Archive for the ‘ Interviu ’ Category

Skaitmeninio meno dozė: performansas SONAR

Gyvename kaip niekada moderniame pasaulyje – mus supančios technologijos evoliucionuoja taip sparčiai, jog kone kas mėnesį sulaukiame naujos techninės revoliucijos; virtualioji erdvė ne tik plečia mūsų egzistencinę realybę, bet ir vis stipriau ir stipriau riša prie pastarosios. Skaitmeninės technologijos jau palietė bene visas įmanomas mūsų pačių būties sferas – tarpasmeninę, asmeninę ir interasmeninę. Kitų, buitiškesnių gyvenimo aspektų, irgi neaplenkė. Na ir kodėl gi ne – juk patys tai kuo maloniausiai leidžiame. Visgi, vienos gyvenimo srities skaitmenine invazija aš pati labai džiaugiuosi -meno.

„Na, tai kaip gi tas skaitmeninis menas Lietuvoje?“- uždavus tokį klausimą asmeniui užsiimančiam naujųjų medijų menais ar bent jau išmanančiam bei nuosekliai besidominčiam jų transformacijomis, galimi trys dažniausi atsakymo variantai:

a) (kapų tyla bei melancholiškas, į tolį nukreiptas, apsiblausęs žvilgsnis, neišleidžiant nė garso);

b) Retoriniu klausimas su lengva sarkazmo gaidele „Lietuvoje?“;

c) (išsamus, pozityvus bei įdomus pasakojimas, apie naujausią indėlį į šiuolaikinio meno plėtrą).

Gaila, kad trečiasis variantas – rečiausiai sulaukiamas.Tikrai neketinu paskutinio( pačio pačio paskutinio!) tinklaraščio įrašo teršti negatyvumu bei žiniasklaidoje kone įprastiniais tapusiais „Juoda juoda kur dairais…“pamąstymais.

Priešingai. Papasakosiu apie kai ką pozityvaus.

Šių metų balandžio 11-18d. į Kauną sugrįžo septintasis tarptautinis multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras“. Nors pats festivalis vyksta jau tikrai nebe pirmą kartą, šiemet jis pakeitė ne tik veiksmo vietą, bet ir savo koncepciją – ypatingas dėmesys buvo skiriamas jauniems naujųjų medijų menininkams, tepradedantiems savo kūrybinį kelią. Festivalio metu instaliacinį performansą pristatė ir VDU naujųjų medijų studentų grupė. Tiesą pasakius, nors pati šio renginio neaplankiau, bet visgi man labai pasisekė – laimingo atsitiktinumo dėka, gavau progą pakalbinti vieną iš minėto kūrinio sumanytojų bei įgyvendintojų – antrakursę VDU naujųjų medijų studentę bei BIONICS grupės narę Urtę Pakers.

POKALBIO OBJEKTAS: Performansas – instaliacija SONAR. Materialus, statiškas kūrinio pagrindas tampa modifikuojama vaizdo projektavimo lokacija. Objektas simbolizuoja suskaidytą, dinamišką ir kartu chaotišką skaitmeninę terpę. Performanse kuriami ir projektuojami vaizdai, tai abstrakčios asociacijos su medijų poveikiu – skatinti abstraktų mąstymą. Kartu visa stacionari, daiktiška instaliacija ir performanso sudedamos dalys – garsas ir vaizdas kuria estetinę, minimalistišką ir sterilią erdvę. Tuo bandoma išgryninti, tarsi, išvalyti technologinį ir skaitmeninį pasaulį nuo informacijos perkrovimo. Kuriamos priemonės transformuoja pažįstamą ir identifikuojamą virtualią erdvę, kuria fikciją.

KŪRĖJAI: Garsas – BIONICS, vaizdas –  VJ Raminta.

VIETA: Kūrinys buvo pristatytas 2012 m. balandžio 12 d. 18:30 val. VytautoDidžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedroje (Vytauto pr.71  Kaunas), salėje 101.

__________________________________________________________________________

Kotryna: Kas paskatino šio performanso idėją? Kokią žinią stengiatės pateikti žiūrovams?                                                                                                                                   

Urtė: Tiesą sakant, mes pratęsėme savo ilgą laiką puoselėjamą tradiciją -. kadangi, domiuosi fizika ir, galima sakyti, tuo sergu, o kolega, su kuria kuriame garsą ir padedame pagrindinius pamatus kūriniui, neprieštarauja (nes kažkiek pati prijaučia mokslui), šis kūrinys ir buvo paremtas fizikiniu reiškiniu sonaru (sonar  angl. sound „garsas“ + navigation „navigacija“ + ranging „nuotolio nustatymas“) – technologija naudojanti garsą, jo sklidimą, kaip priemonę komunikuoti ar aptikti objektus, esančius po vandeniu. Šiuo audiovizualiniu performansu stengiamės per garsą ir vaizdą perteikti minėtą reiškinį. Tiesa, „Sonar“ performanse išbandėme šį tą naujo – pasitelkėme trimatę erdvę, t. y. instaliaciją, ant kurios ir buvo projektuojamas vaizdas.

Kotryna: Performanse matyti aiškus vizualinis ir garsinis kulminacijos momentas, kai žalsvus, melsvus, gelsvus šviesos atspalvius pakeičia kraujo raudonumo apšvietimas. Ką simbolizuoja šis kitimas?                                        

Urtė: Sonaro pasikeitimą (akustinėse hidrolokatorių sistemose naudojami dažniai svyruoja nuo labai žemų (infrasoninių) iki labai aukštų (ultragarsinis)). Taip ir spalviniu atžvilgiu, iš trumpųjų šviesos bangų, pasikeičiama į ilgąsias (raudonas). Būtent raudonos spalvos šviesos bangų ilgis yra didžiausias. Na, o bendrai apibrėžus – perėjimą, evoliucionavimą.

Kotryna: Performansai išties labai šiuolaikiška meno rūšis, neretai į savo vyksmą įtraukianti ir žiūrovus. Ar lengva pritraukti publiką Lietuvoje? Kokios aplinkinių reakcijos sulaukiate?                                                                                     

Urtė: Na, performansai Lietuvoje nėra pati  populiariausia meno forma. Viena dėstytoja juokaudama yra pasakiusi, kad mes per savo renginius jų tikriausiai padarome daugiau negu Lietuvoje bendrai. Iš tiesų, Lietuvoje, lyginant su užsieniu, nėra gausu audiovizualinių performansų atlikėjų – kadangi patys į didžiąją sceną išeisime ne greičiau nei šį rudenį, o kol kas viską darėme tik universiteto ribose, tai sunku apibrėžti aiškią publikos nuomonę, tačiau aplinkinių susidomėjimą jaučiame. Žmonių reakcija būna įvairi ir tai yra natūralu. Kadangi, orientuojamės į skaitmeninį garsą, kuris turi tam tikrų techno muzikos prieskonių, nors stilistiškai naudojame ambient ir glitch muzikos estetikas, daugumai tai yra įdomu, nes šiuolaikinė visuomenė yra orientuotą į „elektroninį garsą“. Visgi, esame netiesiogiai gavę ir kritikos iš tų žmonių, kurie dievina natūralius gamtos garsus bei tų, kurie vengia eksperimentų.

Kotryna: Jūsų perfomansai labai drąsiai naudoja skaitmenines medijas. Ar nebijote, jog aktyvus šių moderniųjų technologijų taikymas gali užgošti pačio kūrinio idėją? Juk žmonės stebėdami vizualiai įspūdingą reginį yra linkę nepastebėti kitų jo aspektų.                                                                                             

Urtė: Būtent todėl, mes ir stengiamės kuo aiškiau pateikti pagrindinę kūrinio idėją per garso ir vizualizacijų santykį, kad stebėtojas, neturėdamas gilesnių fizikinių žinių ar tiesiog neperskaitęs kūrinio aprašo, galėtų jusliškai išgyventi tam tikras patirtis. Šiuo atveju, medijos mums tik gelbsti išreiškiant tam tikras idėjas.

Kotryna: Su kokiais sunkumais susiduriate ruošdami performansus? Ar lengva praktiškai įgyvendinti savo kūrybines idėjas?                                                                                                                                       

Urtė: Be to, kad idėjiškai ruošiame performansą, turime užsiimti ir įvairiais techniniais reikalais, kurie su kūrybą nieko bendro neturi, kas šiek tiek apsunkina patį kūrybos procesą. Dėl kūrinio įgyvendinimo – negaliu atsakyti ar tai sunku, ar ne. Kiekvienas audiovizualinis performansas kas karta tampa technologiškai sudėtingesnis ir savo verte brangesnis. Manau, kad dirbant viską galima padaryti.

Kotryna: Leisiu sau truputį pasmalsauti: užsiminei apie perfomansų atlikimo vertę. Nemateriali jų vertė – nenusakoma. Na, o ta, turinti fiskalinę išraišką? Ar didelio biudžeto performansų parengimui reikia? Tenka investuoti patiems?

Urtė: O aš leisiu sau pajuokauti – keleto metų maksimalios VDU stipendijos tikrai neužtektų. Jei skaičiuotume visas išlaidas, t.y. patalpų nuomą, garso aparatūrą, projektorius bei visą kitą, tai tikrai išeitų nemaža suma. Kadangi, dalį šių reikiamų dalykų gauname iš universiteto arba šiuo atveju „Centro“ festivalio organizatorių, tai tenka pasirūpinti tik tam tikrų medžiagų įsigijimu. Taip, tenka investuoti, bet bendrame kontekste, tos sumos nėra itin didelės.

Kotryna: Gal galėtum plačiau papasakoti apie technologinį „Sonar“ kūrimo procesą? Kokius prietaisus, programas naudojote? Ar ilgai truko pasirengimo procesas?                                                                                                                                      

Urtė: Pats pasirengimo procesas truko puse mėnesio (garso, vaizdo bei instaliacijos konstrukcijos paruošimas). Pagrindinis mūsų įrankis buvo kompiuteris. Per jį galime ne tik redaguoti įsirašytus aplinkos garsus, bet taip įvairias garso dažnių moduliacijas, kuriant naujus garsus. Iš esmės, kiekvienas performansas tampa savotiška improvizacija, nes niekada nežinai kuria linkme pakryps viskas. Visada pasiruošime tam tikrą planą, kai darome performansą kartu  su VJ R@mj, kad pasiektume vaizdo ir garso sinchroną. Kai grojame su vizualizacijomis, kurios automatiškai reaguoja į skleidžiamą garsą, labiau atsiduodame improvizacijai.

Kotryna: Perfomansai peržengia įprastines muziejinio meno ribas, kuris tarsi yra „ rankomis neliečiamas“ bei tam tikra prasme desakralizuoja įprastinį meną. Manai, kad tokie pokyčiai – į gerą?                                                                        

Urtė: Man tai pats žavingiausias meno bruožas – visada keistis, įnešti kažką naujo. Iš savo asmeninės pozicijos visada pateisinu eksperimentus, kurie turi aiškų loginį pagrindą (nėra daromi bet kaip ir tik po to „pritempiami“ prie kažkokios reikšmės).

Kotryna: Kokios meno rūšys suteikia didžiausią įkvėpimą? Kaip dalini savo simpatijas skaitmeninėms ir tradicinėms meno rūšims?                                           

Urtė: Negaliu pasakyti, kuriai meno rūšiai labiausiai simpatizuoju, nes pati kuriu tiek garsą, tiek video, tiek paišau iliustracijas, kurioms šiuo metu skiriu mažiau laiko. Nepasakyčiau, kad tradicinės meno rūšys, įskaitant analoginę muziką, mums tapo neįdomios, nes visada malonu grįžti prie ištakų, nuo ko ir pradėjome – lapo popieriaus ar kažkokio instrumento. Nesame iš tų, kurie iškart „sėdo“ prie kompiuterio ir grojo 🙂

Kotryna: Sakyk atvirai, ko gi labiausiai trūksta šiuolaikinio, modernaus meno plėtrai ir pripažinimui mūsų Marijos žemėje?                                                             

Urtė: Pati užaugau tautinėje įvairovėje su šiek tiek kitomis vertybėmis, tai teko pastebėti, kad Lietuvoje žmonės yra per daug aptingę, o pradeda rimtai pradeda dirbti tik tuomet, kai išvyksta svetur. Taip ir šiuolaikinis menas Lietuvoje. Nesakau, kad visais atvejais, tačiau dažnai jam trūksta kokybės ir profesionalaus atlikimo, kuris turėtų būti lygiavertiškai derinimas su idėja.

Ačiū Urtei už labai smagų ir įdomų interviu! Savo ruožtu linkiu kūrybinės sėkmės bei neišsenkančio atkaklumo, įgyvendinant pačias novatoriškiausias ir drąsiausias idėjas:)

Fotografijos iš asmeninių Urtės Pakers bei Vaidos Virbickaitės  archyvų.

Parengė Kotryna Jonaitytė

Reklama