XIX amžiuje L. J. M. Daguerre pakeitė tuometinį pasaulį sukurdamas dagerotipiją – vaizdo užfiksavimą poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje. Taip „piešiant šviesa“(phos – „šviesa“, graphis – „teptukas“) gimė fotografija. Tačiau dabartinė-skaitmeninė fotografija smarkiai skiriasi nuo senosios-juostinės fotografijos tiek nuotraukų gavimo procesu, tiek pačiu esminiu fotografijos suvokimu. Ar iš tiesų fotografija yra savo kryžkelėje?
Apie skaitmeninę ir juostinę fotografiją yra pačių įvairiausių nuomonių – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Fotomenininkas Paulius Normantas kartą yra pasakęs: „Skaitmeninė fotografija yra duobkasė“. Ką gi jis turėjo omenyje?
P. Normanto nuomone, šiuolaikinė fotografija yra kryžkelėje – skaitmeninės technologijos gadina fotografijos meną. Gal kiek aštroka ir gana kategoriška nuomonė, bet tiesos šiame menininko teiginyje yra. Dauguma fotografų mėgėjų(o kartais, būkim atviri, ir profesionalais save tituluojančių) net nesuvokia fotografijos esmės. Nusiperka gerą skaitmeninį fotoaparatą ir „šaudo“ viską iš eilės, kitaip tariant, užsiima žaidimu „point and shoot“. Padaro šie fotografai po 100, 200 ar 300 kadrų, o iš jų tinkamų ekspozicijoms – nulis. Kodėl taip? Todėl, kad visiškai nesigilinama į fotografijos pagrindus, kompoziciją, šviesos bei kontrastų svarbą, kuri sudaro netgi 70% fotografijos vizualinės estetikos. Naudojantis juostiniu fotoaparatu, fotografas turi labai ribotą galimų kadrų skaičių, todėl privalo gerai apgalvoti nuotraukas, išžvalgyti vietovę, susipažinti su objektu bei apmąstyti pačią būsimų fotografijų tematiką. Taip fotografai iš vienos juostelės, kurioje telpa (priklausomai nuo juostelės tipo) apie 30 kadrų sugeba padaryti apie 10 gerų ir tinkamų parodoms nuotraukų. Iškalbinga ir statistika teigianti, kad prieš 20 metų išsivysčiusiose šalyse tik kas 7 žmogus turėjo fotoaparatą, o dabar – kiekvienas. Fotografija keičiasi kaip niekada sparčiai.
Mano manymu, „juostinės“ nuotraukos turi savito grožio pačiame fotografijos procese. Atidus fotografavimas, nuotraukų ryškinimas, jų didinimas, skenavimas, kopijavimas ir panašios užduotys. Ilgas, bet labai įdomus procesas, kurio metu niekada nenuspėsi, kokias nuotraukas pavyko išgauti iš užfiksuotų kadrų.
Tačiau negi skaitmena yra sopanti rakštis visoje fotografijoje? Pats tokiai minčiai visiškai nepritariu. Tai tiesiog naujas etapas. Skaitmeniniu fotoaparatu gautų nuotraukų kokybė(ne tiek techninė, kiek prasminė) priklauso nuo fotografo požiūrio į fotografiją. Manau, jog nesvarbu, ar bus fotografuojama skaitmeniniu, ar juosteliniu foto prietaisu, viskas priklausys nuo fotografuojančiojo vaizduotės ir pasaulio suvokimo. O fotoaparatas, kad ir kokios rūšies bebūtų, tai viso labo tėra tik įrankis; pagalbininkas padedantis vizualiai išreikšti tam tikrą idėją ar sumanymą.
Žvelgiant iš techninės pusės, skaitmena turi labai daug pliusų, tačiau ir juosta, kad ir kokia sena bebūtų, tai pat nėra prasta. Trumpai palyginkime šiuos du fotografijos būdus:
Skaitmenos privalumai: lankstumas (greitai keičiamos kortelės, nereikia ryškinti nuotraukų, nėra apsišvietimo pavojaus ir t. t.), redagavimas (beribės galimybės fotografijas koreguoti įvairiomis kompiuterinėmis programomis), spalvos (gaunamos realios spalvos derinant baltos spalvos balansą, nereikia keisti juostelės ar filtro, pasikeitus apšvietimo šaltiniui), kokybė ir detalumas, senėjimas (skaitmeninės fotografijos fiziškai nepasensta), dauginimas be kokybės praradimo ir daugybė kitų. Išties daug ir įvairių privalumų. Kalbant apie juostos pranašumus, būtina paminėti, kad kokybe skaitmenai pastaroji beveik nusileidžia, ypač didesnio formato juostelės, kurios perteikia savitas spalvos. Taipogi, didelis privalumas yra maža kaina už tikrai gerą kokybę.
Juosta ar skaitmena, skaitmena ar juosta? Vieningo atsakymo nėra ir negali būti. Tai priklauso nuo pačio fotografo filosofijos ir požiūrio į gyvenimą, jo prioritetų bei galimybių. Kaip jau ir minėjau, pati geriausia fotografo įranga yra ta, kurią jis sugeba efektyviausiai išnaudoti. Puikios fotografijos užfiksuojamos skaitmeniniu fotoaparatu? Fantastika! Pasitelkiamas juostinis fotoaparatus? Lygiai taip pat nuostabu!
P. S. Palyginimui pateikiu keletą nuotraukų fotografuotų tiek juostiniu, tiek skaitmeniniu fotoaparatu – patys nuspręskite, kurios fotografijos Jums arčiau širdies.
Kino svarba pastarųjų dviejų amžių kultūroms ir visuomenėms sunkiai paneigiama. Filmai visuomet buvo ne tik vienas iš populiariausių būdų pasyviai pramogauti, tačiau ir puiki priemonė skleisti idėjas, daryti įtaką kultūrų ar subkultūrų formavimuisi. Kinas kaip niekas kitas gerai sugeba vis toliau stumti visuomenėje vyraujančio priimtinumo ribas bei kreipti dėmesį į socialines problemas. Pastaraisiais metais populiarėja dar viena filmų teikiama galimybė – psichoterapinė funkcija. Pasak psichologijos profesoriaus Gary Solomon, filmų terapija gali turėti teigiamos įtakos įvairiausiems pacientams, išskyrus kenčiantiems nuo psichozės. Taip pat, filmų analizavimas kartu su pacientu, gali pagelbėti ir pačiam psichoterapeutui geriau suprasti bei pažinti pacientą ir jam padėti.
Savęs atspindys žydrajame ekrane
Istorijų, alegorijų ar paveikslų analizės, siekiant suvaldyti psichologinius negalavimus, psichoterapinėje praktikoje buvo taikomos jau seniai. Tačiau filmai gali turėti žymiai efektyvesnį poveikį už tradicinio meno priemones dėl savo daugialypiškumo. Pasak intelektų įvairovės teorijos, žmogus turi septynis „intelektus“: loginį, lingvistinį, vaizdinį, klausos, tarpasmeninį, kinestezinį, bei vidinį-asmenišką. Kuo daugiau šių intelektų yra suaktyvinama, pasitelkiant skirtingus informacijos apdorojimo būdus, tuo greičiau žmogus priima informaciją ir mokosi. Pasak psichoterapeutės Birgit Wolz, filmai stimuliuoja visus septynis žmogaus intelektus, kurie padeda pasiekti aukščiausių savivokos rezultatų.
Psichoterapinis filmų analizavimas tikrai nereiškia bandymo atspėti jo kūrėjų mintis ar suvokti pagrindinę, neretai paslėptą, filmo idėją. Tai – labiau savo vidinio pasaulio analizavimas. Bandymas savas vertybes, problemas ir savybes suvokti stebint filmų herojus. Susitapatinimas su kuriuo nors veikėju gali neišreikštas baimes, problemas ir kitas kankinančias emocijas. Filmai, kaip ir sapnai, gali atskleisti pasąmonėje vykstančius procesus ir taip padėti suvokti savo elgesį bei efektyviau jį suvaldyti. Visgi, pačiam žmogui gali būti sunku objektyviai įvertinti tai, ką ir kodėl jis jaučia, susieti šiuos potyrius su savo realia patirtimi. Būtent dėl šių priežasčių rekomenduojama filmus žiūrėti kartu su psichoterapeutu, o vėliau su juo aptarti įspūdžius, jausmus ar kilusias mintis. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir suvokti, kodėl viena ar kita scena atrodo juokinga, ar labai skaudi. Su profesionalaus gydytojo pagalba daug lengviau išsiaiškinti tikrąją kilusių emocijų prigimtį.
Terapijos galia
Birgit Wolz šitokią terapiją vadina šiuolaikiniu šamanizmu, kuris padeda smegenimis atrasti suvokiamą kelią į savo „sielą“. Filmai kaip ir eilėraščiai ar muzika, analizuojant simbolius ir prasmes, padeda derinti mūsų emocijas, intuiciją ir logiką, t. y. suvokti ir spręsti problemas vieningai sujungiant iracionalią ir racionalią smegenų veiklas.
Gary Solomon netgi rengia paskaitas kalėjimuose, kurių metu filmus naudoja kaip pagalbą kaliniams suvokti savo veiksmus, poelgius ir jų motyvus. Taip stengiama juos emociškai paveikti, padėti pasimokyti iš jau padarytų klaidų. Palengvinti psichologines problemas filmų pagalba galima ne tik su psichoterapeuto pagalba, bet ir individualiai. Gary Solomon pataria patiems išsirinkti filmą, kuris atspindėtų dabartines žiūrovo problemas. Pavyzdžiui, turintys priklausomybės problemų galėtų peržiūrėti „Traukinių žymėjimą“, o bandantys susitaikyti su netektimi „Plienines magnolijas“. Internetiniame puslapyje http://www.cinematherapy.com/choosing.html pateikiami filmų sąrašai suskirstyti pagal kategorijas: padedantys įveikti emocines problemas, suteikiantys motyvaciją įvairiose situacijose ar supažindinantys su įvairiomis problemomis.
Vis dėlto, nors filmų terapijos būdas gali padėti psichoterapeutui geriau suprasti pacientą bei jo problemas, šis metodas jokiu būdu negali tapti gydymo alternatyva. Iškilus problemoms, kelionė į kino teatrą neturėtų atstoti kelionės į gydytojo kabinetą. Net ir padedant specialistui, filmų terapija dažniausiai naudojama tik geriau susipažinti su pacientu, padėti jam atsiverti ir suvokti save. Taigi, nepaisant filmų terapijos teikiamos naudos, tai neturėtų tapti pagrindine gydymo priemone.
Pagaliau atėjus tikrajam šiluma alsuojančiam pavasariui ir saulei nušvitus taip viliojančiai ryškiai, visi mes nejučiomis pradedame galvoti apie įvairiausias pramogas ir poilsį. Atsižvelgdama į šias pavasariškai lengvabūdiškas nuotaikas, šįkart Jūsų nevarginsiu sudėtinga informacija apie įvairiausias technikos naujienas ar komunikacijos procesus. Šiame paskutiniame tinklaraščio įraše noriu pakalbėti apie netradiciškai sukurtus filmus.
Larso von Triero pasaulis
Manau, kad šis danų režisierius nereikalauja detalaus pristatymo. Daugelis apie jį tikrai esate nemažai girdėję. Drįstu įtarti, jog tiek gero, tiek blogo. Turbūt norite sužinoti, kodėl būtent šio režisieriaus filmus pasirinkau šiai apžvalgai? Mano nuomone, L. von Triero kūriniai (tai bene tinkamiausias žodis apibūdinti jo filmus) yra labai išskirtiniai ir specifiniai. Žinoma neneigiu, jog kažkam toks kūrinys kaip „Antikristas“ pasirodys visiškai nepriimtinas, šokiruojantis ir netgi bjaurus. Tačiau, taip ir atsiskleidžia von Triero kūrybos unikalumas – jis nesistengia kurti filmų tradiciniais metodais ar skirti juos masėms.Taigi, trumpai apžvelkime keletą pačių įdomiausių bei išties unikalių šio režisieriaus darbų.
„Element of crime“
Pirmasis, galima sakyti, debiutinis, pilnametražis L. von Triero kino kūrinys. Šis filmas išsiskiria tuo, jog nors ir sukurtas 80-ųjų viduryje, kai rodos visą kino pramonę buvo užvaldžiusi specialiųjų efektų (nors, beje, technologiškai dar ne itin kokybiškų ir tikroviškų) manija, šis filmas buvo filmuojamas pasitelkiant patį paprasčiausią apšvietimą natrio lempomis. Šių lempų skleidžiama šviesa suteikė sepijos atspalvių efektą, kuris dar buvo „paaštrintas“ ryškia geltona spalva.
Filme vaizduojamas pasaulis – ganėtinai apleistas, filme gausu siurrealistinių įvaizdžių, kurie filmą padaro panašų į fantastinį sapną. Remiantis kritikų nuomone, šis von Triero kūrinys yra įkvėptas Andrejaus Tarkovskio filmų „Soliaris“ (kuriame pagrindinį vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis) ir „Andrejus Rubliovas“. Beje, pats von Trieras tokių teiginių ir neneigia – priešingai, jis atvirai pripažįsta, kad Tarkovskis tikrai smarkiai įkvėpė jo kūrybą.
„Breaking the waves“
1996-ųjų filmas pasižymi labai neįprastu vizualinio pavidalo sprendimu – jis nufilmuotas Dogma 95 stiliumi. Dogma 95 – tai avangardinis kinematografijos judėjimas, kurio pradininkais ir yra pats L. von Trieras bei dar keletas danų režisierių. Atsižvelgiant į minėto judėjimo taisykles, filmas yra nufilmuotas taip, kad visos vaizdo raiškos priemonės būtų kuo autentiškesnės, t. y. siekiama nenaudoti jokių specialiųjų efektų, jokio papildomo apšvietimo – naudojamas tik tas, kurį natūraliai suteikia filmavimo vieta. Tokiu būdu „Breaking the waves“ nevargina žiūrovo įvairių specialiųjų efektų gausa, o leidžia jam įsigilinti į pagrindinę idėją, vyraujančias nuotaikas bei išgyventi tikras emocijas.
„Dancer in the dark“
Ši 2000-ųjų muzikinė drama taip pat įkvėpta Dogma 95 idėjų, visgi filmuojant nebuvo griežtai laikomasi šio judėjimo taisyklių. Filmas „Dancer in the dark“ yra unikalus tuo, jog buvo kuriamas naudojant žemos kokybės skaitmeninę fotokamerą. Tokiu filmavimo būdu buvo siekiama suteikti juostai dokumentiškumo bei autentiškumo įspūdį.
Aptarus keletą L. von Triero filmų, norėčiau paminėti dar porą kitų netradiciškai sukurtų filmų, kurie dėl savo išskirtinumo taip pat nusipelno bent kelių eilučių šioje mano apžvalgoje.
„The diving bell and the butterfly“
2007-aisiais pasirodžiusi prancūziška biografinė drama išsiskiria savo netradiciniu rakursu – visas filmas nufilmuotas iš pirmojo asmens perspektyvos. Žiūrėdamas šį filmą, asmuo turi galimybę reaguoti į ekrane rodomus įvykius taip, tarsi jis pats būtų pagrindinis herojus, stebintis visa, kas vyksta aplinkui. Tokia filmavimo technika suteikia juostai autentiškumo bruožų, kurie leidžia žiūrovui pajusti, jog tai tikra, tuo pat metu išgyvenant tam tikras emocijas, kurias patiria ir herojus. Kitaip tariant, šis filmas yra puikus pavyzdys, kaip juostos kūrybos procese pasitelkus neįprastus kinematografinius sprendimus, galima žiūrovui suteikti galimybę išgyventi neeilinius potyrius bei emocijas.
„Coffee and cigaretes“
O štai ir mano asmeninis favoritas. Iš visų anksčiau aptartų filmų „Coffee and cigaretes“ yra sukurtas bene įdomiausiai ir originaliausiai. Šį filmą galima būtų apibūdinti kaip visiškai nestandartinį, turint omenyje šiuolaikinės kino pramonės kūrinius. Filmas susideda iš vienuolikos atskirų trumpametražių mini-filmų, kurie labiau primena interviu ar netgi pokalbių šou. Juose žiūrovui rodomi pokalbiai su įvairiausio plauko muzikantais, aktoriais, šou verslo atstovais ar panašiomis personomis. Režisierius Jim Jarmusch šią juostą kūrė net 17 metų. Pripažinkime – įspūdingas laiko tarpas vienam filmui. Dar vienas išskirtinis šio filmo bruožas yra nespalvotas vaizdas. Taip taip, juoda-balta ir nieko daugiau. Žinoma, kai kam gali pasirodyti, kas gi čia tokio? Visi esame matę juodai-baltą filmą. Visgi, šiandien, kai filmai kuriami pasinaudojant pačiais įvairiausiais specialiaisiais efektais ir kitokiais įmantriais technikos laimėjimais, būtent tokie nespalvoti filmai itin traukia dėmesį ir atrodo be galo įdomiai įprastinių filmų fone.
„The Artist“
Na, turbūt, šio filmo pristatinėti nereikia. Taip, tai jis – ne tik šių metų Oskarų laureatas, bet ir daugelio kitų prestižinių kino apdovanojimų savininkas. Lygiai kaip ir „Coffee and cigaretes“ ši juosta yra nespalvota, tačiau be viso to, ji dar ir nebyli. Manau, jog visko mačiusius žiūrovus šis filmas papirko savo paprastumu. Jeigu XX a. pradžioje bespalvis nebylusis kinas buvo įprastas dėl menkų techninių galimybių, tai šiandien, tikrame technologijų apogėjuje, minėtas filmas susilaukė stulbinančios sėkmės ne tik dėl savo išskirtinio pastatymo, bet ir dėl to, jog sugebėjo žiūrovui duoti tai, ko jis jau seniai arba apskritai nematė: gerą kiną. „The Artist“ leido žiūrovui pačiam įsivaizduoti ir interpretuoti, kaip viskas atrodytų, vaizdą užliejus spalvomis bei garsu.
Taigi, apžvelgus straipsnyje minėtus filmus, galima teigti, jog netradiciškai ir originaliai sukurti filmai neretai leidžia mums geriau įsijausti į jų siužetą ir aiškiau suprasti juose demonstruojamas idėjas bei vertybes nei įprastiniai kino industrijos gaminiai. Kiekviena iš apžvalgoje aptartų juostų nufilmuota skirtingai, tačiau labai kūrybingai, o tai, manau, ir patraukia žiūrovų dėmesį. Taigi, mielieji, nebijokime kartkartėmis „sulaužyti taisykles“ ir pasinerti į dar ne visiems pažįstamą kitokio kino pasaulį.
Nūdien, neretai paleidžiamos dažnos kritikos strėlės skirtos moderniems filmams. Žmonės, ypač vyresnės kartos atstovai, yra nusivylę pateikiamu šiuolaikiniu produktu. Dažnai apibrėžiant situaciją yra vartojama man įstrigusi frazė „They just don’t make them like they used to.“ Visuotinėje nuomonėje vyrauja požiūris, jog filmų kokybė yra stipriai sumenkusi – kokybiškas filmas yra kone atsitiktinis atvejis. Ir atvirkščiai – praeitis buvo pilna didingų juodo-balto kino brangakmenių ar kitokių senosios sistemos šedevrų. Tačiau ar tikrai kinas yra jau prarado savo vertę? Ar tai ką turime dabar – skaitmeninį ar jam analogišką, geriausiu atveju yra blausus praeities šlovės šešėlis?
Žvelgiant iš techninės pusės, galima drąsiai teigti, jog kinas yra visiškai kitoks. Toliau vykstant “mechanizacijos“ procesui, viskas po saule yra skaitmenizuojama. Rites pakeitė kompiuterinės laikmenos. Kino teatruose retai kada bepamatysi filmą turintį tradicinę, literatūrinę prasmę. Kaip šmaikščiai rėžė vienas kino kritikas: „Most movies have no feeling or emotion, or humor nowadays.“ Netgi kine tvyranti atmosfera pasikeitė. Visgi „Naujas“ ir „Senas“ skirtingai žavi. Praeityje (kad ir kada ji, Jūsų manymu, vyko) filmų žvaigždės buvo “glamūrinės“, scenarijaus rašymas aštresnis, istorijos įtikinamesnės ir, be abejo, kritikai turėdavo didesnę galią. Nors dabar to pasigendame, tačiau turime kito lygio technines galimybes, kurios neretai priverčia aikčioti, stebint įspūdingus skaitmeninius kūrinius.
Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai yra laikomi gražiausiais kino industrijos metais: Martin Scorsese, Ridley Scott and Steven Spielberg yra trys šios srities kūrybiniai „banginiai“, kurių dėka taip nutiko. S.Spielberg dažnai yra tituluojamas kaip pats įtakingiausias kino filmų kūrėjas nuo Alfred Hitchcock laikų. Būtų sunku įsivaizduoti modernų kiną be jo sukurtų „Jaws“, „Raiders Of The Lost Ark“ ir kitų. Visgi, dabar yra kitokia situacija. Stipriai jaučiamas kūrybingų režisierių stygius – esantiesiems trūksta individualumo ir savito braižo. Žinoma, ne visi filmai turi perteikti naują, radikaliai pakitusią epochą. Kai kurie kinematografijos kūriniai yra nuostabūs vien todėl, jog sukelia mums šiltą, „pūkuotą“ nostalgiją. Tačiau norėtųsi išvysti daugiau drąsos, entuziazmo grąžinto į „mainstream’ą“. Atsigręžiant atgal į 7-tojo dešimtmetį, Spielberg ir jo pasekėjai tarsi sukūrė kino filmų taisykles. Po daugiau nei trisdešimties metų, atrodytų, būtų pats laikas naujajai kartai sukurti panašias, mūsų laikmečiui pritaikytas, gaires
Galiausiai, į filmą reikėtų pažvelgti kaip „ėjimo į viešumą“ procesą. Auditorijos nesunkiai gali būti paveiktos tikslingai suplanuotos rinkodaros ir pasirinkimų apribojimų. Žmonės dažniausiai eina žiūrėti tų filmų, kurie yra rodomi didžiuosiuose kino teatruose. Kodėl filmų tęsiniai(dažniausiai prastėjantys eilės tvarka) yra kuriami ir netgi yra labai pelningi? Daugelis žiūrovų, likę sužavėti pirmąja dalimi, siekia išgyventi kažką panašaus ir eidami žiūrėti filmo tęsinių. Pastarosios, deja, dažniausiai nepateisina žiūrovo lūkesčių. Bet visgi, mes patys sukrauname prastam filmui turtus, nes perkame prekę (DVD) arba netgi bilietą į patį filmą. Aišku, tikrai ne viskas šiuolaikinėje kino industrijoje juoda – yra sukuriama įdomių bei tikrai prasmingų filmų. Ir netgi visai nemažai. Tačiau daugiausia uždirba tokie filmai kaip: „The Hangover Part II, Transformers: Dark Of The Moon“, „Harry Potter“, „Pirates Of The Caribbean: On Stranger Tides“. Šią situaciją labai taikliai apibūdina žymaus kino kritiko žodžiai: „Nesakau, jog jie nenusipelnė uždirbti daugiausiai, bet mano manymu, su dabartine verslumu alsuojančia kino industrijos puse, filmo kokybė, perteiktos istorijos originalumas toli gražu nėra svarbiausias dalykas. Galima būtų paminėti ir tai, jog filmai, kitokia nei anglų kalba, sulaukia mažai dėmėsio, jiems netgi jaučiama antipatija. Vyksta tam tikra diskriminacija. Visgi, neretai tik tokie filmai ir puošia dabartinę kino industrijos padangę. Modernusis kinas manipuliuoja auditorija taip, jog ji nesidomi, neieško kažko, turinčio gilesnę prasmę nei įprasta. Taip nesunkiai galima prieiti išvadą, jog patys mes esame kalti dėl to, ką turime.“
Trumpai apžvelgus susidariusią situaciją šiuolaikinėje kino industrijoje, aiškiai matyti, jog dabar filmas yra trapus ir greitai gendantis. Manau, jog rimtą įtaką tam daro kino naujumas -juk kinas yra jauniausia iš kitų didžių meno formų, kurios turėjo šimtmečius evoliucionuoti, apsišlifuoti, pasisemti žinių iš kitų meno sričių ir tik tada galutinai susiformuoti. Kinas, kaip ir kitos meno rūšys, išgyvena skirtingas epochas. Nepritariu nuomonei, jog visas dabartinis kino industrijos pasaulis yra niekam tikęs. Kuo blogi tokie šiuolaikiniai kūriniai filmai kaip „Margin Call”, „Moneyball”, „Mysteries of Lisbon”? Manau, jog net ir išrankiausias žiūrovas negalėtų paneigti aukštos kai kurių modernių filmų kokybės bei prasmingos minties.
Jau daugelį metų internetas vienaip ar kitaip keičia bei formuoja milijonų žmonių įpročius. Mes praleidžiame daug laiko prisijungę prie vienos ar kitos jo tarnybos, ieškodami informacijos ar patys ją įkeldami. Pasaulinis tinklas tapo neįkainojamu įrankiu įvairaus pobūdžio tyrėjams ir rašytojams – informacijos paieška, anksčiau priversdavusi kelias dienas praleisti bibliotekoje, dabar užima vos kelias minutes. Porą raktinių žodžių, įvestų į Google ar kokią nors kitą paieškos sistemą, keletas paspaustų nuorodų ir štai, prieš mūsų akis išnyra įdomus faktas ar citata, kurios paieška be šių modernių technologijų būtų užtrukusi labai ilgai. Internetas paslaugiai pateikia ir margą pramogų spektrą – pradedant asmeninių minčių viešinimu(pvz., tinklaraščio rašymu) ir baigiant audiovizualinių įrašų peržiūra.
Internetas tapo universalia informacijos perdavimo platforma, saugančia neįtikėtiną kiekį duomenų. Tačiau ši nauda turi savo kainą. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje informacijos sklaidos priemonių teoretikas Marshall McLuhan pastebėjo, kad šios priemonės nėra tik pasyvios informacijos perdavėjos. Jos keičia pačios informacijos apdorojimo būdą. Naudojimosi internetu kaina – koncentracijos ir kritiško mąstymo gebėjimų sumažėjimas. Kitaip sakant, mūsų sąmonė pamažu prisitaiko prie informacijos pateikimo būdo, egzistuojančio internete – greitai judančio informacijos srauto.
Šį fenomeną pastebi ne vienas intensyviai internetu besinaudojantis žmogus: kuo daugiau laiko praleidžiame internete, tuo sunkiau susikaupiame palinkę prie ilgų, spausdintinių tekstų. Pavyzdžiui, Scott Karp, garsus tinklaraščio apie interneto žiniasklaidą savininkas, pripažįsta jau kurį laiką visiškai neskaitantis knygų, nors anksčiau tai buvo vienas didžiausių jo pomėgių.
Kone keisčiausias dalykas yra tas, kad patogioji informacijos sklaidos priemonė sukėlė dabar jau plačiai pripažįstamą socialinę problemą – priklausomybę nuo interneto. Anot specialistų, internetu ir kompiuteriais piktnaudžiauja dažniausiai 12–17 metų asmenys. O priklausomybė nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų dažniausiai nustatoma 25–35 amžiaus žmonėms. Interneto mėgėjai įvardija tokius šios priklausomybės simptomus: pernelyg daug laiko praleidžiama prie kompiuterio, nepaisant šeimos ir artimųjų poreikių, be tikslo naršoma informacijos perpildytuose tinklapiuose, nesivadovaujant jokiais aiškiai suformuluotais tikslais. Teoriškai, psichologinis atsiribojimas nuo interneto turėtų padėti mums geriau valdyti savo tikrojo gyvenimo ir gyvenimo internete santykį.
Jau dabar apstu programinės įrangos, padedančios kontroliuoti mūsų veiksmus internete, tačiau daugeliu atvejų tai tėra programos, skirtos tėvams, norintiems kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi internetu. Visgi, spragą rinkoje užuodusios įmonės, ima kurti produktus, skirtus suaugusiems, kurie nori neblaškomi skaityti internete arba pri(si)versti atsijungti nuo trijų dvigubų „v“ tinklo, kai ateina tam skirtas laikas.
Faktas, jog daugelis jau pasižada kurį laiką nesinaudoti internetu tam, kad netaptų priklausomi nuo technologijų, įrodo, jog mes tik pradedame apsibrėžti savo „santykius“ su internetu. Atsijungimas yra tiesiog vienas iš būdų kontroliuoti skaitmeninę kultūrą ir užtikrinti, kad žmogus, o ne mašina, yra padėties šeimininkas. Tačiau verta susimąstyti, ar kraštutinis atsisakymas to, kas mums patinka, nėra dar viena priklausomybės forma? Juk mintys vis vien sukasi apie tą patį objektą.
Apibendrinant verta pasakyti, kad virtuali, daugiaterpinė technologija kasdieną pasitarnauja milijonams žmonių – internetas tapo žemėlapiu, laikrodžiu, spauda, naujienų šaltiniu, skaičiuotuvu, telefonu, radiju, televizija ir dar daugeliu kitų dalykų. Tačiau, jam „sugėrus“ kokią nors technologiją, ji neišvengiamai pasikeičia. Pavyzdžiui, straipsnyje apie antikinę literatūrą, ima mirgėti su tekstu nesusijusios nuorodos, šalia atsiranda reklaminiai skydeliai ar skaitytojų komentarai. Tuo pat metu kompiuterio ekrane gali pasirodyti pranešimas apie naują elektroninio pašto žinutę ar netikėtai „iššokti“ reikalavimas atnaujinti sisteminę įrangą. Rezultatas – išskaidytas dėmesys, sumažėjęs atidumas ir tuščiai iššvaistytas laikas.
Mano silpnybė yra koralų spalva, o štai geriausia draugė mėgsta skaisčiai geltoną, sesuo – raudoną…O kokia spalva vilioja tave? Kiekvienas iš mūsų turime pamėgtą spalvą, kuri mus traukia priklausomai nuo mūsų charakterio, mentaliteto, gyvenimiškos patirties. Surasti sau labiausiai patinkančią spalvą nėra sunku. Reikia tik prisėsti, atsipalaiduoti ir žiūrint į spalvų paletę nuspręsti, kuri iš jų labiausiai atitinka Jūsų rengimosi stilių, charakterio ypatybes ar, tiesiog, kuriai spalvai jaučiate nepaaiškinamą potraukį. Išsiaiškinę, kokioms spalvoms teikiame pirmenybę, o kokių esame linkę vengti, galime daug sužinoti apie savo prigimtines savybes, emocijas bei būdo bruožus. Manoma, kad spalvos, kurias mes mėgstame, atitinka mūsų auros spalvas. Tiesiog supraskite kokią spalvą mėgstate, o jos parodys, kas jūs esate!
Ar pagalvojate, kas nutiktų, jei pasaulis būtų vienspalvis ar bespalvis, t. y. juodai baltas, kaip neseniai mūsų visų matytame filme „Pleasantville“? Visa laimė, kad mus supa tikra vizualinė vaivorykštė. Mūsų matomas pasaulio vaizdas yra apdovanotas tikrai magiškomis spalvomis, kurios netgi turi įtakos žmonių bendravimui.
Spalvų gydomoji galia
Spalvos – ne vien tik grožis, mūsų aprangos ar interjero išraiška. Jos taikomos ir medicinos terapijoje, kuri neretai skiriama stengiantis pakelti pacientų nuotaiką, paveikti sveikatą ar netgi visiškai išgydyti tam tikrus negalavus. Daryti įtaka žmogaus vidinei bei išorinei gerovei pasitelkiant spalvas buvo pradėta dar gilioje senovėje. Mokslininkai įrodė, jog spalvų poveikis ne tik padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, bet ir skatina greitesnį sveikimą, sergant įvairiomis psichinėmis ir fizinėmis ligomis.
Trumpai tariant, spalvos turi tokių galių, apie kurias mes net neįsivaizduojame. Psichologai įrodė, kad jos daro stiprų poveikį žmogaus savijautai, jo darbo našumui ir nuotaikai. Juk ir rengiamės tokiomis spalvomis, kurios išreiškia mūsų charakterį, nuostatas ar tą dieną užvaldžiusią savijautą. Tačiau ar visi žinote, ką reiškia kiekviena spalva ir kaip ją galime panaudoti norėdami, jog ji teigiamai veiktų ne tik mus, bet ir aplinkinius?
Skirtingos spalvos – skirtingas poveikis
Kiekvienas iš mūsų, turbūt, esame pastebėję, jog tam tikrą laikotarpį ar tam tikras dienas mūsų gyvenime mus erzina vienokia ar kitokia spalva. Ar tiesiog stovime prieš veidrodį ir ką beapsivilktume, viskas atrodo negražiai, neįtinka jokie garderobo deriniai… Tuomet reikėtų susimąstyti, jog galbūt tai ženklas, kad vienas mūsų aplinkoje vyraujančias spalvas reikia pakeisti kitomis. Kaip tai padaryti ir kokias spalvas pasirinkti sužinosite jau dabar.
Žemiau pateiksiu pagrindinių spalvų, vyraujančias mūsų gyvenime, aprašymus: kaip kiekviena iš jų veikia mus, kokią informaciją apie mus teikia aplinkiniams ir kokios spalvos aprangą reikėtų rinktis, norint pagerinti savijautą, nuotaiką bei komunikaciją su kitais. Taigi, pasiruoškite pasinerti į spalvų pasaulį ir savo gyvenimą praturtinti tokiomis spalvomis, kurios teiktų ne tik grožį, bet ir naudą.
Tad, pradėkime!
Raudona
Iš viso spalvų spektro, raudona spalva yra labiausiai skatinanti aktyvumą, provokuojanti bei dinamiška spalva. Ji dažnai apibūdinama kaip gyvenimo energijos spalva. Raudonus atspalvius renkasi drąsūs, naujovių nebijantys žmonės, temperamentingi, gyvenimą suvokiantys kaip kovą. Šios spalvos apdarus besirenkantys žmonės mėgsta būti dėmesio centre, kadangi niekada neieško žodžio kišenėje ir lengvai bendrauja. Jeigu jaučiate, jog jums trūksta gyvenimiškos energijos ir drąsos bendraujant – vilkėkite būtent raudonos spalvos drabužius. Ji suteikia psichologinį savivertės bei saugumo jausmą, didina pasitikėjimą savimi ir skatina bendrauti. Kas renkasi raudoną, tas renkasi aistrą ir intensyvų gyvenimą, turtingą įvairiapusiška patirtimi. Tokiam žmogui paprastai sekasi – juk jis nebijo kovos ar konfrontacijos. Tai labai valingi žmones, patys diktuojantys sąlygas gyvenimui. Tie, kuriems nepatinka raudona spalva, dažnai esti ramūs ir kuklūs žmonės, laukiantys nuolatinio paskatinimo iš aplinkinių. Dažnai minėtieji asmenys yra intravertai.
Geltona
Geltona siejama su džiaugsmu, energija, intelektu bei žiniomis. Žmonės pasirinkę geltoną – veiklūs, linkę į saviugdą ir visą gyvenimą besitęsiančią dvasinę transformaciją. Šią spalvą renkasi gyvybingi ir entuziastingi žmones, nuolat ieškantys kažko naujo ir trokštantys nuotykių. Geltoni atspalviai puikiai saugo žmones nuo depresijos ar niūrios nuotaikos. Ši spalva tarsi optimizmo injekcija – jeigu jaučiatės prislėgtas ar pernelyg pasyvus, ji padeda į pasaulį pažvelgti paprasčiau ir linksmiau. Naudokite geltoną spalvą norėdami sustiprinti malonius, linksmus jausmus bendraujant su kitais. Spalvų terapijoje geltona taikoma melancholiškiems pacientams, linkusiems į vidinius konfliktus. Taip pat tiems, kurie nesugeba bendrauti nekonfliktuodami. Žmonės, nemėgstantys geltonų atspalvių, neretai jaučiasi nesaugūs, bijo kritikos, taip pat prarasti tai, ką myli. Visgi, tai – stabilūs žmones, tačiau nedrįstantys išpildyti savo svajonių.
Žalia
Ši spalva ramina ir gaivina. Ji padeda atsikratyti negatyvių jausmų, slopina nemalonias emocijas, skatina kurti ir mylėti. Jeigu žmogus mėgsta žalią spalvą, dažniausiai jis yra valingas ir energingas, linkęs atkakliai siekti savo tikslų ir nepasiduoti aplinkinių įtakai. Žmonės, pasirinkę žalią spalvą yra tvirtų vertybinių nuostatų, kurias retai keičia. Jie mėgsta tvarką. Žalių atspalvių entuziastai gerai jaučia savo galimybes, moka save kontroliuoti bei yra racionalūs. Ši spalva turi stiprią psichologinę sąsają su saugumu, todėl mėgstantys žalią spalvą žmonės nėra linkę greitai susibičiuliauti ar užmegzti kontaktą pirmi. Žali atspalviai nestipriai, tačiau stabiliai, aktyvina protinę veiklą, padeda sukoncentruoti dėmesį. Žmonės, kuriems nepatinka žalia, neretai stipriai abejoja savo valios tvirtumu. Tai veikiausiai pasyvūs, linkę prisitaikyti prie daugumos asmenys, kurie bijo sunkumų ir nuolatos nerimauja dėl smulkmenų.
Mėlyna
Mėlyna yra harmonijos spalva – ji spinduliuoja ramybę ir santūrumą. Mėlynai spalvai neabejingi žmonės turi polinkį į dvasingumą ir meditaciją. Jie nemėgsta dėmesio ir nuolat siekia išorinės bei vidinės ramybės. Tai tvirtos, artimiesiems lojalios asmenybės, ieškančios harmonijos ir stabilaus ryšio su pasauliu. Tokie žmonės nelinkę daug ir intensyviai bendrauti, jiems patinka vienatvė. Dangaus spalva simbolizuoja atsidavimą ir rimtį. Manoma, kad mėlyni atspalviai sulaiko nepageidaujamas piktas, agresyvias, pavydžias ir valdingas mintis. Žmonės, kuriems mėlyna spalva atrodo atgrasi, yra pavargę ir dažnai viskuo nepatenkinti. Tokiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi ir jausmų srityje, dažnai jie linkę bėgti nuo savęs ir realybės, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai jausmingi.
Oranžinė
Tai energijos spalva – ji spinduliuoja kūrybiškumu ir džiaugsmu. Oranžinė simbolizuoja drąsą, iniciatyvumą, pasitikėjimą kitais žmonėmis. Šią spalvą mėgstantys žmones pasitiki savimi, yra smalsūs ir gyvybingi, bando save realizuoti daugybėje užsiėmimų bei optimistiškai žiūri į gyvenimą. Oranžinius atspalvius besirenkantys asmenys mėgsta būti apsupti žmonių, linksmintis. Bendravimas su kitais jiems visuomet malonus. Dažnai jie kalbą pradeda pirmi ir plepa ilgiau už kitus. Pasitelkite oranžinę spalvą kai trūksta pasitikėjimo savimi. Uždariems žmonėms ji padeda atsiskleisti, mažina įvairias asmenines baimes, padeda įsitvirtinti vienoje vietoje ir skatina bendravimą. Tie, kurie negali pakęsti oranžinių atspalvių, dažnai jaučiasi pavargę, tingūs ir niekam neranda pakankamai jėgų. Šiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi, slegia negatyvios mintys apie ateitį ir bet kokio pobūdžio pasikeitimai.
Violetinė
Ši spalva siejama su tyrumu, dangumi bei rojumi. Violetiniai atspalviai žadina fantaziją, tačiau trukdo susikaupti. Tai transformacijos spalva. Žmonės, pamėgę violetinę spalvą neretai yra linkę į misticizmą, paslaptis ir magiją. Tai lakios vaizduotės ir stiprios intuicijos žmones. Violetinės spalvos mėgėjus žavi chaosas, spiritizmas ir kūrybiškumas. Ši spalva visais laikais simbolizavo valdžią, savigarbą. Iki šiol ji siejama su aristokratiškumu. Žmonės, mėgstantys šią spalvą, bendrauja lengvai, tačiau visuomet stengiasi užimti viršesnę poziciją nei jo pašnekovas. Violetiniais atspalviais savo aplinką reikėtų praturtinti, kai jaučiate kartėlį ar pradedate grimzti į depresiją, kankina įvairios abejonės. Ši spalva stipriai veikia pasąmonę, ji gali padėti atsikratyti vidinių baimių. Asmenys, nemėgstantys violetinės spalvos, visuomet stengiasi išlaikyti kontrolę ir šalinasi įvykių, kurie neva gali juos kompromituoti. Tokiems žmonėms dažnai nesiseka ieškant savo veiklos srities, o vidinį kartėlį ir nepasitenkinimą jie išreiškia cinišku ir kritišku požiūriu į aplinką.
Štai ir visos pagrindinės spalvos. Galbūt daugeliui iškils klausimas, kodėl nėra baltos ir juodos? Prisiminkite, ką mokykloje Jums kartodavo dailės mokytoja: balta ir juoda – tai ne spalvos, o viso labo atspalviai. Šį savo straipsnį norėčiau užbaigti trumpu bei mielu filmuku apie spalvas:
muzika visada užėmė didelę kone kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį. ji mus supa net tiesiogiai to nesiekiant – didieji prekybos centrai, norėdami sukurti jaukią atmosferą, nuolatos transliuoja pop stiliaus muziką, gatvėje pralekiantys automobiliai dažnai „apdovanoja“ praeivius ritmingos šiuolaikinės muzikos garsais ar tiesiog filmo ar laidos metu girdime vieną ar kitą malonią melodiją. muzika yra mūsų gyvenimo dalis, norime to ar ne. tačiau kokia tikroji jos paskirtis – negi tai viso labo malonus garsinis fonas? manau, jog daugelis pritars mano teiginiui, jog pagrindinis bet kokios muzikos tikslas yra sukelti emocijas, pažadinti jausmus ar ištraukti iš nebūties jau palaidotus prisiminimus. būtent tokia filosofija vadovaujantis atsirado tinklapis „stereomood“.
kas gi tas „stereomood“?
paprastai tariant, „Stereomood“ – tai internetinė svetainė, kurioje galima klausytis muzikos. iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai dar vienas eilinis muzikinis tinklapis. visgi, „stereomood“ yra unikalus projektas skirtas tikriems muzikos mylėtojams. šiame tinklapyje melomanams siūloma muzika suskirstyta ne pagal tipą, žanrą, atlikėją ar išleidimo datą, o pagal nuotaiką. taip taip, nuotaiką. „stereomood“ suteikia savo vartotojams galimybę dabartinę savijautą išreikšti(o gal „iliustruoti“?) atitinkama muzika.
pagal nuotaiką, sakote?
kartais ryte, beveik priverstinai atmerkus akis, taip norisi išgirsti melodiją, kuri išblaškytų, galutinai pažadintų ir nuteiktų aktyviai bei produktyviai dienai. pasitelkus „stereomood“ tinklapį nebereikia raustis po asmenines garso bibliotekas, ieškoti tinkamos dainos, o paskui šimtus kartų spaudinėti „play“ mygtuką. pakanka tiesiog pasirinkti norimą nuotaiką iš gausaus sąrašo ir namus užpildo muzikos garsai. šiandien jautiesi liūdnai? galbūt slegia erzinančios nesėkmės? „stereomood“ svetainės parinkčių lentelėje tereikia spustelėti „happy“ arba „cheerful“ kategoriją ir praskaidrinti sau nuotaiką. O galbūt nori likti surūgęs ir pasimėgauti pykčiu, skirtu visam plačiam pasauliui? „stereomood“ vėlgi gali padėti! „sad“, „angry“ arba „melancholic“ kategorijos labai dažnai dominuoja nuotaikų sąrašo viršuje. nors tinklapis muziką į kategorijas dažniausiai skirsto pagal nuotaikas ar jausmus, tačiau pastaroji gali būti skirta ir konkrečioms veikloms. galbūt įtemptai mokaisi, gal atsipalaidavęs ruoši vakarienę, o galbūt tiesiog nori pamiršti visus sunkios dienos rūpesčius ir panirti į hipiškai atpalaiduojančią atmosferą – ši svetainė gali pasiūlyti tinkamą muzikinį foną bet kokiai veiklos rūšiai.
ar rekomenduočiau šią svetainę kitiems?
be abejo. „stereomood“ mane žavi itin plačiu muzikos žanrų pasirinkimu – pasiekiamos tūkstančiai dainų, tiesa, kiekviena nuotaika turi skirtingą kiekį sau priskirtų kūrinių. visgi, pasirinkimas tikrai gausus. taipogi, man labai patinka minimalistinis, tačiau šiuolaikiškas ir stilingas svetainės dizainas. nuolat besikeičiantis fonas, kuriame pasirodančios nuotraukos dažniausiai būna parinktos tikrai nuostabiai: meniškos, subtilios, kartais netgi truputėlį šokiruojančios, tačiau nepaliekančios abejingų. ši internetinė svetainė turi savitą teksto pateikimo stilių, kurį „pasivogiau“ rašydamas šį straipsnį – tekstas rašomas tik mažosiomis raidėmis. tikriausiai mūsų redaktorę ištiks lengvas širdies smūgis pamačius, jog visame straipsnyje nėra didžiųjų raidžių, tačiau tikiuosi, kad ji nepradės taisyti straipsnio ir tyliai burnoti „kaip mane čia žudo…“(nieko tokio, redaktoriai jau užsigrūdinę – red.past.). bet kokiu atveju, „stereomood“ dizainas tikrai išskirtinis. paprasti, tačiau labai įdomūs vizualiniai sprendimai kelia norą tiesiog stebėti įvairias detales ir mėgautis reginiu. nors iš pradžių dizainas atrodo gana chaotiškas, geriau jį ištyrinėjus, nesunkiai galima pastebėti tikrai puikiai apgalvotą estetikos ir šiuolaikiškumo derinį.
vis dėlto, labiausiai mane žavintis „stereomood“ bruožas yra muzikos kokybė bei platus autorių pasirinkimas. šis tinklapis muziką pateikia, turbūt, aukščiausia įmanoma kokybe. tiesa, nebandžiau muzikos klausytis per ypatingą techniką arba pasikonsultuoti su žmonėmis, turinčiais nepriekaištingą muzikos meno supratimą (deja, esu iš tų apie kuriuos sakoma „meška ant ausų buvo užlipusi“), tačiau remdamasis savo kuklia patirtimi kokybe tikrai negaliu skųstis. džiugu, jog „stereomood“ svetainė suteikia galimybę pristatyti savo muzikinę kūrybą labai įvairiems menininkams. šioje svetainėje dominuoja mažiau žinomi (tačiau tikrai ne prastesni nei didieji muzikos pasaulio grandai!) atlikėjai bei grupės. muzika surenkama iš visų virtualiosios erdvės „pakampių“ ir neturėtų nuvilti nei vieno, mėgstančio gerą, tačiau ne itin didelio populiarumo sulaukusią muziką. projekto savininkai dažniausiai talpina iš internetinių dienoraščių surinktą muzikinę medžiagą(iš daugiau nei 150 tinklaraščių), tačiau nevengia ir „indie“ bei visiškai nežinomų atlikėjų. ieškodamas savo mėgstamos dainos gali maloniai nustebti, nes muzikos bibliotekoje dažniausiai yra net keletas to paties kūrinio skirtingų versijų, vadinamųjų „cover’ių“ (lietuviškas žodžio atitikmuo, mano nuomone, nelabai gražiai skamba), kurie paįvairins, o gal ir leis iš naujo atrasti, atrodo, jau tūkstantį kartų klausytą dainą. taigi, „stereomood“ yra išties puiki vieta pasireikšti nežinomiems kūrėjams.
tai tiek?
deja, taip. kadangi nemoku tinkamai užbaigti savo darbų, paskutines apžvalgos eilutes paskirsiu paraginimui visiems išbandyti šį nuostabų interneto teikiamų galimybių bei originalių idėjų simbiozės pavyzdį. tikiuosi, jog „stereomood“ praskaidrins jūsų gyvenimą taip, kaip kad praskaidrino manąjį.
Komunikacija yra be galo svarbi visame pasaulyje. Vienas iš komunikacijos būdų dvidešimt pirmame amžiuje – socialinės svetainės. Pastarosios jau pasiekė virsmo tašką ir yra apskaičiuota, kad iki 2012 metų daugiau kaip 600 milijonų žmonių yra užsiregistravę socialinių tinklų svetainėse. Taigi galima drąsiai teigti, kad poreikis bendrauti didėja ir tuo pačiu keičiasi.
Minėti tinklai turi galią keisti kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Internetinis socialinis tinklas iš pagrindų pakeičia tai, kaip mes matome save, kaip sąveikaujame su kitais, kaip dirbame, kokiais naujais būdais dalyvaujame mus supančioje aplinkoje ir ją plečiame. Prisimenant socialinių tinklų pradžią, iš esmės, jie buvo naudojami beveik vien asmeniniams tikslams. Tačiau laikui bėgant tie tikslai pradėjo keistis, nes transformavosi žmonių poreikiai, atsirado technologinės naujovės. Žmonės juose pradėjo ne tik bendrauti, bet ir skleisti kur kas įvairesnę informaciją, kurti adresų knygą, „daryti“ reklamą, ieškoti bendraminčių, jungtis į tam tikras grupes, naudotis naujais šaltiniais…
Taigi pasigilinkime, kaip socialiniai tinklai veikia skirtingų profesijų atstovų profesinę savirealizaciją, pavyzdžiui, politikus ir žurnalistus.
Politikai
Kaip jau minėjau, skirtingų profesijų atstovai socialiniais tinklais arba juose pateikta informacija stengiasi pasinaudoti savaip. Minint politikų komunikaciją socialiniuose tinkluose, galima teigti, kad jie internetine erdve naudojasi dėl politinio aktyvumo. Tai padeda suburti socialines grupes, kuriose būtų sprendžiami probleminiai klausimai susiję su politika ar siūlyti tam tikras politines idėjas bei kelti susirūpinimą jomis.
Politinės partijos naudojasi interneto teikiamu viešumo potencialu ne tik kaip politiniu įrankiu, bet ir kaip vienu iš pagrindinių būdų išvengti neteisingos informacijos sukonstruotos žiniasklaidos. Socialiniuose tinkluose patys politikai apie save skleidžia norimą informaciją, tiek asmeninę, tiek ir susijusią su jų darbu, ir taip įgydami populiarumo bei žinomumo tarp žmonių. Taigi, socialiniai tinklai politikams teikia kur kas daugiau galimybių nei tik bendrauti su visuomene.
Politiniams veikėjams, priklausantiems nuo visuomenės paramos, novatoriškumo regimybė yra beveik tokia pat, kaip ir taikymasis prie vyraujančių idėjų bei struktūrinių galimybių. Politinis spektaklis reikalauja, kad partijų lyderiai, demonstruodami savo talentus ir taip įtvirtindami savo teisę valdyti kitus, žengtų naujais takais. Anksčiau kurti patrauklų politinės partijos lyderio įvaizdį buvo galima pasitelkiant kalbą, gestus. Šiandien daugybė įvairių partijų atstovų naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, jose sparčiai tobulėjančiomis saviraiškos formomis ir tuo pačiu kuria tam tikrą savo įvaizdį socialiniuose tinkluose.
Dėmesio sutelkimas ir tam tikras konstravimas į technines priemones, nesvarstant tikslų, taip pat padeda išrinkti lyderį. J. Habermasas įtaigiai argumentuoja, kad techninis diskursas išstumia vertybinį diskursą. Naujai įsivyraujantis diskursas politikos lyderiams padeda išlaikyti paramą dar ir todėl, kad dėmesį telkia į tariamų veiksmų originalumą, nukreipdamas jį nuo jų efektyvumo, palaikant esamą konkuruojančių grupių jėgų pusiausvyrą. Taigi galima daryti išvadą, kad komunikacija tobulėja, keičiasi atsižvelgiant į visuomenėje esančius žmonių interesus. Tai kaitai reikšmingos įtakos turi ir pakitęs politikų „noras“ su žmonėmis dalintis informacija, šitokiu būdu pritraukiant publikos dėmesį.
Žurnalistai
Šios specialybės atstovai socialiniais tinklais yra linkę pasinaudoti „iš kitos pusės“. Demokratijos sargai ganėtinai greitai sugalvojo, kaip tinkamai ir naudingai galima pasinaudoti socialinių tinklų teikiama viešumo galimybe.
Niekas nepaneigs, jog per paskutinį dešimtmetį internetas ir interneto žiniasklaida itin smarkiai pasikeitė ir atvėrė kelius plėtotis socialinei žiniasklaidai. Dabar daugelis žinių žmones vėl pasiekia, tam tikra prasme, priešindustrine forma – iš lūpų į lūpas. Tik anksčiau žmonės apie įvairius dalykus pranešdavo kitiems pokalbių metu, nes ne visi turėjo galimybę perskaityti tam tikras naujienas, sužinoti, kas vyksta jų aplinkoje. Šiandien ta naujausia informacija yra perduodama žodiniu pavidalu kur kas modernesniu metodu. Pasitelkiant kompiuterį, socialinius tinklus, mobilųjį telefoną galima greitai ir labai lengvai paskleisti norimą informaciją.
Socialiniai tinklai – tai vieša erdvė, kurioje ne tik eiliniai piliečiai, bet ir vieši asmenys savanoriškai pateikia daug asmeninės informacijos (jų pačių sukurtame profilyje). Taigi, būtent tokios informacijos apie visuomenei rūpimus ir pažįstamus žmones ieškantys žurnalistai, šiose vietose gali skaityti, rinkti pateiktą informaciją, įsirašyti nuotraukas, bandyti susitarti dėl interviu ar atsakymus į opius bei aktualius klausimus gauti tiesiog nusiuntus žinutę. Juk žmogų susirasti socialiniame tinkle yra visai nesunku – tereikia žinoti jo vardą ir pavardę. Tokiu atveju žurnalistas gali pasiekti bet kokį žmogų ganėtinai greitai, taupant savo asmeninį laiką ir tuo pačiu bandant plėsti pažįstamų žmonių ratą. Taigi sumanūs ir šiuolaikiški žurnalistai, gali greitai gauti tikslią informaciją apie nepažįstamą žmogų, kuris kažkokiu aspektu yra svarbus visuomenėje. Visgi, informacijos ieškantys žurnalistai pirmiausiai turi mokėti tinkamai bendrauti bei pasirinkti tinkamą prieigą prie žymaus asmens, o tik po to pasinaudoti turimomis komunikacijos technologijomis.
Taigi poreikis bendrauti, keistis informacija su kitais yra tiesiog neišvengiamas. Jis buvo, yra ir bus svarbus. Tačiau jo kaita yra akivaizdi. Juk nenumaldomai keičiasi žmonių mąstymas: tam ženklios įtakos turi šiuolaikinės technologijos, interneto erdvė, lengviau pasiekiamas išsilavinimas… Žmonės pradeda dalintis į tam tikras internetines-socialines grupes, kurdami savo poreikius atspindinčias kryptis bei apibrėždami jas. Mano nuomone, tokią kaitą galima pavadinti tikru progresu, kuris yra naujų, teigiamų permainų ženklas.
MP4 