Archive for the ‘ Apžvalgos ’ Category

Priešrinkiminiai Seimo debatai akademinėje aplinkoje

Spalio 2 ir 4 dienomis, Vytauto Didžiojo universitete, vyko priešrinkiminiai seimo debatai, kuriuos suorganizavo Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojai bei politika besidomintys savanoriai. Į debatus buvo pakviesti aštuonių, labiausiai visuomenės palaikymo sulaukę, partijų atstovai. Atstovus debatuose delegavo pačios partijos. Per dvejus politinius debatus, akademinė bendruomenė turėjo galimybę išvysti Viktorą Pranckietį (LVŽS), Birutę Vėsaitę (LSDP), Algį Čapliką (LICS), Andrių Mazuronį (TT), Mantą Adomėną (TS), Rytį Šatkauską (Darbo partija), Artūrą Zuoką (partija „TAIP“), Remigijų Šimašių (LRLS).

Šiame komentare aptarsiu pirmuosius, t.y. spalio 2 dienos politinius debatus. 

vdu.lt nuotrauka

Politiniai debatai prasidėjo nuo kiekvienos partijos programų, tikslų ir siekių pristatymo. T.y. politinių partijų atstovai, per dvi minutes turėjo trumpai aptarti ir pristatyti akademinei bendruomenei svarbiausius partijos siektinus tikslus ir žinoma taip įtikinti politinius debatus stebinčius visuomenės narius, patikėti programos efektyvumu ir žinoma atitinkamai prabalsuoti rinkimuose į LR Seimą. Vėliau partijų atstovams buvo užduodami įvairūs klausimai, kuriems atsakyti turėjo tik vieną minutę, tačiau nenuostabu, jog beveik visi partijos atstovai į šį laiką netilpdavo.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) V. Pranckietis, vienintelis iš visų debatuose dalyvavusių atstovų panaudojo vizualinius elementus, t.y. debatų gale jis pristatė partijos programą, išleistą CD formatu, o be to jo švarką puošė LVŽS emblema. V. Pranckietis debatų metu kelis kartus akcentavo, jog jis nėra partijos narys, bet jam didelė garbė jai atstovauti. Pristatydamas partijos programą jis kalbėjo apie siekį sutvarkyti švietimo finansavimą t.y. tikslinis finansavimas studijoms ir mokinio krepšelio panaikinimas, o taip pat ir mėginimą sutvarkyti su žemės ūkiu ir ekologija susijusius reikalus. Apskritai, partijos atstovas kalbėjo maloniai, jautėsi, jog nėra patyręs politikas, kadangi, kalbėjo paprastai. Trumpai ir aiškiai pristatė svarbiausius dalykus, pernelyg neišsiplėsdamas, tačiau argumentuodamas savo pasisakymus. Iš V. Pranckiečio pasirodymo debatuose supratau, jog daugiausiai dėmesio ši partija skirs žemės ūkio veiklos ir kaimo žmonių gyvenimo pagerinimui.

Lietuvos socialdemokratų partijosnarė B. Vėsaitė savo kalbą pradėjo nuo partijos vertybių, o jos yra solidarumas, socialinis teisingumas ir lygios galimybės. Vizualinį elementą pasitelkė iš dalies, kadangi vilkėjo vyšninės spalvos kostiumėli, o partijos, kurią ji atstovavo dominuojantis spalva yra raudona, taigi iš esmės kažkiek aprangą susiejo su LSDP pagrindine spalva. Paliesdama aktualią temą – ekonominę krizę, B. Vėsaitė, bandė įtikinti auditoriją, jog būtent šios partijos Lietuvai šiuo metu reikia, nes pasakyta frazė „mes kuriame gerovės valstybę visiems ir esame už lygias galimybes visiems, nepaisant socialinės kilmės“, pasako daug ką. Taip pat ji pasitelkusi statistiką pabrėžė, jog per keturis metus Lietuvoje skurdas išaugo 4%, negu, kad buvo anksčiau, taigi pasitelkdama statistiką ir išsakydama truputį auksčiau jau minėtą frazę, ragina bendruomenę balsuoti už LSDP partiją, nes ji galinti „išbristi“ iš esamos susidariusios situacijos.

vdu.lt nuotrauka

Liberalų ir centro sąjungos (LICS) atstovas A. Čaplikas, nuo pat pirmųjų sekundžių pasitelkė rimto, protingo ir solidaus žmogaus įvaizdį. Ne tik jo išvaizda, elgesio manieros, apranga, bet ir kalba nemažai sufleravo apie politiką. Klausant jo rišlios, sklandžios, netgi sakyčiau gerai iš anksto apgalvotos ir argumentuotos kalbos, susimąsčiau, jog daugybė jo žodžiuose pasakytų dalykų yra tiesos. Įtikinamas balsas kalbėjo, jog „ne mes kuriame valstybę, bet jūs ją kuriate…. tik jūs būdami laisvi ir laimingi, padarote valstybę laisvą ir laimingą“. Įkvepiančia kalba A. Čaplikas ragino visus „veržtis“ į priekį ir kurti Lietuvos ateitį kartu. Dažnai kartojami žodžiai kaip „mūsų valstybė“, „jūs kuriate“ „jūs turite judėti“, „jūs turite siekti“, įtikina, jog iš tiesų šios partijos tikslai yra daugiau nei beverčiai pažadai. Jie skatina žmones siekti to, kas padėtų jiems geriau gyventi, nes niekas kitas to už juos nepadarys, niekas už dyką pinigų neduos. Iš A. Čapliko kalbos susidariau įspūdį, jog LICS galvoja apie visuomenės gerovę ir jos ateitį, bet tik tuo atveju, jei dirbsime ir sieksime gerovės visi kartu, taip sukurdami ir savo šviesesnę ateitį.

Paskutinis, daugelio studentų nuomone, tą dieną prasčiausią įspūdį sudaręs Tvarka ir teisingumas  (TT) partijos atstovas Andrius Mazuronis, kuris ne tik, kad neparodė jokių vizualinių elementų, bet ir įvaizdį pasirinko visai kitokį, negu prieš tai jau minėtų ir aptartų oponentų. Atstovas pasirinko daugiau laisvą stilių, kuris daugiau priminė studentišką, bet ne rimto politiko įvaizdį. Nuo pat pirmųjų sekundžių kalbėjo greitai ir daug, tačiau nieko ypatingo taip ir nepasakė. Kalba nebuvo labai rišli, vyravo daugybė nukrypimų, trūko argumentų, nepasakė esminių svarbiausių dalykų. Daugelis klausiusių jo kalbos, iš tiesų nesuprato partijos Tvarka ir teisingumas pagrindinių tikslų, siekių. Baigiantis dviejų minučių laikui A. Mazuronis pasakė, jog „labai sudėtinga papasakoti per dvi minutes programines nuostatas“, taigi savo partijos laiką jis išnaudojo kritikuodamas kitų partijų padarytus darbus ar būsimus užsibrėžtus tikslus. Partijos atstovas dažnai elgėsi nepagarbiai oponentų atžvilgiu, kadangi vis kritikuodavo juos arba juokdavosi iš jų pasisakymų, prunkštavo. Taigi apskritai, daugelio studentų akimis, kaip politikas, A. Mazuronis debatuose pasirodė labai prastai, taigi manau, galėjo sugadinti ne tik savo paties, bet ir partijos reputaciją.

Apibendrinant, šie Vytauto Didžiojo universitete surengti debatai buvo labai naudingi ne tik akademinei bendruomenei, bet ir visiems visuomenės nariams, stebėjusiems politinius debatus tiesiogiai internetu. Būnant netoli jų, matant juos iš arti ir klausant realiai, o ne per televizijos ekraną, kuomet viskas vyksta tiesiogiai, kuomet niekas nesumontuota ir neperdaryta, pasimato tikrieji politikų ir jų partijų pliusai bei minusai. Manau, kad pagrindinis debatų tikslas buvo pasiektas, nes išklausius politikų atsakymus į užduotus klausimus, susipažinus su partijų vertybėmis ir programomis, tikrai gali padėti ir padaryti didelę įtaką piliečių apsisprendimui, renkant kandidatus į LR Seimą.

Parengė Inga Bartuševičiūtė

Reklama

VDU debatai – proga pamatyti mūsų politikus iš arčiau???

Spalio 2 dieną Vytauto Didžiojo universitete buvo surengti priešrinkiminiai Seimo debatai, kuriuos organizavo  Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojai bei savanoriai.  Žodžių ir pasisakymų  kovoje prieš rinkimus susitiko keturių politinių partijų atstovai. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai atstovavo Viktoras Pranckietis, Lietuvos socialdemokratų partijai – Birutė Vėsaitė, Liberalų ir centro sąjungai – šios partijos lyderis Algis Čaplikas ir partijai „Tvarka ir teisingumas“ atstovavo Andrius Mazuronis.

Vdu.lt nuotrauka

Tradiciškai, debatai prasidėjo dviejų minučių įvadu į savo partijos pristatymą. Visi atstovai turėjo galimybę išsakyti savo atstovaujamos partijos tikslus, vertybes bei įtikinti VDU bendruomenę, kad jų partija – pati geriausia. Deja, ne visi atstovai sugeba kalbėti glaustai ir trumpai išsakyti svarbiausius dalykus.

Debatų eigoje buvo užduodami įvairūs klausimai, į kuriuos tam tikros partijos atstovas turėjo atsakyti per pusantros minutės. Docentas A. Pranciekis debatų metu bent keletą kartų pabrėžė, jog nėra Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys ir nuolatos akcentavo ekologijos bei žemės ūkio siekį, kurį reikia suderinti. Nepamiršdamas studentiškos auditorijos paminėjo ir siekį įgyvendinti ir tikslinį finansavimą studentams. Visų debatų metu buvo gana santūrus ir nelabai pritapo prie kitų partijų atstovų.

Labiausiai studentams įstrigęs pasisakymas, kurį būtų galima pavadinti debatų perliuku, buvo Birutės Vėsaitės išsakyta mintis, jog socialdemokratai visuomet taisydavo kitų partijų klaidas. Susidaro įspūdis, jog per 20  nepriklausomos Lietuvos metų visos buvusios partijos tik klydo, skurdino valstybę, o socialdemokratai nuolat gerino padėtį, o išrinkus į valdžią juos, gyvenimas pagerės visu 100%.  Jie įgyvendins tai, pasitelkdami laimės ekonomiką. Visus debatus neišblėstanti B. Vėsaitės šypsena turėjo studentus įtikinti, kad laimės ekonomika veikia!

Liberalų ir centro sąjungos vadovas A. Čaplikas savo kalba turbūt pasirodė įtinamiausiai. Politikos vilkas, kalbėjo užtikrintai ir tvirtai. Nuolat minėjo žodžius „mes“, „mūsų valstybė“, „jūsų pasirinkimas“. Pasak liberalo, valstybės pagrindas yra žmogus ir tik jis pats gali susikurti savo gyvenimą. A. Čapliko nuomone, Lietuvoje nieko nebuvo sukurta, nes visą laiką valdžioje yra dešinieji arba kairieji. Esą lietuvių tauta yra „be veido, be interesų ir laukia valdžios malonės“. Platūs rankų mostai, tiesus žvilgsnis į auditoriją, tiesioginis kreipimasis – dar vienas A. Čapliko būdas įtikinti auditoriją.

A. Mazuronis, partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Viešosios komunikacijos studentų nuomone, pasirodė prastokai. Neturėjo tvirtų argumentų, neišsakė savo partijos tikslų, į klausimus atsakinėjo nuklysdamas nuo temos, vis kritikuodamas kitus partijų atstovus  ir nuolat užsipuldamas esamą valdžią – nepasirodė nei išmintingai, nei gerai. Tad liko neaišku, kas yra svarbu partijai „ Tvarka ir teisingumas“. Į akis krito tai, jog šis politikas kalbėdamas niekuomet nepažvelgdavo į auditoriją. Tik baigęs kalbėti ir klausydamasis kitų pasisakymų pašaipiai juokėsi, „įvirtęs“ į kėdę stebėjo studentus. Nelabai profesionalu!

Vdu.lt nuotrauka

Politikams svarbu ne tik įtikinamai kalbėti, bet ir nepriekaištingai atrodyti. Tad vizualumas – labai svarbu. Visų partijų atstovų apranga buvo oficiali, išskyrus A. Mazuronio, kuris atrodė „laisvai“, kasdieniškai. Kreipiantis į studentų auditoriją, juk nebūtina susitapatinti su ja! Visoms partijoms trūko atributikos, kuri vien tik pažvelgus, nurodytų tam tikrą partiją. Nebuvo nei vėliavėlių, nei lankstinukų, nei rašiklių. Vienintelis A. Pranskietis parodė savo partijos programą, išleistą CD formatu, kurioje programa – suvaidinta, be žodžių. Ją žinoma, padovanojo debatų vedėjui G. Česnakui. Pagirtina, jog vienintelis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas buvo įsisegęs savo partijos emblemą.

Reikėtų pridurti jog VDU organizuoti debatai buvo puiki galimybė ne tik pamatyti mūsų politikus iš arčiau, bet ir užduoti klausimus jiems, išgirsti visiems taip rūpimus atsakymus bei apsispręsti už ką balsuoti artėjančiuose Seimo rinkimuose. „Debatų tikslas – supažindinti rinkėjus su partijų programomis, užduoti šių partijų atstovams aiškius, konkrečius klausimus, taip palengvinant apsisprendimą rinkėjams Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose spalio 14 d. Debatuose atsiskleis, kurie kandidatai, politinės partijos yra geriau pasirengusios valdyti, žino konkrečius kelius, kaip įgyvendinti savo idėjas, o visa kita lems rinkėjų balsai. Be to, netiesiogiai norime kelti ir politikos bei diskutavimo kokybę“, – teigė vienas iš renginio organizatorių, doktorantas Giedrius Česnakas. Tad, tikiu, jog šie debatai atvėrė jums akis ir padėjo apsispręsti, ką palaikyti Seimo rinkimuose.

Parengė Ieva Meškauskaitė

Technologinė dvikova: Apple prieš Android

Sakykite atvirai: kuris iš Jūsų dar nesate girdėję apie fenomenalią Apple prekinio ženklo sėkmę? Ilgą laiką (tiesą pasakius, nuo pat įkūrimo) kompanija be didelio vargo užėmė lyderių pozicijas ir jas nesunkiai apsaugojo nuo bet kokios konkurentų invazijos. Visgi, pastaraisiais mėnesiais Apple pardavimai ėmė akivaizdžiai smukti. Analitikai pagrindinę šio reiškinio priežastį įvardino kaip kompanijos lyderio Stevo Jobso mirtį, tačiau sklando ir kiek kiti gandai – Apple sisteminė įranga pagaliau sulaukė stipraus varžovo! Kaip niekada rimtą grėsmę ėmė kelti „ Nokia“, „ Samsung“, „HTC“ kompanijos, savo gaminamuose išmaniuosiuose telefonuose pritaikę „Android“ platformą.

Android puola!

Būtent „Android“ sistema tapo pačiu aršiausiu „ Apple“ priešininku. Dabar ši platforma teisėtai priklauso„Google“ kompanijai, kuri pastarąją nusipirko 2005 metais. Trumpai tariant, „Android“ – tai „Linux“ operacinė sistema skirta išmaniesiems telefonams bei planšetiniams kompiuteriams. Nuo 2010 metų statistiniai duomenys rodo staigų šios operacinės sistemos paklausos rodiklių kylimą: 2009 metais pardavimai tesiekė tik 2,8%, 2010 metais paklausa rinkoje šoktelėjo iki 33 procentų, o 2011 metais buvo pasiekti net 52%! O štai „ Apple“ kompanijos valdoma rinkos dalis  pastaraisiais metais sumažėjo nuo 16 % iki 15%.

„Apple“ paklausumo pozicijas praranda ne tik operacinių sistemų sferoje, bet ir išmaniųjų telefonų: „Samsung“ kompanijos kuriamų ir parduodamų išmaniųjų telefonų apyvarta 2011 metais siekė 24 mln,  o „Apple“ sekėsi žymiai prasčiau – pardavimų pelnas pasiekė tik 17 mln. dolerių.

Kuris pranašesnis?

Neseniai matytoje NK TV laidoje buvo kruopščiai išanalizuoti šių dviejų mobiliųjų aparatų privalumai ir trūkumai:  atsižvelgus į rinkos kainą ir technines savybes šį mūšį (kad ir netiesioginį) laimėjo „Samsung Galaxy“, turinti „Android“ sisteminę įrangą. Pirmasis „Samsung Galaxy“ privalumas pastebimas iš karto – tai daug patogesnis ir patvaresnis dizainas.  Patys kūrėjai neslepia, jog šiam niuansui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Taip pat, lyginant technines šių dviejų išmaniųjų telefonų savybes, „Samsung Galaxy“ yra gerokai plonesnis bei lengvesnis už „iPhone“. „Android“ operacinę sistemą turintis „Samsung Galaxy“ gali pasigirti ir geresne foto-kamera, sodresne ekrano spalvų raiška bei didesne RAM atminties talpa, ir netgi palaiko FLASH technologiją. Taigi, atsižvelgus į techninius aspektus, tenka pripažinti „iPhone“ pralaimėjimą.

Po skaudžios „Apple“ įkūrėjo netekties rinkos analitikai tikrai nesitikėjo, jog nuo galingos kompanijos ims nusisukti sėkmė – juk Steve Jobsas įmonės valdymą paliko išties puikiai komandai. Prekių ženklų specialistas Mike Amour teigia:„<…> jei kompanijos produktai, skleidžiama kultūra ir vizija išliks nuosekli, tuomet kompanija ir toliau sėkmingai gyvuos bei įkops į dar didesnes kūrybiškumo ir inovacijų aukštumas.“ Nepaisant visų technologinių aspektų,  „Apple“ prieš konkurentus turi slaptą ginklą – „meilės obuoliui“ sindromą, apsėdusį didžiąją dalį žmonijos, kurį numalšinti tikrai nebus taip paprasta.

Parengė Gintautė Pugačiauskaitė

R’n’B: skirtingos dainos…vienodi vaizdo klipai?!

Šiuolaikinės muzikos pasaulyje nė vienas hitas populiarumo viršūnės nepasiekė be patrauklaus muzikinio klipo. Kiekvienas muzikinis žanras turi ne tik savitą skambesį, bet ir vizualiai perteikiamas jam būdingas įvaizdžių klišes – tam tikrus nusistovėjusius stereotipus, kuriuos nuolat pastebime populiariuose muzikiniuose klipuose. Šiame straipsnyje aptarsiu populiaraus ritmenbliuzo (R&B) stiliaus muzikinių klipų stereotipus.

Pirmiausia, reikėtų aptarti pačių atlikėjų įvaizdį, t. y. aprangos stilių, dėvimus aksesuarus ir kūno puošybos elementus. Ritmenbliuzo muzikantų skonį drabužiams drįsčiau apibūdinti senu geru moto “Mažiau yra daugiau“. Atlikėjai išties stengiasi per daug neapsirengti.  R’n’B stiliui atstovaujantys vyrai dažniausiai demonstruoja nuogą pilvo presą (marškinėliai dažniausiai nevilkimi visai arba nusivelkami koncerto ar muzikinio klipo metu), na o tą kūno dalį, kurią visgi nusprendžia pridengti apvelka hip-hop stiliaus patogiais, judesių nevaržančiais drabužiais. Šie muzikantai pasižymi gausiai tatuiruotu kūnu bei dabinasi stambiais papuošalais (puošnūs, blizgūs bei prabangūs  žiedai, auskarai bei kaklo papuošalai). Ritmenbliuzo muzikos stiliaus dainininkės taipogi stengiasi neatsilikti nuo vyrukų: atvirai rodomas išpuoselėtas kūnas (minimalūs rūbai pasirodymų metu dažniausiai primena paplūdimio madą), aukštakulniai-žudikai bei daugybė papuošalų (dažniausiai itin įspūdingi, dideli auskarai ir masyvūs kaklo papuošalai). Merginos pasirūpina ir preciziškai atliktu makiažu: šilko lygumo oda, dramatiškai išryškintos akys bei visuomet putlios, gundančiai blizgančios lūpos. Visgi, kai kurie makiažo elementai turi savitą simboliką: kraujo raudonumo lūpos – galia ir seksualumas, tamsiais šešėliais išryškintos akys – drąsa, išskirtinumas. Toks viliojantis atlikėjų įvaizdis naudojamos pritraukti gerbėjus: atlikėjų vyrų – paaugles ir jaunas merginas, o atlikėjų moterų – vyrus (nė nebandysiu nuspėti jų amžiaus grupės).

Aptarus aprangos stilių, galime prieiti prie muzikinių siužetų bei kuriamos atmosferos. Jų analizę padalinau į dvi dalis:

  • Lėtų dainų muzikiniai klipai
  • Greitų dainų muzikiniai klipai

Lėtų dainų muzikiniai klipai pasižymi pastelinėmis, jaukiomis spalvomis, dažniausiai dominuoja juodi, balti,pilki atspalviai ir sepijos koloritų paletės,  kurios suteikia natūralumo įspūdį. Visgi, spalvų parinkimas labai glaudžiai susijęs su dainos tematika bei nuotaika: jeigu atlikėja(-s) dainuoja apie laimingą meilę ir džiugias emocijas, jų apranga būna ryški bei, o jei dainoje vyrauja negatyvūs jausmai ar liūdesys, tuomet rūbai dažniausiai yra neutralių, šviesų atspalvių. Muzikinių klipų vieta taip pat yra neįprasta – dažniausiai paplūdimiai arba tamsus kambarys. Pavyzdžiui,

Beyonce „Breaking Heart“:

Keysha Cole „Heaven Sent“:

Kaip jau minėjau, R’n’B muziką atliekantys vaikinai savo muzikiniuose klipuose dažniausiai būna be marškinėlių bei visuomet kuria intymumo atmosferą su drauge vaidinančiomis aktorėmis (bučiuojasi, glamonėjasi). Nieko keisto – juk dainos dažniausia būna apie gundymą, taigi tokia vaidyba suteikia seksualumo jausmą. Vaizdo įraše dominuoja blankios, švelnios spalvos, o veiksmas neretai vyksta paprastame kambaryje. Pavyzdžiui,

Trey Songz „Love Faces“:

O štai greitų ritmenbliuzo dainų muzikiniai klipai visai kitokie. Kur pažvelgsi ryškios, netgi neoninės, spalvos, daugybė juvelyrinių dirbinių ant atlikėjo kūno, prabangios mašinos ir, žinoma, gausybė gražių, menkai teapsirengusių, merginų. Taigi, vyrai atlikėjai savo greitų dainų klipuose, dažniausiai rodo prašmatnių ir pašėlusių vakarėlių scenas, kurios neapsieina be alkoholinių gėrimų, daugybės energingų šokėjų, puikiai suderintos choreografijos ir įspūdingų šviesos efektų. Merginos atliekančios antraplanius vaidmenis dėvi trumputes sukneles, sijonus ar šortus, avi įspūdingus aukštakulnius(seksualumas), o vaikinai (taip pat ir pats atlikėjas) – laisvalaikio stiliaus drabužius (džinsus, paprastus marškinėlius, švarkus), avi patogią avalynę ir beveik visuomet pasipuošia akiniais nuo saulės, kurie simbolizuoja šaunumą, populiarumą ir nepriklausomybę. Šia apranga perteikiami  asmenybė bruožai klausytojams yra labai svarbūs, ypač jauniausiems, t. y. paaugliams. Pavyzdžiui,

Usher „DJ Got Us Fallin‘ In Love ft. Pitbull:

R’n’B muzikantės taip pat naudoja ryškias spalvas bei įspūdingus šviesos efektus, tačiau jų video klipuose nedominuoja vakarėlių ar kitokių pasilinksminimų tematika. Merginos pirmenybę teikia netradicinei, dažnai siurrealistinei, aplinkai ir specialiesiems efektams, todėl jų vaizdo įrašai neretai yra kuriami kino studijoje. Priešingai negu lėtų dainų klipuose, jos vilki be galo seksualius rūbus, avi svaiginančio aukščio aukštakulnius bei dėvi daugybę papuošalų (lėtų dainų klipuose puošiamasi gana kukliai). Pavyzdžiui,

Rihanna „Rude Boy“:

Trumpai apžvelgus vyraujančias įvaizdžio formavimo bei vizualinės raiškos priemones, galima daryti išvadą, jog pastarieji parenkami atsižvelgiant į konkrečios dainos stilių, atmosferą, perteikiamas emocijas bei jos kontekstą. Juk būtų keista, jei dainos apie skausmingą išsiskyrimą muzikiniame klipe būtų rodomos audringo vakarėlio scenos…

Parengė Ugnė Veličkaitė

Technologinė dvikova: juostelė prieš skaitmeną

XIX amžiuje L. J. M. Daguerre pakeitė tuometinį pasaulį sukurdamas dagerotipiją – vaizdo užfiksavimą poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje. Taip „piešiant šviesa“(phos – šviesa, graphis – teptukas) gimė fotografija. Tačiau dabartinė-skaitmeninė fotografija smarkiai skiriasi nuo senosios-juostinės fotografijos tiek  nuotraukų gavimo procesu, tiek pačiu esminiu fotografijos suvokimu. Ar iš tiesų fotografija yra savo kryžkelėje?

Apie skaitmeninę ir juostinę fotografiją yra pačių įvairiausių nuomonių –  tiek teigiamų, tiek neigiamų. Fotomenininkas Paulius Normantas kartą yra pasakęs: „Skaitmeninė fotografija yra duobkasė“. Ką gi jis turėjo omenyje?

P. Normanto nuomone, šiuolaikinė fotografija yra kryžkelėje – skaitmeninės technologijos gadina fotografijos meną. Gal kiek aštroka ir gana kategoriška nuomonė, bet tiesos šiame menininko teiginyje yra. Dauguma fotografų mėgėjų(o kartais, būkim atviri, ir profesionalais save tituluojančių) net nesuvokia fotografijos esmės. Nusiperka gerą skaitmeninį fotoaparatą ir „šaudo“ viską iš eilės, kitaip tariant, užsiima žaidimu „point and shoot“. Padaro šie fotografai po 100, 200 ar 300 kadrų, o iš jų tinkamų ekspozicijoms – nulis. Kodėl taip? Todėl, kad visiškai nesigilinama į fotografijos pagrindus, kompoziciją, šviesos bei kontrastų svarbą, kuri sudaro netgi 70% fotografijos vizualinės estetikos. Naudojantis juostiniu fotoaparatu, fotografas turi labai ribotą galimų kadrų skaičių, todėl privalo  gerai apgalvoti nuotraukas, išžvalgyti vietovę, susipažinti su objektu bei apmąstyti pačią būsimų fotografijų tematiką. Taip fotografai iš vienos juostelės, kurioje telpa (priklausomai nuo juostelės tipo) apie 30 kadrų sugeba padaryti apie 10 gerų ir tinkamų parodoms nuotraukų.  Iškalbinga ir statistika teigianti, kad prieš 20 metų išsivysčiusiose šalyse tik kas 7 žmogus turėjo fotoaparatą, o dabar – kiekvienas. Fotografija keičiasi kaip niekada sparčiai.

Mano manymu, „juostinės“ nuotraukos turi savito grožio pačiame fotografijos procese. Atidus fotografavimas, nuotraukų ryškinimas, jų didinimas, skenavimas, kopijavimas ir panašios užduotys. Ilgas, bet labai įdomus procesas, kurio metu niekada nenuspėsi, kokias nuotraukas pavyko išgauti iš užfiksuotų kadrų.

Tačiau negi skaitmena yra sopanti rakštis visoje fotografijoje? Pats tokiai minčiai visiškai nepritariu. Tai tiesiog naujas etapas. Skaitmeniniu fotoaparatu gautų nuotraukų kokybė(ne tiek techninė, kiek prasminė) priklauso nuo fotografo požiūrio į fotografiją. Manau, jog nesvarbu, ar bus fotografuojama skaitmeniniu, ar juosteliniu foto prietaisu, viskas priklausys nuo fotografuojančiojo vaizduotės ir pasaulio suvokimo. O fotoaparatas, kad ir kokios  rūšies bebūtų, tai viso labo tėra tik įrankis; pagalbininkas padedantis vizualiai išreikšti tam tikrą idėją ar sumanymą.

Žvelgiant iš techninės pusės, skaitmena turi labai daug pliusų, tačiau ir juosta, kad ir kokia sena bebūtų, tai pat nėra prasta. Trumpai palyginkime šiuos du fotografijos būdus:

Skaitmenos privalumai: lankstumas (greitai keičiamos kortelės, nereikia ryškinti nuotraukų, nėra apsišvietimo pavojaus ir t. t.), redagavimas (beribės galimybės fotografijas koreguoti įvairiomis kompiuterinėmis programomis), spalvos (gaunamos realios spalvos derinant baltos spalvos balansą, nereikia keisti juostelės ar filtro, pasikeitus apšvietimo šaltiniui), kokybė ir detalumas, senėjimas (skaitmeninės fotografijos fiziškai nepasensta), dauginimas be kokybės praradimo ir daugybė kitų.  Išties daug ir įvairių privalumų. Kalbant apie juostos pranašumus, būtina paminėti, kad kokybe skaitmenai pastaroji beveik nusileidžia, ypač didesnio formato juostelės, kurios perteikia savitas spalvos. Taipogi, didelis privalumas yra maža kaina už tikrai gerą kokybę.

Juosta ar skaitmena, skaitmena ar juosta? Vieningo atsakymo nėra ir negali būti. Tai priklauso nuo pačio fotografo filosofijos ir požiūrio į gyvenimą, jo prioritetų bei galimybių. Kaip jau ir minėjau, pati geriausia fotografo įranga yra ta, kurią jis sugeba efektyviausiai išnaudoti. Puikios fotografijos užfiksuojamos skaitmeniniu fotoaparatu? Fantastika! Pasitelkiamas juostinis fotoaparatus? Lygiai taip pat nuostabu!

P. S. Palyginimui pateikiu keletą nuotraukų fotografuotų tiek juostiniu, tiek skaitmeniniu fotoaparatu – patys nuspręskite, kurios fotografijos Jums arčiau širdies.

Parengė Rokas Tenys

Maištaujantis kinas: netradiciniai sprendimai filmuose

Pagaliau atėjus tikrajam šiluma alsuojančiam pavasariui ir saulei nušvitus taip viliojančiai ryškiai, visi mes nejučiomis pradedame galvoti apie įvairiausias pramogas ir poilsį. Atsižvelgdama į šias pavasariškai lengvabūdiškas nuotaikas, šįkart Jūsų nevarginsiu sudėtinga informacija apie įvairiausias technikos naujienas ar komunikacijos procesus. Šiame paskutiniame tinklaraščio įraše noriu pakalbėti apie netradiciškai sukurtus filmus.

Larso von Triero pasaulis

Manau, kad šis danų režisierius nereikalauja detalaus pristatymo. Daugelis apie jį tikrai esate nemažai girdėję. Drįstu įtarti, jog tiek gero, tiek blogo. Turbūt norite sužinoti, kodėl būtent šio režisieriaus filmus pasirinkau šiai apžvalgai? Mano nuomone, L. von Triero kūriniai (tai bene tinkamiausias žodis apibūdinti jo filmus) yra labai išskirtiniai ir specifiniai. Žinoma neneigiu, jog kažkam toks kūrinys kaip „Antikristas“ pasirodys visiškai nepriimtinas, šokiruojantis ir netgi bjaurus. Tačiau, taip ir atsiskleidžia von Triero kūrybos unikalumas – jis nesistengia kurti filmų tradiciniais metodais ar skirti juos masėms.Taigi, trumpai apžvelkime keletą pačių įdomiausių bei išties unikalių šio režisieriaus darbų.

„Element of crime“

Pirmasis, galima sakyti, debiutinis, pilnametražis L. von Triero kino kūrinys. Šis filmas išsiskiria tuo, jog nors ir sukurtas 80-ųjų viduryje, kai rodos visą kino pramonę buvo užvaldžiusi specialiųjų efektų (nors, beje, technologiškai dar ne itin kokybiškų ir tikroviškų) manija, šis filmas buvo filmuojamas pasitelkiant patį paprasčiausią apšvietimą natrio lempomis. Šių lempų skleidžiama šviesa suteikė sepijos atspalvių efektą, kuris dar buvo „paaštrintas“ ryškia geltona spalva.

Filme vaizduojamas pasaulis – ganėtinai apleistas, filme gausu siurrealistinių įvaizdžių, kurie filmą padaro panašų į fantastinį sapną. Remiantis kritikų nuomone,  šis von Triero kūrinys yra įkvėptas Andrejaus Tarkovskio filmų „Soliaris“ (kuriame pagrindinį vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis) ir „Andrejus Rubliovas“. Beje, pats von Trieras tokių teiginių ir neneigia – priešingai, jis atvirai pripažįsta, kad Tarkovskis tikrai smarkiai įkvėpė jo kūrybą.

„Breaking the waves“

1996-ųjų filmas pasižymi labai neįprastu vizualinio pavidalo sprendimu – jis nufilmuotas Dogma 95 stiliumi. Dogma 95 – tai avangardinis kinematografijos judėjimas, kurio pradininkais ir yra pats L. von Trieras bei dar keletas danų režisierių. Atsižvelgiant į minėto judėjimo taisykles, filmas yra nufilmuotas taip, kad visos vaizdo raiškos priemonės būtų kuo autentiškesnės, t. y.  siekiama nenaudoti jokių specialiųjų efektų, jokio papildomo apšvietimo – naudojamas tik tas, kurį natūraliai suteikia filmavimo vieta. Tokiu būdu „Breaking the waves“ nevargina žiūrovo įvairių specialiųjų efektų gausa, o leidžia jam įsigilinti į pagrindinę idėją, vyraujančias nuotaikas bei išgyventi tikras emocijas.

„Dancer in the dark“

Ši 2000-ųjų muzikinė drama taip pat įkvėpta Dogma 95 idėjų, visgi filmuojant nebuvo griežtai laikomasi šio judėjimo taisyklių. Filmas „Dancer in the dark“ yra unikalus tuo, jog buvo kuriamas naudojant žemos kokybės skaitmeninę fotokamerą. Tokiu filmavimo būdu buvo siekiama suteikti juostai dokumentiškumo bei autentiškumo įspūdį.

Aptarus keletą L. von Triero filmų, norėčiau paminėti dar porą kitų netradiciškai sukurtų filmų, kurie dėl savo išskirtinumo taip pat nusipelno bent kelių eilučių šioje mano apžvalgoje.

„The diving bell and the butterfly“

2007-aisiais pasirodžiusi prancūziška biografinė drama išsiskiria savo netradiciniu rakursu – visas filmas nufilmuotas iš pirmojo asmens perspektyvos. Žiūrėdamas šį filmą, asmuo turi galimybę reaguoti į ekrane rodomus įvykius taip, tarsi jis pats būtų pagrindinis herojus, stebintis visa, kas vyksta aplinkui. Tokia filmavimo technika suteikia juostai autentiškumo bruožų, kurie leidžia žiūrovui pajusti, jog tai tikra, tuo pat metu išgyvenant tam tikras emocijas, kurias patiria ir herojus. Kitaip tariant, šis filmas yra puikus pavyzdys, kaip juostos kūrybos procese pasitelkus neįprastus kinematografinius sprendimus, galima žiūrovui suteikti galimybę išgyventi neeilinius potyrius bei emocijas.

„Coffee and cigaretes“

O štai ir mano asmeninis favoritas. Iš visų anksčiau aptartų filmų „Coffee and cigaretes“ yra sukurtas bene įdomiausiai ir originaliausiai. Šį filmą galima būtų apibūdinti kaip visiškai nestandartinį, turint omenyje  šiuolaikinės kino pramonės kūrinius. Filmas susideda iš vienuolikos atskirų trumpametražių mini-filmų, kurie labiau primena interviu ar netgi pokalbių šou. Juose žiūrovui rodomi pokalbiai su įvairiausio plauko muzikantais, aktoriais, šou verslo atstovais ar panašiomis personomis. Režisierius Jim Jarmusch šią juostą kūrė net 17 metų. Pripažinkime – įspūdingas laiko tarpas vienam filmui. Dar vienas išskirtinis šio filmo bruožas yra nespalvotas vaizdas. Taip taip,  juoda-balta ir nieko daugiau. Žinoma, kai kam gali pasirodyti, kas gi čia tokio? Visi esame matę juodai-baltą filmą. Visgi, šiandien, kai filmai kuriami pasinaudojant pačiais įvairiausiais specialiaisiais efektais ir kitokiais įmantriais technikos laimėjimais, būtent tokie nespalvoti filmai itin traukia dėmesį ir atrodo be galo įdomiai įprastinių filmų fone.

„The Artist“

Na, turbūt, šio filmo pristatinėti nereikia. Taip, tai jis – ne tik šių metų Oskarų laureatas, bet ir daugelio kitų prestižinių kino apdovanojimų savininkas. Lygiai kaip ir „Coffee and cigaretes“ ši juosta yra nespalvota, tačiau be viso to, ji dar ir nebyli. Manau, jog visko mačiusius žiūrovus šis filmas papirko savo paprastumu. Jeigu XX a. pradžioje bespalvis nebylusis kinas buvo įprastas dėl menkų techninių galimybių, tai šiandien, tikrame technologijų apogėjuje, minėtas filmas susilaukė stulbinančios sėkmės ne tik dėl savo išskirtinio pastatymo, bet ir dėl to, jog sugebėjo žiūrovui duoti tai, ko jis jau seniai arba apskritai nematė:  gerą kiną. „The Artist“ leido žiūrovui pačiam įsivaizduoti ir interpretuoti, kaip viskas atrodytų, vaizdą užliejus spalvomis bei garsu.

Taigi, apžvelgus straipsnyje minėtus filmus, galima teigti, jog netradiciškai ir originaliai sukurti filmai neretai leidžia mums geriau įsijausti į jų siužetą ir aiškiau suprasti juose demonstruojamas idėjas bei vertybes nei įprastiniai kino industrijos gaminiai. Kiekviena iš apžvalgoje aptartų juostų nufilmuota skirtingai, tačiau labai kūrybingai, o tai, manau, ir patraukia žiūrovų dėmesį. Taigi, mielieji, nebijokime kartkartėmis „sulaužyti taisykles“ ir pasinerti į dar ne visiems pažįstamą kitokio kino pasaulį.

Parengė Skaistė Kalininaitė

Stereomood: skaitmeninė muzikos ir emocijų darna

muzika visada užėmė didelę kone kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį. ji mus supa net tiesiogiai to nesiekiant – didieji prekybos centrai, norėdami sukurti jaukią atmosferą, nuolatos transliuoja pop stiliaus muziką, gatvėje pralekiantys automobiliai dažnai „apdovanoja“ praeivius ritmingos šiuolaikinės muzikos garsais ar tiesiog filmo ar laidos metu girdime vieną ar kitą malonią melodiją. muzika yra mūsų gyvenimo dalis, norime to ar ne. tačiau kokia tikroji jos paskirtis – negi tai viso labo malonus garsinis fonas? manau, jog daugelis pritars mano teiginiui, jog pagrindinis bet kokios muzikos tikslas yra sukelti emocijas, pažadinti jausmus ar ištraukti iš nebūties jau palaidotus prisiminimus. būtent tokia filosofija vadovaujantis atsirado tinklapis „stereomood“.

kas gi tas „stereomood“?

paprastai tariant, „Stereomood“ –  tai internetinė svetainė, kurioje galima klausytis muzikos. iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai dar vienas eilinis muzikinis tinklapis. visgi, „stereomood“ yra unikalus projektas skirtas tikriems muzikos mylėtojams. šiame tinklapyje melomanams siūloma muzika suskirstyta ne pagal tipą, žanrą, atlikėją ar išleidimo datą, o pagal nuotaiką.  taip taip, nuotaiką. „stereomood“ suteikia savo vartotojams galimybę dabartinę savijautą išreikšti(o gal „iliustruoti“?) atitinkama muzika.

pagal nuotaiką, sakote?

kartais ryte, beveik priverstinai atmerkus akis, taip norisi išgirsti melodiją, kuri išblaškytų, galutinai pažadintų ir nuteiktų aktyviai bei produktyviai dienai. pasitelkus „stereomood“ tinklapį nebereikia raustis po asmenines garso bibliotekas, ieškoti tinkamos dainos, o paskui šimtus kartų spaudinėti „play“ mygtuką. pakanka tiesiog pasirinkti norimą nuotaiką iš gausaus sąrašo ir namus užpildo muzikos garsai. šiandien jautiesi liūdnai? galbūt slegia erzinančios nesėkmės? „stereomood“ svetainės parinkčių lentelėje tereikia spustelėti „happy“ arba „cheerful“ kategoriją ir praskaidrinti sau nuotaiką. O galbūt nori likti surūgęs ir pasimėgauti pykčiu, skirtu visam plačiam pasauliui? „stereomood“ vėlgi gali padėti! „sad“, „angry“ arba „melancholic“ kategorijos labai dažnai dominuoja nuotaikų sąrašo viršuje. nors tinklapis muziką į kategorijas dažniausiai skirsto pagal nuotaikas ar jausmus, tačiau pastaroji gali būti skirta ir konkrečioms veikloms. galbūt įtemptai mokaisi, gal atsipalaidavęs ruoši vakarienę, o galbūt tiesiog nori pamiršti visus sunkios dienos rūpesčius ir panirti į hipiškai atpalaiduojančią atmosferą – ši svetainė gali pasiūlyti tinkamą muzikinį foną bet kokiai veiklos rūšiai.

ar rekomenduočiau šią svetainę kitiems?

be abejo. „stereomood“ mane žavi itin plačiu muzikos žanrų pasirinkimu – pasiekiamos tūkstančiai dainų, tiesa, kiekviena nuotaika turi skirtingą kiekį sau priskirtų kūrinių. visgi, pasirinkimas tikrai gausus. taipogi, man labai patinka minimalistinis, tačiau šiuolaikiškas ir stilingas svetainės dizainas. nuolat besikeičiantis fonas, kuriame pasirodančios nuotraukos dažniausiai būna parinktos tikrai nuostabiai: meniškos, subtilios, kartais netgi truputėlį šokiruojančios, tačiau nepaliekančios abejingų. ši internetinė svetainė turi savitą teksto pateikimo stilių, kurį „pasivogiau“ rašydamas šį straipsnį – tekstas rašomas tik mažosiomis raidėmis. tikriausiai mūsų redaktorę ištiks lengvas širdies smūgis pamačius, jog visame straipsnyje nėra didžiųjų raidžių, tačiau tikiuosi, kad ji nepradės taisyti straipsnio ir tyliai burnoti „kaip mane čia žudo…“(nieko tokio, redaktoriai jau užsigrūdinę – red.past.). bet kokiu atveju, „stereomood“ dizainas tikrai išskirtinis. paprasti, tačiau labai įdomūs vizualiniai sprendimai kelia norą tiesiog stebėti įvairias detales ir mėgautis reginiu. nors iš pradžių dizainas atrodo gana chaotiškas, geriau jį ištyrinėjus, nesunkiai galima pastebėti tikrai puikiai apgalvotą estetikos ir šiuolaikiškumo derinį.

vis dėlto, labiausiai mane žavintis „stereomood“ bruožas yra muzikos kokybė bei platus autorių pasirinkimas. šis tinklapis muziką pateikia, turbūt, aukščiausia įmanoma kokybe. tiesa, nebandžiau muzikos klausytis per ypatingą techniką arba pasikonsultuoti su žmonėmis, turinčiais nepriekaištingą muzikos meno supratimą (deja, esu iš tų apie kuriuos sakoma „meška ant ausų buvo užlipusi“), tačiau remdamasis savo kuklia patirtimi kokybe tikrai negaliu skųstis. džiugu, jog „stereomood“ svetainė suteikia galimybę pristatyti savo muzikinę kūrybą labai įvairiems menininkams. šioje svetainėje dominuoja mažiau žinomi (tačiau tikrai ne prastesni nei didieji muzikos pasaulio grandai!) atlikėjai bei grupės. muzika surenkama iš visų virtualiosios erdvės „pakampių“ ir neturėtų nuvilti nei vieno, mėgstančio gerą, tačiau ne itin didelio populiarumo sulaukusią muziką. projekto savininkai dažniausiai talpina iš internetinių dienoraščių surinktą muzikinę medžiagą(iš daugiau nei 150 tinklaraščių), tačiau nevengia ir „indie“  bei visiškai nežinomų atlikėjų. ieškodamas savo mėgstamos dainos gali maloniai nustebti, nes muzikos bibliotekoje dažniausiai yra net keletas to paties kūrinio skirtingų versijų, vadinamųjų „cover’ių“ (lietuviškas žodžio atitikmuo, mano nuomone, nelabai gražiai skamba), kurie paįvairins, o gal ir leis iš naujo atrasti, atrodo, jau tūkstantį kartų klausytą dainą. taigi, „stereomood“ yra išties puiki vieta pasireikšti nežinomiems kūrėjams.

tai tiek?

deja, taip. kadangi nemoku tinkamai užbaigti savo darbų, paskutines apžvalgos eilutes paskirsiu paraginimui visiems išbandyti šį nuostabų interneto teikiamų galimybių bei originalių idėjų simbiozės pavyzdį. tikiuosi, jog „stereomood“ praskaidrins jūsų gyvenimą taip, kaip kad praskaidrino manąjį.

Parengė Mindaugas Laurinaitis