Priešrinkiminiai Seimo debatai akademinėje aplinkoje

Spalio 2 ir 4 dienomis, Vytauto Didžiojo universitete, vyko priešrinkiminiai seimo debatai, kuriuos suorganizavo Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojai bei politika besidomintys savanoriai. Į debatus buvo pakviesti aštuonių, labiausiai visuomenės palaikymo sulaukę, partijų atstovai. Atstovus debatuose delegavo pačios partijos. Per dvejus politinius debatus, akademinė bendruomenė turėjo galimybę išvysti Viktorą Pranckietį (LVŽS), Birutę Vėsaitę (LSDP), Algį Čapliką (LICS), Andrių Mazuronį (TT), Mantą Adomėną (TS), Rytį Šatkauską (Darbo partija), Artūrą Zuoką (partija „TAIP“), Remigijų Šimašių (LRLS).

Šiame komentare aptarsiu pirmuosius, t.y. spalio 2 dienos politinius debatus. 

vdu.lt nuotrauka

Politiniai debatai prasidėjo nuo kiekvienos partijos programų, tikslų ir siekių pristatymo. T.y. politinių partijų atstovai, per dvi minutes turėjo trumpai aptarti ir pristatyti akademinei bendruomenei svarbiausius partijos siektinus tikslus ir žinoma taip įtikinti politinius debatus stebinčius visuomenės narius, patikėti programos efektyvumu ir žinoma atitinkamai prabalsuoti rinkimuose į LR Seimą. Vėliau partijų atstovams buvo užduodami įvairūs klausimai, kuriems atsakyti turėjo tik vieną minutę, tačiau nenuostabu, jog beveik visi partijos atstovai į šį laiką netilpdavo.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) V. Pranckietis, vienintelis iš visų debatuose dalyvavusių atstovų panaudojo vizualinius elementus, t.y. debatų gale jis pristatė partijos programą, išleistą CD formatu, o be to jo švarką puošė LVŽS emblema. V. Pranckietis debatų metu kelis kartus akcentavo, jog jis nėra partijos narys, bet jam didelė garbė jai atstovauti. Pristatydamas partijos programą jis kalbėjo apie siekį sutvarkyti švietimo finansavimą t.y. tikslinis finansavimas studijoms ir mokinio krepšelio panaikinimas, o taip pat ir mėginimą sutvarkyti su žemės ūkiu ir ekologija susijusius reikalus. Apskritai, partijos atstovas kalbėjo maloniai, jautėsi, jog nėra patyręs politikas, kadangi, kalbėjo paprastai. Trumpai ir aiškiai pristatė svarbiausius dalykus, pernelyg neišsiplėsdamas, tačiau argumentuodamas savo pasisakymus. Iš V. Pranckiečio pasirodymo debatuose supratau, jog daugiausiai dėmesio ši partija skirs žemės ūkio veiklos ir kaimo žmonių gyvenimo pagerinimui.

Lietuvos socialdemokratų partijosnarė B. Vėsaitė savo kalbą pradėjo nuo partijos vertybių, o jos yra solidarumas, socialinis teisingumas ir lygios galimybės. Vizualinį elementą pasitelkė iš dalies, kadangi vilkėjo vyšninės spalvos kostiumėli, o partijos, kurią ji atstovavo dominuojantis spalva yra raudona, taigi iš esmės kažkiek aprangą susiejo su LSDP pagrindine spalva. Paliesdama aktualią temą – ekonominę krizę, B. Vėsaitė, bandė įtikinti auditoriją, jog būtent šios partijos Lietuvai šiuo metu reikia, nes pasakyta frazė „mes kuriame gerovės valstybę visiems ir esame už lygias galimybes visiems, nepaisant socialinės kilmės“, pasako daug ką. Taip pat ji pasitelkusi statistiką pabrėžė, jog per keturis metus Lietuvoje skurdas išaugo 4%, negu, kad buvo anksčiau, taigi pasitelkdama statistiką ir išsakydama truputį auksčiau jau minėtą frazę, ragina bendruomenę balsuoti už LSDP partiją, nes ji galinti „išbristi“ iš esamos susidariusios situacijos.

vdu.lt nuotrauka

Liberalų ir centro sąjungos (LICS) atstovas A. Čaplikas, nuo pat pirmųjų sekundžių pasitelkė rimto, protingo ir solidaus žmogaus įvaizdį. Ne tik jo išvaizda, elgesio manieros, apranga, bet ir kalba nemažai sufleravo apie politiką. Klausant jo rišlios, sklandžios, netgi sakyčiau gerai iš anksto apgalvotos ir argumentuotos kalbos, susimąsčiau, jog daugybė jo žodžiuose pasakytų dalykų yra tiesos. Įtikinamas balsas kalbėjo, jog „ne mes kuriame valstybę, bet jūs ją kuriate…. tik jūs būdami laisvi ir laimingi, padarote valstybę laisvą ir laimingą“. Įkvepiančia kalba A. Čaplikas ragino visus „veržtis“ į priekį ir kurti Lietuvos ateitį kartu. Dažnai kartojami žodžiai kaip „mūsų valstybė“, „jūs kuriate“ „jūs turite judėti“, „jūs turite siekti“, įtikina, jog iš tiesų šios partijos tikslai yra daugiau nei beverčiai pažadai. Jie skatina žmones siekti to, kas padėtų jiems geriau gyventi, nes niekas kitas to už juos nepadarys, niekas už dyką pinigų neduos. Iš A. Čapliko kalbos susidariau įspūdį, jog LICS galvoja apie visuomenės gerovę ir jos ateitį, bet tik tuo atveju, jei dirbsime ir sieksime gerovės visi kartu, taip sukurdami ir savo šviesesnę ateitį.

Paskutinis, daugelio studentų nuomone, tą dieną prasčiausią įspūdį sudaręs Tvarka ir teisingumas  (TT) partijos atstovas Andrius Mazuronis, kuris ne tik, kad neparodė jokių vizualinių elementų, bet ir įvaizdį pasirinko visai kitokį, negu prieš tai jau minėtų ir aptartų oponentų. Atstovas pasirinko daugiau laisvą stilių, kuris daugiau priminė studentišką, bet ne rimto politiko įvaizdį. Nuo pat pirmųjų sekundžių kalbėjo greitai ir daug, tačiau nieko ypatingo taip ir nepasakė. Kalba nebuvo labai rišli, vyravo daugybė nukrypimų, trūko argumentų, nepasakė esminių svarbiausių dalykų. Daugelis klausiusių jo kalbos, iš tiesų nesuprato partijos Tvarka ir teisingumas pagrindinių tikslų, siekių. Baigiantis dviejų minučių laikui A. Mazuronis pasakė, jog „labai sudėtinga papasakoti per dvi minutes programines nuostatas“, taigi savo partijos laiką jis išnaudojo kritikuodamas kitų partijų padarytus darbus ar būsimus užsibrėžtus tikslus. Partijos atstovas dažnai elgėsi nepagarbiai oponentų atžvilgiu, kadangi vis kritikuodavo juos arba juokdavosi iš jų pasisakymų, prunkštavo. Taigi apskritai, daugelio studentų akimis, kaip politikas, A. Mazuronis debatuose pasirodė labai prastai, taigi manau, galėjo sugadinti ne tik savo paties, bet ir partijos reputaciją.

Apibendrinant, šie Vytauto Didžiojo universitete surengti debatai buvo labai naudingi ne tik akademinei bendruomenei, bet ir visiems visuomenės nariams, stebėjusiems politinius debatus tiesiogiai internetu. Būnant netoli jų, matant juos iš arti ir klausant realiai, o ne per televizijos ekraną, kuomet viskas vyksta tiesiogiai, kuomet niekas nesumontuota ir neperdaryta, pasimato tikrieji politikų ir jų partijų pliusai bei minusai. Manau, kad pagrindinis debatų tikslas buvo pasiektas, nes išklausius politikų atsakymus į užduotus klausimus, susipažinus su partijų vertybėmis ir programomis, tikrai gali padėti ir padaryti didelę įtaką piliečių apsisprendimui, renkant kandidatus į LR Seimą.

Parengė Inga Bartuševičiūtė

Reklama

VDU debatai – proga pamatyti mūsų politikus iš arčiau???

Spalio 2 dieną Vytauto Didžiojo universitete buvo surengti priešrinkiminiai Seimo debatai, kuriuos organizavo  Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojai bei savanoriai.  Žodžių ir pasisakymų  kovoje prieš rinkimus susitiko keturių politinių partijų atstovai. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai atstovavo Viktoras Pranckietis, Lietuvos socialdemokratų partijai – Birutė Vėsaitė, Liberalų ir centro sąjungai – šios partijos lyderis Algis Čaplikas ir partijai „Tvarka ir teisingumas“ atstovavo Andrius Mazuronis.

Vdu.lt nuotrauka

Tradiciškai, debatai prasidėjo dviejų minučių įvadu į savo partijos pristatymą. Visi atstovai turėjo galimybę išsakyti savo atstovaujamos partijos tikslus, vertybes bei įtikinti VDU bendruomenę, kad jų partija – pati geriausia. Deja, ne visi atstovai sugeba kalbėti glaustai ir trumpai išsakyti svarbiausius dalykus.

Debatų eigoje buvo užduodami įvairūs klausimai, į kuriuos tam tikros partijos atstovas turėjo atsakyti per pusantros minutės. Docentas A. Pranciekis debatų metu bent keletą kartų pabrėžė, jog nėra Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys ir nuolatos akcentavo ekologijos bei žemės ūkio siekį, kurį reikia suderinti. Nepamiršdamas studentiškos auditorijos paminėjo ir siekį įgyvendinti ir tikslinį finansavimą studentams. Visų debatų metu buvo gana santūrus ir nelabai pritapo prie kitų partijų atstovų.

Labiausiai studentams įstrigęs pasisakymas, kurį būtų galima pavadinti debatų perliuku, buvo Birutės Vėsaitės išsakyta mintis, jog socialdemokratai visuomet taisydavo kitų partijų klaidas. Susidaro įspūdis, jog per 20  nepriklausomos Lietuvos metų visos buvusios partijos tik klydo, skurdino valstybę, o socialdemokratai nuolat gerino padėtį, o išrinkus į valdžią juos, gyvenimas pagerės visu 100%.  Jie įgyvendins tai, pasitelkdami laimės ekonomiką. Visus debatus neišblėstanti B. Vėsaitės šypsena turėjo studentus įtikinti, kad laimės ekonomika veikia!

Liberalų ir centro sąjungos vadovas A. Čaplikas savo kalba turbūt pasirodė įtinamiausiai. Politikos vilkas, kalbėjo užtikrintai ir tvirtai. Nuolat minėjo žodžius „mes“, „mūsų valstybė“, „jūsų pasirinkimas“. Pasak liberalo, valstybės pagrindas yra žmogus ir tik jis pats gali susikurti savo gyvenimą. A. Čapliko nuomone, Lietuvoje nieko nebuvo sukurta, nes visą laiką valdžioje yra dešinieji arba kairieji. Esą lietuvių tauta yra „be veido, be interesų ir laukia valdžios malonės“. Platūs rankų mostai, tiesus žvilgsnis į auditoriją, tiesioginis kreipimasis – dar vienas A. Čapliko būdas įtikinti auditoriją.

A. Mazuronis, partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Viešosios komunikacijos studentų nuomone, pasirodė prastokai. Neturėjo tvirtų argumentų, neišsakė savo partijos tikslų, į klausimus atsakinėjo nuklysdamas nuo temos, vis kritikuodamas kitus partijų atstovus  ir nuolat užsipuldamas esamą valdžią – nepasirodė nei išmintingai, nei gerai. Tad liko neaišku, kas yra svarbu partijai „ Tvarka ir teisingumas“. Į akis krito tai, jog šis politikas kalbėdamas niekuomet nepažvelgdavo į auditoriją. Tik baigęs kalbėti ir klausydamasis kitų pasisakymų pašaipiai juokėsi, „įvirtęs“ į kėdę stebėjo studentus. Nelabai profesionalu!

Vdu.lt nuotrauka

Politikams svarbu ne tik įtikinamai kalbėti, bet ir nepriekaištingai atrodyti. Tad vizualumas – labai svarbu. Visų partijų atstovų apranga buvo oficiali, išskyrus A. Mazuronio, kuris atrodė „laisvai“, kasdieniškai. Kreipiantis į studentų auditoriją, juk nebūtina susitapatinti su ja! Visoms partijoms trūko atributikos, kuri vien tik pažvelgus, nurodytų tam tikrą partiją. Nebuvo nei vėliavėlių, nei lankstinukų, nei rašiklių. Vienintelis A. Pranskietis parodė savo partijos programą, išleistą CD formatu, kurioje programa – suvaidinta, be žodžių. Ją žinoma, padovanojo debatų vedėjui G. Česnakui. Pagirtina, jog vienintelis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas buvo įsisegęs savo partijos emblemą.

Reikėtų pridurti jog VDU organizuoti debatai buvo puiki galimybė ne tik pamatyti mūsų politikus iš arčiau, bet ir užduoti klausimus jiems, išgirsti visiems taip rūpimus atsakymus bei apsispręsti už ką balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose. „Debatų tikslas – supažindinti rinkėjus su partijų programomis, užduoti šių partijų atstovams aiškius, konkrečius klausimus, taip palengvinant apsisprendimą rinkėjams Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose spalio 14 d. Debatuose atsiskleis, kurie kandidatai, politinės partijos yra geriau pasirengusios valdyti, žino konkrečius kelius, kaip įgyvendinti savo idėjas, o visa kita lems rinkėjų balsai. Be to, netiesiogiai norime kelti ir politikos bei diskutavimo kokybę“, – teigė vienas iš renginio organizatorių, doktorantas Giedrius Česnakas. Tad, tikiu, jog šie debatai atvėrė jums akis ir padėjo apsispręsti, ką palaikyti Seimo rinkimuose.

Parengė Ieva Meškauskaitė

Skaitmeninio meno dozė: performansas SONAR

Gyvename kaip niekada moderniame pasaulyje – mus supančios technologijos evoliucionuoja taip sparčiai, jog kone kas mėnesį sulaukiame naujos techninės revoliucijos; virtualioji erdvė ne tik plečia mūsų egzistencinę realybę, bet ir vis stipriau ir stipriau riša prie pastarosios. Skaitmeninės technologijos jau palietė bene visas įmanomas mūsų pačių būties sferas – tarpasmeninę, asmeninę ir interasmeninę. Kitų, buitiškesnių gyvenimo aspektų, irgi neaplenkė. Na ir kodėl gi ne – juk patys tai kuo maloniausiai leidžiame. Visgi, vienos gyvenimo srities skaitmenine invazija aš pati labai džiaugiuosi -meno.

„Na, tai kaip gi tas skaitmeninis menas Lietuvoje?“- uždavus tokį klausimą asmeniui užsiimančiam naujųjų medijų menais ar bent jau išmanančiam bei nuosekliai besidominčiam jų transformacijomis, galimi trys dažniausi atsakymo variantai:

a) (kapų tyla bei melancholiškas, į tolį nukreiptas, apsiblausęs žvilgsnis, neišleidžiant nė garso);

b) Retoriniu klausimas su lengva sarkazmo gaidele „Lietuvoje?“;

c) (išsamus, pozityvus bei įdomus pasakojimas, apie naujausią indėlį į šiuolaikinio meno plėtrą).

Gaila, kad trečiasis variantas – rečiausiai sulaukiamas.Tikrai neketinu paskutinio( pačio pačio paskutinio!) tinklaraščio įrašo teršti negatyvumu bei žiniasklaidoje kone įprastiniais tapusiais „Juoda juoda kur dairais…“pamąstymais.

Priešingai. Papasakosiu apie kai ką pozityvaus.

Šių metų balandžio 11-18d. į Kauną sugrįžo septintasis tarptautinis multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras“. Nors pats festivalis vyksta jau tikrai nebe pirmą kartą, šiemet jis pakeitė ne tik veiksmo vietą, bet ir savo koncepciją – ypatingas dėmesys buvo skiriamas jauniems naujųjų medijų menininkams, tepradedantiems savo kūrybinį kelią. Festivalio metu instaliacinį performansą pristatė ir VDU naujųjų medijų studentų grupė. Tiesą pasakius, nors pati šio renginio neaplankiau, bet visgi man labai pasisekė – laimingo atsitiktinumo dėka, gavau progą pakalbinti vieną iš minėto kūrinio sumanytojų bei įgyvendintojų – antrakursę VDU naujųjų medijų studentę bei BIONICS grupės narę Urtę Pakers.

POKALBIO OBJEKTAS: Performansas – instaliacija SONAR. Materialus, statiškas kūrinio pagrindas tampa modifikuojama vaizdo projektavimo lokacija. Objektas simbolizuoja suskaidytą, dinamišką ir kartu chaotišką skaitmeninę terpę. Performanse kuriami ir projektuojami vaizdai, tai abstrakčios asociacijos su medijų poveikiu – skatinti abstraktų mąstymą. Kartu visa stacionari, daiktiška instaliacija ir performanso sudedamos dalys – garsas ir vaizdas kuria estetinę, minimalistišką ir sterilią erdvę. Tuo bandoma išgryninti, tarsi, išvalyti technologinį ir skaitmeninį pasaulį nuo informacijos perkrovimo. Kuriamos priemonės transformuoja pažįstamą ir identifikuojamą virtualią erdvę, kuria fikciją.

KŪRĖJAI: Garsas – BIONICS, vaizdas –  VJ Raminta.

VIETA: Kūrinys buvo pristatytas 2012 m. balandžio 12 d. 18:30 val. VytautoDidžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedroje (Vytauto pr.71  Kaunas), salėje 101.

__________________________________________________________________________

Kotryna: Kas paskatino šio performanso idėją? Kokią žinią stengiatės pateikti žiūrovams?                                                                                                                                   

Urtė: Tiesą sakant, mes pratęsėme savo ilgą laiką puoselėjamą tradiciją -. kadangi, domiuosi fizika ir, galima sakyti, tuo sergu, o kolega, su kuria kuriame garsą ir padedame pagrindinius pamatus kūriniui, neprieštarauja (nes kažkiek pati prijaučia mokslui), šis kūrinys ir buvo paremtas fizikiniu reiškiniu sonaru (sonar  angl. sound „garsas“ + navigation „navigacija“ + ranging „nuotolio nustatymas“) – technologija naudojanti garsą, jo sklidimą, kaip priemonę komunikuoti ar aptikti objektus, esančius po vandeniu. Šiuo audiovizualiniu performansu stengiamės per garsą ir vaizdą perteikti minėtą reiškinį. Tiesa, „Sonar“ performanse išbandėme šį tą naujo – pasitelkėme trimatę erdvę, t. y. instaliaciją, ant kurios ir buvo projektuojamas vaizdas.

Kotryna: Performanse matyti aiškus vizualinis ir garsinis kulminacijos momentas, kai žalsvus, melsvus, gelsvus šviesos atspalvius pakeičia kraujo raudonumo apšvietimas. Ką simbolizuoja šis kitimas?                                        

Urtė: Sonaro pasikeitimą (akustinėse hidrolokatorių sistemose naudojami dažniai svyruoja nuo labai žemų (infrasoninių) iki labai aukštų (ultragarsinis)). Taip ir spalviniu atžvilgiu, iš trumpųjų šviesos bangų, pasikeičiama į ilgąsias (raudonas). Būtent raudonos spalvos šviesos bangų ilgis yra didžiausias. Na, o bendrai apibrėžus – perėjimą, evoliucionavimą.

Kotryna: Performansai išties labai šiuolaikiška meno rūšis, neretai į savo vyksmą įtraukianti ir žiūrovus. Ar lengva pritraukti publiką Lietuvoje? Kokios aplinkinių reakcijos sulaukiate?                                                                                     

Urtė: Na, performansai Lietuvoje nėra pati  populiariausia meno forma. Viena dėstytoja juokaudama yra pasakiusi, kad mes per savo renginius jų tikriausiai padarome daugiau negu Lietuvoje bendrai. Iš tiesų, Lietuvoje, lyginant su užsieniu, nėra gausu audiovizualinių performansų atlikėjų – kadangi patys į didžiąją sceną išeisime ne greičiau nei šį rudenį, o kol kas viską darėme tik universiteto ribose, tai sunku apibrėžti aiškią publikos nuomonę, tačiau aplinkinių susidomėjimą jaučiame. Žmonių reakcija būna įvairi ir tai yra natūralu. Kadangi, orientuojamės į skaitmeninį garsą, kuris turi tam tikrų techno muzikos prieskonių, nors stilistiškai naudojame ambient ir glitch muzikos estetikas, daugumai tai yra įdomu, nes šiuolaikinė visuomenė yra orientuotą į „elektroninį garsą“. Visgi, esame netiesiogiai gavę ir kritikos iš tų žmonių, kurie dievina natūralius gamtos garsus bei tų, kurie vengia eksperimentų.

Kotryna: Jūsų perfomansai labai drąsiai naudoja skaitmenines medijas. Ar nebijote, jog aktyvus šių moderniųjų technologijų taikymas gali užgošti pačio kūrinio idėją? Juk žmonės stebėdami vizualiai įspūdingą reginį yra linkę nepastebėti kitų jo aspektų.                                                                                             

Urtė: Būtent todėl, mes ir stengiamės kuo aiškiau pateikti pagrindinę kūrinio idėją per garso ir vizualizacijų santykį, kad stebėtojas, neturėdamas gilesnių fizikinių žinių ar tiesiog neperskaitęs kūrinio aprašo, galėtų jusliškai išgyventi tam tikras patirtis. Šiuo atveju, medijos mums tik gelbsti išreiškiant tam tikras idėjas.

Kotryna: Su kokiais sunkumais susiduriate ruošdami performansus? Ar lengva praktiškai įgyvendinti savo kūrybines idėjas?                                                                                                                                       

Urtė: Be to, kad idėjiškai ruošiame performansą, turime užsiimti ir įvairiais techniniais reikalais, kurie su kūrybą nieko bendro neturi, kas šiek tiek apsunkina patį kūrybos procesą. Dėl kūrinio įgyvendinimo – negaliu atsakyti ar tai sunku, ar ne. Kiekvienas audiovizualinis performansas kas karta tampa technologiškai sudėtingesnis ir savo verte brangesnis. Manau, kad dirbant viską galima padaryti.

Kotryna: Leisiu sau truputį pasmalsauti: užsiminei apie perfomansų atlikimo vertę. Nemateriali jų vertė – nenusakoma. Na, o ta, turinti fiskalinę išraišką? Ar didelio biudžeto performansų parengimui reikia? Tenka investuoti patiems?

Urtė: O aš leisiu sau pajuokauti – keleto metų maksimalios VDU stipendijos tikrai neužtektų. Jei skaičiuotume visas išlaidas, t.y. patalpų nuomą, garso aparatūrą, projektorius bei visą kitą, tai tikrai išeitų nemaža suma. Kadangi, dalį šių reikiamų dalykų gauname iš universiteto arba šiuo atveju „Centro“ festivalio organizatorių, tai tenka pasirūpinti tik tam tikrų medžiagų įsigijimu. Taip, tenka investuoti, bet bendrame kontekste, tos sumos nėra itin didelės.

Kotryna: Gal galėtum plačiau papasakoti apie technologinį „Sonar“ kūrimo procesą? Kokius prietaisus, programas naudojote? Ar ilgai truko pasirengimo procesas?                                                                                                                                      

Urtė: Pats pasirengimo procesas truko puse mėnesio (garso, vaizdo bei instaliacijos konstrukcijos paruošimas). Pagrindinis mūsų įrankis buvo kompiuteris. Per jį galime ne tik redaguoti įsirašytus aplinkos garsus, bet taip įvairias garso dažnių moduliacijas, kuriant naujus garsus. Iš esmės, kiekvienas performansas tampa savotiška improvizacija, nes niekada nežinai kuria linkme pakryps viskas. Visada pasiruošime tam tikrą planą, kai darome performansą kartu  su VJ R@mj, kad pasiektume vaizdo ir garso sinchroną. Kai grojame su vizualizacijomis, kurios automatiškai reaguoja į skleidžiamą garsą, labiau atsiduodame improvizacijai.

Kotryna: Perfomansai peržengia įprastines muziejinio meno ribas, kuris tarsi yra „ rankomis neliečiamas“ bei tam tikra prasme desakralizuoja įprastinį meną. Manai, kad tokie pokyčiai – į gerą?                                                                        

Urtė: Man tai pats žavingiausias meno bruožas – visada keistis, įnešti kažką naujo. Iš savo asmeninės pozicijos visada pateisinu eksperimentus, kurie turi aiškų loginį pagrindą (nėra daromi bet kaip ir tik po to „pritempiami“ prie kažkokios reikšmės).

Kotryna: Kokios meno rūšys suteikia didžiausią įkvėpimą? Kaip dalini savo simpatijas skaitmeninėms ir tradicinėms meno rūšims?                                           

Urtė: Negaliu pasakyti, kuriai meno rūšiai labiausiai simpatizuoju, nes pati kuriu tiek garsą, tiek video, tiek paišau iliustracijas, kurioms šiuo metu skiriu mažiau laiko. Nepasakyčiau, kad tradicinės meno rūšys, įskaitant analoginę muziką, mums tapo neįdomios, nes visada malonu grįžti prie ištakų, nuo ko ir pradėjome – lapo popieriaus ar kažkokio instrumento. Nesame iš tų, kurie iškart „sėdo“ prie kompiuterio ir grojo 🙂

Kotryna: Sakyk atvirai, ko gi labiausiai trūksta šiuolaikinio, modernaus meno plėtrai ir pripažinimui mūsų Marijos žemėje?                                                             

Urtė: Pati užaugau tautinėje įvairovėje su šiek tiek kitomis vertybėmis, tai teko pastebėti, kad Lietuvoje žmonės yra per daug aptingę, o pradeda rimtai pradeda dirbti tik tuomet, kai išvyksta svetur. Taip ir šiuolaikinis menas Lietuvoje. Nesakau, kad visais atvejais, tačiau dažnai jam trūksta kokybės ir profesionalaus atlikimo, kuris turėtų būti lygiavertiškai derinimas su idėja.

Ačiū Urtei už labai smagų ir įdomų interviu! Savo ruožtu linkiu kūrybinės sėkmės bei neišsenkančio atkaklumo, įgyvendinant pačias novatoriškiausias ir drąsiausias idėjas:)

Fotografijos iš asmeninių Urtės Pakers bei Vaidos Virbickaitės  archyvų.

Parengė Kotryna Jonaitytė

Plačiau apie jausmaženklius – mimikos ženklus trumposiose žinutėse

Šių laikų bendravimo, komunikacijos pasaulyje yra labai populiarios trumposios žinutes (mobiliojo ryšio, interneto ir pan.).  Dabar jau pasidarė visiems įprasta rašyti trumpąją žinutę kartu su pridėtu jausmaženkliu arba kitaip tariant emocijų ikona – šypsenėle. Dauguma mano, kad nauja rašymo kultūra atsirado per šį paskutinį dešimtmetį. Kai kurie netgi teigia, kad Chuck Norris ir yra tas žmogus, kuriam išreikšti emocijas buvo sudėtinga, todėl jis sukūrė  jausmaženklius.Tačiau šios populiarios kultūros atsiradimo istorija yra kitokia.

Pirmasis pasiūlęs, emocijų reiškimui panaudoti rašybos ir skyrybos ženklus, buvo profesorius Scott E. Fahlman. Jis ne tik pasiūlė, bet ir parašė pirmąją žinutę elektroninėje skelbimų lentoje Carnegie Mellon Universitete. Ši žinutė buvo užregistruota, kaip pirmoji tokio tipo, todėl galėtume tiksliai švęsti šios kultūros gimimą, realizavimą. O gimimas buvo tikrai tikslus – 1982 metų rugsėjo 19 diena 11:44 valandą. Kaip atrodė pirmoji Scott E. Fahlman žinutė? Ji atrodė maždaug taip:

„9-Sep-82 11:44 Scott E Fahlman 🙂
From: Scott E Fahlman <Fahlman at Cmu-20c>
I propose that the following character sequence for joke markers:
🙂
Read it sideways. Actually, it is probably more economical to mark
things that are NOT jokes – given current trends. For this, use
:-(“

Nesunku įžvelgti tai, kad ši kultūra gimė palankioje terpėje t.y. studentiškoje aplinkoje, kuri iš principo yra veržli ir mėgstanti naujoves. Todėl išplitimas tapo žaibiškai greitas. Ilgainiuij jausmaženklių vis daugėjo, o jų panaudojimas tapo vis kūrybingesnis. Dabar jau sunkiai įsivaizduojamos mobiliosios žinutės, internetiniai socialiniai tinklapiai ir kitos komunikacijos programos, be jausmaženklių naudojimo. Tai tapo lyg norma trumpųjų žinučių, chat‘ų vartotojams.

Kai kurie analitikai mano, kad netolimoje ateityje jausmaženkliai bus sunorminti ir integruoti i bendrinę kalbą. Būtų galima įsivaizduoti, kaip tai atrodytų… 😀

Vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų jausmaženklių vartojimo skirtumai.

Pagrindinis skirtumas tarp vakarietiškos ir rytietiškos jausmaženklių rašymo kultūros yra skirtingas ženklo užrašymas, t.y. vakariečių stilistikai būdingas ženklų rašymas iš kairės į dešinę, pavertus ženklą 90 laipsnių kampu, o rytiečių stilistikoje ženklai rašomi iš viršaus į apačią. Todėl jausmaženkliai vizualiai skiriasi.

Vakarietiškas variantas:

Rytietiškas variantas:

Parengė Gediminas Urbonas

Plačiau apie prietaisų valdymą mintimis

Norėčiau pratęsti savo pasvarstymus, apie tai, kur link einame mus veda technologijos ir kaip jos keičia ar pakeis mūsų gyvenimą. Šį kartą norėčiau panagrinėti galimybę mintimis valdyti technologijas. Ši tema gali pasirodyti kaip labai tolimos ateities vizijos. Tačiau dar prieš pora savaičių IMB kompanijos atstovai paskelbė, kad po penkerių metų mintimis valdomi telefonai taps mūsų kasdienybe. Ši kompanija teigia, kad jau dabar yra testuojami ir eksperimentų metu puikius rezultatus rodo telefonai, galintys Jums 5sakius mintimis surinkti norimą numerį ar  žinutę.

Plačiau apie tai laidai „Info Diena“ sakė IBM atstovė Lietuvoje Jurga Buividienė : „Iš tiesų tas minčių skaitymas atrodo utopinis. Tačiau tai yra tam tikrų smegenų sričių suaktyvėjimas ir tai yra tiesiog elektriniai impulsai. Šiuolaikinės technologijos geba pagauti ir suprasti tuos impulsus. Jau dabar yra daromi bandymai, kai į automobilius integruojamos saugumo sistemos ir viena iš tokių bandomų saugumo sistemų yra tai, kad kompiuteris skaito žmogaus išgąstį ir paspaudžia stabdžio pedalą greičiau negu žmogus pats spėja perkelti koją ant stabdžio pedalo. Prognozuojama, kad tokios technologijos reaguos į sudėtingesnes mintis, ir, pavyzdžiui, mes galėsime paskambinti savo draugui vien pagalvoję, kad norime jam paskambinti.“

Kam tikrai įdomu, kokiu būdu technologijos sugeba jausti mintis, paieškokite literatūros, jos tikrai daug ir šis procesas nėra sunkiai suprantamas. Tačiau aš norėčiau visus trumpai supažindinti su tuo, kas jau yra pasiekta šioje srityje ir pristatyti pora įdomių, sėkmingai įgyvendintų projektų.

Mintimis valdoma riedlentė

„Chaotic Moon Labs“ inžinieriai, sukūrė elektrinę riedlentę, kuri valdoma mintimis ir važiuoja be jokių problemų. Ši riedlentė valdoma dar 2008 metais sukurtu neurošalmu, kuris analizuoja smegenų elektromagnetinius impulsus ir taip atskiria komandas, kurias vykdo riedlentės variklis. O komandos labai paprastos: greičiau, lėčiau, stot. Riedlentės maksimalus greitis 50 km/h. Kaip visa tai atrodo ir veikia, pažiūrėkite šiame kūrėjų pristatomajame filmuke:

Mintimis valdomas automobilis

Vokiečių kompanija „Autonomos labs“ žengė dar įspūdingesnį žingsnį ir sukūrė mintimis valdomą automobilį. Šiam projektui buvo panaudotas tas pats „Emotive EPOC“ neurošalmas, kurio pagalba buvo valdomas patobulintas automobilis.  Šis projektas sudėtingesnis tuo, kad atsiranda naujos komandos, tai posūkiai į šonus. Kad vairuotojas galėtų saugiai išriedėti su automobiliu į gatvę, jam teko iš pradžių pasitreniruoti su kompiuterine programa, kol perpras valdymą mintimis. Nors valdymas mintimis ir apsiribojo mašinos judėjimo komandomis, bet to tikrai užtenka įrodant, kad jau ir šiai dienai, minčių skaitymas nėra tokia jau tolima ateitis. Tačiau visada geriau tai pamatyti ir savo akimis.

Valdykite žaidimus mintimis

Kaip tikriausiai pastebėjote, abu šie projektai įgyvendinti naudojant „Emotive EPOC“ neurošalmą. Šį šalmą galima nusipirkti už 750 dolerių iš gamintojų svetainės. Jį jūs gausite su visais reikalingais priedais, programine įranga ir instrukcijomis. Tačiau kur jį panaudot? O kur tik sugalvosite. Nebūtina dairytis mašinos valdomos mintimis, gali užtekti ir sureguliuoti šį prietaisą taip, kad Jums daugiau niekada nereikės naudoti kompiuterio pelės – ją galėsite valdyti mintimis. Taip pat galima nesunkiai sureguliuoti žaidimų parametrus ir jau dabar pajusti, ką reiškia valdyti automobilį mintimis, nenaudojant jokių vairų ar žaidimų pultelių.

Taigi, jeigu jau šiandien iš pirmo žvilgsnio atrodančios utopiškos valdymo mintimis idėjos gali būti prieinamos eiliniam žmogui ir naudojamos kai kuriuose namų veiklose. Tad ar sunku patikėti, kad taip sparčiai vystantis technologijoms  IMB kompanijos žodžiai išsipildys ir savo telefonus taip pat valdysime mintimis?

Parengė Viktoras Jasaitis

Technologinė dvikova: Apple prieš Android

Sakykite atvirai: kuris iš Jūsų dar nesate girdėję apie fenomenalią Apple prekinio ženklo sėkmę? Ilgą laiką (tiesą pasakius, nuo pat įkūrimo) kompanija be didelio vargo užėmė lyderių pozicijas ir jas nesunkiai apsaugojo nuo bet kokios konkurentų invazijos. Visgi, pastaraisiais mėnesiais Apple pardavimai ėmė akivaizdžiai smukti. Analitikai pagrindinę šio reiškinio priežastį įvardino kaip kompanijos lyderio Stevo Jobso mirtį, tačiau sklando ir kiek kiti gandai – Apple sisteminė įranga pagaliau sulaukė stipraus varžovo! Kaip niekada rimtą grėsmę ėmė kelti „ Nokia“, „ Samsung“, „HTC“ kompanijos, savo gaminamuose išmaniuosiuose telefonuose pritaikę „Android“ platformą.

Android puola!

Būtent „Android“ sistema tapo pačiu aršiausiu „ Apple“ priešininku. Dabar ši platforma teisėtai priklauso„Google“ kompanijai, kuri pastarąją nusipirko 2005 metais. Trumpai tariant, „Android“ – tai „Linux“ operacinė sistema skirta išmaniesiems telefonams bei planšetiniams kompiuteriams. Nuo 2010 metų statistiniai duomenys rodo staigų šios operacinės sistemos paklausos rodiklių kylimą: 2009 metais pardavimai tesiekė tik 2,8%, 2010 metais paklausa rinkoje šoktelėjo iki 33 procentų, o 2011 metais buvo pasiekti net 52%! O štai „ Apple“ kompanijos valdoma rinkos dalis  pastaraisiais metais sumažėjo nuo 16 % iki 15%.

„Apple“ paklausumo pozicijas praranda ne tik operacinių sistemų sferoje, bet ir išmaniųjų telefonų: „Samsung“ kompanijos kuriamų ir parduodamų išmaniųjų telefonų apyvarta 2011 metais siekė 24 mln,  o „Apple“ sekėsi žymiai prasčiau – pardavimų pelnas pasiekė tik 17 mln. dolerių.

Kuris pranašesnis?

Neseniai matytoje NK TV laidoje buvo kruopščiai išanalizuoti šių dviejų mobiliųjų aparatų privalumai ir trūkumai:  atsižvelgus į rinkos kainą ir technines savybes šį mūšį (kad ir netiesioginį) laimėjo „Samsung Galaxy“, turinti „Android“ sisteminę įrangą. Pirmasis „Samsung Galaxy“ privalumas pastebimas iš karto – tai daug patogesnis ir patvaresnis dizainas.  Patys kūrėjai neslepia, jog šiam niuansui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Taip pat, lyginant technines šių dviejų išmaniųjų telefonų savybes, „Samsung Galaxy“ yra gerokai plonesnis bei lengvesnis už „iPhone“. „Android“ operacinę sistemą turintis „Samsung Galaxy“ gali pasigirti ir geresne foto-kamera, sodresne ekrano spalvų raiška bei didesne RAM atminties talpa, ir netgi palaiko FLASH technologiją. Taigi, atsižvelgus į techninius aspektus, tenka pripažinti „iPhone“ pralaimėjimą.

Po skaudžios „Apple“ įkūrėjo netekties rinkos analitikai tikrai nesitikėjo, jog nuo galingos kompanijos ims nusisukti sėkmė – juk Steve Jobsas įmonės valdymą paliko išties puikiai komandai. Prekių ženklų specialistas Mike Amour teigia:„<…> jei kompanijos produktai, skleidžiama kultūra ir vizija išliks nuosekli, tuomet kompanija ir toliau sėkmingai gyvuos bei įkops į dar didesnes kūrybiškumo ir inovacijų aukštumas.“ Nepaisant visų technologinių aspektų,  „Apple“ prieš konkurentus turi slaptą ginklą – „meilės obuoliui“ sindromą, apsėdusį didžiąją dalį žmonijos, kurį numalšinti tikrai nebus taip paprasta.

Parengė Gintautė Pugačiauskaitė

Plačiau apie muzikos svarbą kompiuteriniuose žaidimuose

 

Kompiuteriniai žaidimai labai sparčiai tampa viena iš populiariausių laisvalaikio praleidimo formų. Nors dar neseniai jie buvo laikomi tiesiog pramoga vaikams, tačiau dabar vidutinis žaidėjų amžius siekia 30 metų. Kartu su statistiniu žaidėjų amžiaus vidurkiu, auga ir žaidimų kokybė. Vienas labiausiai pakitusių šių žaidimų elementas – muzika ir garso takeliai. Būtent pastariesiems ir paskyriau paskutinį savo parašytą tinklaraščio straipsnį.

Muzika kuria…

…jausmus

Visų pirma, garso takelis emociškai nuteikia žaidėją, o kartais netgi kutena tam tikrus jo jausmus. Tarkime, žaidime „Mirror’s Edge“ esame perkeliami į ateities miestą, kuriame despotiška vyresnybė stengiasi užgniaužti bet kokius laisvės atgarsius ar idėjas, o mes patys įsikūnijame į jauną merginą, kuri pažeisdama įstatymus skleidžia įvairią revoliucinę informaciją. Žaidimo kūrėjai siekė pagrindinę veikėją Faith  pristatyti kaip niekada vilties neprarandantį ir nevaržomą personažą. Muzikos takelis tą laisvės ir vilties pojūtį sukuria tiesiog nuostabiai. Pateikiu pagrindinę „Mirror’s Edge“ kompiuterinio žaidimo dainą, kuri nepriekaištingai tiek savo lyrika, tiek muzikinių garsų derme, atspindi svarbiausią žaidimo idėją.

…atmosferą

Kitas labai svarbus muzikos vaidmuo yra atmosferos sukūrimas. Geriausiai tai, mano manymu, parodo žaidimas pavadintas „Bastion“. Žaidime bandoma perteikti post-apokaliptinė/laukinių vakarų atmosfera, kai po nežinomos nelaimės pasaulis pasikeičia ir žaidimo herojus lieka vienas su istorijos pasakotoju bei viso žaidimo metu turi skintis sau kelią pro nedraugišką aplinką, bandydamas atkurti tai, kas jau žuvo. Šio kompiuterinio žaidimo metu girdimoje muzikoje atsiskleidžia situacijos beviltiškumas, namų ilgesys, svajingumas, tačiau kartu ir veikėjo begalinis ryžtas bei noras keisti niūrią aplinką.

Visgi, „Bastion“ žaidime sušvinta vilties spindulys, kad dar ne viskas baigta ir prarasta, kai Vaikis (taip vadinamas pagrindinis veikėjas) sutinka dar vieną gyvą žmogų. Švelni ir lengvai melancholiška muzika padaro tą susitikimą tikrai įsimintinu.

…įtampą

Žinoma, ne visos kompiuteriniuose žaidimuose aptinkamos melodijos skirtos sukelti malonius  jausmus. Klausantis siaubo žaidimui „Amnesia: The Dark Descent“ sukomponuotos muzikos, kūnu nubėga tikrai nejaukūs  šiurpuliukai. Ritmingi, energingi bei gana slogūs muzikiniai garsai verčia širdį greičiau plakti – taip ir norisi bėgti ir niekada neatsisukti. O juk šiam žaidimui būtent to ir reikia.

O kur čia komunikacija?

Žaidimų kūrėjai, mano manymu, perduoda savo idėjas ir tam tikra prasme bendrauja su žaidėjais pasitelkdami garso takelius daug intensyviau nei kad mes esame linkę pastebėti. Juk pirmiausia visada atkreipiame dėmesį į išvaizdą, dizaino patogumą ar estetiškumą, o ne į garsą. Visai be reikalo. Be jo nebūtų ir daugelio žaidimų. Žaidimų industrija vis labiau plečiasi ir dažnai aktyviai formuoja viešąjį diskursą. Jauni (o gal ir nevisai) žmonės pasinerdami į kompiuterinius žaidimus  nesąmoningai kažką iš jų perima, išmoksta. Yra keletas neoficialių tyrimų rodančių, jog žaidimai padeda uždariems žmonėms lengviau reikšti jausmus, labiau pasitikėti savimi ar tiesiog drąsiau susidoroti su kasdieniniais gyvenimo iššūkiais. Juk muzika neabejotinai stimuliuoja žmonių jausmus, tad nieko keisto, jog kai kurios melodijos padeda atsiskleisti ar geriau išreikšti savo pojūčius ir emocijas. O ir patys kompiuteriniai žaidimai dažnai formuoja bendruomenes, kuriose šių žaidimų entuziastai dalinasi įspūdžiais ir patirtimi, taip susipažindami su bendraminčiais. Jau praėjo laikai, kai vienintelis būdas plėsti pažintis buvo bendravimas akis į akį.

Kodėl būtent apie muziką žaidimuose?

Jei atmenate mano ankstesnius šio tinklaraščio įrašus, tikrai būsite pastebėję, jog esu visomis keturiomis už „indie“(smulkūs kūrėjai ir kompanijos) bei nepriklausomus kūrėjus. Man tikrai nesvarbu, kokiu būdu jie save išreiškia – muzikuodami, piešdami, ruošdami video įrašus ar kurdami garso takelius, todėl du iš mano paminėtų žaidimų pavyzdžių yra sukurti ne milžiniškų, multimilijardinius pelnus skaičiuojančių studijų, o mažų, nepriklausomų bendraminčių kompanijų, kurie savuosius projektus kūrė labiau iš idėjos nei siekdami užsidirbti. Visi trys mano minėti kompiuteriniai žaidimai pasižymi išskirtiniais garso takeliais ir plečia žmonių mąstyseną: pastarieji ima suvokti, kad puikūs meno kūriniai gali egzistuoti ne tik akivaizdžiose vietose kaip parodos ar galerijos, bet ir ten, kur dažnas nė nepagalvoja.

Nenuginčijamos išvados

Baigdamas norėčiau paraginti visus, kurie yra neabejingi menkai težinomiems kūrėjams, savo projektus įgyvendinantiems vien iš kūrybinio polėkio, tačiau išlaikantiems aukštą jų kokybę bei išskirtinumą, nepagailėti atverti savo piniginės. Kadangi šis mano įrašas jau paskutinis, todėl paminėsiu ne tik savarankiškus žaidimų kūrėjus, bet ir muzikantus, dailininkus, fotografus, režisierius ir kitus, kurie dirba tikrai sunkiai ir su begaliniu atsidavimu, kad vartotojas gautų tinkamą kūrinį. Tokie kūriniai nėra „štampuojami“ pagal jau patikrintą sėkmingos rinkodaros formulę, nors kūrėjai ir supranta, jog ją pritaikius pardavimai taptų masiški. Kartais užsukite ir į atlikėjo iTunes puslapį, kuriame kūrėjas Jums patikusią dainą dažniausiai pardavinėja vos po keletą litų. Aš pats tikiuosi, kad Lietuvos visuomenėje greitai išnyks nelegalių parsisiuntimų kaip nekvestionuojamos normos, požiūris.

Parengė Mindaugas Laurinaitis