Archyvas pagal 2012 balandžio

Plačiau apie interneto poveikį vartotojų savimonei

Jau daugelį metų internetas vienaip ar kitaip keičia bei formuoja milijonų žmonių įpročius. Mes praleidžiame daug laiko prisijungę prie vienos ar kitos jo tarnybos, ieškodami informacijos ar patys ją įkeldami. Pasaulinis tinklas tapo neįkainojamu įrankiu įvairaus pobūdžio tyrėjams ir rašytojams – informacijos paieška, anksčiau priversdavusi kelias dienas praleisti bibliotekoje, dabar užima vos kelias minutes. Porą raktinių žodžių, įvestų į Google  ar kokią nors kitą paieškos sistemą, keletas paspaustų nuorodų ir štai, prieš mūsų akis išnyra įdomus faktas ar citata, kurios paieška be šių modernių technologijų būtų užtrukusi labai ilgai. Internetas paslaugiai pateikia ir margą pramogų spektrą – pradedant asmeninių minčių viešinimu(pvz., tinklaraščio rašymu) ir baigiant audiovizualinių įrašų peržiūra.

Internetas tapo universalia informacijos perdavimo platforma, saugančia neįtikėtiną kiekį duomenų. Tačiau ši nauda turi savo kainą. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje informacijos sklaidos priemonių teoretikas Marshall McLuhan pastebėjo, kad šios priemonės nėra tik pasyvios informacijos perdavėjos. Jos keičia pačios informacijos apdorojimo būdą. Naudojimosi internetu kaina – koncentracijos ir kritiško mąstymo gebėjimų sumažėjimas. Kitaip sakant, mūsų sąmonė pamažu prisitaiko prie informacijos pateikimo būdo, egzistuojančio internete – greitai judančio informacijos srauto.

Šį fenomeną pastebi ne vienas intensyviai internetu besinaudojantis žmogus: kuo daugiau laiko praleidžiame internete, tuo sunkiau susikaupiame palinkę prie ilgų, spausdintinių tekstų. Pavyzdžiui, Scott Karp, garsus tinklaraščio apie interneto žiniasklaidą savininkas, pripažįsta jau kurį laiką visiškai neskaitantis knygų, nors anksčiau tai buvo vienas didžiausių jo pomėgių.

Kone keisčiausias dalykas yra tas, kad patogioji informacijos sklaidos priemonė sukėlė dabar jau plačiai pripažįstamą socialinę problemą – priklausomybę nuo interneto. Anot specialistų, internetu ir kompiuteriais piktnaudžiauja dažniausiai 12–17 metų asmenys. O priklausomybė nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų dažniausiai nustatoma 25–35 amžiaus žmonėms. Interneto mėgėjai įvardija tokius šios priklausomybės simptomus: pernelyg daug laiko praleidžiama prie kompiuterio, nepaisant šeimos ir artimųjų poreikių, be tikslo naršoma informacijos perpildytuose tinklapiuose, nesivadovaujant jokiais aiškiai suformuluotais tikslais. Teoriškai, psichologinis atsiribojimas nuo interneto turėtų padėti mums geriau valdyti savo tikrojo gyvenimo ir gyvenimo internete santykį.

Jau dabar apstu programinės įrangos, padedančios kontroliuoti mūsų veiksmus internete, tačiau daugeliu atvejų tai tėra programos, skirtos tėvams, norintiems kontroliuoti savo vaikų naudojimąsi internetu. Visgi, spragą rinkoje užuodusios įmonės, ima kurti produktus, skirtus suaugusiems, kurie nori neblaškomi skaityti internete arba pri(si)versti atsijungti nuo trijų dvigubų v tinklo, kai ateina tam skirtas laikas.

Faktas, jog daugelis jau pasižada kurį laiką nesinaudoti internetu tam, kad netaptų priklausomi nuo technologijų,  įrodo, jog mes tik pradedame apsibrėžti savo „santykius“ su internetu. Atsijungimas yra tiesiog vienas iš būdų kontroliuoti skaitmeninę kultūrą ir užtikrinti, kad žmogus, o ne mašina, yra padėties šeimininkas. Tačiau verta susimąstyti, ar kraštutinis atsisakymas to, kas mums patinka, nėra dar viena priklausomybės forma? Juk mintys vis vien sukasi apie tą patį objektą.

Apibendrinant verta pasakyti, kad virtuali, daugiaterpinė technologija kasdieną pasitarnauja milijonams žmonių –  internetas tapo žemėlapiu, laikrodžiu, spauda, naujienų šaltiniu, skaičiuotuvu, telefonu, radiju, televizija ir dar daugeliu kitų dalykų. Tačiau, jam sugėrus kokią nors technologiją, ji neišvengiamai pasikeičia. Pavyzdžiui, straipsnyje apie antikinę literatūrą, ima mirgėti su tekstu nesusijusios nuorodos, šalia atsiranda reklaminiai skydeliai ar skaitytojų komentarai. Tuo pat metu kompiuterio ekrane gali pasirodyti pranešimas apie naują elektroninio pašto žinutę ar netikėtai iššokti reikalavimas atnaujinti sisteminę įrangą. Rezultatas – išskaidytas dėmesys, sumažėjęs atidumas ir tuščiai iššvaistytas laikas.

Parengė Simona Motuzaitė

Reklama

Plačiau apie spalvų poveikį savijautai

Mano silpnybė yra koralų spalva, o štai geriausia draugė mėgsta skaisčiai geltoną, sesuo –  raudoną…O kokia spalva vilioja tave? Kiekvienas iš mūsų turime pamėgtą spalvą, kuri mus traukia priklausomai nuo mūsų charakterio, mentaliteto, gyvenimiškos patirties. Surasti sau labiausiai patinkančią spalvą nėra sunku. Reikia tik prisėsti, atsipalaiduoti ir žiūrint į spalvų paletę nuspręsti, kuri iš jų labiausiai atitinka Jūsų rengimosi stilių, charakterio ypatybes ar, tiesiog, kuriai spalvai jaučiate nepaaiškinamą potraukį. Išsiaiškinę, kokioms spalvoms teikiame pirmenybę, o kokių esame linkę vengti, galime daug sužinoti apie savo prigimtines savybes, emocijas bei būdo bruožus. Manoma, kad spalvos, kurias mes mėgstame, atitinka mūsų auros spalvas. Tiesiog supraskite kokią spalvą mėgstate, o jos parodys, kas jūs esate!

Ar pagalvojate, kas nutiktų, jei pasaulis būtų vienspalvis ar bespalvis, t. y. juodai baltas, kaip neseniai mūsų visų matytame filme „Pleasantville“?  Visa laimė, kad mus supa tikra vizualinė vaivorykštė. Mūsų matomas pasaulio vaizdas yra apdovanotas tikrai magiškomis spalvomis, kurios netgi  turi įtakos žmonių bendravimui.

Spalvų gydomoji galia

Spalvos – ne vien tik grožis, mūsų aprangos ar interjero išraiška. Jos taikomos ir medicinos terapijoje, kuri neretai skiriama stengiantis pakelti pacientų nuotaiką, paveikti  sveikatą ar netgi visiškai išgydyti tam tikrus negalavus. Daryti įtaka žmogaus vidinei bei išorinei gerovei pasitelkiant spalvas buvo pradėta dar gilioje senovėje. Mokslininkai įrodė, jog spalvų poveikis ne tik padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, bet ir skatina greitesnį sveikimą, sergant įvairiomis psichinėmis ir fizinėmis ligomis.

Trumpai tariant, spalvos turi tokių galių, apie kurias mes net neįsivaizduojame. Psichologai įrodė, kad jos daro stiprų poveikį žmogaus savijautai, jo darbo našumui ir nuotaikai. Juk ir rengiamės tokiomis spalvomis, kurios išreiškia  mūsų charakterį, nuostatas ar tą dieną užvaldžiusią savijautą. Tačiau ar visi žinote, ką reiškia kiekviena spalva ir kaip ją galime panaudoti norėdami, jog ji teigiamai veiktų ne tik mus, bet ir aplinkinius?

Skirtingos spalvos – skirtingas poveikis

Kiekvienas iš mūsų, turbūt, esame pastebėję, jog tam tikrą laikotarpį ar tam tikras dienas mūsų gyvenime mus erzina vienokia ar kitokia spalva. Ar tiesiog stovime prieš veidrodį ir ką beapsivilktume, viskas atrodo negražiai, neįtinka jokie garderobo deriniai… Tuomet reikėtų susimąstyti, jog galbūt tai ženklas, kad vienas mūsų aplinkoje vyraujančias spalvas reikia pakeisti kitomis. Kaip tai padaryti ir kokias spalvas pasirinkti sužinosite jau dabar.

Žemiau pateiksiu pagrindinių spalvų, vyraujančias mūsų gyvenime, aprašymus: kaip kiekviena iš jų veikia mus, kokią informaciją apie mus teikia aplinkiniams ir kokios spalvos aprangą reikėtų rinktis, norint pagerinti savijautą, nuotaiką bei komunikaciją su kitais. Taigi, pasiruoškite pasinerti į spalvų pasaulį ir savo gyvenimą praturtinti tokiomis spalvomis, kurios teiktų ne tik grožį, bet ir naudą.

Tad, pradėkime!

Raudona

Iš viso spalvų spektro, raudona spalva yra labiausiai skatinanti aktyvumą, provokuojanti bei dinamiška spalva. Ji dažnai apibūdinama kaip gyvenimo energijos spalva. Raudonus atspalvius renkasi drąsūs, naujovių nebijantys žmonės, temperamentingi, gyvenimą suvokiantys kaip kovą. Šios spalvos apdarus besirenkantys žmonės mėgsta būti dėmesio centre, kadangi niekada neieško žodžio kišenėje ir lengvai bendrauja. Jeigu jaučiate, jog jums trūksta gyvenimiškos energijos ir drąsos bendraujant – vilkėkite būtent raudonos spalvos drabužius. Ji suteikia psichologinį savivertės bei saugumo jausmą, didina pasitikėjimą savimi ir skatina bendrauti. Kas renkasi raudoną, tas renkasi aistrą ir intensyvų gyvenimą, turtingą įvairiapusiška patirtimi. Tokiam žmogui paprastai sekasi – juk jis nebijo kovos ar konfrontacijos. Tai labai valingi žmones, patys diktuojantys sąlygas gyvenimui. Tie, kuriems nepatinka raudona spalva, dažnai esti ramūs ir kuklūs žmonės, laukiantys nuolatinio paskatinimo iš aplinkinių. Dažnai minėtieji asmenys yra intravertai.

Geltona

Geltona siejama su džiaugsmu, energija, intelektu bei žiniomis. Žmonės pasirinkę geltoną – veiklūs, linkę į saviugdą ir visą gyvenimą besitęsiančią dvasinę transformaciją. Šią spalvą renkasi gyvybingi ir entuziastingi žmones, nuolat ieškantys kažko naujo ir trokštantys nuotykių. Geltoni atspalviai puikiai saugo žmones nuo depresijos ar niūrios nuotaikos. Ši spalva tarsi optimizmo injekcija – jeigu jaučiatės prislėgtas ar pernelyg pasyvus, ji padeda į pasaulį pažvelgti paprasčiau ir linksmiau. Naudokite geltoną spalvą norėdami sustiprinti malonius, linksmus jausmus bendraujant su kitais. Spalvų terapijoje geltona taikoma melancholiškiems pacientams, linkusiems į vidinius konfliktus. Taip pat tiems, kurie nesugeba bendrauti nekonfliktuodami. Žmonės, nemėgstantys geltonų atspalvių, neretai jaučiasi nesaugūs, bijo kritikos, taip pat prarasti tai, ką myli. Visgi, tai – stabilūs žmones, tačiau nedrįstantys išpildyti savo svajonių.

Žalia

Ši spalva ramina ir gaivina. Ji padeda atsikratyti negatyvių jausmų, slopina nemalonias emocijas, skatina kurti ir mylėti. Jeigu žmogus mėgsta žalią spalvą, dažniausiai jis yra valingas ir energingas, linkęs atkakliai siekti savo tikslų ir nepasiduoti aplinkinių įtakai. Žmonės, pasirinkę žalią spalvą yra tvirtų vertybinių nuostatų, kurias retai keičia. Jie mėgsta tvarką. Žalių atspalvių entuziastai gerai jaučia savo galimybes, moka save kontroliuoti bei yra racionalūs. Ši spalva turi stiprią psichologinę sąsają su saugumu, todėl mėgstantys žalią spalvą žmonės nėra linkę greitai susibičiuliauti ar užmegzti kontaktą pirmi. Žali atspalviai nestipriai, tačiau stabiliai, aktyvina protinę veiklą, padeda sukoncentruoti dėmesį. Žmonės, kuriems nepatinka žalia, neretai stipriai abejoja savo valios tvirtumu. Tai veikiausiai pasyvūs, linkę prisitaikyti prie daugumos asmenys, kurie bijo sunkumų ir nuolatos nerimauja dėl smulkmenų.

Mėlyna

Mėlyna yra harmonijos spalva – ji spinduliuoja ramybę ir santūrumą. Mėlynai spalvai neabejingi žmonės turi polinkį į dvasingumą ir meditaciją. Jie nemėgsta dėmesio ir nuolat siekia išorinės bei vidinės ramybės. Tai tvirtos, artimiesiems lojalios asmenybės, ieškančios harmonijos ir stabilaus ryšio su pasauliu. Tokie žmonės nelinkę daug ir intensyviai bendrauti, jiems patinka vienatvė. Dangaus spalva simbolizuoja atsidavimą ir rimtį. Manoma, kad mėlyni atspalviai sulaiko nepageidaujamas piktas, agresyvias, pavydžias ir valdingas mintis. Žmonės, kuriems mėlyna spalva atrodo atgrasi, yra pavargę ir dažnai viskuo nepatenkinti. Tokiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi ir jausmų srityje, dažnai jie linkę bėgti nuo savęs ir realybės, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai jausmingi.

Oranžinė

Tai energijos spalva – ji spinduliuoja kūrybiškumu ir džiaugsmu. Oranžinė simbolizuoja drąsą, iniciatyvumą, pasitikėjimą kitais žmonėmis. Šią spalvą mėgstantys  žmones pasitiki savimi, yra smalsūs ir gyvybingi, bando save realizuoti daugybėje užsiėmimų bei optimistiškai žiūri į gyvenimą. Oranžinius atspalvius besirenkantys asmenys mėgsta būti apsupti žmonių, linksmintis. Bendravimas su kitais jiems visuomet malonus. Dažnai jie kalbą pradeda pirmi ir plepa ilgiau už kitus. Pasitelkite oranžinę spalvą kai trūksta  pasitikėjimo savimi. Uždariems žmonėms ji padeda atsiskleisti, mažina įvairias asmenines baimes, padeda įsitvirtinti vienoje vietoje ir skatina bendravimą. Tie, kurie negali pakęsti oranžinių atspalvių, dažnai jaučiasi pavargę, tingūs ir niekam neranda pakankamai jėgų. Šiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi, slegia negatyvios mintys apie ateitį ir bet kokio pobūdžio pasikeitimai.

Violetinė

Ši spalva siejama su tyrumu, dangumi bei rojumi. Violetiniai atspalviai žadina fantaziją, tačiau trukdo susikaupti. Tai transformacijos spalva. Žmonės, pamėgę violetinę spalvą neretai yra linkę į misticizmą, paslaptis ir magiją. Tai lakios vaizduotės ir stiprios intuicijos žmones. Violetinės spalvos mėgėjus žavi chaosas, spiritizmas ir kūrybiškumas. Ši spalva visais laikais simbolizavo valdžią, savigarbą. Iki šiol ji siejama su aristokratiškumu. Žmonės, mėgstantys šią spalvą, bendrauja lengvai, tačiau visuomet stengiasi užimti viršesnę poziciją nei jo pašnekovas. Violetiniais atspalviais savo aplinką reikėtų praturtinti, kai jaučiate kartėlį ar pradedate grimzti į depresiją, kankina įvairios abejonės. Ši spalva stipriai veikia pasąmonę, ji gali padėti atsikratyti vidinių baimių. Asmenys, nemėgstantys violetinės spalvos, visuomet stengiasi išlaikyti kontrolę ir šalinasi įvykių, kurie neva gali juos kompromituoti. Tokiems žmonėms dažnai nesiseka ieškant savo veiklos srities, o vidinį kartėlį ir nepasitenkinimą jie išreiškia cinišku ir kritišku požiūriu į aplinką.

Štai ir visos pagrindinės spalvos. Galbūt daugeliui iškils klausimas, kodėl nėra baltos ir juodos? Prisiminkite, ką mokykloje Jums kartodavo dailės mokytoja: balta ir juoda – tai ne spalvos, o viso labo atspalviai. Šį savo straipsnį norėčiau užbaigti trumpu bei mielu filmuku apie spalvas:

Parengė Ieva Meškauskaitė

Stereomood: skaitmeninė muzikos ir emocijų darna

muzika visada užėmė didelę kone kiekvieno žmogaus gyvenimo dalį. ji mus supa net tiesiogiai to nesiekiant – didieji prekybos centrai, norėdami sukurti jaukią atmosferą, nuolatos transliuoja pop stiliaus muziką, gatvėje pralekiantys automobiliai dažnai „apdovanoja“ praeivius ritmingos šiuolaikinės muzikos garsais ar tiesiog filmo ar laidos metu girdime vieną ar kitą malonią melodiją. muzika yra mūsų gyvenimo dalis, norime to ar ne. tačiau kokia tikroji jos paskirtis – negi tai viso labo malonus garsinis fonas? manau, jog daugelis pritars mano teiginiui, jog pagrindinis bet kokios muzikos tikslas yra sukelti emocijas, pažadinti jausmus ar ištraukti iš nebūties jau palaidotus prisiminimus. būtent tokia filosofija vadovaujantis atsirado tinklapis „stereomood“.

kas gi tas „stereomood“?

paprastai tariant, „Stereomood“ –  tai internetinė svetainė, kurioje galima klausytis muzikos. iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai dar vienas eilinis muzikinis tinklapis. visgi, „stereomood“ yra unikalus projektas skirtas tikriems muzikos mylėtojams. šiame tinklapyje melomanams siūloma muzika suskirstyta ne pagal tipą, žanrą, atlikėją ar išleidimo datą, o pagal nuotaiką.  taip taip, nuotaiką. „stereomood“ suteikia savo vartotojams galimybę dabartinę savijautą išreikšti(o gal „iliustruoti“?) atitinkama muzika.

pagal nuotaiką, sakote?

kartais ryte, beveik priverstinai atmerkus akis, taip norisi išgirsti melodiją, kuri išblaškytų, galutinai pažadintų ir nuteiktų aktyviai bei produktyviai dienai. pasitelkus „stereomood“ tinklapį nebereikia raustis po asmenines garso bibliotekas, ieškoti tinkamos dainos, o paskui šimtus kartų spaudinėti „play“ mygtuką. pakanka tiesiog pasirinkti norimą nuotaiką iš gausaus sąrašo ir namus užpildo muzikos garsai. šiandien jautiesi liūdnai? galbūt slegia erzinančios nesėkmės? „stereomood“ svetainės parinkčių lentelėje tereikia spustelėti „happy“ arba „cheerful“ kategoriją ir praskaidrinti sau nuotaiką. O galbūt nori likti surūgęs ir pasimėgauti pykčiu, skirtu visam plačiam pasauliui? „stereomood“ vėlgi gali padėti! „sad“, „angry“ arba „melancholic“ kategorijos labai dažnai dominuoja nuotaikų sąrašo viršuje. nors tinklapis muziką į kategorijas dažniausiai skirsto pagal nuotaikas ar jausmus, tačiau pastaroji gali būti skirta ir konkrečioms veikloms. galbūt įtemptai mokaisi, gal atsipalaidavęs ruoši vakarienę, o galbūt tiesiog nori pamiršti visus sunkios dienos rūpesčius ir panirti į hipiškai atpalaiduojančią atmosferą – ši svetainė gali pasiūlyti tinkamą muzikinį foną bet kokiai veiklos rūšiai.

ar rekomenduočiau šią svetainę kitiems?

be abejo. „stereomood“ mane žavi itin plačiu muzikos žanrų pasirinkimu – pasiekiamos tūkstančiai dainų, tiesa, kiekviena nuotaika turi skirtingą kiekį sau priskirtų kūrinių. visgi, pasirinkimas tikrai gausus. taipogi, man labai patinka minimalistinis, tačiau šiuolaikiškas ir stilingas svetainės dizainas. nuolat besikeičiantis fonas, kuriame pasirodančios nuotraukos dažniausiai būna parinktos tikrai nuostabiai: meniškos, subtilios, kartais netgi truputėlį šokiruojančios, tačiau nepaliekančios abejingų. ši internetinė svetainė turi savitą teksto pateikimo stilių, kurį „pasivogiau“ rašydamas šį straipsnį – tekstas rašomas tik mažosiomis raidėmis. tikriausiai mūsų redaktorę ištiks lengvas širdies smūgis pamačius, jog visame straipsnyje nėra didžiųjų raidžių, tačiau tikiuosi, kad ji nepradės taisyti straipsnio ir tyliai burnoti „kaip mane čia žudo…“(nieko tokio, redaktoriai jau užsigrūdinę – red.past.). bet kokiu atveju, „stereomood“ dizainas tikrai išskirtinis. paprasti, tačiau labai įdomūs vizualiniai sprendimai kelia norą tiesiog stebėti įvairias detales ir mėgautis reginiu. nors iš pradžių dizainas atrodo gana chaotiškas, geriau jį ištyrinėjus, nesunkiai galima pastebėti tikrai puikiai apgalvotą estetikos ir šiuolaikiškumo derinį.

vis dėlto, labiausiai mane žavintis „stereomood“ bruožas yra muzikos kokybė bei platus autorių pasirinkimas. šis tinklapis muziką pateikia, turbūt, aukščiausia įmanoma kokybe. tiesa, nebandžiau muzikos klausytis per ypatingą techniką arba pasikonsultuoti su žmonėmis, turinčiais nepriekaištingą muzikos meno supratimą (deja, esu iš tų apie kuriuos sakoma „meška ant ausų buvo užlipusi“), tačiau remdamasis savo kuklia patirtimi kokybe tikrai negaliu skųstis. džiugu, jog „stereomood“ svetainė suteikia galimybę pristatyti savo muzikinę kūrybą labai įvairiems menininkams. šioje svetainėje dominuoja mažiau žinomi (tačiau tikrai ne prastesni nei didieji muzikos pasaulio grandai!) atlikėjai bei grupės. muzika surenkama iš visų virtualiosios erdvės „pakampių“ ir neturėtų nuvilti nei vieno, mėgstančio gerą, tačiau ne itin didelio populiarumo sulaukusią muziką. projekto savininkai dažniausiai talpina iš internetinių dienoraščių surinktą muzikinę medžiagą(iš daugiau nei 150 tinklaraščių), tačiau nevengia ir „indie“  bei visiškai nežinomų atlikėjų. ieškodamas savo mėgstamos dainos gali maloniai nustebti, nes muzikos bibliotekoje dažniausiai yra net keletas to paties kūrinio skirtingų versijų, vadinamųjų „cover’ių“ (lietuviškas žodžio atitikmuo, mano nuomone, nelabai gražiai skamba), kurie paįvairins, o gal ir leis iš naujo atrasti, atrodo, jau tūkstantį kartų klausytą dainą. taigi, „stereomood“ yra išties puiki vieta pasireikšti nežinomiems kūrėjams.

tai tiek?

deja, taip. kadangi nemoku tinkamai užbaigti savo darbų, paskutines apžvalgos eilutes paskirsiu paraginimui visiems išbandyti šį nuostabų interneto teikiamų galimybių bei originalių idėjų simbiozės pavyzdį. tikiuosi, jog „stereomood“ praskaidrins jūsų gyvenimą taip, kaip kad praskaidrino manąjį.

Parengė Mindaugas Laurinaitis

Plačiau apie komunikacijos poreikio kaitą

Komunikacija yra be galo svarbi visame pasaulyje. Vienas iš komunikacijos būdų dvidešimt pirmame amžiuje – socialinės svetainės. Pastarosios jau pasiekė virsmo tašką ir yra apskaičiuota, kad iki 2012 metų daugiau kaip 600 milijonų žmonių yra užsiregistravę socialinių tinklų svetainėse. Taigi galima drąsiai teigti, kad poreikis bendrauti didėja ir tuo pačiu keičiasi.

Minėti tinklai turi galią keisti kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Internetinis socialinis tinklas iš pagrindų pakeičia tai, kaip mes matome save, kaip sąveikaujame su kitais, kaip dirbame, kokiais naujais būdais dalyvaujame mus supančioje aplinkoje ir ją plečiame. Prisimenant socialinių tinklų pradžią, iš esmės, jie buvo naudojami beveik vien asmeniniams tikslams. Tačiau laikui bėgant tie tikslai pradėjo keistis, nes transformavosi žmonių poreikiai, atsirado technologinės naujovės. Žmonės juose pradėjo ne tik bendrauti, bet ir skleisti kur kas įvairesnę informaciją, kurti adresų knygą, „daryti“ reklamą, ieškoti bendraminčių, jungtis į tam tikras grupes, naudotis naujais šaltiniais…

Taigi pasigilinkime, kaip socialiniai tinklai veikia skirtingų profesijų atstovų profesinę savirealizaciją, pavyzdžiui, politikus ir žurnalistus.

Politikai

Kaip jau minėjau, skirtingų profesijų atstovai socialiniais tinklais arba juose pateikta informacija stengiasi pasinaudoti savaip. Minint politikų komunikaciją socialiniuose tinkluose, galima teigti, kad jie internetine erdve naudojasi dėl politinio aktyvumo. Tai padeda suburti socialines grupes, kuriose būtų sprendžiami probleminiai klausimai susiję su politika ar siūlyti tam tikras politines idėjas bei kelti susirūpinimą jomis.

Politinės partijos naudojasi interneto teikiamu viešumo potencialu ne tik kaip politiniu įrankiu, bet ir kaip vienu iš pagrindinių būdų išvengti neteisingos informacijos sukonstruotos žiniasklaidos. Socialiniuose tinkluose patys politikai apie save skleidžia norimą informaciją, tiek asmeninę, tiek ir susijusią su jų darbu, ir taip įgydami populiarumo bei žinomumo tarp žmonių. Taigi, socialiniai tinklai politikams teikia kur kas daugiau galimybių nei tik bendrauti su visuomene.

Politiniams veikėjams, priklausantiems nuo visuomenės paramos, novatoriškumo regimybė yra beveik tokia pat, kaip ir taikymasis prie vyraujančių idėjų bei struktūrinių galimybių. Politinis spektaklis reikalauja, kad partijų lyderiai, demonstruodami savo talentus ir taip įtvirtindami savo  teisę valdyti kitus, žengtų naujais takais. Anksčiau kurti patrauklų politinės partijos lyderio įvaizdį buvo galima pasitelkiant kalbą, gestus. Šiandien daugybė įvairių partijų atstovų naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, jose sparčiai tobulėjančiomis  saviraiškos formomis ir tuo pačiu kuria tam tikrą savo įvaizdį socialiniuose tinkluose.

Dėmesio sutelkimas ir tam tikras konstravimas į technines priemones, nesvarstant tikslų, taip pat padeda išrinkti lyderį. J. Habermasas įtaigiai argumentuoja, kad techninis diskursas išstumia vertybinį diskursą. Naujai įsivyraujantis diskursas politikos lyderiams padeda išlaikyti paramą dar ir todėl, kad dėmesį telkia į tariamų veiksmų originalumą, nukreipdamas jį nuo jų efektyvumo, palaikant esamą konkuruojančių grupių jėgų pusiausvyrą. Taigi galima daryti išvadą, kad komunikacija tobulėja, keičiasi atsižvelgiant į visuomenėje esančius žmonių interesus. Tai kaitai reikšmingos įtakos turi ir pakitęs politikų „noras“ su žmonėmis dalintis informacija, šitokiu būdu pritraukiant publikos dėmesį.

Žurnalistai

Šios specialybės atstovai socialiniais tinklais yra linkę pasinaudoti „iš kitos pusės“. Demokratijos sargai ganėtinai greitai sugalvojo, kaip tinkamai ir naudingai galima pasinaudoti socialinių tinklų teikiama viešumo galimybe.

Niekas nepaneigs, jog per paskutinį dešimtmetį internetas ir interneto žiniasklaida itin smarkiai pasikeitė ir atvėrė kelius plėtotis socialinei žiniasklaidai. Dabar daugelis žinių žmones vėl pasiekia, tam tikra prasme, priešindustrine forma – iš lūpų į lūpas. Tik anksčiau žmonės apie įvairius dalykus pranešdavo kitiems pokalbių metu, nes ne visi turėjo galimybę perskaityti tam tikras naujienas, sužinoti, kas vyksta jų aplinkoje. Šiandien ta naujausia informacija yra perduodama žodiniu pavidalu kur kas modernesniu metodu. Pasitelkiant kompiuterį, socialinius tinklus, mobilųjį telefoną galima greitai ir labai lengvai paskleisti norimą informaciją.

Socialiniai tinklai – tai vieša erdvė, kurioje ne tik eiliniai piliečiai, bet ir vieši asmenys savanoriškai pateikia daug asmeninės informacijos (jų pačių sukurtame profilyje). Taigi, būtent tokios informacijos apie visuomenei rūpimus ir pažįstamus žmones ieškantys žurnalistai, šiose vietose gali skaityti, rinkti pateiktą informaciją, įsirašyti nuotraukas, bandyti susitarti dėl interviu ar atsakymus į opius bei aktualius klausimus gauti tiesiog nusiuntus žinutę. Juk žmogų susirasti socialiniame tinkle yra visai nesunku – tereikia žinoti jo vardą ir pavardę. Tokiu atveju žurnalistas gali pasiekti bet kokį žmogų ganėtinai greitai, taupant savo asmeninį laiką ir tuo pačiu bandant plėsti pažįstamų žmonių ratą. Taigi sumanūs ir šiuolaikiški žurnalistai, gali greitai gauti tikslią informaciją apie nepažįstamą žmogų, kuris kažkokiu aspektu yra svarbus visuomenėje. Visgi, informacijos ieškantys žurnalistai pirmiausiai turi mokėti tinkamai bendrauti bei pasirinkti tinkamą prieigą prie žymaus asmens, o tik po to pasinaudoti turimomis komunikacijos technologijomis.

Taigi poreikis bendrauti, keistis informacija su kitais yra tiesiog neišvengiamas. Jis buvo, yra ir bus svarbus. Tačiau jo kaita yra akivaizdi. Juk nenumaldomai keičiasi žmonių mąstymas: tam ženklios įtakos turi šiuolaikinės technologijos, interneto erdvė, lengviau pasiekiamas išsilavinimas… Žmonės pradeda dalintis į tam tikras internetines-socialines grupes, kurdami savo poreikius atspindinčias kryptis bei apibrėždami jas. Mano nuomone, tokią kaitą galima pavadinti tikru progresu, kuris yra naujų, teigiamų permainų ženklas.

Parengė Agnė Sinkevičiūtė

„Second life“ – ar egzistuoja antra realybė?

Kas yra antras gyvenimas? Ar jis tikrai egzistuoja? Jei taip, tai kur? Ką jis man gali suteikti? – tokie ir panašūs  klausimai kyla neretam iš mūsų išgirdus žodžių junginį „second life“(iš anglų kalbos išvertus – antras gyvenimas). Būtent tokiu pavadinimu buvo pakrikštytas 2003 metais Linden Lab sukurtas ir tais pačiais metais publikos teismui pateiktas virtualus žaidimas. Dabar – tai pats populiariausias virtualus pasaulis, kuriame savo antrąjį gyvenimą kuria daugiau kaip 20 milijonų užsiregistravusių vartotojų. Tačiau, kad ir koks populiarus šis žaidimas yra pasaulyje, Lietuvoje jis, visgi, didelio dėmesio nesulaukė.

„Second life“ – tai kompiuterinis žaidimas, kurio svarbiausia ypatybė yra ta, jog į 3D kompiuterinės grafikos erdvę perkeltas mūsų realus pasaulis. Šioje skaitmeninėje plotmėje nėra kitiems kompiuteriniams žaidimams įprastų tikslų, kuriuos būtina įvykdyti – žaidėjai tiesiog gyvena virtualų gyvenimą:  dirba, bendrauja, pramogauja, gal net įkuria savo verslą ar užsiima panašiomis, realiame pasaulyje gana įprastomis veiklomis. Žinoma, šis žaidimas išties turi išskirtinių privalumų – pavyzdžiui, galimybė virtualius pinigus paversti realiais ar vartotojams suteikiama laisvė keliauti bei aplankyti tas pasaulio vietas, kurios tikrame pasaulyje daugumai yra nepasiekiamos. Kadangi „Second life“ prilygsta realiam pasauliui, natūralu, kad ten egzistuojantys avatarai (jais gali būti ir žmonės, ir gyvūnai – tai priklauso nuo to, kaip žaidėjas nori save pateikti), gali ne tik klausytis virtualių paukščiukų čiulbesio ar matyti virtualias žydinčias gėles, bet ir apsipirkinėti, eiti į koncertus, vykstančius realiu metu, ir smagiai leisti laiką panašiais būdais. Kaip ir kituose socialiniuose tinkluose, „antrame gyvenime“ taip pat pasitaiko apgavysčių dėl asmenybės – avataro tikrumo, tačiau daugumai žaidėjų nė motais ar jų virtualiųjų draugų skaitmeniniai atvaizdai atitinka realią vartotojo išvaizdą ar ne. Tai visiškai netrukdo susirasti naujų draugų, su jais bendrauti, flirtuoti, susitikinėti ar net susituokti šio žaidimo erdvėje. Kaip jau minėjau, laisvė yra labai svarbus šio projekto veiksnys. Šiame žaidime sąvoka „laisvė“ suprantama kaip neribojama galimybė pagal savo norus ar nuotaikas keisti savo(avataro) išvaizdą, formuoti charakterį, lankytis pačiose įvairiausiose vietose ir pamiršus santūrumą(o gal net gėdos jausmą) bendrauti su kitais pasaulio žmonėmis visiškai nevaržomai.

Plačiau nagrinėjant „Second life“ socialinius aspektus, būtina paminėti, jog tai vieta, turinti daugiau negu vieną funkciją, būdingą ir kitiems socialiniams tinklams – bendravimą. Šis žaidimas jau seniai tapo ir verslo vieta, inovatyvumu aplenkdamas nemažai populiariausių socialinių svetainių. „Antrojo gyvenimo“ skaitmeninėje erdvėje renkasi labai įvairūs žmonės – ne tik realaus pasaulio atsiskyrėliai ir jaunimas kaip, galbūt, mano dauguma. Netgi priešingai – šį žaidimą itin pamėgo vidutinio amžiaus žmonės iš viso pasaulio. Pastebėję tokias tendencijas, verslininkai nepabijojo išbandyti naują ir drąsią idėją – virtualioje žaidimo erdvėje reklamuoti, plėtoti ir netgi pardavinėti savo produkciją. „Second life“ žaidime savo verslo salas turi tokios kompanijos tokios kaip „Adidas“, „IBM“, „Nissan“, „Coca–Cola“, „Reebok“, įvairiausi pasaulio bankai, universitetai ir kiti. Bene visos šios verslo milžinės renkasi čia reklamos sumetimais, nes tai labai palanki erdvė jų rinkodarai plėsti. Lietuva ne išimtis. Norėjusi neatsilikti nuo pasaulio naujovių, „Omnitel“ buvo pirmoji kompanija Lietuvoje, kuri įkūrė savo salą „antrame gyvenime“. Deja, ji ilgai negyvavo, kadangi Lietuvos vartotojų nebuvo tiek daug, kad šis originalus bandymas būtų pasiteisinęs. Beje, vienas įdomiausių dalykų „Second life“ žaidime yra tai, jog šis virtualus pasaulis turi labai realią ekonomikos sistemą, t. y. egzistuoja pinigai, kuriuos žmonės gali užsidirbti virtualiai ir išleisti realiai. Taip pat galimas ir atvirkštinis variantas – realius pinigus investuoti į žaidimą, o virtualioje erdvėje uždirbtus pinigus vėl iškeiti į JAV dolerius. Beje, virtualios valiutos kursas taipogi nuolat keičiasi, visgi, nepaisant svyravimų, 1 JAV doleris prilygsta maždaug 270 Lindeno virtualių dolerių. Žinoma nemažai atvejų, kai „Second life“ vartotojai  iš šio žaidimo sugeba užsidirbti pragyvenimui. Būdų uždirbti pinigus yra ne mažiau nei realiame gyvenime(gal netgi priešingai), o sėkmės atveju galima tapti ir milijonieriumi.

Taigi, trumpai apžvelgus šio virtualaus žaidimo galimybes, gali kilti mintis, jog tai – nuostabus projektas su begale įvairių privalumų, leidžiančių realizuoti save, laisvai elgtis, susirasti naujų draugų bei neišeinant iš namų ir neturint realaus darbo uždirbti pinigus! Visgi, tenka dažnam tenka nusivilti – viskas nėra taip paprasta kaip, galbūt, atrodo iš pirmo žvilgsnio. Reikia daug kantrybės ir laiko kol žaidimas atneša trokštamų „vaisių“. Nuomonių apie „Second life“ esti išties labai įvairių. Vieni džiaugiasi antru pasauliu ir jo siūlomais malonumais, o kiti į šį „reikalą“ žiūri skeptiškai ir mano, kad nėra normalu vos realiame gyvenime patyrus nesėkmę, bėgti laimės bandyti į virtualią erdvę. „Juk tai nėra tikra!“, – priekaištauja skeptikai. Šių kritikų abejonės toli gražu nėra nepagrįstos. Įstrigti virtualioje erdvėje yra labai paprasta, o ištrūkti – be galo sunku. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų jau tapo rimtu internetinės kartos sutrikimu – nieko linksmo neskirti realaus pasaulio nuo virtualaus. Neretai žaidimų aistruoliai taip atsiriboja nuo tikrovės, jog pastarųjų niekas nebesieja su realiu pasauliu apart žmogiškųjų poreikių, t. y. maisto, vandens, na gal dar ir mokesčių. Ruošiant šią apžvalgą, teko skaityti įvairių atsiliepimų ir straipsnių, kuriuose teigiama, jog „Second life“ žaidimas skatina virtualią neištikimybę, kuri neretu atveju pasibaigia labai realiomis poros skyrybomis. Žmonės praranda šalia esančius mylimuosius „iš kūno ir kraujo“ vardan antro pasaulio, antrų draugų, antrų meilužių ar net antrų sutuoktinių.

Taigi apibendrinant, galima drąsiai teigti, jog antra realybė tikrai egzistuoja ir netgi atrodo labai puiki ir patraukli, tačiau verta susimąstyti ir apie iš pirmo žvilgsnio nematomus pavojus. „Kartą pabandęs negali sustoti“ – šis posakis labai tiktų apibūdinti „Second life“. Sutinku, kad tai – labai įdomus žaidimas, kuris, greičiausiai, įtrauktų ir mane, nors nesu didelė kompiuterinių žaidimų mylėtoja. Tenka pripažinti, jog siūlomi „antrojo gyvenimo“ privalumai tikrai vilioja: juk tai vieta, kuri gali atstoti ne tik socialinį tinklapį, padedantį palaikyti ryšius su draugais ir susirasti naujų pažinčių, bet ir realų darbą ar pramogų šaltinį. Tačiau nereikia pamiršti savęs pačio ir realaus pasaulio teikiamų galimybių. Juk tikrame pasaulyje galimybės taip pat neribotos.

Parengė Inga Bartuševičiūtė

Plačiau apie papildytą realybę

Praeitame savo straipsnyje jau esu trumpai rašęs kaip mobilieji telefonai pakeitė žmonių kasdienybę ir realybės suvokimą. Plėtodamas pasirinktą temą smalsauju – o kas bus toliau? Mano nuomone, ateitis priklauso išplėstosios realybės technologijų taikymui mūsų kasdieniniame gyvenime. Turbūt, dar ne visi esate girdėję šią naują sąvoką išplėstoji realybė?  Leiskite trumpai Jus supažindinti su šiuo reiškiniu ir jo teikiamomis galimybėmis.

Kas ta išplėstoji realybė?

Išplėstoji arba papildyta realybė (angl. augmented reality) – tai terminas, nusakantis realaus, matomo gyvenimo išplėtimą įvairia kompiuterių, telefonų ar panašių moderniųjų prietaisų sukurta informacija ir vaizdais. Ši technologija sukurta norint padėti žmonėms  geriau suvokti esamą aplinką, greičiau pasiekti reikiamą informaciją, gauti žinių apie tai kas vyksta ar jau įvyko, o gal tiesiog maloniai nustebinti.

1997 metais pirmąjį išplėstosios realybės apibrėžimą suformulavo Ronald Azuma. Tyrėjo teigimu, išplėstoji realybė yra apibūdinama trimis punktais :

Sujungia realų ir virtualų pasaulius;

Yra interaktyvi realiame laike;

Yra registruota 3D formatu.

Natūraliai kyla klausimas, kurgi galima panaudoti šią daug žadančią, bet dar tik pirmuosius žingsnius žengiančią technologiją?

Realybė plečiasi…informacijos paieškoje!

Tiesą pasakius, ribų jai nėra. Viena iš perspektyviausių šakų, kur galėtų būti pritaikyta papildyta realybė – tai informacijos prieinamumo gerinimas. Įsivaizduokite, jog vaikštinėjate Londono senamiestyje ir norite sužinoti daugiau apie Jums patikusį pastatą, skulptūrą ar restoraną. Jūs išsitraukiate savo telefoną, nukreipiate vaizdo kamerą į Jus dominantį objektą ir telefono ekrane atsiranda visa informacija apie smalsumą sukėlusį objektą. Nukreipiate telefoną į dangų ir štai, prašom – mobiliojo ekrane jau matote artimiausią orų prognozę. O galbūt Jus domina, kokios rūšies gėlės auga miesto parke? Tai irgi galėsite greitai ir patogiai išsiaiškinti. Jokių internetinių paieškos sistemų – atsakymas atkeliauja per sekundę. Tačiau tai tėra patys paprasčiausi pavyzdžiai. Išsamiau apie telefonų ir išplėstosios realybės bendradarbiavimo galimybes sužinosite šiame video pristatyme:

Realybė plečiasi…reklamoje!

Papildytos realybės inovacijos sparčiai žengia ir į reklamos rinką. Prieš porą metų Olandijoje buvo vykdoma socialinės reklamos kompanija prieš smurtą, su kuriuo susiduria greitosios pagalbos darbuotojai. Vienoje judrios gatvės pusėje buvo pakabintas didelis ekranas, kuris transliavo tiesioginį gatvės vaizdą iš kitos jos pusės. Tačiau tame vaizde taip pat buvo įterptos nusikaltimo scenos, neva vykstančios ant šaligatvio. Filmuojamu šaligatviu skubantys praeiviai atpažindavo save didžiajame ekrane ir matydami šalia vykstantį nusikaltimą, stebėdami kitų žmonių kančią, tačiau niekaip nebandantys jo sustabdyti, neretai pajusdavo kaltės jausmą. Šia socialine akcija buvo stengiamasi paveikti visuomenės sąmoningumą ir priversti žmones susimąstyti apie abejingumą susidūrus su panašia situacija realybėje. Kaip visa tai atrodė ir ar buvo šis sumanymas veiksmingas, įvertinkite patys:

Linksmesnį variantą, kaip galima reklamoje pritaikyti papildytos realybės reklamos teikiamas galimybes, pademonstravo National Geographic rinkodaros komanda. Išradingieji reklamos kūrėjai populiarindami(o gal tiesiog primindami publikai) National Geographic, pasiūlė pasivaikščiojimą su laukiniais gyvūnais bei astronautu vieno prekybos centro lankytojams. Reikia pabrėžti, kad tokios reklamos akcijos sulaukia gerokai daugiau dėmesio negu įprastos. Šios interaktyvios reklamos žmonėms suteikia jausmą, jog jie tapo ekrane transliuojamos aplinkos dalimi – video įraše matoma kaip dauguma žmonių bando paglostyti gyvūną ar paliesti pro šalį einantį astronautą. Žiūrovai jaučia daug stipresnes emocijas ir, žinoma, yra labiau veikiami  nei tradicinių reklaminių akcijų. Štai, Jūsų teismui pateikiu National Geographic papildytos realybės reklamos vaizdo įrašą:

Realybė plečiasi…internetinėje prekyboje!

Trečioji sritis, kurioje papildyta realybė gali padaryti išties reikšmingas permainas, yra drabužių, aksesuarų ir kitų panašių produktų prekyba. Kam gi nepatiktų galimybė, būnant namie ir be jokių nuobodžių persirenginėjimų pasimatuoti pačius įvairiausius drabužius, kuriuos vėliau galėsite nusipirkti internetinėje parduotuvėje? Viskas, ko reikės tokiam virtualiam apsipirkimo maratonui, tebus kompiuteris sujungtas su funkcionuojančia internetine kamera ir internetas. Atsistosite prieš kompiuterinę kamerą, rinksitės iš šimtų drabužių modelių, o kompiuterio ekrane matysite save, vilkintį pasirinktus rūbus, bei nesunkiai galėsite apžiūrėti save iš visų pusių, t. y. 360 laipsnių apžvalgos kampu. Nereikės nė kojos kelti iš namų, kad įsigytumėte patikusią prekę. O gal nenorite laukti ir jau dabar mielai išbandytumėte papildytos realybės teikiamus apsipirkinėjimo malonumus? http://www.tissot.ch/reality/– šiame internetiniame puslapyje, prekiaujančiame rankiniais laikrodžiais, rasite instrukcijas ir daugybe modelių, kuriuos galėsite „pasimatuoti“ virtualiai.

Nesustabdoma mokslo pažanga bei novatoriškos technologijos neišvengiamai keičia mus supančio pasaulio suvokimą. Kinta netgi realybė, kuri daugeliui  atrodo tokia statiška ir nepaliečiama. Ateityje informacija turėtų tapti prieinamesnė ir interaktyvesnė – realus ir virtualus pasaulis, kurio galimybės taip sparčiai plečiasi, vis artės, kol vieną dieną, galbūt, netgi susijungs negrįžtamai.

Parengė Viktoras Jasaitis

Mitų griovimas: keturi urbanistiniai prietarai apie mobiliuosius telefonus

Mobilus ryšys, kaip sąlyginai naujas išradimas, vis dar kelia daugybę klausimų dėl savo poveikio naudotojo sveikatai ir jo aplinkai. Atliekama begalė tyrimų, kurių rezultatai dažnai prieštarauja vieni kitiems, yra netikslūs ar neatitinka moksliškumo kriterijų. Nepatvirtintos informacijos gausa sukuria tikrą maišalynę tiek žiniasklaidoje, tiek pačių mobiliųjų telefonų vartotojų smegenyse. Mobilusis telefonas tampa puikiu nesusipratimų, mitų, pagražinimų ar paprasčiausių melų šaltiniu. Galima išgirsti tiek įvairiausių nepagrįstų kaltinimų mobiliesiems telefonams, jog pradeda atrodyti, kad šie yra pavojingesni už šaltuosius ginklus. O, kadangi baimė, nors ir nebūtinai pagrįsta, sklinda greitai ir išlieka ilgai, daugybė mitų apie neįtikėtinus mobiliųjų telefonų pavojus yra žymiai populiaresni nei tiesa. Šį straipsnį paskyriau kelių mitų, dažniausiai sušmėžuojančių viešojoje erdvėje, apžvalgai  – išsiaiškinkime, ar yra juose nors lašas teisybės.

1. Mitas: Mobilus telefonas gali sukelti smegenų vėžį

Tikriausiai stipriausio atgarsio pasaulyje sulaukusio pranešimo apie smegenų vėžio pavojų, keliamą mobilaus telefono, autorius yra Pasaulio Sveikatos Organizacija. 2011 metais buvo atliktas stambaus masto tyrimas, kurio metu tyrėjai nusprendė, jog mobilieji telefonai „galbūt gali“ sukelti vėžį. Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros, priklausančios PSO, ekspertai neatliko naujo eksperimento, tačiau išanalizavo iki tol atliktuosius ir, nors joks ryšys tarp mobiliųjų telefonų naudojimo ir vėžio nebuvo rastas, agentūros direktorius Christopher Wild teigė, jog smegenų vėžys vystosi per ilgai, kad galima būtų tvirtai teigti, jog mobilieji telefonai jo nesukelia. Todėl, nors įrodymų ir nėra, žmonės turėtų pasisaugoti. Kita vertus, vėžinių susirgimų statistika nuo 1980 metų nepakilo, nepaisant tuo metu ypač pradėjusio kilti mobiliųjų telefonų populiarumo.
Kiek vėliau, 2011 metų antroje pusėje, Danijoje buvo atliktas naujas tyrimas, kurio metu buvo ištirta daugiau nei 350 000 danų. Tiriamieji buvo suskirstyti į grupes: tuos, kurie nuo 1995 metų naudojosi mobilaus telefono ryšiu ir tuos, kurie nesinaudojo. Šio tyrimo išvadose teigiama, jog vėlgi nebuvo rasta jokio ryšio tarp padidėjusios vėžinių auglių rizikos ir naudojimosi mobiliaisiais telefonais.

Mobiliuosius telefonus gina ne tik absoliuti dauguma tyrimų, tačiau ir fizikos mokslas. Manoma, kad net ir labai stengiantis, mobilieji telefonai vėžio nepajėgtų sukelti. Pastarųjų skleidžiama elektromagnetinė spinduliuotė yra nejonizuojančioji. Tai reiškia, jog ji nėra pajėgi išardyti molekulinius ryšius ląstelių viduje, skirtingai nei gama, ultravioletiniai ar rentgeno spinduliai, kurie turi pakankamai energijos naikinti minėtuosius ryšius. Būtent šie spinduliai ir gali sukelti ląstelių mutacijas ir vėžinių auglių išsivystymą.

Mokslinio tikslumo vardan, galima palyginti mobiliųjų telefonų elektromagnetinę spinduliuotę su kitomis spinduliuotėmis. Štai, pavyzdžiui, gama ar rentgeno spinduliai turi didesnę nei 480 kilodžaulių moliui galią, kurios užtenka sutraukyti molekulinius ryšius organizmo ląstelėse. Sklindanti žalia šviesa turi apie 240 Kj/mol energiją, kurios pakanka iškreipti rodopsino molekules, esančias tinklainėje. Tai padeda mums suvokti šviesą ir spalvą. Galiausiai, mobilaus telefono spinduliuotė yra mažesnė, nei 0.001 kilodžaulių moliui. Nepanašu, kad tokio pajėgumo spinduliuotė galėtų sukelti neigiamų pasekmių organizmui.

Nors beveik neįmanoma įrodyti neiginio – visiškai patikimai įrodyti, kad kažkas nevyksta ar neegzistuoja – tačiau bent jau kol kas labiau tikėtina, kad mobilusis telefonas neigiamas pasekmes smegenims gali sukelti nebent stipriai jį metus į kieno nors galvą.

Mitas sugriautas!

2. Mitas: Mobilusis telefonas gali sutrikdyti lėktuvo prietaisus.

Prieš kiekvieną skrydį lėktuvu, keleiviai paprašomi išjungti mobiliuosius telefonus. Paplitusi nuomonė, jog tai daroma siekiant padidinti kelionės saugumą: elektroniniai prietaisai gali sukelti trukdžius lėktuvo prietaisuose ir klaidinti orientuotis bandantį pilotą. Tačiau niekam ne paslaptis, kad yra daugybė skeptiškai į tai žvelgiančių žmonių, kurie ne tik neišjungia telefonų, tačiau ir mielai jais naudojasi skrydžio metu. Vis dėl to, lėktuvų katastrofos masiškai nevyksta. Lėktuvams ir jų pilotams gana puikiai sekasi ir tuomet, kai lėktuve esantys keleiviai naudojasi mobiliuoju ryšiu. Taigi, koks reikalavimo išjungti mobiliuosius tikslas?

Šiuolaikiniai lėktuvai yra pakankamai gerai apsaugoti nuo išorinių trukdžių ir jų prietaisai veikia visiškai skirtingais dažniais, nei mobilieji telefonai. Nepanašu, jog skambutis draugui, esant keleto kilometrų aukštyje, galėtų sukelti aviakatastrofą. Toks nelaimės scenarijus – labai neįtikėtinas. Federalinė JAV aviacijos tarnyba pripažįsta, jog neturi patikimos informacijos apie telefonų sukeltas nelaimes. Tačiau, atrodo, ši ir kitos tarnybos nelinkusios rizikuoti. Netgi jei per 10 metų telefono veikla sukeltų tik vieną nelaimę, jų požiūriu, geriau išvengti ir šios vienos  avarijos. Taip pat, naudojantis telefonu dideliame aukštyje, telefonas signalą bando priimti ne iš vieno ryšio bokšto, tačiau iš keleto vienu metu. Tai gali „užkimšti“ mobilųjį ryšį ir trikdyti kitų žmonių skambučius, o ne lėktuvo prietaisus.

Draudimas turi ir kitų priežasčių. Per interviu, vienas JAV pilotas, paklaustas, kodėl egzistuoja reikalavimas išjungti elektroninius prietaisus, atsakė: „Tai daroma siekiant užtikrinti keleivių saugumą ir neblaškyti jų dėmesio. Jei reikėtų nutraukti pakilimą ir staiga stabdyti, nenorėčiau, kad į mano kabiną įlėktų nešiojamasis kompiuteris“.

Federalinės JAV komunikacijų komisijos(FCC) atlikta apklausa atskleidė, kad didžioji dalis keleivių net ir nenorėtų galimybės telefonais naudotis lėktuvuose, ar kad jais naudotųsi kiti pakeleiviai. Panašu, kad didžioji keleivių dalis mėgsta bent lėktuvuose atsipūsti tiek nuo savo, tiek nuo garsiakalbių plepių kaimynų telefoninių pokalbių. Visgi, reikia paminėti, kad kai kurios tarptautinių skrydžių kompanijos jau suteikia galimybę telefonu bendrauti skrydžio metu.

Taigi, nors lėktuvuose telefonų naudoti negalima dėl keletos priežasčių, „išprotėti“ galintys lėktuvo prietaisai tikrai neužima svarbiausios vietos tarp jų.

Mitas sugriautas!

3. Mitas: Mobilusis telefonas gali pritraukti žaibą

Yra nemažai pranešimų apie žaibo pakirstus žmones, kurie nelaimės metu naudojosi mobiliuoju telefonu. Tokie sutapimai, kartu su žinojimu, kad telefonai turi antenas, skleidžiančias  radijo bangas, sukuria iliuziją apie padidintą žaibo pritraukimo pavojų.

Vis dėlto, Motorola atstovai tikina, kad žaibas žmogaus, kalbančio telefonu, kuris trskleidžia 600mW stiprumo visakryptes radijo bangas, tikrai negali atsekti. Jiems antrina ir Australijos telekomunikacijų agentūra, kuri teigia, jog pavojus būti nutrenktam žaibo kyla dėl buvimo lauke, atvirose vietose, prie aukštų objektų, vandens ar aukštose vietovėse. Telefonu besinaudojantis žmogus žaibui neatrodo patrauklesnis, nei jo neturintis. Kita vertus, Britanijos medicinos žurnalas(British Medical Journal) perspėja, jog, nors mobilus telefonas negali pritraukti žaibo, tačiau atsidūrus labai netinkamoje vietoje audros metu, mobilaus turėjimas žaibo smūgio pasekmes gali pabloginti. Tokiu atveju žaibo sukelta iškrova žmogaus kūne gali padaryti daugiau žalos, nei telefono neturinčiajam. Visgi,  žaibo smūgio poveikį sustiprinti gali bet koks nelaimėlio turimas metalinis daiktas: laikrodis, pakabukas ir pan.

Mitas sugriautas(visgi, mobiliojo telefono perkūnijos metu į lauką geriau nesinešti)!

4. Mitas: Mobilaus telefono nešiojimas kelnių kišenėje mažina vyrų vaisingumą

Vienas labiausiai ginčytinų klausimų apie mobiliųjų telefonų kenksmingumą, yra jų poveikis vyrų vaisingumui. Nors atlikta daugybė tyrimų, ieškančių ryšio tarp telefono naudojimo ar laikymo kišenėje ir spermos kokybės, tačiau nepanašu, kad nors vienas iš jų nekeltų abejonių.

Vienas iš tyrėjų, daktaras Allan Pacey teigė, jog, nors laboratorinėmis sąlygomis telefonų poveikis spermai yra matomas, tačiau šie eksperimentai yra labai toli nuo to, kas vyksta žmogaus organizme, bei to, kaip mobilusis naudojamas realiame gyvenime. Nebuvo atkreiptas dėmesys į šilumą sugeriančius bei organizmą apsaugančius audinius, nebuvo atsižvelgta į kitas tikėtinas hipotezes. Pavyzdžiui, spermai pakenkti galėjo paprasčiausios šilumos poveikis. Panašų poveikį gali turėti aptempti džinsai ar nešiojamojo kompiuterio laikymas ant kelių. Šylantis mobilaus telefono elementas ar šildantis elektromagnetinių bangų poveikis, eksperimento metu nesant nuo to apsaugančiam audiniui, galėjo iškreipti rezultatus.

Mitas sugriautas!

Kažką ginantys požiūriai ar tyrimai dažnai būna sutinkami skeptiškai, manant, jog rezultatai gali būti užsakyti suinteresuotų grupių: šiuo atveju, mobilių telefonų kompanijų. Tačiau skeptiškumas turėtų būti naudojamas iš abiejų pusių: už ir prieš. Nepaisant daugybės egzistuojančių prietarų apie mobiliuosius telefonus, toli gražu ne visi yra pagrįsti. Vis dėlto, šie mitai yra giliai įstrigę kai kurių vartotojų sąmonėse. Vartotojų, kurie per daug neabejodami ir nesigilindami į esamus faktus, skleidžia baimės propagandą apie mobiliuosius telefonus „žudikus“.

Parengė Tomas Asminavičius