Autoriaus archyvas

“Žvaigždžių” žibėjimas politikoje

Politinė komunikacija susideda iš daugybės dalykų. Kai kurie jų jau seniai yra naudojami (politikų kalbos, apsilankymai pas rinkėjus), o kiti yra nauji, dar neišbandyti visų politikų. Agitacija mobiliasiais telefonais, politinė reklama ar įžymių žmonių įtraukimas į rinkiminę kampaniją yra politinės rinkodaros, ne visų politikų pažįstamos, naudojami metodai. Šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti apie vieną iš jų – įžymių žmonių įtraukimą į rinkiminę kampaniją. Jie visuomenėje yra pažįstami, gerbiami ar net garbinami. Daugeliui žmonių „žvaigždės“ esančios žurnalų viršeliuose, rodomos įvairiose televizijos laidose yra sektini pavyzdžiai, kuriuos jie kopijuoja. Būtų kvaila, jei prieš rinkimus politikai tuo nepasinaudotų ir neprisidėtų „kelių papildomų taškų“ visuomenės akyse.

Nuo 2008 metais vykusių rinkimų šis procesas pastebėtas Lietuvoje. Kelios partijos į savo gretas priemė įžymius žmones, o „Tautos prisikėlimo partija“ buvo sudaryta iš žmonių, kurie dažnai buvo rodomi per televiziją ir gerai pažįstami visuomenei. Ne veltui, ši partija sulaukė didelio pasitikėjimo ir buvo valdančiojoje koalicijoje parlamente. Šių metų rinkimai nebuvo išimtis. Vladimero Romanovo įkurta „Lietuvos žmonių partija“ į savo būrį priemė žymius Lietuvos krepšininkus: brolius Lavrinovičius bei Rimantą Kaukėną. Žiniasklaidoje kilo sumišimas, nes juk visiems žinoma, kad broliai Lavrinovičiai yra sėdėję kalėjime už merginos išprievartavimą. Ar tokio nusikaltimo autoriai gali atstovauti piliečiams parlamente? Ar jie atsisakys savo dabartinio užsiėmimo (t.y. krepšinio)? Ar jie turi kompetencijos dirbti Lietuvos respublikos seime? Tokie ir panašūs klausimai buvo užduodami ir „Sąjunga taip“ partijos nariui SauliuiSkambinui (geriau žinomas kaip šokėjas bei dainininkės Karinos Krysko vyras), Vytautui Juozapaičiui – Lietuvos operos daininikas ir profesorius („Tėvynės sąjunga – krikščionių demokratų partija“) bei sportininkams sunkiasvoriui Giedriui Savickui ir penkiakovininkui Edvinui Krungolcui. Tuomet kyla klausimas: kas pasitiki „žvaigždėmis“? Mano nuomone, už juos balsuoja žmonės, kurie yra nusivylę valdžia arba tokiu būdu rodo nepritarimą. Pavyzdžiui, 2008 metais balsuodami už „Tautos prisikėlimo partiją“ žmonės „protestavo“ prieš esamą valdžią ir parodė nepasitikėjimą senosiomis partijomis. Tačiau šiais metais nei viena „žvaigždė“ nesulaukė žmonių palaikymo. Turbūt žmonės pavargo nuo „cirko“ buvusiame parlamente.

  Tačiau yra nebūtina įrašyti įžymų žmogų į partijos sąrašą, kad visuomenė atkreiptų dėmesį ir atiduotų savo balsą rinkimų dieną. JAV neseniai vykę prezidento rinkimai parodė, kaip žvaigždės gali padėti politikams jų rinkiminėje kampanijoje nedalyvaudami juose. Barack‘as Obama ir Mitt‘as Romney varžėsi ne tik debatų tribūnose, bet ir „žvaigždžių“ kompanijoje. Lietuviškas internetinis tinklapis 15min.lt viename iš publikuotų straipsnių pateikė visą sąrašą garsių žmonių, kurie palaiko vieną iš kandidatų į prezidentus. Akivaizdu, kad įžymūs žmonės buvo palankesni Obamai, tačiau dauguma milijonierių buvo Romney pusėje. Pažiūrėkime, kaip jie palaikė savo mėgiamą kandidatą Barack‘ą Obama?

 Gerai žinoma atlikėja Beyonce ir jos vyras Jay-Z jau per ankstesnius rinkimus parodė didelį pasitikėjimą Barack‘u Obama.  Ne be reikalo per inauguracijos šventę Beyonce atliko vieną iš savo dainų („At Last“), kurios metu išrinktas pirmasis juodaodis JAV prezidentas su savo žmona šoko valsą. Nebuvo nuostabu, kad ir šiais metais garsi šeima nepakeitė savo požiūrio. Dar neprasidėjus rinkiminei kompanijai vieno interviu metu Beyonce sakė: „Manau, kad jis nepaprastas. Jam reikia tik daugiau laiko. Manau, kad su šiuo laiko terminu, kurį jis turi, jis daro nuostabų darbą.“, o geltonoji spauda kelis kartus užsiminė, kad Jay-Z ir prezidentas yra geri draugai (buvo kalbama, kad gimus pirmagimei dukrai, Barack‘as davė daug naudingų patarimų jaunam tėveliui). Šiais metais rodydama savo palaikymą esamam prezidentui Beyonce užsisakė sprecialius auskarus su jo vardu, o Jay-Z surengė lėšų rinkimo koncertą B.Obamos rinkiminei kampanijai paremti. Panašiai pasielgė ir kitos įžymybės, tarp kurių yra aktoriai George Clooney ir Morgan Freeman, režisierius Tyler Pery, dainininkė Mariah Carey ir garsios laidų vedėjos Ellen DeGeneres bei Oprah Winfrey.

   Taigi kyla klausimas: kokia nauda įžymius žmones įtraukti į politiką? Yra trys paprastos priežastys: įtakingumas, pinigų pritraukimas ir neapsisprendusių žmonių patraukimas į savą pusę. Pirmosios dvi priežastys manau yra aiškios: ten, kur yra „žvaigždės“, yra įtakingų ir daug pinigų turinčių žmonių. Trečiajai priežasčiai, manau, reikia skirti daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, tu esi jaunas žmogus, ką tik gavęs teisę balsuoti ir nežinantis, kam skirti savo balsą. Yra žinoma, kad jaunimo pagrindiniai hobiai yra filmai ir muzika. Taigi, toks neapsisprendėlis, pamatęs, kad jo mėgiama(as) atlikėja(as) ar aktorė(ius) žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ragina balsuoti už tam tikrą kandidatą, pasikliaus jų nuomone ir nesvarstys kitų variantų. Jauni žmonės nori būti panašūs į žvaigždes išvaizda, kalba ir elgesiu taigi, kodėl nekopijuoti jų ir politiniuose klausimuose?

Taigi, bėgant laikui politikai, siekdami visuomenės dėmesio, įtraukia į rinkiminę agitaciją ar pačią politiką ir įžymius žmones. Aktoriai, dainininkai ir laidų vedėjai nenusimano apie tai, tačiau daro didelį įspūdį bei įtaką visuomenei. Žmonės, kurie nežino, už ką atiduoti savo balsą, ar tiesiog nesidomi politika, dažniausiai pasikliauja „žvaigždėmis“, kurios yra tik politikų įrankiai tam, kad pritrauktų visuomenės dėmesį.

Parengė Ugnė Veličkaitė 

Priešrinkiminiai debatai VDU

Spalio pradžioje Vytauto Didžiojo universitete vyko priešrinkiminiai Seimo debatai, kuriuos organizavo Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (PMDF) dėstytojai bei savanoriai. Spalio 4 dieną juose dalyvavo (fotografijoje iš kairės) politinė partija „Sąjunga TAIP“ – pirmininkas Artūras Zuokas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, kuriems atstovavo dabartinis Teisingumo ministas Remigijus Šimašius, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – Mantas Adomėnas ir Darbo partija – Rytis Šatkauskas. Debatų kuratorius Giedrius Česnakas.

Debatai prasidėjo kiekvienos politinės partijos pristatymu ir pagrindinių siekių išsakymu. Kiekvienam politikui buvo duota po dvi minutes, kurių ne visiems užteko… Taip pat Giedriui Česnakui paklausus klausimų nė vienas politinės partijos atstovas nesugebėdavo tiksliai ir argumentuotai atsakyti bei „tilpti“ į duotą laiką. Galbūt politikams reikėtų išmokti savo mintis dėstyti trumpai ir aiškiai, be jokių išsisukinėjimų bei išvedžiojimų? Bet šiandien ne apie tai.

Taigi, pradėkime kalbėti apie vizualinius elementus debatų metu. Vėliavėlės, lipdukai ar tiesiog dominuojančios spalvos garderobe turėtų mums padėti iššifruoti, kokiai partijai, kokioms pažiūroms atsovauja atėjęs žmogus. Šiuose priešrinkiminiuose debatuose to pasigedau: nei vienas politikas neturėjo jokio „skiriamojo ženklo“. Pavyzdžiui, Darbo partijai atstovaujantis R.Šatkauskas galėjo užsisegti mėlyną kaklaraištį, nes juk ši spalva dominuoja jo partijos reklaminiuose klipuose, plakatuose bei logotipe. Taip daro JAV prezidentas Barack‘as Obama (su mėlynu kaklaraiščiu, kuris simbolizuoja demokratus) bei Mitt‘as Roomney (su raudonu – respublikonus) rengiamuose debatuose prieš JAV prezidento rinkimus. Ženkliukas švarko atlape – nebūtų pamaišęs nei vienam dalyvavusiam politikui.

Pirmasis prisistatinėjo Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų atstovas Mantas Adomėnas. Jis savo partijos programą pristatė įdomiu žodžių junginiu: „koncervatyvios modernizacijos“, bei paminėjo 3 dalykus: energetiką (jie pasisako už AE statybą), ekonominę krizę (jau suvaldyta) ir eksporto didinimą. Taip pat per visą debatų laiką norėjo įrodyti ar parodyti (kalbėjo nerišliai ir su ilgomis pauzėmis), kad dabartinė valdžia yra gera ir ja reikia pasitikėti. Tačiau, kaip galima pasitikėti žmogumi ar partija, kuriai jis atstovauja, kai paklaustas ne savo srities klausimo, jis tiesiog išsisuka pasakydamas: „<…>nenoriu komentuoti, ko nežinau“. Ką jau ką M.Adomėnas supranta ir moka, tai pašiepti savo oponentus: R.Šatkauską, dėl minimalios algos didinimo, replikuodamas Viktoro Uspashiko valdomose įmonėse esantį minimalų atlyginimą; A.Zuoką vienmandatinės apygardos (Vilniaus Senamiesčio) rinkimuose pralaimėjimą jam. Taigi, šiuose debatuose M.Adomėnas nepasirodė labai profesionalus bei keliantis pasitikėjimą rinkėjams. Jis tik pašiepdavo savo oponentus, o apie savo partiją nelabai ką galėjo pasakyti.

Darbo partiją pristatinėdamas Rytis Šatkauskas atrodė profesionaliau bei tvirčiau nei M.Adomėnas. Nors debatų pradžioje buvo šiek tiek nedrąsus, tačiau jiems įpusėjus, norėjo pasisakyti kiekviena paminėta tema ir įrodyti, kad jų partijos pagrindinis tikslas yra gerinti paprasto žmogaus gyvenimą. Dabartinį Lietuvos žmonių gyvenimą palygindamas su vergove žadėjo pakelti minimalų atlygį iki 1509lt. Patikino, kad jie nesimėto pažadais, o kiekvienas programos punktas yra „7 kartus pamatuotas“ ir tik tada įrašomas. Taip pat priminė, kad anksčiau buvę valdžioje, minimalų atlygį pakėlė nuo 400 iki 800lt. Taigi, suprask taip: kodėl mes to negalime pakartoti? Kalbėdamas daug gestikuliavo, taigi jautėsi užtikrintas ir žinantis apie ką kalba ir kaip tai padaryti (žinoma niekam neatskleidė tų metodų). Rytis Šapkauskas atrodė rimčiausias iš visų, o noras įrodyti, kad jais verta pasitikėti buvo ruškiai pastebimas.

„Sąjungą Taip“ pristatinėdamas jos lyderis Artūras Zuokas, mano manymu, komunikavo geriausiai. Atrodė rimtas, nors ir pajuokaudavo, pasitempęs bei profesionalus. Kartais atrodydavo, kad jis net nesiklauso savo oponentų, nes visą laiką „žaidė“ su savo plančetiniu kompiuteriu, tačiau netikėtai įsiterpdavo ir pasakydavo savo nuomonę bei replikuodavo oponentų atsakymus. A.Zuokas taip pat kalbėjo apie minimalaus atlyginimo kėlimą (žadėjo net 1000 eurų), atominę elektrinę (pasisakė prieš) ir žadėjo Seimo atgimimą (sumažinti Seimo narių skaičių, ilginti kadenciją ir pan). Vienintelis iš dalyvavusių net kelis kartus kartojo savo partijos numerį sąraše ir pabrėže, kad jie yra „geriausi tarp blogiausių“. Kadangi debatai vyko universitete, paminėjo jaunimą (pagrindinė auditorijos, žiūrinčios debatus, grupė) ir jo problemą su nuosavu būstu. Taigi, A.Zuokas atrodė labiausiai pasiruošęs: kalbėjo rišliai, pasitikėdamas savimi bei daug gestikuliavo rankomis.

Lietuvos respublikos liberalų sąjūdžio atstovas Remigijus Šimašius atrodė ramus ir malonus (dažnai šypsojosi, nelaidė bereikalingų replikų savo oponentams) žmogus. Tačiau kaip politiku asmeniškai aš juo nusivyliau. Mano manymu, politikas turi būti ryški asmenybė, o ne pilka pelytė, koks pasirodė Teisingumo ministras. Šio atstovo retorika nelabai skyrėsi nuo kitų politikų: pagrindinės paminėtos temos liko tos pačios (minimalus atlygis, naujos darbo vietos, ekonominė krizė), pažadų dalinimas, bet jų įvykdymo planas liko neatskleistas. Vienintelė frazė, kuri įsiminė, pasakyta iš R.Šimašiaus lūpų buvo: „atlyginimas ne mokamas, o uždirbamas“. Taip jis replikavo kolegas kalbančius apie minimalaus atlygio didinimą, nes jo atstovaujama partija „myli žmones, kurie dirba“. Šiaip R.Šimašius nebuvo labai įsimenantis debatų dalyvis, tačiau jo skleidžiama žinutė rinkėjams buvo gana ryški: „mes padėsime jums gyventi geriau“.

Apibendrinant debatus galima teigti, kad visi jų dalyviai kalbėjo apie temas, kurios šiuo metu valstybėje yra aktualiausios (minimalus atlygis, naujos darbo vietos bei atominės eletrinės statyba), tačiau nei vienas nepasakė, ką darys, kad garsiausi pažadai virstų tikrove. Taigi, vykę Seimo rinkimai parodė, ko Lietuvos žmonėms reikia. Ne pilkų pelyčių (Remigijus Šimašius), ne daug replikuojančių, bet nieko nepasakančių (Mantas Adomėnas), ne puikių oratorių (Artūras Zuokas), o žmogaus, kuris atrodo pasitinktis ir žinantis, ką kalba ir kaip tai pasiekti (Rytis Šatkauskas). Tik laikas parodys, ar tauta pasirinko teisingai.

Parengė Ugnė Veličkaitė