklausomybę nuo interneto. Anot specialistų, internetu ir kompiuteriais piktnaudžiauja dažniausiai 12–17 metų asmenys. O priklausomybė nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų dažniausiai nustatoma 25–35 amžiaus žmonėms. Interneto mėgėjai įvardija tokius šios priklausomybės simptomus: pernelyg daug laiko praleidžiama prie kompiuterio, nepaisant šeimos ir artimųjų poreikių, be tikslo naršoma informacijos perpildytuose tinklapiuose, nesivadovaujant jokiais aiškiai suformuluotais tikslais. Teoriškai, psichologinis atsiribojimas nuo interneto turėtų padėti mums geriau valdyti savo tikrojo gyvenimo ir gyvenimo internete santykį.

Jau dabar apstu programinės įrangos, padedančios kontroliuoti mūsų veiksmus internete, tačiau daugeliu atvejų tai tėra programos, skirtos tėvams, norintiems kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi internetu. Visgi, spragą rinkoje užuodusios įmonės, ima kurti produktus, skirtus suaugusiems, kurie nori neblaškomi skaityti internete arba pri(si)versti atsijungti nuo trijų dvigubų v tinklo, kai ateina tam skirtas laikas.

Faktas, jog daugelis jau pasižada kurį laiką nesinaudoti internetu tam, kad netaptų priklausomi nuo technologijų,  įrodo, jog mes tik pradedame apsibrėžti savo „santykius“ su internetu. Atsijungimas yra tiesiog vienas iš būdų kontroliuoti skaitmeninę kultūrą ir užtikrinti, kad žmogus, o ne mašina, yra padėties šeimininkas. Tačiau verta susimąstyti, ar kraštutinis atsisakymas to, kas mums patinka, nėra dar viena priklausomybės forma? Juk mintys vis vien sukasi apie tą patį objektą.

Apibendrinant verta pasakyti, kad virtuali, daugiaterpinė technologija kasdieną pasitarnauja milijonams žmonių –  internetas tapo žemėlapiu, laikrodžiu, spauda, naujienų šaltiniu, skaičiuotuvu, telefonu, radiju, televizija ir dar daugeliu kitų dalykų. Tačiau, jam sugėrus kokią nors technologiją, ji neišvengiamai pasikeičia. Pavyzdžiui, straipsnyje apie antikinę literatūrą, ima mirgėti su tekstu nesusijusios nuorodos, šalia atsiranda reklaminiai skydeliai ar skaitytojų komentarai. Tuo pat metu kompiuterio ekrane gali pasirodyti pranešimas apie naują elektroninio pašto žinutę ar netikėtai iššokti reikalavimas atnaujinti sisteminę įrangą. Rezultatas – išskaidytas dėmesys, sumažėjęs atidumas ir tuščiai iššvaistytas laikas.

Parengė Simona Motuzaitė

Stereomood: skaitmeninė muzikos ir emocijų darna

muzika visada užėmė didelę kone kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį. ji mus supa net tiesiogiai to nesiekiant – didieji prekybos centrai, norėdami sukurti jaukią atmosferą, nuolatos transliuoja pop stiliaus muziką, gatvėje pralekiantys automobiliai dažnai „apdovanoja“ praeivius ritmingos šiuolaikinės muzikos garsais ar tiesiog filmo ar laidos metu girdime vieną ar kitą malonią melodiją. muzika yra mūsų gyvenimo dalis, norime to ar ne. tačiau kokia tikroji jos paskirtis – negi tai viso labo malonus garsinis fonas? manau, jog daugelis pritars mano teiginiui, jog pagrindinis bet kokios muzikos tikslas yra sukelti emocijas, pažadinti jausmus ar ištraukti iš nebūties jau palaidotus prisiminimus. būtent tokia filosofija vadovaujantis atsirado tinklapis „stereomood“.

kas gi tas „stereomood“?

paprastai tariant, „Stereomood“ –  tai internetinė svetainė, kurioje galima klausytis muzikos. iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai dar vienas eilinis muzikinis tinklapis. visgi, „stereomood“ yra unikalus projektas skirtas tikriems muzikos mylėtojams. šiame tinklapyje melomanams siūloma muzika suskirstyta ne pagal tipą, žanrą, atlikėją ar išleidimo datą, o pagal nuotaiką.  taip taip, nuotaiką. „stereomood“ suteikia savo vartotojams galimybę dabartinę savijautą išreikšti(o gal „iliustruoti“?) atitinkama muzika.

pagal nuotaiką, sakote?

kartais ryte, beveik priverstinai atmerkus akis, taip norisi išgirsti melodiją, kuri išblaškytų, galutinai pažadintų ir nuteiktų aktyviai bei produktyviai dienai. pasitelkus „stereomood“ tinklapį nebereikia raustis po asmenines garso bibliotekas, ieškoti tinkamos dainos, o paskui šimtus kartų spaudinėti „play“ mygtuką. pakanka tiesiog pasirinkti norimą nuotaiką iš gausaus sąrašo ir namus užpildo muzikos garsai. šiandien jautiesi liūdnai? galbūt slegia erzinančios nesėkmės? „stereomood“ svetainės parinkčių lentelėje tereikia spustelėti „happy“ arba „cheerful“ kategoriją ir praskaidrinti sau nuotaiką. O galbūt nori likti surūgęs ir pasimėgauti pykčiu, skirtu visam plačiam pasauliui? „stereomood“ vėlgi gali padėti! „sad“, „angry“ arba „melancholic“ kategorijos labai dažnai dominuoja nuotaikų sąrašo viršuje. nors tinklapis muziką į kategorijas dažniausiai skirsto pagal nuotaikas ar jausmus, tačiau pastaroji gali būti skirta ir konkrečioms veikloms. galbūt įtemptai mokaisi, gal atsipalaidavęs ruoši vakarienę, o galbūt tiesiog nori pamiršti visus sunkios dienos rūpesčius ir panirti į hipiškai atpalaiduojančią atmosferą – ši svetainė gali pasiūlyti tinkamą muzikinį foną bet kokiai veiklos rūšiai.

ar rekomenduočiau šią svetainę kitiems?

be abejo. „stereomood“ mane žavi itin plačiu muzikos žanrų pasirinkimu – pasiekiamos tūkstančiai dainų, tiesa, kiekviena nuotaika turi skirtingą kiekį sau priskirtų kūrinių. visgi, pasirinkimas tikrai gausus. taipogi, man labai patinka minimalistinis, tačiau šiuolaikiškas ir stilingas svetainės dizainas. nuolat besikeičiantis fonas, kuriame pasirodančios nuotraukos dažniausiai būna parinktos tikrai nuostabiai: meniškos, subtilios, kartais netgi truputėlį šokiruojančios, tačiau nepaliekančios abejingų. ši internetinė svetainė turi savitą teksto pateikimo stilių, kurį „pasivogiau“ rašydamas šį straipsnį – tekstas rašomas tik mažosiomis raidėmis. tikriausiai mūsų redaktorę ištiks lengvas širdies smūgis pamačius, jog visame straipsnyje nėra didžiųjų raidžių, tačiau tikiuosi, kad ji nepradės taisyti straipsnio ir tyliai burnoti „kaip mane čia žudo…“(nieko tokio, redaktoriai jau užsigrūdinę – red.past.). bet kokiu atveju, „stereomood“ dizainas tikrai išskirtinis. paprasti, tačiau labai įdomūs vizualiniai sprendimai kelia norą tiesiog stebėti įvairias detales ir mėgautis reginiu. nors iš pradžių dizainas atrodo gana chaotiškas, geriau jį ištyrinėjus, nesunkiai galima pastebėti tikrai puikiai apgalvotą estetikos ir šiuolaikiškumo derinį.

vis dėlto, labiausiai mane žavintis „stereomood“ bruožas yra muzikos kokybė bei platus autorių pasirinkimas. šis tinklapis muziką pateikia, turbūt, aukščiausia įmanoma kokybe. tiesa, nebandžiau muzikos klausytis per ypatingą techniką arba pasikonsultuoti su žmonėmis, turinčiais nepriekaištingą muzikos meno supratimą (deja, esu iš tų apie kuriuos sakoma „meška ant ausų buvo užlipusi“), tačiau remdamasis savo kuklia patirtimi kokybe tikrai negaliu skųstis. džiugu, jog „stereomood“ svetainė suteikia galimybę pristatyti savo muzikinę kūrybą labai įvairiems menininkams. šioje svetainėje dominuoja mažiau žinomi (tačiau tikrai ne prastesni nei didieji muzikos pasaulio grandai!) atlikėjai bei grupės. muzika surenkama iš visų virtualiosios erdvės „pakampių“ ir neturėtų nuvilti nei vieno, mėgstančio gerą, tačiau ne itin didelio populiarumo sulaukusią muziką. projekto savininkai dažniausiai talpina iš internetinių dienoraščių surinktą muzikinę medžiagą(iš daugiau nei 150 tinklaraščių), tačiau nevengia ir „indie“  bei visiškai nežinomų atlikėjų. ieškodamas savo mėgstamos dainos gali maloniai nustebti, nes muzikos bibliotekoje dažniausiai yra net keletas to paties kūrinio skirtingų versijų, vadinamųjų „cover’ių“ (lietuviškas žodžio atitikmuo, mano nuomone, nelabai gražiai skamba), kurie paįvairins, o gal ir leis iš naujo atrasti, atrodo, jau tūkstantį kartų klausytą dainą. taigi, „stereomood“ yra išties puiki vieta pasireikšti nežinomiems kūrėjams.

tai tiek?

deja, taip. kadangi nemoku tinkamai užbaigti savo darbų, paskutines apžvalgos eilutes paskirsiu paraginimui visiems išbandyti šį nuostabų interneto teikiamų galimybių bei originalių idėjų simbiozės pavyzdį. tikiuosi, jog „stereomood“ praskaidrins jūsų gyvenimą taip, kaip kad praskaidrino manąjį.

Parengė Mindaugas Laurinaitis

„Second life“ – ar egzistuoja antra realybė?

Kas yra antras gyvenimas? Ar jis tikrai egzistuoja? Jei taip, tai kur? Ką jis man gali suteikti? – tokie ir panašūs  klausimai kyla neretam iš mūsų išgirdus žodžių junginį „second life“(iš anglų kalbos išvertus – antras gyvenimas). Būtent tokiu pavadinimu buvo pakrikštytas 2003 metais Linden Lab sukurtas ir tais pačiais metais publikos teismui pateiktas virtualus žaidimas. Dabar – tai pats populiariausias virtualus pasaulis, kuriame savo antrąjį gyvenimą kuria daugiau kaip 20 milijonų užsiregistravusių vartotojų. Tačiau, kad ir koks populiarus šis žaidimas yra pasaulyje, Lietuvoje jis, visgi, didelio dėmesio nesulaukė.

„Second life“ – tai kompiuterinis žaidimas, kurio svarbiausia ypatybė yra ta, jog į 3D kompiuterinės grafikos erdvę perkeltas mūsų realus pasaulis. Šioje skaitmeninėje plotmėje nėra kitiems kompiuteriniams žaidimams įprastų tikslų, kuriuos būtina įvykdyti – žaidėjai tiesiog gyvena virtualų gyvenimą:  dirba, bendrauja, pramogauja, gal net įkuria savo verslą ar užsiima panašiomis, realiame pasaulyje gana įprastomis veiklomis. Žinoma, šis žaidimas išties turi išskirtinių privalumų – pavyzdžiui, galimybė virtualius pinigus paversti realiais ar vartotojams suteikiama laisvė keliauti bei aplankyti tas pasaulio vietas, kurios tikrame pasaulyje daugumai yra nepasiekiamos. Kadangi „Second life“ prilygsta realiam pasauliui, natūralu, kad ten egzistuojantys avatarai (jais gali būti ir žmonės, ir gyvūnai – tai priklauso nuo to, kaip žaidėjas nori save pateikti), gali ne tik klausytis virtualių paukščiukų čiulbesio ar matyti virtualias žydinčias gėles, bet ir apsipirkinėti, eiti į koncertus, vykstančius realiu metu, ir smagiai leisti laiką panašiais būdais. Kaip ir kituose socialiniuose tinkluose, „antrame gyvenime“ taip pat pasitaiko apgavysčių dėl asmenybės – avataro tikrumo, tačiau daugumai žaidėjų nė motais ar jų virtualiųjų draugų skaitmeniniai atvaizdai atitinka realią vartotojo išvaizdą ar ne. Tai visiškai netrukdo susirasti naujų draugų, su jais bendrauti, flirtuoti, susitikinėti ar net susituokti šio žaidimo erdvėje. Kaip jau minėjau, laisvė yra labai svarbus šio projekto veiksnys. Šiame žaidime sąvoka „laisvė“ suprantama kaip neribojama galimybė pagal savo norus ar nuotaikas keisti savo(avataro) išvaizdą, formuoti charakterį, lankytis pačiose įvairiausiose vietose ir pamiršus santūrumą(o gal net gėdos jausmą) bendrauti su kitais pasaulio žmonėmis visiškai nevaržomai.

Plačiau nagrinėjant „Second life“ socialinius aspektus, būtina paminėti, jog tai vieta, turinti daugiau negu vieną funkciją, būdingą ir kitiems socialiniams tinklams – bendravimą. Šis žaidimas jau seniai tapo ir verslo vieta, inovatyvumu aplenkdamas nemažai populiariausių socialinių svetainių. „Antrojo gyvenimo“ skaitmeninėje erdvėje renkasi labai įvairūs žmonės – ne tik realaus pasaulio atsiskyrėliai ir jaunimas kaip, galbūt, mano dauguma. Netgi priešingai – šį žaidimą itin pamėgo vidutinio amžiaus žmonės iš viso pasaulio. Pastebėję tokias tendencijas, verslininkai nepabijojo išbandyti naują ir drąsią idėją – virtualioje žaidimo erdvėje reklamuoti, plėtoti ir netgi pardavinėti savo produkciją. „Second life“ žaidime savo verslo salas turi tokios kompanijos tokios kaip „Adidas“, „IBM“, „Nissan“, „Coca–Cola“, „Reebok“, įvairiausi pasaulio bankai, universitetai ir kiti. Bene visos šios verslo milžinės renkasi čia reklamos sumetimais, nes tai labai palanki erdvė jų rinkodarai plėsti. Lietuva ne išimtis. Norėjusi neatsilikti nuo pasaulio naujovių, „Omnitel“ buvo pirmoji kompanija Lietuvoje, kuri įkūrė savo salą „antrame gyvenime“. Deja, ji ilgai negyvavo, kadangi Lietuvos vartotojų nebuvo tiek daug, kad šis originalus bandymas būtų pasiteisinęs. Beje, vienas įdomiausių dalykų „Second life“ žaidime yra tai, jog šis virtualus pasaulis turi labai realią ekonomikos sistemą, t. y. egzistuoja pinigai, kuriuos žmonės gali užsidirbti virtualiai ir išleisti realiai. Taip pat galimas ir atvirkštinis variantas – realius pinigus investuoti į žaidimą, o virtualioje erdvėje uždirbtus pinigus vėl iškeiti į JAV dolerius. Beje, virtualios valiutos kursas taipogi nuolat keičiasi, visgi, nepaisant svyravimų, 1 JAV doleris prilygsta maždaug 270 Lindeno virtualių dolerių. Žinoma nemažai atvejų, kai „Second life“ vartotojai  iš šio žaidimo sugeba užsidirbti pragyvenimui. Būdų uždirbti pinigus yra ne mažiau nei realiame gyvenime(gal netgi priešingai), o sėkmės atveju galima tapti ir milijonieriumi.

Taigi, trumpai apžvelgus šio virtualaus žaidimo galimybes, gali kilti mintis, jog tai – nuostabus projektas su begale įvairių privalumų, leidžiančių realizuoti save, laisvai elgtis, susirasti naujų draugų bei neišeinant iš namų ir neturint realaus darbo uždirbti pinigus! Visgi, tenka dažnam tenka nusivilti – viskas nėra taip paprasta kaip, galbūt, atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia daug kantrybės ir laiko kol žaidimas atneša trokštamų „vaisių“. Nuomonių apie „Second life“ esti išties labai įvairių. Vieni džiaugiasi antru pasauliu ir jo siūlomais malonumais, o kiti į šį „reikalą“ žiūri skeptiškai ir mano, kad nėra normalu vos realiame gyvenime patyrus nesėkmę, bėgti laimės bandyti į virtualią erdvę. „Juk tai nėra tikra!“, – priekaištauja skeptikai. Šių kritikų abejonės toli gražu nėra nepagrįstos. Įstrigti virtualioje erdvėje yra labai paprasta, o ištrūkti – be galo sunku. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų jau tapo rimtu internetinės kartos sutrikimu – nieko linksmo neskirti realaus pasaulio nuo virtualaus. Neretai žaidimų aistruoliai taip atsiriboja nuo tikrovės, jog pastarųjų niekas nebesieja su realiu pasauliu apart žmogiškųjų poreikių, t. y. maisto, vandens, na gal dar ir mokesčių. Ruošiant šią apžvalgą, teko skaityti įvairių atsiliepimų ir straipsnių, kuriuose teigiama, jog „Second life“ žaidimas skatina virtualią neištikimybę, kuri neretu atveju pasibaigia labai realiomis poros skyrybomis. Žmonės praranda šalia esančius mylimuosius „iš kūno ir kraujo“ vardan antro pasaulio, antrų draugų, antrų meilužių ar net antrų sutuoktinių.

Taigi apibendrinant, galima drąsiai teigti, jog antra realybė tikrai egzistuoja ir netgi atrodo labai puiki ir patraukli, tačiau verta susimąstyti ir apie iš pirmo žvilgsnio nematomus pavojus. „Kartą pabandęs negali sustoti“ – šis posakis labai tiktų apibūdinti „Second life“. Sutinku, kad tai – labai įdomus žaidimas, kuris, greičiausiai, įtrauktų ir mane, nors nesu didelė kompiuterinių žaidimų mylėtoja. Tenka pripažinti, jog siūlomi „antrojo gyvenimo“ privalumai tikrai vilioja: juk tai vieta, kuri gali atstoti ne tik socialinį tinklapį, padedantį palaikyti ryšius su draugais ir susirasti naujų pažinčių, bet ir realų darbą ar pramogų šaltinį. Tačiau nereikia pamiršti savęs pačio ir realaus pasaulio teikiamų galimybių. Juk tikrame pasaulyje galimybės taip pat neribotos.

Parengė Inga Bartuševičiūtė

Plačiau apie papildytą realybę

Praeitame savo straipsnyje jau esu trumpai rašęs kaip mobilieji telefonai pakeitė žmonių kasdienybę ir realybės suvokimą. Plėtodamas pasirinktą temą smalsauju – o kas bus toliau? Mano nuomone, ateitis priklauso išplėstosios realybės technologijų taikymui mūsų kasdieniniame gyvenime. Turbūt, dar ne visi esate girdėję šią naują sąvoką išplėstoji realybė?  Leiskite trumpai Jus supažindinti su šiuo reiškiniu ir jo teikiamomis galimybėmis.

Kas ta išplėstoji realybė?

Išplėstoji arba papildyta realybė (angl. augmented reality) – tai terminas, nusakantis realaus, matomo gyvenimo išplėtimą įvairia kompiuterių, telefonų ar panašių moderniųjų prietaisų sukurta informacija ir vaizdais. Ši technologija sukurta norint padėti žmonėms  geriau suvokti esamą aplinką, greičiau pasiekti reikiamą informaciją, gauti žinių apie tai kas vyksta ar jau įvyko, o gal tiesiog maloniai nustebinti.

1997 metais pirmąjį išplėstosios realybės apibrėžimą suformulavo Ronald Azuma. Tyrėjo teigimu, išplėstoji realybė yra apibūdinama trimis punktais :

Sujungia realų ir virtualų pasaulius;

Yra interaktyvi realiame laike;

Yra registruota 3D formatu.

Natūraliai kyla klausimas, kurgi galima panaudoti šią daug žadančią, bet dar tik pirmuosius žingsnius žengiančią technologiją?

Realybė plečiasi…informacijos paieškoje!

Tiesą pasakius, ribų jai nėra. Viena iš perspektyviausių šakų, kur galėtų būti pritaikyta papildyta realybė – tai informacijos prieinamumo gerinimas. Įsivaizduokite, jog vaikštinėjate Londono senamiestyje ir norite sužinoti daugiau apie Jums patikusį pastatą, skulptūrą ar restoraną. Jūs išsitraukiate savo telefoną, nukreipiate vaizdo kamerą į Jus dominantį objektą ir telefono ekrane atsiranda visa informacija apie smalsumą sukėlusį objektą. Nukreipiate telefoną į dangų ir štai, prašom – mobiliojo ekrane jau matote artimiausią orų prognozę. O galbūt Jus domina, kokios rūšies gėlės auga miesto parke? Tai irgi galėsite greitai ir patogiai išsiaiškinti. Jokių internetinių paieškos sistemų – atsakymas atkeliauja per sekundę. Tačiau tai tėra patys paprasčiausi pavyzdžiai. Išsamiau apie telefonų ir išplėstosios realybės bendradarbiavimo galimybes sužinosite šiame video pristatyme:

Realybė plečiasi…reklamoje!

Papildytos realybės inovacijos sparčiai žengia ir į reklamos rinką. Prieš porą metų Olandijoje buvo vykdoma socialinės reklamos kompanija prieš smurtą, su kuriuo susiduria greitosios pagalbos darbuotojai. Vienoje judrios gatvės pusėje buvo pakabintas didelis ekranas, kuris transliavo tiesioginį gatvės vaizdą iš kitos jos pusės. Tačiau tame vaizde taip pat buvo įterptos nusikaltimo scenos, neva vykstančios ant šaligatvio. Filmuojamu šaligatviu skubantys praeiviai atpažindavo save didžiajame ekrane ir matydami šalia vykstantį nusikaltimą, stebėdami kitų žmonių kančią, tačiau niekaip nebandantys jo sustabdyti, neretai pajusdavo kaltės jausmą. Šia socialine akcija buvo stengiamasi paveikti visuomenės sąmoningumą ir priversti žmones susimąstyti apie abejingumą susidūrus su panašia situacija realybėje. Kaip visa tai atrodė ir ar buvo šis sumanymas veiksmingas, įvertinkite patys:

Linksmesnį variantą, kaip galima reklamoje pritaikyti papildytos realybės reklamos teikiamas galimybes, pademonstravo National Geographic rinkodaros komanda. Išradingieji reklamos kūrėjai populiarindami(o gal tiesiog primindami publikai) National Geographic, pasiūlė pasivaikščiojimą su laukiniais gyvūnais bei astronautu vieno prekybos centro lankytojams. Reikia pabrėžti, kad tokios reklamos akcijos sulaukia gerokai daugiau dėmesio negu įprastos. Šios interaktyvios reklamos žmonėms suteikia jausmą, jog jie tapo ekrane transliuojamos aplinkos dalimi – video įraše matoma kaip dauguma žmonių bando paglostyti gyvūną ar paliesti pro šalį einantį astronautą. Žiūrovai jaučia daug stipresnes emocijas ir, žinoma, yra labiau veikiami  nei tradicinių reklaminių akcijų. Štai, Jūsų teismui pateikiu National Geographic papildytos realybės reklamos vaizdo įrašą:

Realybė plečiasi…internetinėje prekyboje!

Trečioji sritis, kurioje papildyta realybė gali padaryti išties reikšmingas permainas, yra drabužių, aksesuarų ir kitų panašių produktų prekyba. Kam gi nepatiktų galimybė, būnant namie ir be jokių nuobodžių persirenginėjimų pasimatuoti pačius įvairiausius drabužius, kuriuos vėliau galėsite nusipirkti internetinėje parduotuvėje? Viskas, ko reikės tokiam virtualiam apsipirkimo maratonui, tebus kompiuteris sujungtas su funkcionuojančia internetine kamera ir internetas. Atsistosite prieš kompiuterinę kamerą, rinksitės iš šimtų drabužių modelių, o kompiuterio ekrane matysite save, vilkintį pasirinktus rūbus, bei nesunkiai galėsite apžiūrėti save iš visų pusių, t. y. 360 laipsnių apžvalgos kampu. Nereikės nė kojos kelti iš namų, kad įsigytumėte patikusią prekę. O gal nenorite laukti ir jau dabar mielai išbandytumėte papildytos realybės teikiamus apsipirkinėjimo malonumus? http://www.tissot.ch/reality/– šiame internetiniame puslapyje, prekiaujančiame rankiniais laikrodžiais, rasite instrukcijas ir daugybe modelių, kuriuos galėsite „pasimatuoti“ virtualiai.

Nesustabdoma mokslo pažanga bei novatoriškos technologijos neišvengiamai keičia mus supančio pasaulio suvokimą. Kinta netgi realybė, kuri daugeliui  atrodo tokia statiška ir nepaliečiama. Ateityje informacija turėtų tapti prieinamesnė ir interaktyvesnė – realus ir virtualus pasaulis, kurio galimybės taip sparčiai plečiasi, vis artės, kol vieną dieną, galbūt, netgi susijungs negrįžtamai.

Parengė Viktoras Jasaitis

Plačiau apie socialinių tinklų įtaką poros santykiams

„Nors pasitikėjimui atrasti reikia laiko, būtent nuo pasitikėjimo iš esmės priklauso artimi bei prasmingi santykiai“ – štai šia Norm Andersen citata iš išleistos knygos „12 Seeds for Successful Relationships“ norėčiau pradėti šį straipsnį. Turbūt niekam ne naujiena, kad poros santykiuose be galo svarbus pasitikėjimas, taigi be jo, iš tiesų, poros santykiai nėra įmanomi. Gyvendami XXI amžiuje, turbūt, ne kartą  esame pasiklydę įvairių technologinių naujovių labirintuose, kuriuose slypi daugybė pagundų. Viena iš jų – nenumaldomai populiarėjantis bendravimas internetu ne tik su įvairaus plauko draugais ir pažįstamais, bet ir su savo antrąja puse, jau tapęs daugelio kasdienybe. Pasitikėjimo veiksnys poroje tampa itin aktualus.

Poros santykius internete, ypatingai socialiniuose tinkluose, galima apibūdinti kaip savotišką žvalgybą vienas kito ištikimybės atžvilgiu. Tai tampa ypač svarbu tais atvejais, kai kažkuris vienas išvyksta ilgesniam laikui į užsienį dirbti ar mokytis. Kai dviejų žmonių ryšys tampa palaikomas tik interneto pagalba, tuomet būtent socialiniai tinklai virsta tuo padidinamuoju stiklu, leidžiančiu stebėti ir netgi sekti antrąją pusę. Aišku, galima drąsiai teigti, jog taip elgiasi ne visi – teigiama, kad vyrai rečiau, o moterys dažniau imasi „seklio“ vaidmens. Reuters tyrimų duomenimis – daugiau nei 70% moterų socialiniuose tinkluose tikrina savo antrųjų pusių veiklą bei jų buvusiųjų partnerių profilius. Nors socialiniai tinklai yra vieta, skirta palaikyti ir plėsti ryšius su įvairiais žmonėmis, tačiau ši virtuali erdvė taip pat palanki terpė flirtuoti su kitos lyties atstovais. Aišku, partneriui to nežinant. Pasitelkus šiuolaikines technologijas, internetu galima naudotis savo mobiliajame telefone, net neprisiliečiant prie kompiuterio. Šis flirto veiksnys yra pastebėtas ir ištirtas įvairiais stebėjimais bei tyrimais skirtinguose mokslinėse įstaigose. Anot mokslininkų, „Žmonės vis daugiau savo asmeninio gyvenimo patalpina socialiniuose portaluose ir tampa atviri, todėl juos lengva susekti neištikimybės atveju“. Tačiau technologijos, internetas ir, aišku, įvairios, vis tobulėjančios bendravimo priemonės, pavyzdžiui, „Skype“, „Facebook“, „Twitter“ ir kitos, tampa ypatingai svarbiomis priemonėmis norint palaikyti ryšį ne tik su draugais ar bendraminčiais, bet taip pat ir su į svečią šalį išvykusiu(-ia) mylimuoju(-ąja). Šios bendravimo priemonės turi dvejopą poveikį, kuris priklauso nuo pačios poros – kartais tai padeda išlaikyti ar net pagerinti santykius, o kartais priešingai – tik paspartina konfliktus ar net skyrybų procesą. Taigi, kaip vis dėlto veikia poros santykius socialiniai tinklai?

Būnant skirtinguose pasaulio kampeliuose, socialinių tinklų pagalba apie brangiausiojo(-iosios) gyvenimo įvykius, jo(-s) nuotaikas, emocijas, draugus ir mintis gali sužinoti labai daug. Štai, įvairūs video įrašai, talpinami anketos profilyje, gali tapti išties rimtų nesutarimų pradžia.  Tiesa, labiausiai paplitusi video medžiaga yra muzikiniai vaizdo klipai, kuriais žmonės bando išreikšti savo asmenybę, pomėgius, nuotaiką, tam tikrus prisiminimus ar tiesiog pasidalina savo mėgstamomis dainomis. Tačiau kartais keliami muzikiniai klipai, kuriuose daug necenzūrinių žodžių, o vaizdinė medžiaga – amorali bei neigiamo ir nemalonaus turinio. Būtent tokio pobūdžio vaizdo įrašai gali sukelti smarkų konfliktą poroje, ypatingai tais atvejais, jei vienam iš jų, toks turinys nėra priimtinas dėl asmeninių nuostatų ar panašių priežasčių. Socialiniuose tinkluose viešinamos nuotraukos taipogi gali sukelti įvairių emocijų, išprovokuoti pačius įvairiausius komentarus ar net „karštas“ diskusijas, kurių metu daugiausiai komentarų galima sulaukti iš tų žmonių, kuriuos vienija bendri potyriai, prisiminimai ar įspūdžiai, kas gali ne itin patikti vienam iš poros atstovų. Kiekvienas video įrašas, kiekviena nuotrauka ar įkelta mūsų pačių, ar „užtaginta“ kitų draugų, kiekvienas pasisakymas ant profilio sienos, kiekvienas komentaras yra turi savitą prasmę – visa tai nėra daroma šiaip sau. Emocijų išraiškos puikiai atsispindi komentarų turinyje, kuris būna labai įvairialypis. Dažnai pastarieji nukrypsta nuo temos ir tampa labai akivaizdžiai dviprasmiški, todėl lengvai gali atsiskleisti antrajai pusei įdomios ir dar nežinomos gyvenimo detalės ar atsitikimai. Būtent komentarų autoriai ir turinys, nuotraukos ir video medžiaga gali padėti mylimajam(-ai) suvokti, kas vyksta iš tiesų, sužinoti tai, ko galbūt dar nežinojo, suteikti(o kartais ir atimti)  pagrindą jaudintis bei pavyduliauti, ar net kelti pavydo scenas, konfliktus. Žinoma, įmanomas ir priešingas variantas – visada yra galimybė tiesiog  suklaidinti žmogų, supykdyti jį, nepatikrinus faktų ir neaptarus jų su antrąja puse, sukelti nepagrįstų abejonių ir kaltinimų neištikimybe, taip ženkliai sumažinant pasitikėjimo faktorių poroje.

Pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad socialiniai tinklai poros santykiuose nėra vienareikšmiškas barjeras, kuris nulemia santykių baigtį, kaip tvirtina daugelis psichologų. Tai tik savotiškas pasitikėjimo ir porų artumo testas, kuris leidžia suprasti ar gerai pažįsti žmogų, su kuriuo, galbūt, sieji savo tolimesnę ateitį ir ar esi pasirengęs dar geriau susipažinti su jo draugų ratu bei jų ketinimais, emocijomis, pomėgiais, mintimis ir kitais dalykais, kurie ir atsiskleidžia per įvairaus pobūdžio informaciją, publikuojamą socialiniuose tinkluose.

Parengė Inga Bartuševičiūtė

Plačiau apie tarpkultūrinės komunikacijos svarbą besimokant užsienio kalbą

Tikriausiai visiems puikiai suprantama, kad vienas seniausių komunikacijos būdų tarp žmonių yra šnekamoji kalba. Žmonės bendrauja ta pačia simbolių, sąvokų sistema, kuri  iš esmės yra socialinio-kultūrinio susitarimo dalykas. Kalbiniame bendravime problemos iškyla tuomet, kai klausantysis, nesupranta pašnekovo kalboje vartojamų lingvistinių ženklų ir atvirkščiai. Šių nesusipratimų priežastys dažniausiai yra bendrai suvokiamų sąvokų nebuvimas. Tokios problemos iškyla ne tik tarp skirtingų valstybių gyventojų, bet netgi tarp tos pačios šalies tautiečių. Pavyzdžiui, kaunietis gimęs, augęs ir didžiąją laiko dalį praleidžiantis Kaune, lengvai supras tokį patį kitą kaunietį, kuris vienodai interpretuos pašnekovo vartojamas semantines prasmes. Tačiau jeigu pasigilintumėme į tautinio bendravimo ypatumus, pastebėtumėme, kad, pavyzdžiui, tradicinis aukštaitis taip gerai nesuprastų tradicinio žemaičio dėl kalboje esančių skirtumų. Ką jau bekalbėti apie tai, kokios komunikacinės problemos iškiltų bendraujant rusiakalbiui su  prancūziakalbiu, nors, galbūt, abu yra mokęsi vienas kito kalbų. Vienintelis patikimas būdas gerinti kalbinę komunikaciją tarp  žmonių yra ne tik nuosekliai mokytis  kalbą, bet ir analizuoti visą kontekstą tiesiogiai susijusį su kalba, t.y. kultūrą, kurioje kalba formuojasi.

Gerinti kalbinę komunikaciją, tai ne tik mokėti gramatiką

Dažnas žmogus galvoja, kad neva pakanka išmokti gramatikos taisykles bei sukaupti nemažą žodžių bagažą, ir pastarasis jau gebės palaikyti sklandų pokalbį su kitakalbiais. Dažnas iš mūsų savo asmeniniu patyrimu galime patvirtinti, jog lietuvis mokantis anglų kalbos gramatiką ir  žodžius, tačiau menkai tesigilinęs į jų vartoseną, neretai lieka nesuprastas angliakalbių. Beje, ir pats lietuvis neretai neteisingai suvokia jam teikimą informaciją. Juk yra papildomi, kokybišką komunikaciją lemiantys kultūriniai dalykai kaip kitoniškas etiketo supratimas, humoras, istorinis tautos mentalitetas ir pan. Labai svarbu šiuos esminius dalykus įtraukti į kalbos mokymąsi, kad bendravimas taptų tikrai pilnavertiškas.

Virtualus mokymasis atveria naujas galimybes

Besimokant kalbą virtualioje erdvėje, atsiranda proga ne tik  išmokti dabartinę lingvistinę struktūrą ar gilintis į jos kultūrinį kontekstą. Internetinis mokymasis ir hipertekstas įgalina vienu metu naudotis keliomis kalbos sferomis. Pavyzdžiui, praktikuodami anglų kalbos gramatiką internetinėje svetainėje, tuo pačiu metu galime pasitelkti ir kitus informacijos šaltinius(žiūrėti filmus ar kitą video medžiagą, parsisiųsti ir klausytis angliškų dainų, skaityti elektronines knygas ar netgi gilinti Anglijos istorijos žinias).

Kaip gali vykti virtualusis mokymasis?

Mokymosi proceso pradžia yra labai svarbi, juk ne veltui sakoma, jog jei filmo pirmosios minutės nesudomino, tuomet visą seansą vargiai beiškęsi. Panašiai yra ir su kalbos pradmenimis – geriau nepradėti nuo sudėtingų dalykų, tokių kaip gramatika, bet kalbą pažinti per kažką paprasto ir nuotaikingo. Tam labai tiktų internetiniai kalbų žaidimai. Jų pasirinkimas išties milžiniškas – įvedus į internetinę paieškos sistemą žodžius „game of learning language“ pateikiama gausybė skirtingų variantų. Štai keli geri pavyzdžiai:

http://www.languagegames.org/

http://www.digitaldialects.com

http://www.gamesforlanguage.com/

Žaidimo forma galima išmokti kalbos pagrindus – dažniausiai vartojamus žodžius, pagrindinius veiksmažodžius, prielinksnius ir t. t. Mokymasis vyksta pakankamai greitai ir atsiradus susidomėjimui vėliau galima pradėti nagrinėti sudėtingesnius kalbos aspektus.

Kiekvienas žmogus turi skirtingus informacijos įsisavinimo metodus. Vieni naują medžiagą išmoksta klausydamiesi, kiti žiūrėdami vaizdus, o treti skaitydami… Virtualiame mokymosi procese nesunkiai galima atrasti asmeninius tobulėjimo poreikius atitinkantį variantą. Štai, pasitelkę smagius žaidimus įsisavinome kalbos pagrindus ir nusprendėme pereiti prie gramatikos konspektų. Tačiau kaip tobulinti savo tartį? Negi balsu kartoti kiekvieną užsienio kalba klausomos dainos eilutę? Štai čia itin prasiverčia internetinės telefonijos teikiamos komunikacijos programos, leidžiančios itin patogiai plėsti praktines užsienio kalbos žinias.

Pasitelkus visų mėgstamą „Skype“ programą, kalbą galima tobulinti išties labai įvairiai. Pavyzdžiui, aš studijuoju anglų kalbą, todėl stengiuosi kuo dažniau susirašinėti su Anglijoje gyvenančiu draugu ir šio pokalbi0 metu, ne tik plečiu savo žodyną ir gramatikos žinias, bet ir esu tikras, jog angliakalbis pašnekovas nurodys bei pataisys mano padarytas klaidas. Tokiu interaktyviu būdu labui sparčiai tobulėja mano rašytinės kalbos įgūdžiai. Taipogi, balso skambučio metu, stengiuosi gerinti kalbėjimo įgūdžius, vėlgi sulaukdamas vertingų pastabų iš savo draugo. Esminis tokio mokymosi privalumas yra unikali patirtis, kai kitos kultūrinės terpės žmogus gali duoti neįkainuojamų patarimų apie savo tautos gyvenimo bei pasaulėžiūros ypatumus bei išsamiai paaiškinti kasdieninio gyvenimo ir bendravimo skirtumus, tradicijas ir kitonišką istorijos suvokimą iš skirtingos perspektyvos, nei matau aš.

Iki pastebimo rezultato reikia labai nedaug…

Šiomis dienomis tobulinti tarpkultūrinės komunikacijos bei užsienio kalbos įgūdžius yra visai nesunku. Tereikia turėti prieigą prie interneto, laisvo laiko bei ryžto ir nuoširdaus noro plėsti savo žinias. O  šių atkaklių pastangų rezultatas tėra tik laiko klausimas…

P. S. Pridedu keletą šaunių nuorodų į internetines svetaines, kuriuose galite tobulinti savo užsienio kalbos(-ų) žinias:

http://www.languageguide.org/

http://www.word2word.com/course.html

http://www.bbc.co.uk/languages/

http://www.conversationexchange.com/

http://www.mylanguageexchange.com/Default.asp

Parengė Gediminas Urbonas