Archive for the ‘ Pristatomieji straipsniai ’ Category

LR Seimo rinkimai 2012: ypatumai ir netikėtumai

Nuo  rinkimų pradžios iki pat dabar nesiliauja įvairūs skandalai apie vieną ar kitą seimo narį ar kandidatuojantį asmenį, sklinda balsų papirkinėjo  įrašai bei diskusijos. Tad , dėl ko gi, visa tai?  Ar tikrai ta seimo nario kėdė yra tokia „šilta“, jog norint patekti į Seimą ir užsiimti ją, reikia tokios žūtbūtinės kovos ir nenutrūkstamų skandalų?

Šių metų rinkimuose buvo visko: skandalai, aferos , pasitelkiamos  „juodosios “ technologijos  norint apšmeižti konkurentus, balsų papirkinėjimas ir netgi mūsų prezidentės, Dalios Grybauskaitės nuomonės pasisakymas, prieš tam tikras partijas. Galiausiai, pasibaigus seimo rinkimams, atviras prezidentės prieštaravimas sudaryti koalicija tarp Darbiečių, Socialdemokratų bei partijos Tvarka ir Teisingumas.

Balsų papirkinėjimas ir tiesus kelias į Seimą

Čia, žinoma, ryškiausiai pasižymėjo  Darbo partija, kuri pirmame rinkimų ture, kaip paaiškėjo nusipirko rinkėjų balsus iš kalinių, asocialių asmenų, globos namuose gyvenančių senukų. Labiausiai šiame skandale sublizgėjo darbiečiai, sutuoktiniai  Živilė ir Jonas Pinskai.  Šilutės rinkimų apygardoje užfiksuotas pažeidimas, kad rinkėjai buvo paperkami ir prašomi pažymėti būtent sutuoktinių poros rinkimų numerius. Kur gi, sukasi Lietuvos ateitis,  jei į mūsų valdžią ateina jau užkietėję sukčiai ir papirkinėtojai?  Laimei, lapkričio 4-ąją, Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė, jog darbiečiai Živilė ir Jonas Pinskai, taip pat  ir Jolanta Gaudutienė , pripažinti neteisėtai išrinktais parlamentarais. Beje, koks gi sutapimas. Vilniaus vicemeras J.Pinskus šią savaitę pranešė VRK nenorintis dabartinių pareigų mainyti į parlamentaro mandatą. Pamatęs keblią situaciją ir neberandantis pasiteisinimų J. Pinskus nutarė pats gražiai pasišalinti iš Seimo. VRK taip pat  pripažino negaliojančiais Biržų-Kupiškio apygardos rinkimų rezultatus. Aišku, niekas tiksliai nežino, kas, kur ir už kiek nusipirko balsą ir pateko į Seimą, tačiau bent kai kuriems iš jų  ta Seimo narė kėdė buvo labai trapi. Čia tu išrinktas Seimo nariu, o čia jau nušalintas.

V. Uspaskich nepageidaujamas  Seime?

Šiuose Seimo rinkimuose turbūt labiausiai nesiseka Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskich.  Pirmiausia, dar prieš rinkimus, VRK panaikino europarlamentaro teisinę neliečiamybę.  Po rinkimų Darbo partijai laimėjus pirmąją vietą, įnirtingai būrėsi įvairios anti – reklamos  prieš antrąjį rinkimų turą, skatinančios nebalsuoti už Viktorą ir jo partiją. Pavyzdžiai tokie  kaip „neleisk babytei balsuoti“, „paprotink draugą“, „pajudink užpakalį ir eik balsuoti“ – skatino pasirinkti kitas partijas.  Pasipylė kaltinimai Darbo partijai dėl balsų papirkinėjimo rinkimuose, nors V. Uspaskich teigė, nieko apie tai nežinantis ir su tuo visiškai nesusijęs. Po pirmo rinkimų turo paspaudę vienas kitam rankas ir susitarę sudaryti valdančią koaliciją Darbo partija, Lietuvos Socialdemokratų partiją ir R. Pakso vadovaujama Tvarka ir teisingumas, savo nuomonės nepakeitė net ir pasibaigus antrajam turui, kuomet į lyderių pozicijas išsiveržė LSDP su A.Butkevičiumi priešakyje. Tačiau štai tau ir prezidentės smūgis Viktoriui žemiau juostos. D.Grybauskaitė pareiškė, jog nepritaria, kad valdančiojoje koalicijoje būtų Darbo partija. Štai tau ir akibrokštas! Atrodo, kad Kėdainių Seime,agurkų karaliumi tituluojamas V. Uspaskich nepageidaujamas seime, net ir pačios mūsų prezidentės.  Tikslas pasiektas! Žiniasklaida praneša, kad Darbo partijos vadovas europarlamentaras Viktoras Uspaskichas atsisakys Seimo nario mandato ir nebus naujos kadencijos parlamento nariu. Taip esą teigia rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius.

Prezidentė daro tvarką Lietuvoje

Prezidentė šiuose rinkimuose tikrai neliko nuošalyje ir nesiliauja stebinti ne tik politikų, bet ir visuomenės. Jau priešrinkiminės kampanijos metu, D. Grybauskaitė viešai pareiškė savo nuomonę ir pasakė, už kurias partijas reikėtų balsuoti, o kurioms balso geriau neduoti. Po pirmojo rinkimų turo D. Grybauskaitė teigė, jog bus nepritarianti valdančiajai koalicijai, kurioje bus Darbo partija. Antrojo rinkimų turo metu prezidentė pasirodė išankstiniuose rinkimuose, taip parodydama visuomenei, jog nepritaria Darbo partijos pergalei ir, kad nevėlu dar eiti balsuoti ir ištaisyti susidariusią padėtį. Tokiu savo poelgiu prezidentė sulaukė įvairių diskusijų, esą tai labai neprofesionalu iš jos pusės. Ir galiausiai, pats didžiausias smūgis. Mūsų LR prezidentė ne iš molio drėbta. Paaiškėjus, kad Seime valdančiąją koaliciją sudarys ne kas kitas, o LSDP, Darbiečiai bei Tvarka ir Teisingumas, prezidentė nedelsiant ėmėsi veiksmų. Prezidentė kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų balsų panaikinimo ir aiškiai parodė savo poziciją dėl Darbo partijos nepriėmimo į Seimą. Deja, prezidentės užmojai ir svajonės valdančiojoje koalicijoje matyti konservatorius žlugo. Konstitucinis Teismas nusprendė, nepanaikinti rinkimų rezultatų ir daugumoje palikti Darbo partiją.

Pasibaigė Seimo rinkimai, paaiškėjo kas bus valdžioje ateinančius keturis metus, tad belieka tikėti, jog blogiau nei anksčiau nebus, tik geriau ir šviesiau.

 Parengė Ieva Meškauskaitė

Reklama

Plačiau apie jausmaženklius – mimikos ženklus trumposiose žinutėse

Šių laikų bendravimo, komunikacijos pasaulyje yra labai populiarios trumposios žinutes (mobiliojo ryšio, interneto ir pan.).  Dabar jau pasidarė visiems įprasta rašyti trumpąją žinutę kartu su pridėtu jausmaženkliu arba kitaip tariant emocijų ikona – šypsenėle. Dauguma mano, kad nauja rašymo kultūra atsirado per šį paskutinį dešimtmetį. Kai kurie netgi teigia, kad Chuck Norris ir yra tas žmogus, kuriam išreikšti emocijas buvo sudėtinga, todėl jis sukūrė  jausmaženklius.Tačiau šios populiarios kultūros atsiradimo istorija yra kitokia.

Pirmasis pasiūlęs, emocijų reiškimui panaudoti rašybos ir skyrybos ženklus, buvo profesorius Scott E. Fahlman. Jis ne tik pasiūlė, bet ir parašė pirmąją žinutę elektroninėje skelbimų lentoje Carnegie Mellon Universitete. Ši žinutė buvo užregistruota, kaip pirmoji tokio tipo, todėl galėtume tiksliai švęsti šios kultūros gimimą, realizavimą. O gimimas buvo tikrai tikslus – 1982 metų rugsėjo 19 diena 11:44 valandą. Kaip atrodė pirmoji Scott E. Fahlman žinutė? Ji atrodė maždaug taip:

„9-Sep-82 11:44 Scott E Fahlman 🙂
From: Scott E Fahlman <Fahlman at Cmu-20c>
I propose that the following character sequence for joke markers:
🙂
Read it sideways. Actually, it is probably more economical to mark
things that are NOT jokes – given current trends. For this, use
:-(“

Nesunku įžvelgti tai, kad ši kultūra gimė palankioje terpėje t.y. studentiškoje aplinkoje, kuri iš principo yra veržli ir mėgstanti naujoves. Todėl išplitimas tapo žaibiškai greitas. Ilgainiuij jausmaženklių vis daugėjo, o jų panaudojimas tapo vis kūrybingesnis. Dabar jau sunkiai įsivaizduojamos mobiliosios žinutės, internetiniai socialiniai tinklapiai ir kitos komunikacijos programos, be jausmaženklių naudojimo. Tai tapo lyg norma trumpųjų žinučių, chat‘ų vartotojams.

Kai kurie analitikai mano, kad netolimoje ateityje jausmaženkliai bus sunorminti ir integruoti i bendrinę kalbą. Būtų galima įsivaizduoti, kaip tai atrodytų… 😀

Vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų jausmaženklių vartojimo skirtumai.

Pagrindinis skirtumas tarp vakarietiškos ir rytietiškos jausmaženklių rašymo kultūros yra skirtingas ženklo užrašymas, t.y. vakariečių stilistikai būdingas ženklų rašymas iš kairės į dešinę, pavertus ženklą 90 laipsnių kampu, o rytiečių stilistikoje ženklai rašomi iš viršaus į apačią. Todėl jausmaženkliai vizualiai skiriasi.

Vakarietiškas variantas:

Rytietiškas variantas:

Parengė Gediminas Urbonas

Plačiau apie prietaisų valdymą mintimis

Norėčiau pratęsti savo pasvarstymus, apie tai, kur link einame mus veda technologijos ir kaip jos keičia ar pakeis mūsų gyvenimą. Šį kartą norėčiau panagrinėti galimybę mintimis valdyti technologijas. Ši tema gali pasirodyti kaip labai tolimos ateities vizijos. Tačiau dar prieš pora savaičių IMB kompanijos atstovai paskelbė, kad po penkerių metų mintimis valdomi telefonai taps mūsų kasdienybe. Ši kompanija teigia, kad jau dabar yra testuojami ir eksperimentų metu puikius rezultatus rodo telefonai, galintys Jums 5sakius mintimis surinkti norimą numerį ar  žinutę.

Plačiau apie tai laidai „Info Diena“ sakė IBM atstovė Lietuvoje Jurga Buividienė : „Iš tiesų tas minčių skaitymas atrodo utopinis. Tačiau tai yra tam tikrų smegenų sričių suaktyvėjimas ir tai yra tiesiog elektriniai impulsai. Šiuolaikinės technologijos geba pagauti ir suprasti tuos impulsus. Jau dabar yra daromi bandymai, kai į automobilius integruojamos saugumo sistemos ir viena iš tokių bandomų saugumo sistemų yra tai, kad kompiuteris skaito žmogaus išgąstį ir paspaudžia stabdžio pedalą greičiau negu žmogus pats spėja perkelti koją ant stabdžio pedalo. Prognozuojama, kad tokios technologijos reaguos į sudėtingesnes mintis, ir, pavyzdžiui, mes galėsime paskambinti savo draugui vien pagalvoję, kad norime jam paskambinti.“

Kam tikrai įdomu, kokiu būdu technologijos sugeba jausti mintis, paieškokite literatūros, jos tikrai daug ir šis procesas nėra sunkiai suprantamas. Tačiau aš norėčiau visus trumpai supažindinti su tuo, kas jau yra pasiekta šioje srityje ir pristatyti pora įdomių, sėkmingai įgyvendintų projektų.

Mintimis valdoma riedlentė

„Chaotic Moon Labs“ inžinieriai, sukūrė elektrinę riedlentę, kuri valdoma mintimis ir važiuoja be jokių problemų. Ši riedlentė valdoma dar 2008 metais sukurtu neurošalmu, kuris analizuoja smegenų elektromagnetinius impulsus ir taip atskiria komandas, kurias vykdo riedlentės variklis. O komandos labai paprastos: greičiau, lėčiau, stot. Riedlentės maksimalus greitis 50 km/h. Kaip visa tai atrodo ir veikia, pažiūrėkite šiame kūrėjų pristatomajame filmuke:

Mintimis valdomas automobilis

Vokiečių kompanija „Autonomos labs“ žengė dar įspūdingesnį žingsnį ir sukūrė mintimis valdomą automobilį. Šiam projektui buvo panaudotas tas pats „Emotive EPOC“ neurošalmas, kurio pagalba buvo valdomas patobulintas automobilis.  Šis projektas sudėtingesnis tuo, kad atsiranda naujos komandos, tai posūkiai į šonus. Kad vairuotojas galėtų saugiai išriedėti su automobiliu į gatvę, jam teko iš pradžių pasitreniruoti su kompiuterine programa, kol perpras valdymą mintimis. Nors valdymas mintimis ir apsiribojo mašinos judėjimo komandomis, bet to tikrai užtenka įrodant, kad jau ir šiai dienai, minčių skaitymas nėra tokia jau tolima ateitis. Tačiau visada geriau tai pamatyti ir savo akimis.

Valdykite žaidimus mintimis

Kaip tikriausiai pastebėjote, abu šie projektai įgyvendinti naudojant „Emotive EPOC“ neurošalmą. Šį šalmą galima nusipirkti už 750 dolerių iš gamintojų svetainės. Jį jūs gausite su visais reikalingais priedais, programine įranga ir instrukcijomis. Tačiau kur jį panaudot? O kur tik sugalvosite. Nebūtina dairytis mašinos valdomos mintimis, gali užtekti ir sureguliuoti šį prietaisą taip, kad Jums daugiau niekada nereikės naudoti kompiuterio pelės – ją galėsite valdyti mintimis. Taip pat galima nesunkiai sureguliuoti žaidimų parametrus ir jau dabar pajusti, ką reiškia valdyti automobilį mintimis, nenaudojant jokių vairų ar žaidimų pultelių.

Taigi, jeigu jau šiandien iš pirmo žvilgsnio atrodančios utopiškos valdymo mintimis idėjos gali būti prieinamos eiliniam žmogui ir naudojamos kai kuriuose namų veiklose. Tad ar sunku patikėti, kad taip sparčiai vystantis technologijoms  IMB kompanijos žodžiai išsipildys ir savo telefonus taip pat valdysime mintimis?

Parengė Viktoras Jasaitis

Plačiau apie muzikos svarbą kompiuteriniuose žaidimuose

 

Kompiuteriniai žaidimai labai sparčiai tampa viena iš populiariausių laisvalaikio praleidimo formų. Nors dar neseniai jie buvo laikomi tiesiog pramoga vaikams, tačiau dabar vidutinis žaidėjų amžius siekia 30 metų. Kartu su statistiniu žaidėjų amžiaus vidurkiu, auga ir žaidimų kokybė. Vienas labiausiai pakitusių šių žaidimų elementas – muzika ir garso takeliai. Būtent pastariesiems ir paskyriau paskutinį savo parašytą tinklaraščio straipsnį.

Muzika kuria…

…jausmus

Visų pirma, garso takelis emociškai nuteikia žaidėją, o kartais netgi kutena tam tikrus jo jausmus. Tarkime, žaidime „Mirror’s Edge“ esame perkeliami į ateities miestą, kuriame despotiška vyresnybė stengiasi užgniaužti bet kokius laisvės atgarsius ar idėjas, o mes patys įsikūnijame į jauną merginą, kuri pažeisdama įstatymus skleidžia įvairią revoliucinę informaciją. Žaidimo kūrėjai siekė pagrindinę veikėją Faith  pristatyti kaip niekada vilties neprarandantį ir nevaržomą personažą. Muzikos takelis tą laisvės ir vilties pojūtį sukuria tiesiog nuostabiai. Pateikiu pagrindinę „Mirror’s Edge“ kompiuterinio žaidimo dainą, kuri nepriekaištingai tiek savo lyrika, tiek muzikinių garsų derme, atspindi svarbiausią žaidimo idėją.

…atmosferą

Kitas labai svarbus muzikos vaidmuo yra atmosferos sukūrimas. Geriausiai tai, mano manymu, parodo žaidimas pavadintas „Bastion“. Žaidime bandoma perteikti post-apokaliptinė/laukinių vakarų atmosfera, kai po nežinomos nelaimės pasaulis pasikeičia ir žaidimo herojus lieka vienas su istorijos pasakotoju bei viso žaidimo metu turi skintis sau kelią pro nedraugišką aplinką, bandydamas atkurti tai, kas jau žuvo. Šio kompiuterinio žaidimo metu girdimoje muzikoje atsiskleidžia situacijos beviltiškumas, namų ilgesys, svajingumas, tačiau kartu ir veikėjo begalinis ryžtas bei noras keisti niūrią aplinką.

Visgi, „Bastion“ žaidime sušvinta vilties spindulys, kad dar ne viskas baigta ir prarasta, kai Vaikis (taip vadinamas pagrindinis veikėjas) sutinka dar vieną gyvą žmogų. Švelni ir lengvai melancholiška muzika padaro tą susitikimą tikrai įsimintinu.

…įtampą

Žinoma, ne visos kompiuteriniuose žaidimuose aptinkamos melodijos skirtos sukelti malonius  jausmus. Klausantis siaubo žaidimui „Amnesia: The Dark Descent“ sukomponuotos muzikos, kūnu nubėga tikrai nejaukūs  šiurpuliukai. Ritmingi, energingi bei gana slogūs muzikiniai garsai verčia širdį greičiau plakti – taip ir norisi bėgti ir niekada neatsisukti. O juk šiam žaidimui būtent to ir reikia.

O kur čia komunikacija?

Žaidimų kūrėjai, mano manymu, perduoda savo idėjas ir tam tikra prasme bendrauja su žaidėjais pasitelkdami garso takelius daug intensyviau nei kad mes esame linkę pastebėti. Juk pirmiausia visada atkreipiame dėmesį į išvaizdą, dizaino patogumą ar estetiškumą, o ne į garsą. Visai be reikalo. Be jo nebūtų ir daugelio žaidimų. Žaidimų industrija vis labiau plečiasi ir dažnai aktyviai formuoja viešąjį diskursą. Jauni (o gal ir nevisai) žmonės pasinerdami į kompiuterinius žaidimus  nesąmoningai kažką iš jų perima, išmoksta. Yra keletas neoficialių tyrimų rodančių, jog žaidimai padeda uždariems žmonėms lengviau reikšti jausmus, labiau pasitikėti savimi ar tiesiog drąsiau susidoroti su kasdieniniais gyvenimo iššūkiais. Juk muzika neabejotinai stimuliuoja žmonių jausmus, tad nieko keisto, jog kai kurios melodijos padeda atsiskleisti ar geriau išreikšti savo pojūčius ir emocijas. O ir patys kompiuteriniai žaidimai dažnai formuoja bendruomenes, kuriose šių žaidimų entuziastai dalinasi įspūdžiais ir patirtimi, taip susipažindami su bendraminčiais. Jau praėjo laikai, kai vienintelis būdas plėsti pažintis buvo bendravimas akis į akį.

Kodėl būtent apie muziką žaidimuose?

Jei atmenate mano ankstesnius šio tinklaraščio įrašus, tikrai būsite pastebėję, jog esu visomis keturiomis už „indie“(smulkūs kūrėjai ir kompanijos) bei nepriklausomus kūrėjus. Man tikrai nesvarbu, kokiu būdu jie save išreiškia – muzikuodami, piešdami, ruošdami video įrašus ar kurdami garso takelius, todėl du iš mano paminėtų žaidimų pavyzdžių yra sukurti ne milžiniškų, multimilijardinius pelnus skaičiuojančių studijų, o mažų, nepriklausomų bendraminčių kompanijų, kurie savuosius projektus kūrė labiau iš idėjos nei siekdami užsidirbti. Visi trys mano minėti kompiuteriniai žaidimai pasižymi išskirtiniais garso takeliais ir plečia žmonių mąstyseną: pastarieji ima suvokti, kad puikūs meno kūriniai gali egzistuoti ne tik akivaizdžiose vietose kaip parodos ar galerijos, bet ir ten, kur dažnas nė nepagalvoja.

Nenuginčijamos išvados

Baigdamas norėčiau paraginti visus, kurie yra neabejingi menkai težinomiems kūrėjams, savo projektus įgyvendinantiems vien iš kūrybinio polėkio, tačiau išlaikantiems aukštą jų kokybę bei išskirtinumą, nepagailėti atverti savo piniginės. Kadangi šis mano įrašas jau paskutinis, todėl paminėsiu ne tik savarankiškus žaidimų kūrėjus, bet ir muzikantus, dailininkus, fotografus, režisierius ir kitus, kurie dirba tikrai sunkiai ir su begaliniu atsidavimu, kad vartotojas gautų tinkamą kūrinį. Tokie kūriniai nėra „štampuojami“ pagal jau patikrintą sėkmingos rinkodaros formulę, nors kūrėjai ir supranta, jog ją pritaikius pardavimai taptų masiški. Kartais užsukite ir į atlikėjo iTunes puslapį, kuriame kūrėjas Jums patikusią dainą dažniausiai pardavinėja vos po keletą litų. Aš pats tikiuosi, kad Lietuvos visuomenėje greitai išnyks nelegalių parsisiuntimų kaip nekvestionuojamos normos, požiūris.

Parengė Mindaugas Laurinaitis

Plačiau apie gatvės fotografiją

Kas yra gatvės fotografija? Tiesa pasakius, šią fotografijos meno atšaką išties sunku apibrėžti – netgi visagalė Wikipedia (o tiksliau, jos angliškasis variantas) pateikia labai ribotą apibrėžimą. Visgi, pasidomėjus plačiau, galima suformuluoti kiek išsamesnį apibrėžimą:  gatvės fotografija – tai visuomenės gyvenimo dokumentika, kuri atvirai perteikiama per fotografiją. Nieko nėra iš anksto numatyta ar surežisuota, niekas nėra iš anksto įspėtas, jog pateks į kadrą ir, svarbiausia, jog gatvės nuotrauka niekada nebus atkartota. Tai vienintelis ir nepakartojamas momentas, užfiksuotas beveik atsitiktinai. Gatvės fotografijos veteranas Bruce Gilden yra pasakęs: „Jeigu tu gali užuosti gatvę pasižiūrėjęs į fotografiją, tuomet tai ir yra gatvės fotografija.“ Visų svarbiausia, kad kiekviena gatvės nuotrauka pasakotų nuosavą istoriją.

Koks gi tas gatvės fotografas?

Nors pretendentų yra daugybė, tačiau tik nedaugelis žmonių turi pakankamai ištvermės užsiimti gatvės fotografija. Beje, ir nemažai problemų iškilti gali. Pirmiausia, galimi konfliktai su žmonėmis, kurie yra fotografuojami; antra, būtina nepriekaištingai žinoti gauto atvaizdo naudojimo įstatymus bei apribojimus; ir trečia, kai kuriose šalyse problemos kyla asmeninės erdvės atstumo – sunku prieiti pakankamai arti geram kadrui užfiksuoti.  Ir žinoma, negali vadinti savęs tikru gatvės fotografu, jeigu viso labo fotografuoji praeivius gatvėje. Gatvės fotografijos turi pasakoti istoriją – fotografas privalo turėti planą, mokėti prieiti, užkalbinti, išstudijuoti žmones, domėtis esama aplinka ir, tiesiog, praleisti daug laiko vaikštinėjant pirmyn atgal gatve. Gatvės fotografijomis nusprendęs užsiimti žmogus savyje turi turėti tą ugnelę, kuri jam leistų pajausti, nuoširdžiai domėtis kasdieniu žmogaus gyvenimu, ieškoti minioje charakteringų veidų, greitai pastebėti unikalią sąveika tarp žmonių. Tai tampa savotišku gyvenimo būdu.

Asmeniškumai gatvės fotografijose

Gatvėje įamžinta nuotrauka užfiksuoja ypatingus praeivio gyvenimo momentus iš fotografo asmeninės perspektyvos. Tačiau tai ne viskas – fotografijos bus interpretuojamos dar kartą, kai bus pateiktos žiūrovų teismui. Kiekvienas žmogus turi savitą pasaulėžiūrą, tad, neabejotinai, ir fotografijas vertins per subjektyvų pasaulio suvokimo spektrą. Fotografija visuomet kaitina nesutampančių nuomonių disputus apie nuotraukose užfiksuotus siužetus ir jų perteikimą. Pačiam fotografui labai pravartu pažvelgti į savo nuotrauką iš neutralaus žiūrovo perspektyvos ir išsiaiškinti, ką galima padaryti geriau; kas buvo praleistai šioje nuotraukoje, o kas suteikia jai kažką įdomaus; kas daro ja unikalia ir išskiria iš kitų. Tokia analizė leidžia tobulinti fotografo įgūdžius bei pastabumą. Juk gatvės fotografijoje svarbiausia yra žvitri fotografo akis. Jis turi numatyti įvykius bei praeivių veiksmus dar prieš jiems įvykstant. Šiai fotografijos rūšiai visai nesvarbu, kokius fotoaparatus ar kitas priemones naudoja fotografas –  puikiam kadrui užtenka, kad jis akylai stebėtų aplinką ir reikiamu metu nuspaustų fotoaparato mygtuką. Tam reikia labai puikiai ištreniruoti akį, kad ji ne tik galėtų stebėti visą aplinką, bet ir akimirksniu sukomponuotų tinkamą nuotraukos sceną.

Gatvės fotografai užfiksuoja vaizdą nuotraukose, kuris dažnai būna netikėtas, įstabus ar net šokiruojantis, tačiau visuomet tikras. Thomas Leuthard gatvės fotografiją šmaikščiai prilygina saldėsiams: „Gatvės fotografija yra kaip šokoladinių saldainių rinkinio dėžutė. Tu niekada nežinai, ką gali gauti.“

Parengė Laura Mickūnaitė

Plačiau apie filmų terapiją

Kino svarba pastarųjų dviejų amžių kultūroms ir visuomenėms sunkiai paneigiama. Filmai visuomet buvo ne tik vienas iš populiariausių būdų pasyviai pramogauti, tačiau ir puiki priemonė skleisti idėjas, daryti įtaką kultūrų ar subkultūrų formavimuisi. Kinas kaip niekas kitas gerai sugeba vis toliau stumti visuomenėje vyraujančio priimtinumo ribas bei kreipti dėmesį į socialines problemas. Pastaraisiais metais populiarėja dar viena filmų teikiama galimybė – psichoterapinė funkcija. Pasak psichologijos profesoriaus Gary Solomon, filmų terapija gali turėti teigiamos įtakos įvairiausiems pacientams, išskyrus kenčiantiems nuo psichozės. Taip pat, filmų analizavimas kartu su pacientu, gali pagelbėti ir pačiam psichoterapeutui geriau suprasti bei pažinti pacientą ir jam padėti.

Savęs atspindys žydrajame ekrane

Istorijų, alegorijų ar paveikslų analizės, siekiant suvaldyti psichologinius negalavimus, psichoterapinėje praktikoje buvo taikomos jau seniai. Tačiau filmai gali turėti žymiai efektyvesnį poveikį už tradicinio meno priemones dėl savo daugialypiškumo. Pasak intelektų įvairovės teorijos, žmogus turi septynis „intelektus“: loginį, lingvistinį, vaizdinį, klausos, tarpasmeninį, kinestezinį, bei vidinį-asmenišką. Kuo daugiau šių intelektų yra suaktyvinama, pasitelkiant skirtingus informacijos apdorojimo būdus, tuo greičiau žmogus priima informaciją ir mokosi. Pasak psichoterapeutės Birgit Wolz, filmai stimuliuoja visus septynis žmogaus intelektus, kurie padeda pasiekti aukščiausių savivokos rezultatų.

Psichoterapinis filmų analizavimas tikrai nereiškia bandymo atspėti jo kūrėjų mintis ar suvokti pagrindinę, neretai paslėptą, filmo idėją. Tai – labiau savo vidinio pasaulio analizavimas. Bandymas savas vertybes, problemas ir savybes suvokti stebint filmų herojus. Susitapatinimas su kuriuo nors veikėju gali neišreikštas baimes, problemas ir kitas kankinančias emocijas. Filmai, kaip ir sapnai, gali atskleisti pasąmonėje vykstančius procesus ir taip padėti suvokti savo elgesį bei efektyviau jį suvaldyti. Visgi, pačiam žmogui gali būti sunku objektyviai įvertinti tai, ką ir kodėl jis jaučia, susieti šiuos potyrius su savo realia patirtimi. Būtent dėl šių priežasčių rekomenduojama filmus žiūrėti kartu su psichoterapeutu, o vėliau su juo aptarti įspūdžius, jausmus ar kilusias mintis. Labai svarbu atkreipti dėmesį ir suvokti, kodėl viena ar kita scena atrodo juokinga, ar labai skaudi. Su profesionalaus gydytojo pagalba daug lengviau išsiaiškinti tikrąją kilusių emocijų prigimtį.

Terapijos galia

Birgit Wolz šitokią terapiją vadina šiuolaikiniu šamanizmu, kuris padeda  smegenimis atrasti suvokiamą kelią į savo „sielą“. Filmai kaip ir eilėraščiai ar muzika, analizuojant simbolius ir prasmes, padeda derinti mūsų emocijas, intuiciją ir logiką, t. y. suvokti ir spręsti problemas vieningai sujungiant iracionalią ir racionalią smegenų veiklas.

Gary Solomon netgi rengia paskaitas kalėjimuose, kurių metu filmus naudoja kaip pagalbą kaliniams suvokti savo veiksmus, poelgius ir jų motyvus. Taip stengiama juos emociškai paveikti, padėti pasimokyti iš jau padarytų klaidų. Palengvinti psichologines problemas filmų pagalba galima ne tik su psichoterapeuto pagalba, bet ir individualiai. Gary Solomon pataria patiems išsirinkti filmą, kuris atspindėtų dabartines žiūrovo problemas. Pavyzdžiui, turintys priklausomybės problemų galėtų peržiūrėti „Traukinių žymėjimą“, o bandantys susitaikyti su netektimi „Plienines magnolijas“. Internetiniame puslapyje http://www.cinematherapy.com/choosing.html pateikiami filmų sąrašai suskirstyti pagal kategorijas: padedantys įveikti emocines problemas, suteikiantys motyvaciją įvairiose situacijose ar supažindinantys su įvairiomis problemomis.

Vis dėlto, nors filmų terapijos būdas gali padėti psichoterapeutui geriau suprasti pacientą bei jo problemas, šis metodas jokiu būdu negali tapti gydymo alternatyva. Iškilus problemoms, kelionė į kino teatrą neturėtų atstoti kelionės į gydytojo kabinetą. Net ir padedant specialistui, filmų terapija dažniausiai naudojama tik geriau susipažinti su pacientu, padėti jam atsiverti ir suvokti save. Taigi, nepaisant filmų terapijos teikiamos naudos, tai neturėtų tapti pagrindine gydymo priemone.

Parengė Tomas Asminavičius

Plačiau apie spalvų poveikį savijautai

Mano silpnybė yra koralų spalva, o štai geriausia draugė mėgsta skaisčiai geltoną, sesuo –  raudoną…O kokia spalva vilioja tave? Kiekvienas iš mūsų turime pamėgtą spalvą, kuri mus traukia priklausomai nuo mūsų charakterio, mentaliteto, gyvenimiškos patirties. Surasti sau labiausiai patinkančią spalvą nėra sunku. Reikia tik prisėsti, atsipalaiduoti ir žiūrint į spalvų paletę nuspręsti, kuri iš jų labiausiai atitinka Jūsų rengimosi stilių, charakterio ypatybes ar, tiesiog, kuriai spalvai jaučiate nepaaiškinamą potraukį. Išsiaiškinę, kokioms spalvoms teikiame pirmenybę, o kokių esame linkę vengti, galime daug sužinoti apie savo prigimtines savybes, emocijas bei būdo bruožus. Manoma, kad spalvos, kurias mes mėgstame, atitinka mūsų auros spalvas. Tiesiog supraskite kokią spalvą mėgstate, o jos parodys, kas jūs esate!

Ar pagalvojate, kas nutiktų, jei pasaulis būtų vienspalvis ar bespalvis, t. y. juodai baltas, kaip neseniai mūsų visų matytame filme „Pleasantville“?  Visa laimė, kad mus supa tikra vizualinė vaivorykštė. Mūsų matomas pasaulio vaizdas yra apdovanotas tikrai magiškomis spalvomis, kurios netgi  turi įtakos žmonių bendravimui.

Spalvų gydomoji galia

Spalvos – ne vien tik grožis, mūsų aprangos ar interjero išraiška. Jos taikomos ir medicinos terapijoje, kuri neretai skiriama stengiantis pakelti pacientų nuotaiką, paveikti  sveikatą ar netgi visiškai išgydyti tam tikrus negalavus. Daryti įtaka žmogaus vidinei bei išorinei gerovei pasitelkiant spalvas buvo pradėta dar gilioje senovėje. Mokslininkai įrodė, jog spalvų poveikis ne tik padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, bet ir skatina greitesnį sveikimą, sergant įvairiomis psichinėmis ir fizinėmis ligomis.

Trumpai tariant, spalvos turi tokių galių, apie kurias mes net neįsivaizduojame. Psichologai įrodė, kad jos daro stiprų poveikį žmogaus savijautai, jo darbo našumui ir nuotaikai. Juk ir rengiamės tokiomis spalvomis, kurios išreiškia  mūsų charakterį, nuostatas ar tą dieną užvaldžiusią savijautą. Tačiau ar visi žinote, ką reiškia kiekviena spalva ir kaip ją galime panaudoti norėdami, jog ji teigiamai veiktų ne tik mus, bet ir aplinkinius?

Skirtingos spalvos – skirtingas poveikis

Kiekvienas iš mūsų, turbūt, esame pastebėję, jog tam tikrą laikotarpį ar tam tikras dienas mūsų gyvenime mus erzina vienokia ar kitokia spalva. Ar tiesiog stovime prieš veidrodį ir ką beapsivilktume, viskas atrodo negražiai, neįtinka jokie garderobo deriniai… Tuomet reikėtų susimąstyti, jog galbūt tai ženklas, kad vienas mūsų aplinkoje vyraujančias spalvas reikia pakeisti kitomis. Kaip tai padaryti ir kokias spalvas pasirinkti sužinosite jau dabar.

Žemiau pateiksiu pagrindinių spalvų, vyraujančias mūsų gyvenime, aprašymus: kaip kiekviena iš jų veikia mus, kokią informaciją apie mus teikia aplinkiniams ir kokios spalvos aprangą reikėtų rinktis, norint pagerinti savijautą, nuotaiką bei komunikaciją su kitais. Taigi, pasiruoškite pasinerti į spalvų pasaulį ir savo gyvenimą praturtinti tokiomis spalvomis, kurios teiktų ne tik grožį, bet ir naudą.

Tad, pradėkime!

Raudona

Iš viso spalvų spektro, raudona spalva yra labiausiai skatinanti aktyvumą, provokuojanti bei dinamiška spalva. Ji dažnai apibūdinama kaip gyvenimo energijos spalva. Raudonus atspalvius renkasi drąsūs, naujovių nebijantys žmonės, temperamentingi, gyvenimą suvokiantys kaip kovą. Šios spalvos apdarus besirenkantys žmonės mėgsta būti dėmesio centre, kadangi niekada neieško žodžio kišenėje ir lengvai bendrauja. Jeigu jaučiate, jog jums trūksta gyvenimiškos energijos ir drąsos bendraujant – vilkėkite būtent raudonos spalvos drabužius. Ji suteikia psichologinį savivertės bei saugumo jausmą, didina pasitikėjimą savimi ir skatina bendrauti. Kas renkasi raudoną, tas renkasi aistrą ir intensyvų gyvenimą, turtingą įvairiapusiška patirtimi. Tokiam žmogui paprastai sekasi – juk jis nebijo kovos ar konfrontacijos. Tai labai valingi žmones, patys diktuojantys sąlygas gyvenimui. Tie, kuriems nepatinka raudona spalva, dažnai esti ramūs ir kuklūs žmonės, laukiantys nuolatinio paskatinimo iš aplinkinių. Dažnai minėtieji asmenys yra intravertai.

Geltona

Geltona siejama su džiaugsmu, energija, intelektu bei žiniomis. Žmonės pasirinkę geltoną – veiklūs, linkę į saviugdą ir visą gyvenimą besitęsiančią dvasinę transformaciją. Šią spalvą renkasi gyvybingi ir entuziastingi žmones, nuolat ieškantys kažko naujo ir trokštantys nuotykių. Geltoni atspalviai puikiai saugo žmones nuo depresijos ar niūrios nuotaikos. Ši spalva tarsi optimizmo injekcija – jeigu jaučiatės prislėgtas ar pernelyg pasyvus, ji padeda į pasaulį pažvelgti paprasčiau ir linksmiau. Naudokite geltoną spalvą norėdami sustiprinti malonius, linksmus jausmus bendraujant su kitais. Spalvų terapijoje geltona taikoma melancholiškiems pacientams, linkusiems į vidinius konfliktus. Taip pat tiems, kurie nesugeba bendrauti nekonfliktuodami. Žmonės, nemėgstantys geltonų atspalvių, neretai jaučiasi nesaugūs, bijo kritikos, taip pat prarasti tai, ką myli. Visgi, tai – stabilūs žmones, tačiau nedrįstantys išpildyti savo svajonių.

Žalia

Ši spalva ramina ir gaivina. Ji padeda atsikratyti negatyvių jausmų, slopina nemalonias emocijas, skatina kurti ir mylėti. Jeigu žmogus mėgsta žalią spalvą, dažniausiai jis yra valingas ir energingas, linkęs atkakliai siekti savo tikslų ir nepasiduoti aplinkinių įtakai. Žmonės, pasirinkę žalią spalvą yra tvirtų vertybinių nuostatų, kurias retai keičia. Jie mėgsta tvarką. Žalių atspalvių entuziastai gerai jaučia savo galimybes, moka save kontroliuoti bei yra racionalūs. Ši spalva turi stiprią psichologinę sąsają su saugumu, todėl mėgstantys žalią spalvą žmonės nėra linkę greitai susibičiuliauti ar užmegzti kontaktą pirmi. Žali atspalviai nestipriai, tačiau stabiliai, aktyvina protinę veiklą, padeda sukoncentruoti dėmesį. Žmonės, kuriems nepatinka žalia, neretai stipriai abejoja savo valios tvirtumu. Tai veikiausiai pasyvūs, linkę prisitaikyti prie daugumos asmenys, kurie bijo sunkumų ir nuolatos nerimauja dėl smulkmenų.

Mėlyna

Mėlyna yra harmonijos spalva – ji spinduliuoja ramybę ir santūrumą. Mėlynai spalvai neabejingi žmonės turi polinkį į dvasingumą ir meditaciją. Jie nemėgsta dėmesio ir nuolat siekia išorinės bei vidinės ramybės. Tai tvirtos, artimiesiems lojalios asmenybės, ieškančios harmonijos ir stabilaus ryšio su pasauliu. Tokie žmonės nelinkę daug ir intensyviai bendrauti, jiems patinka vienatvė. Dangaus spalva simbolizuoja atsidavimą ir rimtį. Manoma, kad mėlyni atspalviai sulaiko nepageidaujamas piktas, agresyvias, pavydžias ir valdingas mintis. Žmonės, kuriems mėlyna spalva atrodo atgrasi, yra pavargę ir dažnai viskuo nepatenkinti. Tokiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi ir jausmų srityje, dažnai jie linkę bėgti nuo savęs ir realybės, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai jausmingi.

Oranžinė

Tai energijos spalva – ji spinduliuoja kūrybiškumu ir džiaugsmu. Oranžinė simbolizuoja drąsą, iniciatyvumą, pasitikėjimą kitais žmonėmis. Šią spalvą mėgstantys  žmones pasitiki savimi, yra smalsūs ir gyvybingi, bando save realizuoti daugybėje užsiėmimų bei optimistiškai žiūri į gyvenimą. Oranžinius atspalvius besirenkantys asmenys mėgsta būti apsupti žmonių, linksmintis. Bendravimas su kitais jiems visuomet malonus. Dažnai jie kalbą pradeda pirmi ir plepa ilgiau už kitus. Pasitelkite oranžinę spalvą kai trūksta  pasitikėjimo savimi. Uždariems žmonėms ji padeda atsiskleisti, mažina įvairias asmenines baimes, padeda įsitvirtinti vienoje vietoje ir skatina bendravimą. Tie, kurie negali pakęsti oranžinių atspalvių, dažnai jaučiasi pavargę, tingūs ir niekam neranda pakankamai jėgų. Šiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi, slegia negatyvios mintys apie ateitį ir bet kokio pobūdžio pasikeitimai.

Violetinė

Ši spalva siejama su tyrumu, dangumi bei rojumi. Violetiniai atspalviai žadina fantaziją, tačiau trukdo susikaupti. Tai transformacijos spalva. Žmonės, pamėgę violetinę spalvą neretai yra linkę į misticizmą, paslaptis ir magiją. Tai lakios vaizduotės ir stiprios intuicijos žmones. Violetinės spalvos mėgėjus žavi chaosas, spiritizmas ir kūrybiškumas. Ši spalva visais laikais simbolizavo valdžią, savigarbą. Iki šiol ji siejama su aristokratiškumu. Žmonės, mėgstantys šią spalvą, bendrauja lengvai, tačiau visuomet stengiasi užimti viršesnę poziciją nei jo pašnekovas. Violetiniais atspalviais savo aplinką reikėtų praturtinti, kai jaučiate kartėlį ar pradedate grimzti į depresiją, kankina įvairios abejonės. Ši spalva stipriai veikia pasąmonę, ji gali padėti atsikratyti vidinių baimių. Asmenys, nemėgstantys violetinės spalvos, visuomet stengiasi išlaikyti kontrolę ir šalinasi įvykių, kurie neva gali juos kompromituoti. Tokiems žmonėms dažnai nesiseka ieškant savo veiklos srities, o vidinį kartėlį ir nepasitenkinimą jie išreiškia cinišku ir kritišku požiūriu į aplinką.

Štai ir visos pagrindinės spalvos. Galbūt daugeliui iškils klausimas, kodėl nėra baltos ir juodos? Prisiminkite, ką mokykloje Jums kartodavo dailės mokytoja: balta ir juoda – tai ne spalvos, o viso labo atspalviai. Šį savo straipsnį norėčiau užbaigti trumpu bei mielu filmuku apie spalvas:

Parengė Ieva Meškauskaitė