Archyvas pagal 2012 gegužės

Skaitmeninio meno dozė: performansas SONAR

Gyvename kaip niekada moderniame pasaulyje – mus supančios technologijos evoliucionuoja taip sparčiai, jog kone kas mėnesį sulaukiame naujos techninės revoliucijos; virtualioji erdvė ne tik plečia mūsų egzistencinę realybę, bet ir vis stipriau ir stipriau riša prie pastarosios. Skaitmeninės technologijos jau palietė bene visas įmanomas mūsų pačių būties sferas – tarpasmeninę, asmeninę ir interasmeninę. Kitų, buitiškesnių gyvenimo aspektų, irgi neaplenkė. Na ir kodėl gi ne – juk patys tai kuo maloniausiai leidžiame. Visgi, vienos gyvenimo srities skaitmenine invazija aš pati labai džiaugiuosi -meno.

„Na, tai kaip gi tas skaitmeninis menas Lietuvoje?“- uždavus tokį klausimą asmeniui užsiimančiam naujųjų medijų menais ar bent jau išmanančiam bei nuosekliai besidominčiam jų transformacijomis, galimi trys dažniausi atsakymo variantai:

a) (kapų tyla bei melancholiškas, į tolį nukreiptas, apsiblausęs žvilgsnis, neišleidžiant nė garso);

b) Retoriniu klausimas su lengva sarkazmo gaidele „Lietuvoje?“;

c) (išsamus, pozityvus bei įdomus pasakojimas, apie naujausią indėlį į šiuolaikinio meno plėtrą).

Gaila, kad trečiasis variantas – rečiausiai sulaukiamas.Tikrai neketinu paskutinio( pačio pačio paskutinio!) tinklaraščio įrašo teršti negatyvumu bei žiniasklaidoje kone įprastiniais tapusiais „Juoda juoda kur dairais…“pamąstymais.

Priešingai. Papasakosiu apie kai ką pozityvaus.

Šių metų balandžio 11-18d. į Kauną sugrįžo septintasis tarptautinis multimedijos meno ir muzikos festivalis „Centras“. Nors pats festivalis vyksta jau tikrai nebe pirmą kartą, šiemet jis pakeitė ne tik veiksmo vietą, bet ir savo koncepciją – ypatingas dėmesys buvo skiriamas jauniems naujųjų medijų menininkams, tepradedantiems savo kūrybinį kelią. Festivalio metu instaliacinį performansą pristatė ir VDU naujųjų medijų studentų grupė. Tiesą pasakius, nors pati šio renginio neaplankiau, bet visgi man labai pasisekė – laimingo atsitiktinumo dėka, gavau progą pakalbinti vieną iš minėto kūrinio sumanytojų bei įgyvendintojų – antrakursę VDU naujųjų medijų studentę bei BIONICS grupės narę Urtę Pakers.

POKALBIO OBJEKTAS: Performansas – instaliacija SONAR. Materialus, statiškas kūrinio pagrindas tampa modifikuojama vaizdo projektavimo lokacija. Objektas simbolizuoja suskaidytą, dinamišką ir kartu chaotišką skaitmeninę terpę. Performanse kuriami ir projektuojami vaizdai, tai abstrakčios asociacijos su medijų poveikiu – skatinti abstraktų mąstymą. Kartu visa stacionari, daiktiška instaliacija ir performanso sudedamos dalys – garsas ir vaizdas kuria estetinę, minimalistišką ir sterilią erdvę. Tuo bandoma išgryninti, tarsi, išvalyti technologinį ir skaitmeninį pasaulį nuo informacijos perkrovimo. Kuriamos priemonės transformuoja pažįstamą ir identifikuojamą virtualią erdvę, kuria fikciją.

KŪRĖJAI: Garsas – BIONICS, vaizdas –  VJ Raminta.

VIETA: Kūrinys buvo pristatytas 2012 m. balandžio 12 d. 18:30 val. VytautoDidžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedroje (Vytauto pr.71  Kaunas), salėje 101.

__________________________________________________________________________

Kotryna: Kas paskatino šio performanso idėją? Kokią žinią stengiatės pateikti žiūrovams?                                                                                                                                   

Urtė: Tiesą sakant, mes pratęsėme savo ilgą laiką puoselėjamą tradiciją -. kadangi, domiuosi fizika ir, galima sakyti, tuo sergu, o kolega, su kuria kuriame garsą ir padedame pagrindinius pamatus kūriniui, neprieštarauja (nes kažkiek pati prijaučia mokslui), šis kūrinys ir buvo paremtas fizikiniu reiškiniu sonaru (sonar  angl. sound „garsas“ + navigation „navigacija“ + ranging „nuotolio nustatymas“) – technologija naudojanti garsą, jo sklidimą, kaip priemonę komunikuoti ar aptikti objektus, esančius po vandeniu. Šiuo audiovizualiniu performansu stengiamės per garsą ir vaizdą perteikti minėtą reiškinį. Tiesa, „Sonar“ performanse išbandėme šį tą naujo – pasitelkėme trimatę erdvę, t. y. instaliaciją, ant kurios ir buvo projektuojamas vaizdas.

Kotryna: Performanse matyti aiškus vizualinis ir garsinis kulminacijos momentas, kai žalsvus, melsvus, gelsvus šviesos atspalvius pakeičia kraujo raudonumo apšvietimas. Ką simbolizuoja šis kitimas?                                        

Urtė: Sonaro pasikeitimą (akustinėse hidrolokatorių sistemose naudojami dažniai svyruoja nuo labai žemų (infrasoninių) iki labai aukštų (ultragarsinis)). Taip ir spalviniu atžvilgiu, iš trumpųjų šviesos bangų, pasikeičiama į ilgąsias (raudonas). Būtent raudonos spalvos šviesos bangų ilgis yra didžiausias. Na, o bendrai apibrėžus – perėjimą, evoliucionavimą.

Kotryna: Performansai išties labai šiuolaikiška meno rūšis, neretai į savo vyksmą įtraukianti ir žiūrovus. Ar lengva pritraukti publiką Lietuvoje? Kokios aplinkinių reakcijos sulaukiate?                                                                                     

Urtė: Na, performansai Lietuvoje nėra pati  populiariausia meno forma. Viena dėstytoja juokaudama yra pasakiusi, kad mes per savo renginius jų tikriausiai padarome daugiau negu Lietuvoje bendrai. Iš tiesų, Lietuvoje, lyginant su užsieniu, nėra gausu audiovizualinių performansų atlikėjų – kadangi patys į didžiąją sceną išeisime ne greičiau nei šį rudenį, o kol kas viską darėme tik universiteto ribose, tai sunku apibrėžti aiškią publikos nuomonę, tačiau aplinkinių susidomėjimą jaučiame. Žmonių reakcija būna įvairi ir tai yra natūralu. Kadangi, orientuojamės į skaitmeninį garsą, kuris turi tam tikrų techno muzikos prieskonių, nors stilistiškai naudojame ambient ir glitch muzikos estetikas, daugumai tai yra įdomu, nes šiuolaikinė visuomenė yra orientuotą į „elektroninį garsą“. Visgi, esame netiesiogiai gavę ir kritikos iš tų žmonių, kurie dievina natūralius gamtos garsus bei tų, kurie vengia eksperimentų.

Kotryna: Jūsų perfomansai labai drąsiai naudoja skaitmenines medijas. Ar nebijote, jog aktyvus šių moderniųjų technologijų taikymas gali užgošti pačio kūrinio idėją? Juk žmonės stebėdami vizualiai įspūdingą reginį yra linkę nepastebėti kitų jo aspektų.                                                                                             

Urtė: Būtent todėl, mes ir stengiamės kuo aiškiau pateikti pagrindinę kūrinio idėją per garso ir vizualizacijų santykį, kad stebėtojas, neturėdamas gilesnių fizikinių žinių ar tiesiog neperskaitęs kūrinio aprašo, galėtų jusliškai išgyventi tam tikras patirtis. Šiuo atveju, medijos mums tik gelbsti išreiškiant tam tikras idėjas.

Kotryna: Su kokiais sunkumais susiduriate ruošdami performansus? Ar lengva praktiškai įgyvendinti savo kūrybines idėjas?                                                                                                                                       

Urtė: Be to, kad idėjiškai ruošiame performansą, turime užsiimti ir įvairiais techniniais reikalais, kurie su kūrybą nieko bendro neturi, kas šiek tiek apsunkina patį kūrybos procesą. Dėl kūrinio įgyvendinimo – negaliu atsakyti ar tai sunku, ar ne. Kiekvienas audiovizualinis performansas kas karta tampa technologiškai sudėtingesnis ir savo verte brangesnis. Manau, kad dirbant viską galima padaryti.

Kotryna: Leisiu sau truputį pasmalsauti: užsiminei apie perfomansų atlikimo vertę. Nemateriali jų vertė – nenusakoma. Na, o ta, turinti fiskalinę išraišką? Ar didelio biudžeto performansų parengimui reikia? Tenka investuoti patiems?

Urtė: O aš leisiu sau pajuokauti – keleto metų maksimalios VDU stipendijos tikrai neužtektų. Jei skaičiuotume visas išlaidas, t.y. patalpų nuomą, garso aparatūrą, projektorius bei visą kitą, tai tikrai išeitų nemaža suma. Kadangi, dalį šių reikiamų dalykų gauname iš universiteto arba šiuo atveju „Centro“ festivalio organizatorių, tai tenka pasirūpinti tik tam tikrų medžiagų įsigijimu. Taip, tenka investuoti, bet bendrame kontekste, tos sumos nėra itin didelės.

Kotryna: Gal galėtum plačiau papasakoti apie technologinį „Sonar“ kūrimo procesą? Kokius prietaisus, programas naudojote? Ar ilgai truko pasirengimo procesas?                                                                                                                                      

Urtė: Pats pasirengimo procesas truko puse mėnesio (garso, vaizdo bei instaliacijos konstrukcijos paruošimas). Pagrindinis mūsų įrankis buvo kompiuteris. Per jį galime ne tik redaguoti įsirašytus aplinkos garsus, bet taip įvairias garso dažnių moduliacijas, kuriant naujus garsus. Iš esmės, kiekvienas performansas tampa savotiška improvizacija, nes niekada nežinai kuria linkme pakryps viskas. Visada pasiruošime tam tikrą planą, kai darome performansą kartu  su VJ R@mj, kad pasiektume vaizdo ir garso sinchroną. Kai grojame su vizualizacijomis, kurios automatiškai reaguoja į skleidžiamą garsą, labiau atsiduodame improvizacijai.

Kotryna: Perfomansai peržengia įprastines muziejinio meno ribas, kuris tarsi yra „ rankomis neliečiamas“ bei tam tikra prasme desakralizuoja įprastinį meną. Manai, kad tokie pokyčiai – į gerą?                                                                        

Urtė: Man tai pats žavingiausias meno bruožas – visada keistis, įnešti kažką naujo. Iš savo asmeninės pozicijos visada pateisinu eksperimentus, kurie turi aiškų loginį pagrindą (nėra daromi bet kaip ir tik po to „pritempiami“ prie kažkokios reikšmės).

Kotryna: Kokios meno rūšys suteikia didžiausią įkvėpimą? Kaip dalini savo simpatijas skaitmeninėms ir tradicinėms meno rūšims?                                           

Urtė: Negaliu pasakyti, kuriai meno rūšiai labiausiai simpatizuoju, nes pati kuriu tiek garsą, tiek video, tiek paišau iliustracijas, kurioms šiuo metu skiriu mažiau laiko. Nepasakyčiau, kad tradicinės meno rūšys, įskaitant analoginę muziką, mums tapo neįdomios, nes visada malonu grįžti prie ištakų, nuo ko ir pradėjome – lapo popieriaus ar kažkokio instrumento. Nesame iš tų, kurie iškart „sėdo“ prie kompiuterio ir grojo 🙂

Kotryna: Sakyk atvirai, ko gi labiausiai trūksta šiuolaikinio, modernaus meno plėtrai ir pripažinimui mūsų Marijos žemėje?                                                             

Urtė: Pati užaugau tautinėje įvairovėje su šiek tiek kitomis vertybėmis, tai teko pastebėti, kad Lietuvoje žmonės yra per daug aptingę, o pradeda rimtai pradeda dirbti tik tuomet, kai išvyksta svetur. Taip ir šiuolaikinis menas Lietuvoje. Nesakau, kad visais atvejais, tačiau dažnai jam trūksta kokybės ir profesionalaus atlikimo, kuris turėtų būti lygiavertiškai derinimas su idėja.

Ačiū Urtei už labai smagų ir įdomų interviu! Savo ruožtu linkiu kūrybinės sėkmės bei neišsenkančio atkaklumo, įgyvendinant pačias novatoriškiausias ir drąsiausias idėjas:)

Fotografijos iš asmeninių Urtės Pakers bei Vaidos Virbickaitės  archyvų.

Parengė Kotryna Jonaitytė

Plačiau apie jausmaženklius – mimikos ženklus trumposiose žinutėse

Šių laikų bendravimo, komunikacijos pasaulyje yra labai populiarios trumposios žinutes (mobiliojo ryšio, interneto ir pan.).  Dabar jau pasidarė visiems įprasta rašyti trumpąją žinutę kartu su pridėtu jausmaženkliu arba kitaip tariant emocijų ikona – šypsenėle. Dauguma mano, kad nauja rašymo kultūra atsirado per šį paskutinį dešimtmetį. Kai kurie netgi teigia, kad Chuck Norris ir yra tas žmogus, kuriam išreikšti emocijas buvo sudėtinga, todėl jis sukūrė  jausmaženklius.Tačiau šios populiarios kultūros atsiradimo istorija yra kitokia.

Pirmasis pasiūlęs, emocijų reiškimui panaudoti rašybos ir skyrybos ženklus, buvo profesorius Scott E. Fahlman. Jis ne tik pasiūlė, bet ir parašė pirmąją žinutę elektroninėje skelbimų lentoje Carnegie Mellon Universitete. Ši žinutė buvo užregistruota, kaip pirmoji tokio tipo, todėl galėtume tiksliai švęsti šios kultūros gimimą, realizavimą. O gimimas buvo tikrai tikslus – 1982 metų rugsėjo 19 diena 11:44 valandą. Kaip atrodė pirmoji Scott E. Fahlman žinutė? Ji atrodė maždaug taip:

„9-Sep-82 11:44 Scott E Fahlman 🙂
From: Scott E Fahlman <Fahlman at Cmu-20c>
I propose that the following character sequence for joke markers:
🙂
Read it sideways. Actually, it is probably more economical to mark
things that are NOT jokes – given current trends. For this, use
:-(“

Nesunku įžvelgti tai, kad ši kultūra gimė palankioje terpėje t.y. studentiškoje aplinkoje, kuri iš principo yra veržli ir mėgstanti naujoves. Todėl išplitimas tapo žaibiškai greitas. Ilgainiuij jausmaženklių vis daugėjo, o jų panaudojimas tapo vis kūrybingesnis. Dabar jau sunkiai įsivaizduojamos mobiliosios žinutės, internetiniai socialiniai tinklapiai ir kitos komunikacijos programos, be jausmaženklių naudojimo. Tai tapo lyg norma trumpųjų žinučių, chat‘ų vartotojams.

Kai kurie analitikai mano, kad netolimoje ateityje jausmaženkliai bus sunorminti ir integruoti i bendrinę kalbą. Būtų galima įsivaizduoti, kaip tai atrodytų… 😀

Vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų jausmaženklių vartojimo skirtumai.

Pagrindinis skirtumas tarp vakarietiškos ir rytietiškos jausmaženklių rašymo kultūros yra skirtingas ženklo užrašymas, t.y. vakariečių stilistikai būdingas ženklų rašymas iš kairės į dešinę, pavertus ženklą 90 laipsnių kampu, o rytiečių stilistikoje ženklai rašomi iš viršaus į apačią. Todėl jausmaženkliai vizualiai skiriasi.

Vakarietiškas variantas:

Rytietiškas variantas:

Parengė Gediminas Urbonas

Plačiau apie prietaisų valdymą mintimis

Norėčiau pratęsti savo pasvarstymus, apie tai, kur link einame mus veda technologijos ir kaip jos keičia ar pakeis mūsų gyvenimą. Šį kartą norėčiau panagrinėti galimybę mintimis valdyti technologijas. Ši tema gali pasirodyti kaip labai tolimos ateities vizijos. Tačiau dar prieš pora savaičių IMB kompanijos atstovai paskelbė, kad po penkerių metų mintimis valdomi telefonai taps mūsų kasdienybe. Ši kompanija teigia, kad jau dabar yra testuojami ir eksperimentų metu puikius rezultatus rodo telefonai, galintys Jums 5sakius mintimis surinkti norimą numerį ar  žinutę.

Plačiau apie tai laidai „Info Diena“ sakė IBM atstovė Lietuvoje Jurga Buividienė : „Iš tiesų tas minčių skaitymas atrodo utopinis. Tačiau tai yra tam tikrų smegenų sričių suaktyvėjimas ir tai yra tiesiog elektriniai impulsai. Šiuolaikinės technologijos geba pagauti ir suprasti tuos impulsus. Jau dabar yra daromi bandymai, kai į automobilius integruojamos saugumo sistemos ir viena iš tokių bandomų saugumo sistemų yra tai, kad kompiuteris skaito žmogaus išgąstį ir paspaudžia stabdžio pedalą greičiau negu žmogus pats spėja perkelti koją ant stabdžio pedalo. Prognozuojama, kad tokios technologijos reaguos į sudėtingesnes mintis, ir, pavyzdžiui, mes galėsime paskambinti savo draugui vien pagalvoję, kad norime jam paskambinti.“

Kam tikrai įdomu, kokiu būdu technologijos sugeba jausti mintis, paieškokite literatūros, jos tikrai daug ir šis procesas nėra sunkiai suprantamas. Tačiau aš norėčiau visus trumpai supažindinti su tuo, kas jau yra pasiekta šioje srityje ir pristatyti pora įdomių, sėkmingai įgyvendintų projektų.

Mintimis valdoma riedlentė

„Chaotic Moon Labs“ inžinieriai, sukūrė elektrinę riedlentę, kuri valdoma mintimis ir važiuoja be jokių problemų. Ši riedlentė valdoma dar 2008 metais sukurtu neurošalmu, kuris analizuoja smegenų elektromagnetinius impulsus ir taip atskiria komandas, kurias vykdo riedlentės variklis. O komandos labai paprastos: greičiau, lėčiau, stot. Riedlentės maksimalus greitis 50 km/h. Kaip visa tai atrodo ir veikia, pažiūrėkite šiame kūrėjų pristatomajame filmuke:

Mintimis valdomas automobilis

Vokiečių kompanija „Autonomos labs“ žengė dar įspūdingesnį žingsnį ir sukūrė mintimis valdomą automobilį. Šiam projektui buvo panaudotas tas pats „Emotive EPOC“ neurošalmas, kurio pagalba buvo valdomas patobulintas automobilis.  Šis projektas sudėtingesnis tuo, kad atsiranda naujos komandos, tai posūkiai į šonus. Kad vairuotojas galėtų saugiai išriedėti su automobiliu į gatvę, jam teko iš pradžių pasitreniruoti su kompiuterine programa, kol perpras valdymą mintimis. Nors valdymas mintimis ir apsiribojo mašinos judėjimo komandomis, bet to tikrai užtenka įrodant, kad jau ir šiai dienai, minčių skaitymas nėra tokia jau tolima ateitis. Tačiau visada geriau tai pamatyti ir savo akimis.

Valdykite žaidimus mintimis

Kaip tikriausiai pastebėjote, abu šie projektai įgyvendinti naudojant „Emotive EPOC“ neurošalmą. Šį šalmą galima nusipirkti už 750 dolerių iš gamintojų svetainės. Jį jūs gausite su visais reikalingais priedais, programine įranga ir instrukcijomis. Tačiau kur jį panaudot? O kur tik sugalvosite. Nebūtina dairytis mašinos valdomos mintimis, gali užtekti ir sureguliuoti šį prietaisą taip, kad Jums daugiau niekada nereikės naudoti kompiuterio pelės – ją galėsite valdyti mintimis. Taip pat galima nesunkiai sureguliuoti žaidimų parametrus ir jau dabar pajusti, ką reiškia valdyti automobilį mintimis, nenaudojant jokių vairų ar žaidimų pultelių.

Taigi, jeigu jau šiandien iš pirmo žvilgsnio atrodančios utopiškos valdymo mintimis idėjos gali būti prieinamos eiliniam žmogui ir naudojamos kai kuriuose namų veiklose. Tad ar sunku patikėti, kad taip sparčiai vystantis technologijoms  IMB kompanijos žodžiai išsipildys ir savo telefonus taip pat valdysime mintimis?

Parengė Viktoras Jasaitis

Technologinė dvikova: Apple prieš Android

Sakykite atvirai: kuris iš Jūsų dar nesate girdėję apie fenomenalią Apple prekinio ženklo sėkmę? Ilgą laiką (tiesą pasakius, nuo pat įkūrimo) kompanija be didelio vargo užėmė lyderių pozicijas ir jas nesunkiai apsaugojo nuo bet kokios konkurentų invazijos. Visgi, pastaraisiais mėnesiais Apple pardavimai ėmė akivaizdžiai smukti. Analitikai pagrindinę šio reiškinio priežastį įvardino kaip kompanijos lyderio Stevo Jobso mirtį, tačiau sklando ir kiek kiti gandai – Apple sisteminė įranga pagaliau sulaukė stipraus varžovo! Kaip niekada rimtą grėsmę ėmė kelti „ Nokia“, „ Samsung“, „HTC“ kompanijos, savo gaminamuose išmaniuosiuose telefonuose pritaikę „Android“ platformą.

Android puola!

Būtent „Android“ sistema tapo pačiu aršiausiu „ Apple“ priešininku. Dabar ši platforma teisėtai priklauso„Google“ kompanijai, kuri pastarąją nusipirko 2005 metais. Trumpai tariant, „Android“ – tai „Linux“ operacinė sistema skirta išmaniesiems telefonams bei planšetiniams kompiuteriams. Nuo 2010 metų statistiniai duomenys rodo staigų šios operacinės sistemos paklausos rodiklių kylimą: 2009 metais pardavimai tesiekė tik 2,8%, 2010 metais paklausa rinkoje šoktelėjo iki 33 procentų, o 2011 metais buvo pasiekti net 52%! O štai „ Apple“ kompanijos valdoma rinkos dalis  pastaraisiais metais sumažėjo nuo 16 % iki 15%.

„Apple“ paklausumo pozicijas praranda ne tik operacinių sistemų sferoje, bet ir išmaniųjų telefonų: „Samsung“ kompanijos kuriamų ir parduodamų išmaniųjų telefonų apyvarta 2011 metais siekė 24 mln,  o „Apple“ sekėsi žymiai prasčiau – pardavimų pelnas pasiekė tik 17 mln. dolerių.

Kuris pranašesnis?

Neseniai matytoje NK TV laidoje buvo kruopščiai išanalizuoti šių dviejų mobiliųjų aparatų privalumai ir trūkumai:  atsižvelgus į rinkos kainą ir technines savybes šį mūšį (kad ir netiesioginį) laimėjo „Samsung Galaxy“, turinti „Android“ sisteminę įrangą. Pirmasis „Samsung Galaxy“ privalumas pastebimas iš karto – tai daug patogesnis ir patvaresnis dizainas.  Patys kūrėjai neslepia, jog šiam niuansui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Taip pat, lyginant technines šių dviejų išmaniųjų telefonų savybes, „Samsung Galaxy“ yra gerokai plonesnis bei lengvesnis už „iPhone“. „Android“ operacinę sistemą turintis „Samsung Galaxy“ gali pasigirti ir geresne foto-kamera, sodresne ekrano spalvų raiška bei didesne RAM atminties talpa, ir netgi palaiko FLASH technologiją. Taigi, atsižvelgus į techninius aspektus, tenka pripažinti „iPhone“ pralaimėjimą.

Po skaudžios „Apple“ įkūrėjo netekties rinkos analitikai tikrai nesitikėjo, jog nuo galingos kompanijos ims nusisukti sėkmė – juk Steve Jobsas įmonės valdymą paliko išties puikiai komandai. Prekių ženklų specialistas Mike Amour teigia:„<…> jei kompanijos produktai, skleidžiama kultūra ir vizija išliks nuosekli, tuomet kompanija ir toliau sėkmingai gyvuos bei įkops į dar didesnes kūrybiškumo ir inovacijų aukštumas.“ Nepaisant visų technologinių aspektų,  „Apple“ prieš konkurentus turi slaptą ginklą – „meilės obuoliui“ sindromą, apsėdusį didžiąją dalį žmonijos, kurį numalšinti tikrai nebus taip paprasta.

Parengė Gintautė Pugačiauskaitė

Plačiau apie muzikos svarbą kompiuteriniuose žaidimuose

 

Kompiuteriniai žaidimai labai sparčiai tampa viena iš populiariausių laisvalaikio praleidimo formų. Nors dar neseniai jie buvo laikomi tiesiog pramoga vaikams, tačiau dabar vidutinis žaidėjų amžius siekia 30 metų. Kartu su statistiniu žaidėjų amžiaus vidurkiu, auga ir žaidimų kokybė. Vienas labiausiai pakitusių šių žaidimų elementas – muzika ir garso takeliai. Būtent pastariesiems ir paskyriau paskutinį savo parašytą tinklaraščio straipsnį.

Muzika kuria…

…jausmus

Visų pirma, garso takelis emociškai nuteikia žaidėją, o kartais netgi kutena tam tikrus jo jausmus. Tarkime, žaidime „Mirror’s Edge“ esame perkeliami į ateities miestą, kuriame despotiška vyresnybė stengiasi užgniaužti bet kokius laisvės atgarsius ar idėjas, o mes patys įsikūnijame į jauną merginą, kuri pažeisdama įstatymus skleidžia įvairią revoliucinę informaciją. Žaidimo kūrėjai siekė pagrindinę veikėją Faith  pristatyti kaip niekada vilties neprarandantį ir nevaržomą personažą. Muzikos takelis tą laisvės ir vilties pojūtį sukuria tiesiog nuostabiai. Pateikiu pagrindinę „Mirror’s Edge“ kompiuterinio žaidimo dainą, kuri nepriekaištingai tiek savo lyrika, tiek muzikinių garsų derme, atspindi svarbiausią žaidimo idėją.

…atmosferą

Kitas labai svarbus muzikos vaidmuo yra atmosferos sukūrimas. Geriausiai tai, mano manymu, parodo žaidimas pavadintas „Bastion“. Žaidime bandoma perteikti post-apokaliptinė/laukinių vakarų atmosfera, kai po nežinomos nelaimės pasaulis pasikeičia ir žaidimo herojus lieka vienas su istorijos pasakotoju bei viso žaidimo metu turi skintis sau kelią pro nedraugišką aplinką, bandydamas atkurti tai, kas jau žuvo. Šio kompiuterinio žaidimo metu girdimoje muzikoje atsiskleidžia situacijos beviltiškumas, namų ilgesys, svajingumas, tačiau kartu ir veikėjo begalinis ryžtas bei noras keisti niūrią aplinką.

Visgi, „Bastion“ žaidime sušvinta vilties spindulys, kad dar ne viskas baigta ir prarasta, kai Vaikis (taip vadinamas pagrindinis veikėjas) sutinka dar vieną gyvą žmogų. Švelni ir lengvai melancholiška muzika padaro tą susitikimą tikrai įsimintinu.

…įtampą

Žinoma, ne visos kompiuteriniuose žaidimuose aptinkamos melodijos skirtos sukelti malonius  jausmus. Klausantis siaubo žaidimui „Amnesia: The Dark Descent“ sukomponuotos muzikos, kūnu nubėga tikrai nejaukūs  šiurpuliukai. Ritmingi, energingi bei gana slogūs muzikiniai garsai verčia širdį greičiau plakti – taip ir norisi bėgti ir niekada neatsisukti. O juk šiam žaidimui būtent to ir reikia.

O kur čia komunikacija?

Žaidimų kūrėjai, mano manymu, perduoda savo idėjas ir tam tikra prasme bendrauja su žaidėjais pasitelkdami garso takelius daug intensyviau nei kad mes esame linkę pastebėti. Juk pirmiausia visada atkreipiame dėmesį į išvaizdą, dizaino patogumą ar estetiškumą, o ne į garsą. Visai be reikalo. Be jo nebūtų ir daugelio žaidimų. Žaidimų industrija vis labiau plečiasi ir dažnai aktyviai formuoja viešąjį diskursą. Jauni (o gal ir nevisai) žmonės pasinerdami į kompiuterinius žaidimus  nesąmoningai kažką iš jų perima, išmoksta. Yra keletas neoficialių tyrimų rodančių, jog žaidimai padeda uždariems žmonėms lengviau reikšti jausmus, labiau pasitikėti savimi ar tiesiog drąsiau susidoroti su kasdieniniais gyvenimo iššūkiais. Juk muzika neabejotinai stimuliuoja žmonių jausmus, tad nieko keisto, jog kai kurios melodijos padeda atsiskleisti ar geriau išreikšti savo pojūčius ir emocijas. O ir patys kompiuteriniai žaidimai dažnai formuoja bendruomenes, kuriose šių žaidimų entuziastai dalinasi įspūdžiais ir patirtimi, taip susipažindami su bendraminčiais. Jau praėjo laikai, kai vienintelis būdas plėsti pažintis buvo bendravimas akis į akį.

Kodėl būtent apie muziką žaidimuose?

Jei atmenate mano ankstesnius šio tinklaraščio įrašus, tikrai būsite pastebėję, jog esu visomis keturiomis už „indie“(smulkūs kūrėjai ir kompanijos) bei nepriklausomus kūrėjus. Man tikrai nesvarbu, kokiu būdu jie save išreiškia – muzikuodami, piešdami, ruošdami video įrašus ar kurdami garso takelius, todėl du iš mano paminėtų žaidimų pavyzdžių yra sukurti ne milžiniškų, multimilijardinius pelnus skaičiuojančių studijų, o mažų, nepriklausomų bendraminčių kompanijų, kurie savuosius projektus kūrė labiau iš idėjos nei siekdami užsidirbti. Visi trys mano minėti kompiuteriniai žaidimai pasižymi išskirtiniais garso takeliais ir plečia žmonių mąstyseną: pastarieji ima suvokti, kad puikūs meno kūriniai gali egzistuoti ne tik akivaizdžiose vietose kaip parodos ar galerijos, bet ir ten, kur dažnas nė nepagalvoja.

Nenuginčijamos išvados

Baigdamas norėčiau paraginti visus, kurie yra neabejingi menkai težinomiems kūrėjams, savo projektus įgyvendinantiems vien iš kūrybinio polėkio, tačiau išlaikantiems aukštą jų kokybę bei išskirtinumą, nepagailėti atverti savo piniginės. Kadangi šis mano įrašas jau paskutinis, todėl paminėsiu ne tik savarankiškus žaidimų kūrėjus, bet ir muzikantus, dailininkus, fotografus, režisierius ir kitus, kurie dirba tikrai sunkiai ir su begaliniu atsidavimu, kad vartotojas gautų tinkamą kūrinį. Tokie kūriniai nėra „štampuojami“ pagal jau patikrintą sėkmingos rinkodaros formulę, nors kūrėjai ir supranta, jog ją pritaikius pardavimai taptų masiški. Kartais užsukite ir į atlikėjo iTunes puslapį, kuriame kūrėjas Jums patikusią dainą dažniausiai pardavinėja vos po keletą litų. Aš pats tikiuosi, kad Lietuvos visuomenėje greitai išnyks nelegalių parsisiuntimų kaip nekvestionuojamos normos, požiūris.

Parengė Mindaugas Laurinaitis

R’n’B: skirtingos dainos…vienodi vaizdo klipai?!

Šiuolaikinės muzikos pasaulyje nė vienas hitas populiarumo viršūnės nepasiekė be patrauklaus muzikinio klipo. Kiekvienas muzikinis žanras turi ne tik savitą skambesį, bet ir vizualiai perteikiamas jam būdingas įvaizdžių klišes – tam tikrus nusistovėjusius stereotipus, kuriuos nuolat pastebime populiariuose muzikiniuose klipuose. Šiame straipsnyje aptarsiu populiaraus ritmenbliuzo (R&B) stiliaus muzikinių klipų stereotipus.

Pirmiausia, reikėtų aptarti pačių atlikėjų įvaizdį, t. y. aprangos stilių, dėvimus aksesuarus ir kūno puošybos elementus. Ritmenbliuzo muzikantų skonį drabužiams drįsčiau apibūdinti senu geru moto “Mažiau yra daugiau”. Atlikėjai išties stengiasi per daug neapsirengti.  R’n’B stiliui atstovaujantys vyrai dažniausiai demonstruoja nuogą pilvo presą (marškinėliai dažniausiai nevilkimi visai arba nusivelkami koncerto ar muzikinio klipo metu), na o tą kūno dalį, kurią visgi nusprendžia pridengti apvelka hip-hop stiliaus patogiais, judesių nevaržančiais drabužiais. Šie muzikantai pasižymi gausiai tatuiruotu kūnu bei dabinasi stambiais papuošalais (puošnūs, blizgūs bei prabangūs  žiedai, auskarai bei kaklo papuošalai). Ritmenbliuzo muzikos stiliaus dainininkės taipogi stengiasi neatsilikti nuo vyrukų: atvirai rodomas išpuoselėtas kūnas (minimalūs rūbai pasirodymų metu dažniausiai primena paplūdimio madą), aukštakulniai-žudikai bei daugybė papuošalų (dažniausiai itin įspūdingi, dideli auskarai ir masyvūs kaklo papuošalai). Merginos pasirūpina ir preciziškai atliktu makiažu: šilko lygumo oda, dramatiškai išryškintos akys bei visuomet putlios, gundančiai blizgančios lūpos. Visgi, kai kurie makiažo elementai turi savitą simboliką: kraujo raudonumo lūpos – galia ir seksualumas, tamsiais šešėliais išryškintos akys – drąsa, išskirtinumas. Toks viliojantis atlikėjų įvaizdis naudojamos pritraukti gerbėjus: atlikėjų vyrų – paaugles ir jaunas merginas, o atlikėjų moterų – vyrus (nė nebandysiu nuspėti jų amžiaus grupės).

Aptarus aprangos stilių, galime prieiti prie muzikinių siužetų bei kuriamos atmosferos. Jų analizę padalinau į dvi dalis:

  • Lėtų dainų muzikiniai klipai
  • Greitų dainų muzikiniai klipai

Lėtų dainų muzikiniai klipai pasižymi pastelinėmis, jaukiomis spalvomis, dažniausiai dominuoja juodi, balti,pilki atspalviai ir sepijos koloritų paletės,  kurios suteikia natūralumo įspūdį. Visgi, spalvų parinkimas labai glaudžiai susijęs su dainos tematika bei nuotaika: jeigu atlikėja(-s) dainuoja apie laimingą meilę ir džiugias emocijas, jų apranga būna ryški bei, o jei dainoje vyrauja negatyvūs jausmai ar liūdesys, tuomet rūbai dažniausiai yra neutralių, šviesų atspalvių. Muzikinių klipų vieta taip pat yra neįprasta – dažniausiai paplūdimiai arba tamsus kambarys. Pavyzdžiui,

Beyonce „Breaking Heart“:

Keysha Cole „Heaven Sent“:

Kaip jau minėjau, R’n’B muziką atliekantys vaikinai savo muzikiniuose klipuose dažniausiai būna be marškinėlių bei visuomet kuria intymumo atmosferą su drauge vaidinančiomis aktorėmis (bučiuojasi, glamonėjasi). Nieko keisto – juk dainos dažniausia būna apie gundymą, taigi tokia vaidyba suteikia seksualumo jausmą. Vaizdo įraše dominuoja blankios, švelnios spalvos, o veiksmas neretai vyksta paprastame kambaryje. Pavyzdžiui,

Trey Songz „Love Faces“:

O štai greitų ritmenbliuzo dainų muzikiniai klipai visai kitokie. Kur pažvelgsi ryškios, netgi neoninės, spalvos, daugybė juvelyrinių dirbinių ant atlikėjo kūno, prabangios mašinos ir, žinoma, gausybė gražių, menkai teapsirengusių, merginų. Taigi, vyrai atlikėjai savo greitų dainų klipuose, dažniausiai rodo prašmatnių ir pašėlusių vakarėlių scenas, kurios neapsieina be alkoholinių gėrimų, daugybės energingų šokėjų, puikiai suderintos choreografijos ir įspūdingų šviesos efektų. Merginos atliekančios antraplanius vaidmenis dėvi trumputes sukneles, sijonus ar šortus, avi įspūdingus aukštakulnius(seksualumas), o vaikinai (taip pat ir pats atlikėjas) – laisvalaikio stiliaus drabužius (džinsus, paprastus marškinėlius, švarkus), avi patogią avalynę ir beveik visuomet pasipuošia akiniais nuo saulės, kurie simbolizuoja šaunumą, populiarumą ir nepriklausomybę. Šia apranga perteikiami  asmenybė bruožai klausytojams yra labai svarbūs, ypač jauniausiems, t. y. paaugliams. Pavyzdžiui,

Usher „DJ Got Us Fallin‘ In Love ft. Pitbull:

R’n’B muzikantės taip pat naudoja ryškias spalvas bei įspūdingus šviesos efektus, tačiau jų video klipuose nedominuoja vakarėlių ar kitokių pasilinksminimų tematika. Merginos pirmenybę teikia netradicinei, dažnai siurrealistinei, aplinkai ir specialiesiems efektams, todėl jų vaizdo įrašai neretai yra kuriami kino studijoje. Priešingai negu lėtų dainų klipuose, jos vilki be galo seksualius rūbus, avi svaiginančio aukščio aukštakulnius bei dėvi daugybę papuošalų (lėtų dainų klipuose puošiamasi gana kukliai). Pavyzdžiui,

Rihanna „Rude Boy“:

Trumpai apžvelgus vyraujančias įvaizdžio formavimo bei vizualinės raiškos priemones, galima daryti išvadą, jog pastarieji parenkami atsižvelgiant į konkrečios dainos stilių, atmosferą, perteikiamas emocijas bei jos kontekstą. Juk būtų keista, jei dainos apie skausmingą išsiskyrimą muzikiniame klipe būtų rodomos audringo vakarėlio scenos…

Parengė Ugnė Veličkaitė

Plačiau apie gatvės fotografiją

Kas yra gatvės fotografija? Tiesa pasakius, šią fotografijos meno atšaką išties sunku apibrėžti – netgi visagalė Wikipedia (o tiksliau, jos angliškasis variantas) pateikia labai ribotą apibrėžimą. Visgi, pasidomėjus plačiau, galima suformuluoti kiek išsamesnį apibrėžimą:  gatvės fotografija – tai visuomenės gyvenimo dokumentika, kuri atvirai perteikiama per fotografiją. Nieko nėra iš anksto numatyta ar surežisuota, niekas nėra iš anksto įspėtas, jog pateks į kadrą ir, svarbiausia, jog gatvės nuotrauka niekada nebus atkartota. Tai vienintelis ir nepakartojamas momentas, užfiksuotas beveik atsitiktinai. Gatvės fotografijos veteranas Bruce Gilden yra pasakęs: „Jeigu tu gali užuosti gatvę pasižiūrėjęs į fotografiją, tuomet tai ir yra gatvės fotografija.“ Visų svarbiausia, kad kiekviena gatvės nuotrauka pasakotų nuosavą istoriją.

Koks gi tas gatvės fotografas?

Nors pretendentų yra daugybė, tačiau tik nedaugelis žmonių turi pakankamai ištvermės užsiimti gatvės fotografija. Beje, ir nemažai problemų iškilti gali. Pirmiausia, galimi konfliktai su žmonėmis, kurie yra fotografuojami; antra, būtina nepriekaištingai žinoti gauto atvaizdo naudojimo įstatymus bei apribojimus; ir trečia, kai kuriose šalyse problemos kyla asmeninės erdvės atstumo – sunku prieiti pakankamai arti geram kadrui užfiksuoti.  Ir žinoma, negali vadinti savęs tikru gatvės fotografu, jeigu viso labo fotografuoji praeivius gatvėje. Gatvės fotografijos turi pasakoti istoriją – fotografas privalo turėti planą, mokėti prieiti, užkalbinti, išstudijuoti žmones, domėtis esama aplinka ir, tiesiog, praleisti daug laiko vaikštinėjant pirmyn atgal gatve. Gatvės fotografijomis nusprendęs užsiimti žmogus savyje turi turėti tą ugnelę, kuri jam leistų pajausti, nuoširdžiai domėtis kasdieniu žmogaus gyvenimu, ieškoti minioje charakteringų veidų, greitai pastebėti unikalią sąveika tarp žmonių. Tai tampa savotišku gyvenimo būdu.

Asmeniškumai gatvės fotografijose

Gatvėje įamžinta nuotrauka užfiksuoja ypatingus praeivio gyvenimo momentus iš fotografo asmeninės perspektyvos. Tačiau tai ne viskas – fotografijos bus interpretuojamos dar kartą, kai bus pateiktos žiūrovų teismui. Kiekvienas žmogus turi savitą pasaulėžiūrą, tad, neabejotinai, ir fotografijas vertins per subjektyvų pasaulio suvokimo spektrą. Fotografija visuomet kaitina nesutampančių nuomonių disputus apie nuotraukose užfiksuotus siužetus ir jų perteikimą. Pačiam fotografui labai pravartu pažvelgti į savo nuotrauką iš neutralaus žiūrovo perspektyvos ir išsiaiškinti, ką galima padaryti geriau; kas buvo praleistai šioje nuotraukoje, o kas suteikia jai kažką įdomaus; kas daro ja unikalia ir išskiria iš kitų. Tokia analizė leidžia tobulinti fotografo įgūdžius bei pastabumą. Juk gatvės fotografijoje svarbiausia yra žvitri fotografo akis. Jis turi numatyti įvykius bei praeivių veiksmus dar prieš jiems įvykstant. Šiai fotografijos rūšiai visai nesvarbu, kokius fotoaparatus ar kitas priemones naudoja fotografas –  puikiam kadrui užtenka, kad jis akylai stebėtų aplinką ir reikiamu metu nuspaustų fotoaparato mygtuką. Tam reikia labai puikiai ištreniruoti akį, kad ji ne tik galėtų stebėti visą aplinką, bet ir akimirksniu sukomponuotų tinkamą nuotraukos sceną.

Gatvės fotografai užfiksuoja vaizdą nuotraukose, kuris dažnai būna netikėtas, įstabus ar net šokiruojantis, tačiau visuomet tikras. Thomas Leuthard gatvės fotografiją šmaikščiai prilygina saldėsiams: „Gatvės fotografija yra kaip šokoladinių saldainių rinkinio dėžutė. Tu niekada nežinai, ką gali gauti.“

Parengė Laura Mickūnaitė