R’n’B: skirtingos dainos…vienodi vaizdo klipai?!

Šiuolaikinės muzikos pasaulyje nė vienas hitas populiarumo viršūnės nepasiekė be patrauklaus muzikinio klipo. Kiekvienas muzikinis žanras turi ne tik savitą skambesį, bet ir vizualiai perteikiamas jam būdingas įvaizdžių klišes – tam tikrus nusistovėjusius stereotipus, kuriuos nuolat pastebime populiariuose muzikiniuose klipuose. Šiame straipsnyje aptarsiu populiaraus ritmenbliuzo (R&B) stiliaus muzikinių klipų stereotipus.

Pirmiausia, reikėtų aptarti pačių atlikėjų įvaizdį, t. y. aprangos stilių, dėvimus aksesuarus ir kūno puošybos elementus. Ritmenbliuzo muzikantų skonį drabužiams drįsčiau apibūdinti senu geru moto “Mažiau yra daugiau”. Atlikėjai išties stengiasi per daug neapsirengti.  R’n’B stiliui atstovaujantys vyrai dažniausiai demonstruoja nuogą pilvo presą (marškinėliai dažniausiai nevilkimi visai arba nusivelkami koncerto ar muzikinio klipo metu), na o tą kūno dalį, kurią visgi nusprendžia pridengti apvelka hip-hop stiliaus patogiais, judesių nevaržančiais drabužiais. Šie muzikantai pasižymi gausiai tatuiruotu kūnu bei dabinasi stambiais papuošalais (puošnūs, blizgūs bei prabangūs  žiedai, auskarai bei kaklo papuošalai). Ritmenbliuzo muzikos stiliaus dainininkės taipogi stengiasi neatsilikti nuo vyrukų: atvirai rodomas išpuoselėtas kūnas (minimalūs rūbai pasirodymų metu dažniausiai primena paplūdimio madą), aukštakulniai-žudikai bei daugybė papuošalų (dažniausiai itin įspūdingi, dideli auskarai ir masyvūs kaklo papuošalai). Merginos pasirūpina ir preciziškai atliktu makiažu: šilko lygumo oda, dramatiškai išryškintos akys bei visuomet putlios, gundančiai blizgančios lūpos. Visgi, kai kurie makiažo elementai turi savitą simboliką: kraujo raudonumo lūpos – galia ir seksualumas, tamsiais šešėliais išryškintos akys – drąsa, išskirtinumas. Toks viliojantis atlikėjų įvaizdis naudojamos pritraukti gerbėjus: atlikėjų vyrų – paaugles ir jaunas merginas, o atlikėjų moterų – vyrus (nė nebandysiu nuspėti jų amžiaus grupės).

Aptarus aprangos stilių, galime prieiti prie muzikinių siužetų bei kuriamos atmosferos. Jų analizę padalinau į dvi dalis:

  • Lėtų dainų muzikiniai klipai
  • Greitų dainų muzikiniai klipai

Lėtų dainų muzikiniai klipai pasižymi pastelinėmis, jaukiomis spalvomis, dažniausiai dominuoja juodi, balti,pilki atspalviai ir sepijos koloritų paletės,  kurios suteikia natūralumo įspūdį. Visgi, spalvų parinkimas labai glaudžiai susijęs su dainos tematika bei nuotaika: jeigu atlikėja(-s) dainuoja apie laimingą meilę ir džiugias emocijas, jų apranga būna ryški bei, o jei dainoje vyrauja negatyvūs jausmai ar liūdesys, tuomet rūbai dažniausiai yra neutralių, šviesų atspalvių. Muzikinių klipų vieta taip pat yra neįprasta – dažniausiai paplūdimiai arba tamsus kambarys. Pavyzdžiui,

Beyonce „Breaking Heart“:

Keysha Cole „Heaven Sent“:

Kaip jau minėjau, R’n’B muziką atliekantys vaikinai savo muzikiniuose klipuose dažniausiai būna be marškinėlių bei visuomet kuria intymumo atmosferą su drauge vaidinančiomis aktorėmis (bučiuojasi, glamonėjasi). Nieko keisto – juk dainos dažniausia būna apie gundymą, taigi tokia vaidyba suteikia seksualumo jausmą. Vaizdo įraše dominuoja blankios, švelnios spalvos, o veiksmas neretai vyksta paprastame kambaryje. Pavyzdžiui,

Trey Songz „Love Faces“:

O štai greitų ritmenbliuzo dainų muzikiniai klipai visai kitokie. Kur pažvelgsi ryškios, netgi neoninės, spalvos, daugybė juvelyrinių dirbinių ant atlikėjo kūno, prabangios mašinos ir, žinoma, gausybė gražių, menkai teapsirengusių, merginų. Taigi, vyrai atlikėjai savo greitų dainų klipuose, dažniausiai rodo prašmatnių ir pašėlusių vakarėlių scenas, kurios neapsieina be alkoholinių gėrimų, daugybės energingų šokėjų, puikiai suderintos choreografijos ir įspūdingų šviesos efektų. Merginos atliekančios antraplanius vaidmenis dėvi trumputes sukneles, sijonus ar šortus, avi įspūdingus aukštakulnius(seksualumas), o vaikinai (taip pat ir pats atlikėjas) – laisvalaikio stiliaus drabužius (džinsus, paprastus marškinėlius, švarkus), avi patogią avalynę ir beveik visuomet pasipuošia akiniais nuo saulės, kurie simbolizuoja šaunumą, populiarumą ir nepriklausomybę. Šia apranga perteikiami  asmenybė bruožai klausytojams yra labai svarbūs, ypač jauniausiems, t. y. paaugliams. Pavyzdžiui,

Usher „DJ Got Us Fallin‘ In Love ft. Pitbull:

R’n’B muzikantės taip pat naudoja ryškias spalvas bei įspūdingus šviesos efektus, tačiau jų video klipuose nedominuoja vakarėlių ar kitokių pasilinksminimų tematika. Merginos pirmenybę teikia netradicinei, dažnai siurrealistinei, aplinkai ir specialiesiems efektams, todėl jų vaizdo įrašai neretai yra kuriami kino studijoje. Priešingai negu lėtų dainų klipuose, jos vilki be galo seksualius rūbus, avi svaiginančio aukščio aukštakulnius bei dėvi daugybę papuošalų (lėtų dainų klipuose puošiamasi gana kukliai). Pavyzdžiui,

Rihanna „Rude Boy“:

Trumpai apžvelgus vyraujančias įvaizdžio formavimo bei vizualinės raiškos priemones, galima daryti išvadą, jog pastarieji parenkami atsižvelgiant į konkrečios dainos stilių, atmosferą, perteikiamas emocijas bei jos kontekstą. Juk būtų keista, jei dainos apie skausmingą išsiskyrimą muzikiniame klipe būtų rodomos audringo vakarėlio scenos…

Parengė Ugnė Veličkaitė

Plačiau apie gatvės fotografiją

Kas yra gatvės fotografija? Tiesa pasakius, šią fotografijos meno atšaką išties sunku apibrėžti – netgi visagalė Wikipedia (o tiksliau, jos angliškasis variantas) pateikia labai ribotą apibrėžimą. Visgi, pasidomėjus plačiau, galima suformuluoti kiek išsamesnį apibrėžimą:  gatvės fotografija – tai visuomenės gyvenimo dokumentika, kuri atvirai perteikiama per fotografiją. Nieko nėra iš anksto numatyta ar surežisuota, niekas nėra iš anksto įspėtas, jog pateks į kadrą ir, svarbiausia, jog gatvės nuotrauka niekada nebus atkartota. Tai vienintelis ir nepakartojamas momentas, užfiksuotas beveik atsitiktinai. Gatvės fotografijos veteranas Bruce Gilden yra pasakęs: „Jeigu tu gali užuosti gatvę pasižiūrėjęs į fotografiją, tuomet tai ir yra gatvės fotografija.“ Visų svarbiausia, kad kiekviena gatvės nuotrauka pasakotų nuosavą istoriją.

Koks gi tas gatvės fotografas?

Nors pretendentų yra daugybė, tačiau tik nedaugelis žmonių turi pakankamai ištvermės užsiimti gatvės fotografija. Beje, ir nemažai problemų iškilti gali. Pirmiausia, galimi konfliktai su žmonėmis, kurie yra fotografuojami; antra, būtina nepriekaištingai žinoti gauto atvaizdo naudojimo įstatymus bei apribojimus; ir trečia, kai kuriose šalyse problemos kyla asmeninės erdvės atstumo – sunku prieiti pakankamai arti geram kadrui užfiksuoti.  Ir žinoma, negali vadinti savęs tikru gatvės fotografu, jeigu viso labo fotografuoji praeivius gatvėje. Gatvės fotografijos turi pasakoti istoriją – fotografas privalo turėti planą, mokėti prieiti, užkalbinti, išstudijuoti žmones, domėtis esama aplinka ir, tiesiog, praleisti daug laiko vaikštinėjant pirmyn atgal gatve. Gatvės fotografijomis nusprendęs užsiimti žmogus savyje turi turėti tą ugnelę, kuri jam leistų pajausti, nuoširdžiai domėtis kasdieniu žmogaus gyvenimu, ieškoti minioje charakteringų veidų, greitai pastebėti unikalią sąveika tarp žmonių. Tai tampa savotišku gyvenimo būdu.

Asmeniškumai gatvės fotografijose

Gatvėje įamžinta nuotrauka užfiksuoja ypatingus praeivio gyvenimo momentus iš fotografo asmeninės perspektyvos. Tačiau tai ne viskas – fotografijos bus interpretuojamos dar kartą, kai bus pateiktos žiūrovų teismui. Kiekvienas žmogus turi savitą pasaulėžiūrą, tad, neabejotinai, ir fotografijas vertins per subjektyvų pasaulio suvokimo spektrą. Fotografija visuomet kaitina nesutampančių nuomonių disputus apie nuotraukose užfiksuotus siužetus ir jų perteikimą. Pačiam fotografui labai pravartu pažvelgti į savo nuotrauką iš neutralaus žiūrovo perspektyvos ir išsiaiškinti, ką galima padaryti geriau; kas buvo praleistai šioje nuotraukoje, o kas suteikia jai kažką įdomaus; kas daro ja unikalia ir išskiria iš kitų. Tokia analizė leidžia tobulinti fotografo įgūdžius bei pastabumą. Juk gatvės fotografijoje svarbiausia yra žvitri fotografo akis. Jis turi numatyti įvykius bei praeivių veiksmus dar prieš jiems įvykstant. Šiai fotografijos rūšiai visai nesvarbu, kokius fotoaparatus ar kitas priemones naudoja fotografas –  puikiam kadrui užtenka, kad jis akylai stebėtų aplinką ir reikiamu metu nuspaustų fotoaparato mygtuką. Tam reikia labai puikiai ištreniruoti akį, kad ji ne tik galėtų stebėti visą aplinką, bet ir akimirksniu sukomponuotų tinkamą nuotraukos sceną.

Gatvės fotografai užfiksuoja vaizdą nuotraukose, kuris dažnai būna netikėtas, įstabus ar net šokiruojantis, tačiau visuomet tikras. Thomas Leuthard gatvės fotografiją šmaikščiai prilygina saldėsiams: „Gatvės fotografija yra kaip šokoladinių saldainių rinkinio dėžutė. Tu niekada nežinai, ką gali gauti.“

Parengė Laura Mickūnaitė

Technologinė dvikova: juostelė prieš skaitmeną

XIX amžiuje L. J. M. Daguerre pakeitė tuometinį pasaulį sukurdamas dagerotipiją – vaizdo užfiksavimą poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje. Taip „piešiant šviesa“(phos – šviesa, graphis – teptukas) gimė fotografija. Tačiau dabartinė-skaitmeninė fotografija smarkiai skiriasi nuo senosios-juostinės fotografijos tiek  nuotraukų gavimo procesu, tiek pačiu esminiu fotografijos suvokimu. Ar iš tiesų fotografija yra savo kryžkelėje?

Apie skaitmeninę ir juostinę fotografiją yra pačių įvairiausių nuomonių –  tiek teigiamų, tiek neigiamų. Fotomenininkas Paulius Normantas kartą yra pasakęs: „Skaitmeninė fotografija yra duobkasė“. Ką gi jis turėjo omenyje?

P. Normanto nuomone, šiuolaikinė fotografija yra kryžkelėje – skaitmeninės technologijos gadina fotografijos meną. Gal kiek aštroka ir gana kategoriška nuomonė, bet tiesos šiame menininko teiginyje yra. Dauguma fotografų mėgėjų(o kartais, būkim atviri, ir profesionalais save tituluojančių) net nesuvokia fotografijos esmės. Nusiperka gerą skaitmeninį fotoaparatą ir „šaudo“ viską iš eilės, kitaip tariant, užsiima žaidimu „point and shoot“. Padaro šie fotografai po 100, 200 ar 300 kadrų, o iš jų tinkamų ekspozicijoms – nulis. Kodėl taip? Todėl, kad visiškai nesigilinama į fotografijos pagrindus, kompoziciją, šviesos bei kontrastų svarbą, kuri sudaro netgi 70% fotografijos vizualinės estetikos. Naudojantis juostiniu fotoaparatu, fotografas turi labai ribotą galimų kadrų skaičių, todėl privalo  gerai apgalvoti nuotraukas, išžvalgyti vietovę, susipažinti su objektu bei apmąstyti pačią būsimų fotografijų tematiką. Taip fotografai iš vienos juostelės, kurioje telpa (priklausomai nuo juostelės tipo) apie 30 kadrų sugeba padaryti apie 10 gerų ir tinkamų parodoms nuotraukų.  Iškalbinga ir statistika teigianti, kad prieš 20 metų išsivysčiusiose šalyse tik kas 7 žmogus turėjo fotoaparatą, o dabar – kiekvienas. Fotografija keičiasi kaip niekada sparčiai.

Mano manymu, „juostinės“ nuotraukos turi savito grožio pačiame fotografijos procese. Atidus fotografavimas, nuotraukų ryškinimas, jų didinimas, skenavimas, kopijavimas ir panašios užduotys. Ilgas, bet labai įdomus procesas, kurio metu niekada nenuspėsi, kokias nuotraukas pavyko išgauti iš užfiksuotų kadrų.

Tačiau negi skaitmena yra sopanti rakštis visoje fotografijoje? Pats tokiai minčiai visiškai nepritariu. Tai tiesiog naujas etapas. Skaitmeniniu fotoaparatu gautų nuotraukų kokybė(ne tiek techninė, kiek prasminė) priklauso nuo fotografo požiūrio į fotografiją. Manau, jog nesvarbu, ar bus fotografuojama skaitmeniniu, ar juosteliniu foto prietaisu, viskas priklausys nuo fotografuojančiojo vaizduotės ir pasaulio suvokimo. O fotoaparatas, kad ir kokios  rūšies bebūtų, tai viso labo tėra tik įrankis; pagalbininkas padedantis vizualiai išreikšti tam tikrą idėją ar sumanymą.

Žvelgiant iš techninės pusės, skaitmena turi labai daug pliusų, tačiau ir juosta, kad ir kokia sena bebūtų, tai pat nėra prasta. Trumpai palyginkime šiuos du fotografijos būdus:

Skaitmenos privalumai: lankstumas (greitai keičiamos kortelės, nereikia ryškinti nuotraukų, nėra apsišvietimo pavojaus ir t. t.), redagavimas (beribės galimybės fotografijas koreguoti įvairiomis kompiuterinėmis programomis), spalvos (gaunamos realios spalvos derinant baltos spalvos balansą, nereikia keisti juostelės ar filtro, pasikeitus apšvietimo šaltiniui), kokybė ir detalumas, senėjimas (skaitmeninės fotografijos fiziškai nepasensta), dauginimas be kokybės praradimo ir daugybė kitų.  Išties daug ir įvairių privalumų. Kalbant apie juostos pranašumus, būtina paminėti, kad kokybe skaitmenai pastaroji beveik nusileidžia, ypač didesnio formato juostelės, kurios perteikia savitas spalvos. Taipogi, didelis privalumas yra maža kaina už tikrai gerą kokybę.

Juosta ar skaitmena, skaitmena ar juosta? Vieningo atsakymo nėra ir negali būti. Tai priklauso nuo pačio fotografo filosofijos ir požiūrio į gyvenimą, jo prioritetų bei galimybių. Kaip jau ir minėjau, pati geriausia fotografo įranga yra ta, kurią jis sugeba efektyviausiai išnaudoti. Puikios fotografijos užfiksuojamos skaitmeniniu fotoaparatu? Fantastika! Pasitelkiamas juostinis fotoaparatus? Lygiai taip pat nuostabu!

P. S. Palyginimui pateikiu keletą nuotraukų fotografuotų tiek juostiniu, tiek skaitmeniniu fotoaparatu – patys nuspręskite, kurios fotografijos Jums arčiau širdies.

Parengė Rokas Tenys

Plačiau apie filmų terapiją

Kino svarba pastarųjų dviejų amžių kultūroms ir visuomenėms sunkiai paneigiama. Filmai visuomet buvo ne tik vienas iš populiariausių būdų pasyviai pramogauti, tačiau ir puiki priemonė skleisti idėjas, daryti įtaką kultūrų ar subkultūrų formavimuisi. Kinas kaip niekas kitas gerai sugeba vis toliau stumti visuomenėje vyraujančio priimtinumo ribas bei kreipti dėmesį į socialines problemas. Pastaraisiais metais populiarėja dar viena filmų teikiama galimybė – psichoterapinė funkcija. Pasak psichologijos profesoriaus Gary Solomon, filmų terapija gali turėti teigiamos įtakos įvairiausiems pacientams, išskyrus kenčiantiems nuo psichozės. Taip pat, filmų analizavimas kartu su pacientu, gali pagelbėti ir pačiam psichoterapeutui geriau suprasti bei pažinti pacientą ir jam padėti.

Savęs atspindys žydrajame ekrane

Istorijų, alegorijų ar paveikslų analizės, siekiant suvaldyti psichologinius negalavimus, psichoterapinėje praktikoje buvo taikomos jau seniai. Tačiau filmai gali turėti žymiai efektyvesnį poveikį už tradicinio meno priemones dėl savo daugialypiškumo. Pasak intelektų įvairovės teorijos, žmogus turi septynis „intelektus“: loginį, lingvistinį, vaizdinį, klausos, tarpasmeninį, kinestezinį, bei vidinį-asmenišką. Kuo daugiau šių intelektų yra suaktyvinama, pasitelkiant skirtingus informacijos apdorojimo būdus, tuo greičiau žmogus priima informaciją ir mokosi. Pasak psichoterapeutės Birgit Wolz, filmai stimuliuoja visus septynis žmogaus intelektus, kurie padeda pasiekti aukščiausių savivokos rezultatų.

Psichoterapinis filmų analizavimas tikrai nereiškia bandymo atspėti jo kūrėjų mintis ar suvokti pagrindinę, neretai paslėptą, filmo idėją. Tai – labiau savo vidinio pasaulio analizavimas. Bandymas savas vertybes, problemas ir savybes suvokti stebint filmų herojus. Susitapatinimas su kuriuo nors veikėju gali neišreikštas baimes, problemas ir kitas kankinančias emocijas. Filmai, kaip ir sapnai, gali atskleisti pasąmonėje vykstančius procesus ir taip padėti suvokti savo elgesį bei efektyviau jį suvaldyti. Visgi, pačiam žmogui gali būti sunku objektyviai įvertinti tai, ką ir kodėl jis jaučia, susieti šiuos potyrius su savo realia patirtimi. Būtent dėl šių priežasčių rekomenduojama filmus žiūrėti kartu su psichoterapeutu, o vėliau su juo aptarti įspūdžius, jausmus ar kilusias mintis. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir suvokti, kodėl viena ar kita scena atrodo juokinga, ar labai skaudi. Su profesionalaus gydytojo pagalba daug lengviau išsiaiškinti tikrąją kilusių emocijų prigimtį.

Terapijos galia

Birgit Wolz šitokią terapiją vadina šiuolaikiniu šamanizmu, kuris padeda  smegenimis atrasti suvokiamą kelią į savo „sielą“. Filmai kaip ir eilėraščiai ar muzika, analizuojant simbolius ir prasmes, padeda derinti mūsų emocijas, intuiciją ir logiką, t. y. suvokti ir spręsti problemas vieningai sujungiant iracionalią ir racionalią smegenų veiklas.

Gary Solomon netgi rengia paskaitas kalėjimuose, kurių metu filmus naudoja kaip pagalbą kaliniams suvokti savo veiksmus, poelgius ir jų motyvus. Taip stengiama juos emociškai paveikti, padėti pasimokyti iš jau padarytų klaidų. Palengvinti psichologines problemas filmų pagalba galima ne tik su psichoterapeuto pagalba, bet ir individualiai. Gary Solomon pataria patiems išsirinkti filmą, kuris atspindėtų dabartines žiūrovo problemas. Pavyzdžiui, turintys priklausomybės problemų galėtų peržiūrėti „Traukinių žymėjimą“, o bandantys susitaikyti su netektimi „Plienines magnolijas“. Internetiniame puslapyje http://www.cinematherapy.com/choosing.html pateikiami filmų sąrašai suskirstyti pagal kategorijas: padedantys įveikti emocines problemas, suteikiantys motyvaciją įvairiose situacijose ar supažindinantys su įvairiomis problemomis.

Vis dėlto, nors filmų terapijos būdas gali padėti psichoterapeutui geriau suprasti pacientą bei jo problemas, šis metodas jokiu būdu negali tapti gydymo alternatyva. Iškilus problemoms, kelionė į kino teatrą neturėtų atstoti kelionės į gydytojo kabinetą. Net ir padedant specialistui, filmų terapija dažniausiai naudojama tik geriau susipažinti su pacientu, padėti jam atsiverti ir suvokti save. Taigi, nepaisant filmų terapijos teikiamos naudos, tai neturėtų tapti pagrindine gydymo priemone.

Parengė Tomas Asminavičius

Maištaujantis kinas: netradiciniai sprendimai filmuose

Pagaliau atėjus tikrajam šiluma alsuojančiam pavasariui ir saulei nušvitus taip viliojančiai ryškiai, visi mes nejučiomis pradedame galvoti apie įvairiausias pramogas ir poilsį. Atsižvelgdama į šias pavasariškai lengvabūdiškas nuotaikas, šįkart Jūsų nevarginsiu sudėtinga informacija apie įvairiausias technikos naujienas ar komunikacijos procesus. Šiame paskutiniame tinklaraščio įraše noriu pakalbėti apie netradiciškai sukurtus filmus.

Larso von Triero pasaulis

Manau, kad šis danų režisierius nereikalauja detalaus pristatymo. Daugelis apie jį tikrai esate nemažai girdėję. Drįstu įtarti, jog tiek gero, tiek blogo. Turbūt norite sužinoti, kodėl būtent šio režisieriaus filmus pasirinkau šiai apžvalgai? Mano nuomone, L. von Triero kūriniai (tai bene tinkamiausias žodis apibūdinti jo filmus) yra labai išskirtiniai ir specifiniai. Žinoma neneigiu, jog kažkam toks kūrinys kaip „Antikristas“ pasirodys visiškai nepriimtinas, šokiruojantis ir netgi bjaurus. Tačiau, taip ir atsiskleidžia von Triero kūrybos unikalumas – jis nesistengia kurti filmų tradiciniais metodais ar skirti juos masėms.Taigi, trumpai apžvelkime keletą pačių įdomiausių bei išties unikalių šio režisieriaus darbų.

„Element of crime“

Pirmasis, galima sakyti, debiutinis, pilnametražis L. von Triero kino kūrinys. Šis filmas išsiskiria tuo, jog nors ir sukurtas 80-ųjų viduryje, kai rodos visą kino pramonę buvo užvaldžiusi specialiųjų efektų (nors, beje, technologiškai dar ne itin kokybiškų ir tikroviškų) manija, šis filmas buvo filmuojamas pasitelkiant patį paprasčiausią apšvietimą natrio lempomis. Šių lempų skleidžiama šviesa suteikė sepijos atspalvių efektą, kuris dar buvo „paaštrintas“ ryškia geltona spalva.

Filme vaizduojamas pasaulis – ganėtinai apleistas, filme gausu siurrealistinių įvaizdžių, kurie filmą padaro panašų į fantastinį sapną. Remiantis kritikų nuomone,  šis von Triero kūrinys yra įkvėptas Andrejaus Tarkovskio filmų „Soliaris“ (kuriame pagrindinį vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis) ir „Andrejus Rubliovas“. Beje, pats von Trieras tokių teiginių ir neneigia – priešingai, jis atvirai pripažįsta, kad Tarkovskis tikrai smarkiai įkvėpė jo kūrybą.

„Breaking the waves“

1996-ųjų filmas pasižymi labai neįprastu vizualinio pavidalo sprendimu – jis nufilmuotas Dogma 95 stiliumi. Dogma 95 – tai avangardinis kinematografijos judėjimas, kurio pradininkais ir yra pats L. von Trieras bei dar keletas danų režisierių. Atsižvelgiant į minėto judėjimo taisykles, filmas yra nufilmuotas taip, kad visos vaizdo raiškos priemonės būtų kuo autentiškesnės, t. y.  siekiama nenaudoti jokių specialiųjų efektų, jokio papildomo apšvietimo – naudojamas tik tas, kurį natūraliai suteikia filmavimo vieta. Tokiu būdu „Breaking the waves“ nevargina žiūrovo įvairių specialiųjų efektų gausa, o leidžia jam įsigilinti į pagrindinę idėją, vyraujančias nuotaikas bei išgyventi tikras emocijas.

„Dancer in the dark“

Ši 2000-ųjų muzikinė drama taip pat įkvėpta Dogma 95 idėjų, visgi filmuojant nebuvo griežtai laikomasi šio judėjimo taisyklių. Filmas „Dancer in the dark“ yra unikalus tuo, jog buvo kuriamas naudojant žemos kokybės skaitmeninę fotokamerą. Tokiu filmavimo būdu buvo siekiama suteikti juostai dokumentiškumo bei autentiškumo įspūdį.

Aptarus keletą L. von Triero filmų, norėčiau paminėti dar porą kitų netradiciškai sukurtų filmų, kurie dėl savo išskirtinumo taip pat nusipelno bent kelių eilučių šioje mano apžvalgoje.

„The diving bell and the butterfly“

2007-aisiais pasirodžiusi prancūziška biografinė drama išsiskiria savo netradiciniu rakursu – visas filmas nufilmuotas iš pirmojo asmens perspektyvos. Žiūrėdamas šį filmą, asmuo turi galimybę reaguoti į ekrane rodomus įvykius taip, tarsi jis pats būtų pagrindinis herojus, stebintis visa, kas vyksta aplinkui. Tokia filmavimo technika suteikia juostai autentiškumo bruožų, kurie leidžia žiūrovui pajusti, jog tai tikra, tuo pat metu išgyvenant tam tikras emocijas, kurias patiria ir herojus. Kitaip tariant, šis filmas yra puikus pavyzdys, kaip juostos kūrybos procese pasitelkus neįprastus kinematografinius sprendimus, galima žiūrovui suteikti galimybę išgyventi neeilinius potyrius bei emocijas.

„Coffee and cigaretes“

O štai ir mano asmeninis favoritas. Iš visų anksčiau aptartų filmų „Coffee and cigaretes“ yra sukurtas bene įdomiausiai ir originaliausiai. Šį filmą galima būtų apibūdinti kaip visiškai nestandartinį, turint omenyje  šiuolaikinės kino pramonės kūrinius. Filmas susideda iš vienuolikos atskirų trumpametražių mini-filmų, kurie labiau primena interviu ar netgi pokalbių šou. Juose žiūrovui rodomi pokalbiai su įvairiausio plauko muzikantais, aktoriais, šou verslo atstovais ar panašiomis personomis. Režisierius Jim Jarmusch šią juostą kūrė net 17 metų. Pripažinkime – įspūdingas laiko tarpas vienam filmui. Dar vienas išskirtinis šio filmo bruožas yra nespalvotas vaizdas. Taip taip,  juoda-balta ir nieko daugiau. Žinoma, kai kam gali pasirodyti, kas gi čia tokio? Visi esame matę juodai-baltą filmą. Visgi, šiandien, kai filmai kuriami pasinaudojant pačiais įvairiausiais specialiaisiais efektais ir kitokiais įmantriais technikos laimėjimais, būtent tokie nespalvoti filmai itin traukia dėmesį ir atrodo be galo įdomiai įprastinių filmų fone.

„The Artist“

Na, turbūt, šio filmo pristatinėti nereikia. Taip, tai jis – ne tik šių metų Oskarų laureatas, bet ir daugelio kitų prestižinių kino apdovanojimų savininkas. Lygiai kaip ir „Coffee and cigaretes“ ši juosta yra nespalvota, tačiau be viso to, ji dar ir nebyli. Manau, jog visko mačiusius žiūrovus šis filmas papirko savo paprastumu. Jeigu XX a. pradžioje bespalvis nebylusis kinas buvo įprastas dėl menkų techninių galimybių, tai šiandien, tikrame technologijų apogėjuje, minėtas filmas susilaukė stulbinančios sėkmės ne tik dėl savo išskirtinio pastatymo, bet ir dėl to, jog sugebėjo žiūrovui duoti tai, ko jis jau seniai arba apskritai nematė:  gerą kiną. „The Artist“ leido žiūrovui pačiam įsivaizduoti ir interpretuoti, kaip viskas atrodytų, vaizdą užliejus spalvomis bei garsu.

Taigi, apžvelgus straipsnyje minėtus filmus, galima teigti, jog netradiciškai ir originaliai sukurti filmai neretai leidžia mums geriau įsijausti į jų siužetą ir aiškiau suprasti juose demonstruojamas idėjas bei vertybes nei įprastiniai kino industrijos gaminiai. Kiekviena iš apžvalgoje aptartų juostų nufilmuota skirtingai, tačiau labai kūrybingai, o tai, manau, ir patraukia žiūrovų dėmesį. Taigi, mielieji, nebijokime kartkartėmis „sulaužyti taisykles“ ir pasinerti į dar ne visiems pažįstamą kitokio kino pasaulį.

Parengė Skaistė Kalininaitė

Plačiau apie problemas šiuolaikiniame kine

Nūdien, neretai paleidžiamos dažnos kritikos strėlės skirtos moderniems filmams. Žmonės, ypač vyresnės kartos atstovai, yra nusivylę pateikiamu šiuolaikiniu produktu. Dažnai apibrėžiant situaciją yra vartojama man įstrigusi frazė „They just don’t make them like they used to.“ Visuotinėje nuomonėje vyrauja požiūris, jog filmų kokybė yra stipriai sumenkusi – kokybiškas filmas yra kone atsitiktinis atvejis. Ir atvirkščiai – praeitis buvo pilna didingų juodo-balto kino brangakmenių ar kitokių senosios sistemos šedevrų. Tačiau ar tikrai kinas yra jau prarado savo vertę? Ar tai ką turime dabar – skaitmeninį ar jam analogišką, geriausiu atveju yra blausus praeities šlovės šešėlis?

Žvelgiant iš techninės pusės, galima drąsiai teigti, jog kinas yra visiškai kitoks. Toliau vykstant “mechanizacijos“ procesui, viskas po saule yra skaitmenizuojama. Rites pakeitė kompiuterinės laikmenos. Kino teatruose retai kada bepamatysi filmą turintį tradicinę, literatūrinę prasmę. Kaip šmaikščiai rėžė vienas kino kritikas: „Most movies have no feeling or emotion, or humor nowadays.“ Netgi kine tvyranti atmosfera pasikeitė. Visgi „Naujas“ ir „Senas“ skirtingai žavi.  Praeityje (kad ir kada ji, Jūsų manymu, vyko) filmų žvaigždės buvo “glamūrinės“, scenarijaus rašymas aštresnis, istorijos įtikinamesnės ir, be abejo, kritikai turėdavo didesnę galią. Nors dabar to pasigendame, tačiau turime kito lygio technines galimybes, kurios neretai priverčia aikčioti, stebint įspūdingus skaitmeninius kūrinius.

Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai yra laikomi gražiausiais kino industrijos metais: Martin Scorsese, Ridley Scott and Steven Spielberg yra trys šios srities kūrybiniai „banginiai“, kurių dėka taip nutiko. S.Spielberg dažnai yra tituluojamas kaip pats įtakingiausias kino filmų kūrėjas nuo Alfred Hitchcock laikų. Būtų sunku įsivaizduoti modernų kiną be jo sukurtų „Jaws“, „Raiders Of The Lost Ark“ ir kitų. Visgi, dabar yra kitokia situacija. Stipriai jaučiamas kūrybingų režisierių stygius – esantiesiems trūksta individualumo ir savito braižo. Žinoma, ne visi filmai turi perteikti naują, radikaliai pakitusią epochą. Kai kurie kinematografijos kūriniai yra nuostabūs vien todėl, jog sukelia mums šiltą, „pūkuotą“ nostalgiją. Tačiau norėtųsi išvysti daugiau drąsos, entuziazmo grąžinto į „mainstream’ą“. Atsigręžiant atgal į 7-tojo dešimtmetį, Spielberg ir jo pasekėjai tarsi sukūrė kino filmų taisykles. Po daugiau nei trisdešimties metų, atrodytų, būtų pats laikas naujajai kartai sukurti panašias, mūsų laikmečiui pritaikytas, gaires

Galiausiai, į filmą reikėtų pažvelgti kaip „ėjimo į viešumą“ procesą. Auditorijos nesunkiai gali būti paveiktos tikslingai suplanuotos rinkodaros ir pasirinkimų apribojimų. Žmonės dažniausiai eina žiūrėti tų filmų, kurie yra rodomi didžiuosiuose kino teatruose. Kodėl  filmų tęsiniai(dažniausiai prastėjantys eilės tvarka) yra kuriami ir netgi yra labai pelningi? Daugelis žiūrovų, likę sužavėti pirmąja dalimi, siekia išgyventi kažką panašaus ir eidami žiūrėti filmo tęsinių. Pastarosios, deja, dažniausiai nepateisina žiūrovo lūkesčių. Bet visgi, mes patys sukrauname prastam filmui turtus, nes  perkame prekę (DVD) arba netgi bilietą į patį filmą. Aišku, tikrai ne viskas šiuolaikinėje kino industrijoje juoda – yra sukuriama įdomių bei tikrai prasmingų filmų. Ir netgi visai nemažai. Tačiau daugiausia uždirba tokie filmai kaip: „The Hangover Part II, Transformers: Dark Of The Moon“, „Harry Potter“, „Pirates Of The Caribbean: On Stranger Tides“. Šią situaciją labai taikliai apibūdina žymaus kino kritiko žodžiai: „Nesakau, jog jie  nenusipelnė uždirbti daugiausiai, bet mano manymu, su dabartine verslumu alsuojančia kino industrijos puse, filmo kokybė, perteiktos istorijos originalumas toli gražu nėra svarbiausias dalykas. Galima būtų paminėti ir tai, jog filmai, kitokia nei anglų kalba, sulaukia mažai dėmėsio, jiems netgi jaučiama antipatija. Vyksta tam tikra diskriminacija. Visgi, neretai tik tokie filmai ir puošia dabartinę kino industrijos padangę. Modernusis kinas manipuliuoja auditorija taip, jog ji nesidomi, neieško kažko, turinčio gilesnę prasmę nei įprasta. Taip nesunkiai galima prieiti išvadą, jog patys  mes esame kalti dėl to, ką turime.“

Trumpai apžvelgus susidariusią situaciją šiuolaikinėje kino industrijoje, aiškiai matyti, jog dabar filmas yra trapus ir greitai gendantis. Manau, jog rimtą įtaką tam daro kino naujumas -juk kinas yra jauniausia iš kitų didžių meno formų, kurios turėjo šimtmečius evoliucionuoti, apsišlifuoti, pasisemti žinių iš kitų meno sričių ir tik tada galutinai susiformuoti. Kinas, kaip ir kitos meno rūšys, išgyvena skirtingas epochas. Nepritariu nuomonei, jog visas dabartinis kino industrijos pasaulis yra niekam tikęs. Kuo blogi tokie šiuolaikiniai kūriniai filmai kaip „Margin Call”, „Moneyball”, „Mysteries of Lisbon”? Manau, jog net ir išrankiausias žiūrovas negalėtų paneigti aukštos kai kurių modernių filmų kokybės bei prasmingos minties.

Parengė Paulius Varnas

Plačiau apie interneto poveikį vartotojų savimonei

Jau daugelį metų internetas vienaip ar kitaip keičia bei formuoja milijonų žmonių įpročius. Mes praleidžiame daug laiko prisijungę prie vienos ar kitos jo tarnybos, ieškodami informacijos ar patys ją įkeldami. Pasaulinis tinklas tapo neįkainojamu įrankiu įvairaus pobūdžio tyrėjams ir rašytojams – informacijos paieška, anksčiau priversdavusi kelias dienas praleisti bibliotekoje, dabar užima vos kelias minutes. Porą raktinių žodžių, įvestų į Google  ar kokią nors kitą paieškos sistemą, keletas paspaustų nuorodų ir štai, prieš mūsų akis išnyra įdomus faktas ar citata, kurios paieška be šių modernių technologijų būtų užtrukusi labai ilgai. Internetas paslaugiai pateikia ir margą pramogų spektrą – pradedant asmeninių minčių viešinimu(pvz., tinklaraščio rašymu) ir baigiant audiovizualinių įrašų peržiūra.

Internetas tapo universalia informacijos perdavimo platforma, saugančia neįtikėtiną kiekį duomenų. Tačiau ši nauda turi savo kainą. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje informacijos sklaidos priemonių teoretikas Marshall McLuhan pastebėjo, kad šios priemonės nėra tik pasyvios informacijos perdavėjos. Jos keičia pačios informacijos apdorojimo būdą. Naudojimosi internetu kaina – koncentracijos ir kritiško mąstymo gebėjimų sumažėjimas. Kitaip sakant, mūsų sąmonė pamažu prisitaiko prie informacijos pateikimo būdo, egzistuojančio internete – greitai judančio informacijos srauto.

Šį fenomeną pastebi ne vienas intensyviai internetu besinaudojantis žmogus: kuo daugiau laiko praleidžiame internete, tuo sunkiau susikaupiame palinkę prie ilgų, spausdintinių tekstų. Pavyzdžiui, Scott Karp, garsus tinklaraščio apie interneto žiniasklaidą savininkas, pripažįsta jau kurį laiką visiškai neskaitantis knygų, nors anksčiau tai buvo vienas didžiausių jo pomėgių.

Kone keisčiausias dalykas yra tas, kad patogioji informacijos sklaidos priemonė sukėlė dabar jau plačiai pripažįstamą socialinę problemą – priklausomybę nuo interneto. Anot specialistų, internetu ir kompiuteriais piktnaudžiauja dažniausiai 12–17 metų asmenys. O priklausomybė nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų dažniausiai nustatoma 25–35 amžiaus žmonėms. Interneto mėgėjai įvardija tokius šios priklausomybės simptomus: pernelyg daug laiko praleidžiama prie kompiuterio, nepaisant šeimos ir artimųjų poreikių, be tikslo naršoma informacijos perpildytuose tinklapiuose, nesivadovaujant jokiais aiškiai suformuluotais tikslais. Teoriškai, psichologinis atsiribojimas nuo interneto turėtų padėti mums geriau valdyti savo tikrojo gyvenimo ir gyvenimo internete santykį.

Jau dabar apstu programinės įrangos, padedančios kontroliuoti mūsų veiksmus internete, tačiau daugeliu atvejų tai tėra programos, skirtos tėvams, norintiems kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi internetu. Visgi, spragą rinkoje užuodusios įmonės, ima kurti produktus, skirtus suaugusiems, kurie nori neblaškomi skaityti internete arba pri(si)versti atsijungti nuo trijų dvigubų v tinklo, kai ateina tam skirtas laikas.

Faktas, jog daugelis jau pasižada kurį laiką nesinaudoti internetu tam, kad netaptų priklausomi nuo technologijų,  įrodo, jog mes tik pradedame apsibrėžti savo „santykius“ su internetu. Atsijungimas yra tiesiog vienas iš būdų kontroliuoti skaitmeninę kultūrą ir užtikrinti, kad žmogus, o ne mašina, yra padėties šeimininkas. Tačiau verta susimąstyti, ar kraštutinis atsisakymas to, kas mums patinka, nėra dar viena priklausomybės forma? Juk mintys vis vien sukasi apie tą patį objektą.

Apibendrinant verta pasakyti, kad virtuali, daugiaterpinė technologija kasdieną pasitarnauja milijonams žmonių –  internetas tapo žemėlapiu, laikrodžiu, spauda, naujienų šaltiniu, skaičiuotuvu, telefonu, radiju, televizija ir dar daugeliu kitų dalykų. Tačiau, jam sugėrus kokią nors technologiją, ji neišvengiamai pasikeičia. Pavyzdžiui, straipsnyje apie antikinę literatūrą, ima mirgėti su tekstu nesusijusios nuorodos, šalia atsiranda reklaminiai skydeliai ar skaitytojų komentarai. Tuo pat metu kompiuterio ekrane gali pasirodyti pranešimas apie naują elektroninio pašto žinutę ar netikėtai iššokti reikalavimas atnaujinti sisteminę įrangą. Rezultatas – išskaidytas dėmesys, sumažėjęs atidumas ir tuščiai iššvaistytas laikas.

Parengė Simona Motuzaitė