Posts Tagged ‘ informacija ’

Plačiau apie komunikacijos poreikio kaitą

Komunikacija yra be galo svarbi visame pasaulyje. Vienas iš komunikacijos būdų dvidešimt pirmame amžiuje – socialinės svetainės. Pastarosios jau pasiekė virsmo tašką ir yra apskaičiuota, kad iki 2012 metų daugiau kaip 600 milijonų žmonių yra užsiregistravę socialinių tinklų svetainėse. Taigi galima drąsiai teigti, kad poreikis bendrauti didėja ir tuo pačiu keičiasi.

Minėti tinklai turi galią keisti kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Internetinis socialinis tinklas iš pagrindų pakeičia tai, kaip mes matome save, kaip sąveikaujame su kitais, kaip dirbame, kokiais naujais būdais dalyvaujame mus supančioje aplinkoje ir ją plečiame. Prisimenant socialinių tinklų pradžią, iš esmės, jie buvo naudojami beveik vien asmeniniams tikslams. Tačiau laikui bėgant tie tikslai pradėjo keistis, nes transformavosi žmonių poreikiai, atsirado technologinės naujovės. Žmonės juose pradėjo ne tik bendrauti, bet ir skleisti kur kas įvairesnę informaciją, kurti adresų knygą, „daryti“ reklamą, ieškoti bendraminčių, jungtis į tam tikras grupes, naudotis naujais šaltiniais…

Taigi pasigilinkime, kaip socialiniai tinklai veikia skirtingų profesijų atstovų profesinę savirealizaciją, pavyzdžiui, politikus ir žurnalistus.

Politikai

Kaip jau minėjau, skirtingų profesijų atstovai socialiniais tinklais arba juose pateikta informacija stengiasi pasinaudoti savaip. Minint politikų komunikaciją socialiniuose tinkluose, galima teigti, kad jie internetine erdve naudojasi dėl politinio aktyvumo. Tai padeda suburti socialines grupes, kuriose būtų sprendžiami probleminiai klausimai susiję su politika ar siūlyti tam tikras politines idėjas bei kelti susirūpinimą jomis.

Politinės partijos naudojasi interneto teikiamu viešumo potencialu ne tik kaip politiniu įrankiu, bet ir kaip vienu iš pagrindinių būdų išvengti neteisingos informacijos sukonstruotos žiniasklaidos. Socialiniuose tinkluose patys politikai apie save skleidžia norimą informaciją, tiek asmeninę, tiek ir susijusią su jų darbu, ir taip įgydami populiarumo bei žinomumo tarp žmonių. Taigi, socialiniai tinklai politikams teikia kur kas daugiau galimybių nei tik bendrauti su visuomene.

Politiniams veikėjams, priklausantiems nuo visuomenės paramos, novatoriškumo regimybė yra beveik tokia pat, kaip ir taikymasis prie vyraujančių idėjų bei struktūrinių galimybių. Politinis spektaklis reikalauja, kad partijų lyderiai, demonstruodami savo talentus ir taip įtvirtindami savo  teisę valdyti kitus, žengtų naujais takais. Anksčiau kurti patrauklų politinės partijos lyderio įvaizdį buvo galima pasitelkiant kalbą, gestus. Šiandien daugybė įvairių partijų atstovų naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, jose sparčiai tobulėjančiomis  saviraiškos formomis ir tuo pačiu kuria tam tikrą savo įvaizdį socialiniuose tinkluose.

Dėmesio sutelkimas ir tam tikras konstravimas į technines priemones, nesvarstant tikslų, taip pat padeda išrinkti lyderį. J. Habermasas įtaigiai argumentuoja, kad techninis diskursas išstumia vertybinį diskursą. Naujai įsivyraujantis diskursas politikos lyderiams padeda išlaikyti paramą dar ir todėl, kad dėmesį telkia į tariamų veiksmų originalumą, nukreipdamas jį nuo jų efektyvumo, palaikant esamą konkuruojančių grupių jėgų pusiausvyrą. Taigi galima daryti išvadą, kad komunikacija tobulėja, keičiasi atsižvelgiant į visuomenėje esančius žmonių interesus. Tai kaitai reikšmingos įtakos turi ir pakitęs politikų „noras“ su žmonėmis dalintis informacija, šitokiu būdu pritraukiant publikos dėmesį.

Žurnalistai

Šios specialybės atstovai socialiniais tinklais yra linkę pasinaudoti „iš kitos pusės“. Demokratijos sargai ganėtinai greitai sugalvojo, kaip tinkamai ir naudingai galima pasinaudoti socialinių tinklų teikiama viešumo galimybe.

Niekas nepaneigs, jog per paskutinį dešimtmetį internetas ir interneto žiniasklaida itin smarkiai pasikeitė ir atvėrė kelius plėtotis socialinei žiniasklaidai. Dabar daugelis žinių žmones vėl pasiekia, tam tikra prasme, priešindustrine forma – iš lūpų į lūpas. Tik anksčiau žmonės apie įvairius dalykus pranešdavo kitiems pokalbių metu, nes ne visi turėjo galimybę perskaityti tam tikras naujienas, sužinoti, kas vyksta jų aplinkoje. Šiandien ta naujausia informacija yra perduodama žodiniu pavidalu kur kas modernesniu metodu. Pasitelkiant kompiuterį, socialinius tinklus, mobilųjį telefoną galima greitai ir labai lengvai paskleisti norimą informaciją.

Socialiniai tinklai – tai vieša erdvė, kurioje ne tik eiliniai piliečiai, bet ir vieši asmenys savanoriškai pateikia daug asmeninės informacijos (jų pačių sukurtame profilyje). Taigi, būtent tokios informacijos apie visuomenei rūpimus ir pažįstamus žmones ieškantys žurnalistai, šiose vietose gali skaityti, rinkti pateiktą informaciją, įsirašyti nuotraukas, bandyti susitarti dėl interviu ar atsakymus į opius bei aktualius klausimus gauti tiesiog nusiuntus žinutę. Juk žmogų susirasti socialiniame tinkle yra visai nesunku – tereikia žinoti jo vardą ir pavardę. Tokiu atveju žurnalistas gali pasiekti bet kokį žmogų ganėtinai greitai, taupant savo asmeninį laiką ir tuo pačiu bandant plėsti pažįstamų žmonių ratą. Taigi sumanūs ir šiuolaikiški žurnalistai, gali greitai gauti tikslią informaciją apie nepažįstamą žmogų, kuris kažkokiu aspektu yra svarbus visuomenėje. Visgi, informacijos ieškantys žurnalistai pirmiausiai turi mokėti tinkamai bendrauti bei pasirinkti tinkamą prieigą prie žymaus asmens, o tik po to pasinaudoti turimomis komunikacijos technologijomis.

Taigi poreikis bendrauti, keistis informacija su kitais yra tiesiog neišvengiamas. Jis buvo, yra ir bus svarbus. Tačiau jo kaita yra akivaizdi. Juk nenumaldomai keičiasi žmonių mąstymas: tam ženklios įtakos turi šiuolaikinės technologijos, interneto erdvė, lengviau pasiekiamas išsilavinimas… Žmonės pradeda dalintis į tam tikras internetines-socialines grupes, kurdami savo poreikius atspindinčias kryptis bei apibrėždami jas. Mano nuomone, tokią kaitą galima pavadinti tikru progresu, kuris yra naujų, teigiamų permainų ženklas.

Parengė Agnė Sinkevičiūtė

Reklama

Plačiau apie video žurnalistiką

Vaizdo žurnalistika – kas tai?

Vaizdo įrašų (video) žurnalistika paprastai apibūdinama kaip būdas publikai pateikti trumpus, įsimintinus bei paveikius pranešimus, kurie dažniausiai transliuojami interneto naujienų svetainėse bei televizijos naujienų laidose. Video žurnalistų pateikiamuose pranešimuose faktinė vaizdo istorija žiūrovui atskleidžiama  nuo pat pradžių iki galo, nebent tam sutrukdo nepalankios aplinkybės , tarkime, filmuojant labai pavojingoje vietoje, kur iškyla reali grėsmė paties žurnalisto saugumui. Jau tapo įprasta, kad kvalifikuoti video žurnalistai nuolatos siunčiami į pačių karščiausių įvykių vietas, kuriuose, be didelių sąnaudų, minėtieji žurnalistai užfiksuoja trumpus vaizdo įrašus, kurie dėl savo autentiškumo itin mėgiami publikos. Kitaip tariant, vaizdo įrašų žurnalistai patys filmuoja, režisuoja, pasakoja ir redaguoja savo darbus. Pastaruoju metu tokio pobūdžio žurnalistika itin išpopuliarėjo dėl plataus visuomenės domėjimosi internetiniais laikraščiais. Pastarieji, panaudodami vaizdo įrašus savo internetiniuose tinklalapiuose, ne tik bando pritraukti ir sudominti skaitytojus;  pateikiant informacijos turinį vaizdiniu formatu apeliuojama į patį skaitytoją –  juk vaizdinė informacija mus veikia žymiai stipriau nei verbalinė.

Populiarumo priežastys

Vaizdo įrašų žurnalistika įsibėgėjo maždaug prieš du dešimtmečius JAV, panašiu metu kaip ir Anglijoje. 2001 metais BBC pradėjo vis dažniau transliuoti vaizdiniu turiniu grindžiamus pranešimus bei istorijas ir prabėgus keleriems metams ši televizija jau turėjo daugiau nei 600 darbuotojų, dirbančių video žurnalistais. Nors buvo manoma, kad greitas šių žurnalistų darbo pobūdis smarkiai kenks pateikiamos vaizdinės informacijos kokybei, kadangi neretai medžiagai apdoroti ir pateikti galutinį jos variantą yra duodami itin trumpi terminai(žurnalistai neretai teturi vos porą valandų vaizdo medžiagos redagavimui, o dažnai  nesuteikiamas net tas trumpas laiko tarpas), visgi ši prielaida nepasiteisino. Savo profesijai atsidavę žiniasklaidos atstovai žiūrovams pateikia geros kokybės vaizdo pranešimus, kurie pritraukia tikrai plačią ir įvairią žiūrovų auditoriją.

Šiuo metu vaizdo įrašų žurnalistikoje yra išskiriami du kuriamų siužetų pobūdžiai: skirti televizijos laidoms  ir pasakojantys konkrečias istorijas. Tačiau ir toliau bręstant ir tobulėjant šiai žurnalistikos rūšiai, galima pastebėti vis naujų žanrų ir stilių, atsirandančių viso pasaulio video žurnalistikoje. Kadangi vaizdo įrašų žurnalistika yra itin artima internetiniams vaizdo dienoraščiams ir „gatvės“ žurnalistikai, vaizdo siužetus rengiantys žurnalistai turi būti itin atsargūs išlaikydami žurnalistinį objektyvumą bei kritišką mąstyseną. Nors ši žurnalistikos sritis skatina kūrybiškumą bei saviraiškos laisvę, tačiau darbas neturi nukrypti nuo įprastinių žurnalistikos standartų.

Video žurnalistika yra išties unikali žiniasklaidos rūšis, leidžianti itin greitai gausiai auditorijai paskleisti pačias aktualiausias naujienas.  Šiam procesui tereikia mažos ir lengvos HD kameros bei kompiuterio su įdiegta vaizdo redagavimo programa. Tikrai nepriekaištingas moderniosios žurnalistikos pavyzdys.

Parengė Laura Mickūnaitė