Komentaras iš VDU organizuotų politinių debatų

Vdu rudenį prieš seimo rinkimus suorganizavo politinius debatus, kurių tikslas- supažindinti su kandidatais į renkamą seimą ir padėdi apsispręsti, už kurią partiją balsuoti. Aš dalyvavau antrose debatuose, kuriuose dalyvavo partijos sąjungos „TAIP“ atstovas Artūras Zuokas, Darbo partijos atstovas Rytis Šatkauskas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio – Remigijus Šimašius bei Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demoktratas – Mantas Adomėnas.
Visos partijos savo siekius siejo su opiausiomis šių dienų problemomi, tokiomis kaip bedarbystė, mažas darbo užmokestis, emigracija bei energetika. Darbo partija savo siekius daugiausiai siejo su darbo galimybėmis, darbo vietų didinimų, algos kėlimu, tuo tarpu krikščionių demokratų išsakyti esminiai siekiai kur kas globalesni, svarbu valstybės modernizavimas neatsiribojant nuo susiformavusių vertybių. Taip pat jis rėmėsi padarytais darbais, pabrėžė apie krizės pabaigą. LRLS išsikyrė iš visų partijų tuo, jog apie darbo užmokesčio kėlimą nekalbėjo ir nežadėjo to. Mano nuomonę jų pažadai realiausi ir lengviausiai įgyvendinami, jie siūlė ne tą, ką nori girdėti žmonės, o tą, ką jie tikrai gali padaryti. Visi politikai iškeldami partijų siekius vyravo stiprus akių kontaktas su studentas, kuris bylojo, jog tiesiogiai kreipiasi į auditoriją ir informacija skirta būtent jiems. Kuomet partijų atstovai atsakinėjo į klausimus, akių kontaktas susilpnėjo, jo dominavimas mažėjo, atsirado akių nudelbimas į apačią.
R. Šatkausko atsakymuose truksta argumentų, jis atsako į klausimus remiantis viena pozicija, tačiau jos pagrindimo trūksta. Nors būta ir klausimų į kuriuos atsakė labai pagrįstai ir argumentuotai. Nuo atsakymų kokybės galime daryti išvadas, kur yra tiesa, o kur melas. Vyrauja nukrypimas nuo klausimo esmės, išsiplėsta ties dalykais, kurių nebuvo klausta, nors tai būdinga ir kitiems debatų dalyviams.
R. Šimašiaus atsakymai ir opozicijos labai tikslios ir logiškai gerai paremtos argumentais, kurios nurodo realią situaciją, kokia yra tikimybė konkurentų pažadams ištęsėti.
Debatuose nevengta ir replikų, kurių tikslas buvo įrodyti auditorijai, kad siekiai kertasi su tikrovę ir aplinkybėmis, kurios reikalingos, siekių įgyvendinimui. Dažnai politikai netilpo į nustatytą laiko limitą ir tai rodo jų nekonkretumą, nekoncentruotus atsakymus, tuščiažodžiavimą, net gi kartais nukrypo nuo klausimo esmės ir į klausimą liko tiesiogiai neatsakyta.

Gintautės Pugačiauskaitės

“Žvaigždžių” žibėjimas politikoje

Politinė komunikacija susideda iš daugybės dalykų. Kai kurie jų jau seniai yra naudojami (politikų kalbos, apsilankymai pas rinkėjus), o kiti yra nauji, dar neišbandyti visų politikų. Agitacija mobiliasiais telefonais, politinė reklama ar įžymių žmonių įtraukimas į rinkiminę kampaniją yra politinės rinkodaros, ne visų politikų pažįstamos, naudojami metodai. Šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti apie vieną iš jų – įžymių žmonių įtraukimą į rinkiminę kampaniją. Jie visuomenėje yra pažįstami, gerbiami ar net garbinami. Daugeliui žmonių „žvaigždės“ esančios žurnalų viršeliuose, rodomos įvairiose televizijos laidose yra sektini pavyzdžiai, kuriuos jie kopijuoja. Būtų kvaila, jei prieš rinkimus politikai tuo nepasinaudotų ir neprisidėtų „kelių papildomų taškų“ visuomenės akyse.

Nuo 2008 metais vykusių rinkimų šis procesas pastebėtas Lietuvoje. Kelios partijos į savo gretas priemė įžymius žmones, o „Tautos prisikėlimo partija“ buvo sudaryta iš žmonių, kurie dažnai buvo rodomi per televiziją ir gerai pažįstami visuomenei. Ne veltui, ši partija sulaukė didelio pasitikėjimo ir buvo valdančiojoje koalicijoje parlamente. Šių metų rinkimai nebuvo išimtis. Vladimero Romanovo įkurta „Lietuvos žmonių partija“ į savo būrį priemė žymius Lietuvos krepšininkus: brolius Lavrinovičius bei Rimantą Kaukėną. Žiniasklaidoje kilo sumišimas, nes juk visiems žinoma, kad broliai Lavrinovičiai yra sėdėję kalėjime už merginos išprievartavimą. Ar tokio nusikaltimo autoriai gali atstovauti piliečiams parlamente? Ar jie atsisakys savo dabartinio užsiėmimo (t.y. krepšinio)? Ar jie turi kompetencijos dirbti Lietuvos respublikos seime? Tokie ir panašūs klausimai buvo užduodami ir „Sąjunga taip“ partijos nariui SauliuiSkambinui (geriau žinomas kaip šokėjas bei dainininkės Karinos Krysko vyras), Vytautui Juozapaičiui – Lietuvos operos daininikas ir profesorius („Tėvynės sąjunga – krikščionių demokratų partija“) bei sportininkams sunkiasvoriui Giedriui Savickui ir penkiakovininkui Edvinui Krungolcui. Tuomet kyla klausimas: kas pasitiki „žvaigždėmis“? Mano nuomone, už juos balsuoja žmonės, kurie yra nusivylę valdžia arba tokiu būdu rodo nepritarimą. Pavyzdžiui, 2008 metais balsuodami už „Tautos prisikėlimo partiją“ žmonės „protestavo“ prieš esamą valdžią ir parodė nepasitikėjimą senosiomis partijomis. Tačiau šiais metais nei viena „žvaigždė“ nesulaukė žmonių palaikymo. Turbūt žmonės pavargo nuo „cirko“ buvusiame parlamente.

  Tačiau yra nebūtina įrašyti įžymų žmogų į partijos sąrašą, kad visuomenė atkreiptų dėmesį ir atiduotų savo balsą rinkimų dieną. JAV neseniai vykę prezidento rinkimai parodė, kaip žvaigždės gali padėti politikams jų rinkiminėje kampanijoje nedalyvaudami juose. Barack‘as Obama ir Mitt‘as Romney varžėsi ne tik debatų tribūnose, bet ir „žvaigždžių“ kompanijoje. Lietuviškas internetinis tinklapis 15min.lt viename iš publikuotų straipsnių pateikė visą sąrašą garsių žmonių, kurie palaiko vieną iš kandidatų į prezidentus. Akivaizdu, kad įžymūs žmonės buvo palankesni Obamai, tačiau dauguma milijonierių buvo Romney pusėje. Pažiūrėkime, kaip jie palaikė savo mėgiamą kandidatą Barack‘ą Obama?

 Gerai žinoma atlikėja Beyonce ir jos vyras Jay-Z jau per ankstesnius rinkimus parodė didelį pasitikėjimą Barack‘u Obama.  Ne be reikalo per inauguracijos šventę Beyonce atliko vieną iš savo dainų („At Last“), kurios metu išrinktas pirmasis juodaodis JAV prezidentas su savo žmona šoko valsą. Nebuvo nuostabu, kad ir šiais metais garsi šeima nepakeitė savo požiūrio. Dar neprasidėjus rinkiminei kompanijai vieno interviu metu Beyonce sakė: „Manau, kad jis nepaprastas. Jam reikia tik daugiau laiko. Manau, kad su šiuo laiko terminu, kurį jis turi, jis daro nuostabų darbą.“, o geltonoji spauda kelis kartus užsiminė, kad Jay-Z ir prezidentas yra geri draugai (buvo kalbama, kad gimus pirmagimei dukrai, Barack‘as davė daug naudingų patarimų jaunam tėveliui). Šiais metais rodydama savo palaikymą esamam prezidentui Beyonce užsisakė sprecialius auskarus su jo vardu, o Jay-Z surengė lėšų rinkimo koncertą B.Obamos rinkiminei kampanijai paremti. Panašiai pasielgė ir kitos įžymybės, tarp kurių yra aktoriai George Clooney ir Morgan Freeman, režisierius Tyler Pery, dainininkė Mariah Carey ir garsios laidų vedėjos Ellen DeGeneres bei Oprah Winfrey.

   Taigi kyla klausimas: kokia nauda įžymius žmones įtraukti į politiką? Yra trys paprastos priežastys: įtakingumas, pinigų pritraukimas ir neapsisprendusių žmonių patraukimas į savą pusę. Pirmosios dvi priežastys manau yra aiškios: ten, kur yra „žvaigždės“, yra įtakingų ir daug pinigų turinčių žmonių. Trečiajai priežasčiai, manau, reikia skirti daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, tu esi jaunas žmogus, ką tik gavęs teisę balsuoti ir nežinantis, kam skirti savo balsą. Yra žinoma, kad jaunimo pagrindiniai hobiai yra filmai ir muzika. Taigi, toks neapsisprendėlis, pamatęs, kad jo mėgiama(as) atlikėja(as) ar aktorė(ius) žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ragina balsuoti už tam tikrą kandidatą, pasikliaus jų nuomone ir nesvarstys kitų variantų. Jauni žmonės nori būti panašūs į žvaigždes išvaizda, kalba ir elgesiu taigi, kodėl nekopijuoti jų ir politiniuose klausimuose?

Taigi, bėgant laikui politikai, siekdami visuomenės dėmesio, įtraukia į rinkiminę agitaciją ar pačią politiką ir įžymius žmones. Aktoriai, dainininkai ir laidų vedėjai nenusimano apie tai, tačiau daro didelį įspūdį bei įtaką visuomenei. Žmonės, kurie nežino, už ką atiduoti savo balsą, ar tiesiog nesidomi politika, dažniausiai pasikliauja „žvaigždėmis“, kurios yra tik politikų įrankiai tam, kad pritrauktų visuomenės dėmesį.

Parengė Ugnė Veličkaitė 

Politikų komunikacija socialiniuose tinkluose arba apie ką jie bendrauja facebook‘e

Šiandien tikriausiai dauguma iš mūsų žino kas per daiktas yra tie socialiniai tinklai. Juk daugelis iš mūsų turime susikūrę profilį facebook‘e, o gal ir twitter‘yje. Mes ten aktyviai dalinamės savo nuotraukomis, video ar tiesiog parašome savo profilio sienoje bet kokią, mums tuo metu į galvą šovusią  mintį, bei komentuojame kitų įrašus.  Tačiau norėtųsi apžvelgti vieną įdomų reiškinį, kuris vyksta socialiniuose tinkluose, o konkrečiai facebook tinkle. Tas reiškinys yra politikų komunikacija. Šį kartą aš norėčiau apžvelgti trijų politikų, jau buvusių Seimo narių – Agnės Zuokienės, Sauliaus Stomos ir Dailio Alfonso  Barakausko – komunikaciją facebook tinklalapyje. Tokį mano pasirinkimą lėmė tai, jog šie politikai bendrauja aktyviai ir išskirtinai. Kadangi jie komunikuoja itin aktyviai, tad šį kartą aš norėčiau apžvelgti tik lapkričio mėnesio komunikaciją.

Kadangi moterims visada yra suteikiama pirmenybė, pavyzdžiui  praleidžiant jas pro duris, tad ir šį kartą laikysimės šios taisyklės ir pirma aptarsime A. Zuokienės  komunikaciją facebook tinklalapyje. Agnė Zuokienė – buvusi Seimo narė, skandalingai pagarsėjusio Vilniaus mero Artūro Zuoko žmona, aktyvi visuomenės veikėja ir daugiavaikė mama. Ši moteris būdama tokia užsiėmusi atrodo net negalėtų atrasti laiko aktyviai gyventi internetinėje erdvėje. Tačiau ji tam laiko turi, ir net labai daug. Ponia Zuokienė savo paskyroje su savo draugais dalinasi ne tik politinėmis ar socialinėmis temomis, bet nevengia pasidalinti ir savo šeimos gyvenimo detalėmis. Pavyzdžiui, visai neseniai Agnė Zuokienė savo 4998 –  iems draugams parašė apie savo įspūdžius, perskaičius knygą „Putino nafta“ apie M. Chodorkovskį. Šioje savo žinutėje ji nepamiršo ir paminėti/pasigirti, jog „<…>kiek karališkų šeimų atstovų ar itin daug pasiekusių žmonių bebūtų viešėję mano namuose – susitikimas su M.Chodorkovskiu išliks kaip absoliučiai vienas įsimintiniausių mano gyvenime.“.

Agnė Zuokienė yra be galų ilgų įrašų autorė. Labai retai jos įrašai tebūna 2 – 3 sakinių. Pradėjusi savo įrašą nuo komentaro apie knygą, ji pamažu pereina prie pasavarstymų ar iš tikrųjų tokie žmonės kaip M. Chodorkovskis turėtų sėdėti kalėjime, o gal jis tiesiog yra tapęs atpirkimo ožiu, be to ji netrukus pradeda vardinti (ne tiesiogiai įvardindama) kas Lietuvoje iš verslo gigantų turėtų atsidurti kitapus kalėjimo sienos „Už tokius pačius kaip jo nusikaltimus nesėdi šimtai Rusijos verslininkų kaip ir lietuviškieji – nei VP market nei MG Baltic nei kiti panašūs (o veikla – vienodo braižo)…“.

Dar vienas įdomaus A. Zuokienės bendravimo socialiuose tinkluose pavyzdys prasideda taip: „Diskutuoju su vyresniąja dukra, studijuojančia Anglijoj apie elitizmo teoriją“. Čia kyla tik viena mintis: kokiomis rimtomis temomis bendrauja mama su dukra, bet įdomiausias visoje žinutėje dar ne tai. Žinutėje ponia Agnė pasidalino su visais kaip ji tolimais 1989 metais pasipriešino ketinimams nuo Pilaitės statyti aplinkelį, kad nereikėtų važiuoti per kamščius, susidarančius Viršuliškėse. Žinutės pabaigoje A. Zuokienė pasidžiaugė, jog „<…>tokių istorijų ant mano sąžinės tik dvi – Viršuliškių kelias ir trečiasis Visagino blokas, dėl kurio statybų taip pat kvailai protestavau…“. Šis jos įrašas susilaukė 22 komentarų, iš kurių trys buvo jos pačios atsakymai į facebook‘o draugų įrašus. Taigi, ponia Agnė ne šiaip ištransliuoja savo žinutes, bet ir pati nevengia įsijungti į diskusijas su savo komentatoriais.

 Na ir mano nuomone pats linksmiausias šio mėnesio A. Zuokienės įrašas skamba taip: „Nuėjau aš tailandietiško masažo… Buvau girdėjus, kad laužo, vaikšto per tavo kūną. Bet niekas man nesakė, kad būna ir taip, jog LUPA. Lupa iš širdies 40 minučių…“. Visiškai apolitiška žinutė. Paprastas išgyvenimas, kuriuo Zuokienė nusprendė pasidalinti su labai plačiu žmonių ratu. Reikia pastebėti, kad žmonės labai aktyviai įsitraukė į diskusiją apie tailandietišką masažą, tik štai ponia Agnė šį kartą diskusijoje nesudalyvavo. Išskyrus vieną kartą, kai pakomentavo, jog jei būtų vanojama su vanta tai būtų buvę „<…> tik žiedeliai“. Taigi, ponios Agnės Zuokienės komunikacija socialiniuose tinkluose yra iš tiesų labai aktyvi, tiek paliečiant politines, tiek socialines, tiek ir asmenines temas. Labai smagu, ir ją reikėtų pagirti už tai, jog ji ne tik siunčia žinutes auditorijai, bet nevengia su ta pačia auditorija ir padiskutuoti.

Toliau norėčiau savo apžvalgą tęsti pereidama prie Sauliaus Stomos komunikacijos facebook tinkle. Saulius Stoma – rašytojas, publicistas, politinis veikėjas, kaip ir Agnė Zuokienė praeitą kadenciją buvo Seimo nariu. Kaip tikras rašytojas socialiniame tinkle rašo labai dažnai. Tačiau šį mėnesį paliko tik 3 įrašus. Pirmasis jo įrašas buvo siekis pareklamuoti savo knygą „Politika maro metu“. Įkėlė jis ir nuorodą į elektroninę savo knygos versiją ir pažadėjo pabendrauti su tais, kas pirks popierinį  knygos variantą. Antrasis šio mėnesio S. Stomos įrašas buvo trumputis komentaras, kuris skambėjo taip: „Įdomu. Labai, labai įdomu… (Nors Nekrošius ir pasakė visišką nesąmonę.)“,  apie straipsnį „V.Nekrošius: valstybės valdymą galėtų perimti prezidentė“. Po šio įrašo užsiplieskė labai arši komentatorių diskusiją, į kuria pats Stoma įsijungė tik vieną kartą.

Na ir (kol kas) paskutinis šį mėnesį S. Stomos įrašas yra apie Konstitucinio Teismo sprendimą dėl rinkiminių rezultatų prieštaravimo Seimo rinkimų įstatymui.  Ponas Saulius šią situacija pakomentavo štai taip: „Taigi Darbo partija beveik reabilituota. Kalti tik pavieniai jos nariai… Oi sunku bus Prezidentei Uspaskichą tramdyti!“. Iš jo žinutės galima susidaryti nuomonę, jog jam kelia džiaugsmą tai, jog Prezidentei bus sunku tramdyti V. Uspaskich. Labai gaila, bet į savo facebook‘o draugų diskusiją ponas Stoma neįsitraukė.

 Apskritai Saulius Stoma facebook tinkle pasižymi labai aktyviu bendravimu bei atsakinėjimu į draugų komentarus. Kodėl jis šį mėnesį toks neaktyvus net sunku atsakyti. Galbūt taip yra dėl to, jog baigus Seimo nario kadenciją atsirado daug neatidėliotinų reikalų, pavyzdžiui tokių kaip kraustymasis iš Seimo?

Na, o daugiausiai veiksmo šį mėnesį buvo Dailio Alfonso Barakausko facebook paskyroje. Dailis Alfonsas Barakauskas – inžinierius, ekonomistas ir buvęs Seimo narys. Kiekviena dieną ir net po keletą kartų su savo facebook‘o draugais pasidalina įvairiomis nuotraukomis:  rudeninių medžių su geros dienos palinkėjimu, nuotrauka apie Vėlines, gėlių nuotrauka su palinkėjimu „ <…> bičiuliams gero penktadienio <…>“, o taip pat medžių, gulbių, arklių, juodųjų panterų, vaikų, aprengtų moliūgo kostiumais ir kt. nuotraukomis. Įdomiausia yra tai, jog didžiąją dalį jo įkeltų nuotraukų lydi gražūs palinkėjimai tokie kaip: „gražios dienos“, „labos nakties“, „gražaus vakaro“ ir kitokie. Dažnai po šiais D. Barakausko įrašais atsiranda daug komentarų su padėkomis arba palinkėjimais, skirtais jam, tačiau jis į juos niekad neatsako. Bet jeigu kas nors  iš jo draugų įkelia arba parašo ką nors jo sienoje, jis visada paspaudžia „like“.

 Prieš keletą dienų A. Barakauskas pasidalino nuoroda į straipsnį apie Konstitucinio Teismo nagrinėjamą bylą dėl Seimo rinkimų pažeidimų. Tačiau savo nuomonės neišreiškė, tik atsakydamas į savo draugų komentarus parašė „Matysime, koks sprendimas bus KT šeštadienį“. Na, o šeštadienį ponas Dailis  pasidalino lygiai tuo pačiu straipsniu, kaip ir S.Stoma, ir iš jo pusės buvo tik labai trumputis komentaras: „Koalicija lieka“. Taigi, pono D. Barakausko komunikacija socialiniuose tinkluose pasižymi daugiausiai gražių vaizdų ir mielų palinkėjimų forma.

Iš šios trumpos apžvalgos galime daryti išvadą, jog mūsų politikai, tiek jaunesnės, tiek ir vyresnės kartos, nevengia naudotis socialinėmis medijomis. Savo draugų auditorijoms jie siunčia įvairiausio spektro žinutes: nuo politinių klausimų ir asmeninio gyvenimo detalių iki gyvūnų nuotraukų. Norėtųsi politikus pagirti už tai, jog nors ir retai, bet visgi jie stengiasi palaikyti abipusį ryšį su savo facebook tinklalapio draugais.

 

Parengė

Skaistė Kalininaitė

Politinės komunikacijos galimybės socialiniuose tinkluose

Pastaruoju metu į politinės komunikacijos gretas tarp kitų komunikacijos priemonių, tokių kaip laikraščiai, televizija ar radijas, vis efektyviau įsilieja ir socialiniai tinklai. Socialiniai tinklai, tai dar viena terpė, kurioje politikai gali komunikuoti su potencialiais savo rikėjais, mėginti užkariauti visuomenės narių palankumą, ne tik rinkimų metu, bet ir nuolatos bendraujant su jais. Tačiau visgi ne visi politikai skiria reikiamą dėmesį šioje erdvėje ir daugelis jų, susigriebia tik prieš rinkimus, intensyviai komunikuodami su visuomenės nariais.

Internetas suteikia labai daug galimybių, viena iš jų – politikai gali tiesiogiai pasiekti rinkėjus. Tai yra daug efektyvesnis būdas, norint įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, negu pasikliauti tarpininko (žiniasklaidos) pagalba, kuri dažnai atrenka kokią informaciją pateikti visuomenei. Naudodami socialinius tinklus politikai gali skleisti norimas žinutes, kurių niekas neiškraipys. Greitas informacijos išplatinimas, pasiekiant didelį žmonių skaičių – dar vienas didelis pliusas, kuris turėtų padėti politikams, dalį žmonių palenkti savo pusėn.

Socialiniai tinklai sudaro galimybes vykti abipusei komunikacijai bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, kas taip pat yra labai palanku valdžios atstovams. Geografinės padėties ir laiko barjeras socialiniuose tinkluose lieka nebesvarbus, o vartotojai gali ne tik aktyviai stebėti politines diskusijas, bet ir patys įsitraukti bei aktyviai dalyvauti įvairiose politinėse diskusijose, kurti ir keistis su politika susijusia informacija. Valdžios atstovai tokiose erdvėse gali skelbti apie įvairius renginius ar susitikimus, diskusijas visuomenei aktualiomis temomis ir pan. Vienas svarbiausių dalykų socialiniuose tinkluose yra tai, kad būtent šioje terpėje yra pasiekiama „nauja“ auditorija – jaunimas, kuris vis dažniau internetą naudoja kaip informacijos šaltinį, pramogų bei laisvalaikio praleidimo būdą. Taigi politikai   išnaudodami naująsias medijas, gali pasiekti ir „prisijaukinti“ labai nemažą auditoriją, nuo kurios iš esmės priklauso tolimesnė ateitis, tačiau išlikęs požiūris, kad reikia orientuotis į dirbantį, o ne jauną žmogų, dažnai politikams „pakiša koją“. Nemokėjimas siųsti žinučių įvairioms auditorijoms, sumenkina politikų galimybes pasiekti norimo tikslo.

Internetas turi galią sukurti stipraus tarpusavio ryšio jausmą, kurį dažnai jaučia tiek politikai, tiek ir rinkėjai diskutuodami bei bendraudami įvairiomis temomis. Tačiau tenka pabrėžti, jog aktyvi komunikacija ir grįžtamojo ryšio siekimas dažniausiai atsirada prieš pat rinkimus, o po jų viskas stoja į senas vėžes ir ryšiai su rikėjais yra nutraukiami. Tačiau laikinas sukurtas ryšys, nėra tvirtas, taigi žmonėms kur kas sunkiau pasitikėti politikais, negu tuo atveju, kuomet politikai nuosekliai ir nuolatos bendrauja, palaiko ryšį su rinkėjais. Socialiniuose tinkluose tam tikrų partijų turimų pasekėjų skaičius gali nieko nereikšti, jei politikas nebus užmezgęs tvirto ryšio su jais.

Socialiniai tinklai sulygina politikos dalyvių galimybes, kadangi šioje erdvėje jau varžomąsi savo idėjomis, nuostatomis ir pagrįstais argumentais, o ne išleidžiamomis lėšomis politinei reklamai sukurti. Šioje erdvėje politikams suteikiama galimybė įtraukti žmones į komunikacijos procesą, jiems priimtiniausia forma – reikalaujančią minimalių pastangų ir laiko, tačiau vėlgi reikia nepamiršti, kad daug kas priklauso ir nuo to, kokią strategiją politikai pasirinks.

Taigi, iš esmės politikams trūksta suvokimo, o gal ir žinių apie socialinių tinklų teikiamas galimybes, bei kaip efektyviai palaikyti santykius, kad rinkimų metu pasiektų siekiamo tikslo. Manau, kad daugelis valdžios atstovų, tiesiog, nesistengia kurti nuolatinio ryšio su šalies žmonėmis interaktyvioje erdvėje, o viena iš priežasčių gali būti ta, jog dauguma, kurie buriasi socialiniuose tinkluose yra jauni, o ne dirbantys žmonės.

Parengė Inga Bartuševičiūtė

LR Seimo rinkimai 2012: ypatumai ir netikėtumai

Nuo  rinkimų pradžios iki pat dabar nesiliauja įvairūs skandalai apie vieną ar kitą seimo narį ar kandidatuojantį asmenį, sklinda balsų papirkinėjo  įrašai bei diskusijos. Tad , dėl ko gi, visa tai?  Ar tikrai ta seimo nario kėdė yra tokia „šilta“, jog norint patekti į Seimą ir užsiimti ją, reikia tokios žūtbūtinės kovos ir nenutrūkstamų skandalų?

Šių metų rinkimuose buvo visko: skandalai, aferos , pasitelkiamos  „juodosios “ technologijos  norint apšmeižti konkurentus, balsų papirkinėjimas ir netgi mūsų prezidentės, Dalios Grybauskaitės nuomonės pasisakymas, prieš tam tikras partijas. Galiausiai, pasibaigus seimo rinkimams, atviras prezidentės prieštaravimas sudaryti koalicija tarp Darbiečių, Socialdemokratų bei partijos Tvarka ir Teisingumas.

Balsų papirkinėjimas ir tiesus kelias į Seimą

Čia, žinoma, ryškiausiai pasižymėjo  Darbo partija, kuri pirmame rinkimų ture, kaip paaiškėjo nusipirko rinkėjų balsus iš kalinių, asocialių asmenų, globos namuose gyvenančių senukų. Labiausiai šiame skandale sublizgėjo darbiečiai, sutuoktiniai  Živilė ir Jonas Pinskai.  Šilutės rinkimų apygardoje užfiksuotas pažeidimas, kad rinkėjai buvo paperkami ir prašomi pažymėti būtent sutuoktinių poros rinkimų numerius. Kur gi, sukasi Lietuvos ateitis,  jei į mūsų valdžią ateina jau užkietėję sukčiai ir papirkinėtojai?  Laimei, lapkričio 4-ąją, Vyriausioji rinkimų komisija paskelbė, jog darbiečiai Živilė ir Jonas Pinskai, taip pat  ir Jolanta Gaudutienė , pripažinti neteisėtai išrinktais parlamentarais. Beje, koks gi sutapimas. Vilniaus vicemeras J.Pinskus šią savaitę pranešė VRK nenorintis dabartinių pareigų mainyti į parlamentaro mandatą. Pamatęs keblią situaciją ir neberandantis pasiteisinimų J. Pinskus nutarė pats gražiai pasišalinti iš Seimo. VRK taip pat  pripažino negaliojančiais Biržų-Kupiškio apygardos rinkimų rezultatus. Aišku, niekas tiksliai nežino, kas, kur ir už kiek nusipirko balsą ir pateko į Seimą, tačiau bent kai kuriems iš jų  ta Seimo narė kėdė buvo labai trapi. Čia tu išrinktas Seimo nariu, o čia jau nušalintas.

V. Uspaskich nepageidaujamas  Seime?

Šiuose Seimo rinkimuose turbūt labiausiai nesiseka Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskich.  Pirmiausia, dar prieš rinkimus, VRK panaikino europarlamentaro teisinę neliečiamybę.  Po rinkimų Darbo partijai laimėjus pirmąją vietą, įnirtingai būrėsi įvairios anti – reklamos  prieš antrąjį rinkimų turą, skatinančios nebalsuoti už Viktorą ir jo partiją. Pavyzdžiai tokie  kaip „neleisk babytei balsuoti“, „paprotink draugą“, „pajudink užpakalį ir eik balsuoti“ – skatino pasirinkti kitas partijas.  Pasipylė kaltinimai Darbo partijai dėl balsų papirkinėjimo rinkimuose, nors V. Uspaskich teigė, nieko apie tai nežinantis ir su tuo visiškai nesusijęs. Po pirmo rinkimų turo paspaudę vienas kitam rankas ir susitarę sudaryti valdančią koaliciją Darbo partija, Lietuvos Socialdemokratų partiją ir R. Pakso vadovaujama Tvarka ir teisingumas, savo nuomonės nepakeitė net ir pasibaigus antrajam turui, kuomet į lyderių pozicijas išsiveržė LSDP su A.Butkevičiumi priešakyje. Tačiau štai tau ir prezidentės smūgis Viktoriui žemiau juostos. D.Grybauskaitė pareiškė, jog nepritaria, kad valdančiojoje koalicijoje būtų Darbo partija. Štai tau ir akibrokštas! Atrodo, kad Kėdainių Seime,agurkų karaliumi tituluojamas V. Uspaskich nepageidaujamas seime, net ir pačios mūsų prezidentės.  Tikslas pasiektas! Žiniasklaida praneša, kad Darbo partijos vadovas europarlamentaras Viktoras Uspaskichas atsisakys Seimo nario mandato ir nebus naujos kadencijos parlamento nariu. Taip esą teigia rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius.

Prezidentė daro tvarką Lietuvoje

Prezidentė šiuose rinkimuose tikrai neliko nuošalyje ir nesiliauja stebinti ne tik politikų, bet ir visuomenės. Jau priešrinkiminės kampanijos metu, D. Grybauskaitė viešai pareiškė savo nuomonę ir pasakė, už kurias partijas reikėtų balsuoti, o kurioms balso geriau neduoti. Po pirmojo rinkimų turo D. Grybauskaitė teigė, jog bus nepritarianti valdančiajai koalicijai, kurioje bus Darbo partija. Antrojo rinkimų turo metu prezidentė pasirodė išankstiniuose rinkimuose, taip parodydama visuomenei, jog nepritaria Darbo partijos pergalei ir, kad nevėlu dar eiti balsuoti ir ištaisyti susidariusią padėtį. Tokiu savo poelgiu prezidentė sulaukė įvairių diskusijų, esą tai labai neprofesionalu iš jos pusės. Ir galiausiai, pats didžiausias smūgis. Mūsų LR prezidentė ne iš molio drėbta. Paaiškėjus, kad Seime valdančiąją koaliciją sudarys ne kas kitas, o LSDP, Darbiečiai bei Tvarka ir Teisingumas, prezidentė nedelsiant ėmėsi veiksmų. Prezidentė kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų balsų panaikinimo ir aiškiai parodė savo poziciją dėl Darbo partijos nepriėmimo į Seimą. Deja, prezidentės užmojai ir svajonės valdančiojoje koalicijoje matyti konservatorius žlugo. Konstitucinis Teismas nusprendė, nepanaikinti rinkimų rezultatų ir daugumoje palikti Darbo partiją.

Pasibaigė Seimo rinkimai, paaiškėjo kas bus valdžioje ateinančius keturis metus, tad belieka tikėti, jog blogiau nei anksčiau nebus, tik geriau ir šviesiau.

 Parengė Ieva Meškauskaitė

Priešrinkiminiai debatai VDU

Spalio pradžioje Vytauto Didžiojo universitete vyko priešrinkiminiai Seimo debatai, kuriuos organizavo Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (PMDF) dėstytojai bei savanoriai. Spalio 4 dieną juose dalyvavo (fotografijoje iš kairės) politinė partija „Sąjunga TAIP“ – pirmininkas Artūras Zuokas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, kuriems atstovavo dabartinis Teisingumo ministas Remigijus Šimašius, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – Mantas Adomėnas ir Darbo partija – Rytis Šatkauskas. Debatų kuratorius Giedrius Česnakas.

Debatai prasidėjo kiekvienos politinės partijos pristatymu ir pagrindinių siekių išsakymu. Kiekvienam politikui buvo duota po dvi minutes, kurių ne visiems užteko… Taip pat Giedriui Česnakui paklausus klausimų nė vienas politinės partijos atstovas nesugebėdavo tiksliai ir argumentuotai atsakyti bei „tilpti“ į duotą laiką. Galbūt politikams reikėtų išmokti savo mintis dėstyti trumpai ir aiškiai, be jokių išsisukinėjimų bei išvedžiojimų? Bet šiandien ne apie tai.

Taigi, pradėkime kalbėti apie vizualinius elementus debatų metu. Vėliavėlės, lipdukai ar tiesiog dominuojančios spalvos garderobe turėtų mums padėti iššifruoti, kokiai partijai, kokioms pažiūroms atsovauja atėjęs žmogus. Šiuose priešrinkiminiuose debatuose to pasigedau: nei vienas politikas neturėjo jokio „skiriamojo ženklo“. Pavyzdžiui, Darbo partijai atstovaujantis R.Šatkauskas galėjo užsisegti mėlyną kaklaraištį, nes juk ši spalva dominuoja jo partijos reklaminiuose klipuose, plakatuose bei logotipe. Taip daro JAV prezidentas Barack‘as Obama (su mėlynu kaklaraiščiu, kuris simbolizuoja demokratus) bei Mitt‘as Roomney (su raudonu – respublikonus) rengiamuose debatuose prieš JAV prezidento rinkimus. Ženkliukas švarko atlape – nebūtų pamaišęs nei vienam dalyvavusiam politikui.

Pirmasis prisistatinėjo Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų atstovas Mantas Adomėnas. Jis savo partijos programą pristatė įdomiu žodžių junginiu: „koncervatyvios modernizacijos“, bei paminėjo 3 dalykus: energetiką (jie pasisako už AE statybą), ekonominę krizę (jau suvaldyta) ir eksporto didinimą. Taip pat per visą debatų laiką norėjo įrodyti ar parodyti (kalbėjo nerišliai ir su ilgomis pauzėmis), kad dabartinė valdžia yra gera ir ja reikia pasitikėti. Tačiau, kaip galima pasitikėti žmogumi ar partija, kuriai jis atstovauja, kai paklaustas ne savo srities klausimo, jis tiesiog išsisuka pasakydamas: „<…>nenoriu komentuoti, ko nežinau“. Ką jau ką M.Adomėnas supranta ir moka, tai pašiepti savo oponentus: R.Šatkauską, dėl minimalios algos didinimo, replikuodamas Viktoro Uspashiko valdomose įmonėse esantį minimalų atlyginimą; A.Zuoką vienmandatinės apygardos (Vilniaus Senamiesčio) rinkimuose pralaimėjimą jam. Taigi, šiuose debatuose M.Adomėnas nepasirodė labai profesionalus bei keliantis pasitikėjimą rinkėjams. Jis tik pašiepdavo savo oponentus, o apie savo partiją nelabai ką galėjo pasakyti.

Darbo partiją pristatinėdamas Rytis Šatkauskas atrodė profesionaliau bei tvirčiau nei M.Adomėnas. Nors debatų pradžioje buvo šiek tiek nedrąsus, tačiau jiems įpusėjus, norėjo pasisakyti kiekviena paminėta tema ir įrodyti, kad jų partijos pagrindinis tikslas yra gerinti paprasto žmogaus gyvenimą. Dabartinį Lietuvos žmonių gyvenimą palygindamas su vergove žadėjo pakelti minimalų atlygį iki 1509lt. Patikino, kad jie nesimėto pažadais, o kiekvienas programos punktas yra „7 kartus pamatuotas“ ir tik tada įrašomas. Taip pat priminė, kad anksčiau buvę valdžioje, minimalų atlygį pakėlė nuo 400 iki 800lt. Taigi, suprask taip: kodėl mes to negalime pakartoti? Kalbėdamas daug gestikuliavo, taigi jautėsi užtikrintas ir žinantis apie ką kalba ir kaip tai padaryti (žinoma niekam neatskleidė tų metodų). Rytis Šapkauskas atrodė rimčiausias iš visų, o noras įrodyti, kad jais verta pasitikėti buvo ruškiai pastebimas.

„Sąjungą Taip“ pristatinėdamas jos lyderis Artūras Zuokas, mano manymu, komunikavo geriausiai. Atrodė rimtas, nors ir pajuokaudavo, pasitempęs bei profesionalus. Kartais atrodydavo, kad jis net nesiklauso savo oponentų, nes visą laiką „žaidė“ su savo plančetiniu kompiuteriu, tačiau netikėtai įsiterpdavo ir pasakydavo savo nuomonę bei replikuodavo oponentų atsakymus. A.Zuokas taip pat kalbėjo apie minimalaus atlyginimo kėlimą (žadėjo net 1000 eurų), atominę elektrinę (pasisakė prieš) ir žadėjo Seimo atgimimą (sumažinti Seimo narių skaičių, ilginti kadenciją ir pan). Vienintelis iš dalyvavusių net kelis kartus kartojo savo partijos numerį sąraše ir pabrėže, kad jie yra „geriausi tarp blogiausių“. Kadangi debatai vyko universitete, paminėjo jaunimą (pagrindinė auditorijos, žiūrinčios debatus, grupė) ir jo problemą su nuosavu būstu. Taigi, A.Zuokas atrodė labiausiai pasiruošęs: kalbėjo rišliai, pasitikėdamas savimi bei daug gestikuliavo rankomis.

Lietuvos respublikos liberalų sąjūdžio atstovas Remigijus Šimašius atrodė ramus ir malonus (dažnai šypsojosi, nelaidė bereikalingų replikų savo oponentams) žmogus. Tačiau kaip politiku asmeniškai aš juo nusivyliau. Mano manymu, politikas turi būti ryški asmenybė, o ne pilka pelytė, koks pasirodė Teisingumo ministras. Šio atstovo retorika nelabai skyrėsi nuo kitų politikų: pagrindinės paminėtos temos liko tos pačios (minimalus atlygis, naujos darbo vietos, ekonominė krizė), pažadų dalinimas, bet jų įvykdymo planas liko neatskleistas. Vienintelė frazė, kuri įsiminė, pasakyta iš R.Šimašiaus lūpų buvo: „atlyginimas ne mokamas, o uždirbamas“. Taip jis replikavo kolegas kalbančius apie minimalaus atlygio didinimą, nes jo atstovaujama partija „myli žmones, kurie dirba“. Šiaip R.Šimašius nebuvo labai įsimenantis debatų dalyvis, tačiau jo skleidžiama žinutė rinkėjams buvo gana ryški: „mes padėsime jums gyventi geriau“.

Apibendrinant debatus galima teigti, kad visi jų dalyviai kalbėjo apie temas, kurios šiuo metu valstybėje yra aktualiausios (minimalus atlygis, naujos darbo vietos bei atominės eletrinės statyba), tačiau nei vienas nepasakė, ką darys, kad garsiausi pažadai virstų tikrove. Taigi, vykę Seimo rinkimai parodė, ko Lietuvos žmonėms reikia. Ne pilkų pelyčių (Remigijus Šimašius), ne daug replikuojančių, bet nieko nepasakančių (Mantas Adomėnas), ne puikių oratorių (Artūras Zuokas), o žmogaus, kuris atrodo pasitinktis ir žinantis, ką kalba ir kaip tai pasiekti (Rytis Šatkauskas). Tik laikas parodys, ar tauta pasirinko teisingai.

Parengė Ugnė Veličkaitė

Priešrinkiminiai debatai Vytauto Didžiojo universitete

Pirmasis rinkimų turas praėjo ir sukėlė didžiulę skandalų audra. Vieni reiškia nepasitenkinimą rinkimų rezultatais, kiti – džiaugsmą, o dar treti nereiškia jokių emocijų šiuo klausimu. Tačiau palikime skandalus nuošalyje ir prisiminkime kaip viskas vyko savaitę  iki rinkimų.

Kauno Vytauto Didžiojo universitete spalio 4 dieną vyko antrieji priešrinkiminiai debatai (pirmieji vyko spalio 2 d.), kuriuos organizavo Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojai ir savanoriai. Šiuose debatuose dalyvauti buvo pakviestos 4 partijos ir jų atstovai:

•  Lietuvos respublikos liberalų sąjūdis ( Remigijus Šimašius);

•  Darbo partija ( Rytis Šatkauskas);

•  Tėvynės sąjunga- Lietuvos krikščionys demokratai  (Mantas Adomėnas);

•  politinė partija „Sąjunga Taip“ ( Artūras Zuokas).

Debatai prasidėjo nuo kiekvienos partijos pristatymo, kuriam buvo skirtos 2 minutės laiko. Atstovai per šį laiką, turėję pristatyti savo partijos programą bei tikslus, ganėtinai neblogai  susidorojo su šia užduotimi.  Tačiau vienas įdomus momentas, gal netgi būtų galima sakyti netikėtas momentas, prisistatymų metu nei viena partija neturėjo jokios atributikos: nei vėliavėlių, nei ženklelių. Kitaip sakant, jeigu žmogus nepažinotų šių politikų ir nežinotų kokiai partijai jie priklauso, jis negalėtų jų identifikuoti ir priskirti konkrečiai politinei jėgai.

Tačiau labiausiai norėtųsi aptarti kaip partijų atstovams sekėsi atsakinėti į jiems pateiktus klausimus įvairiomis temomis bei kokį įvaizdį jie formavo apie save bei savo atstovaujamą partiją debatų metu.

Lietuvos respublikos liberalų sąjūdis.

vdu. lt nuotrauka

Remigijus Šimašius  šių debatų metu buvo ganėtinai pilkas personažas. Gal tai dėl to, jog jis apskritai yra ramus žmogus, o gal tiesiog aktyvesni kolegos jį užgožė.  Teisingumo ministras nors ir teigė, jog „nieko tuščiai žadėti nenori“ kalbėjo apie  naujų darbo vietų kūrimą, šeimų palaikymą ir leido suprasti, jog visi debatų oponentų išsakyti pažadai yra laužti iš piršto ir tik LR liberalų sąjūdžio atlikti/ ketinami atlikti veiksmai yra veiksmingi. Neišvengė R. Šimašius ir su savo vadovaujama ministerija susijusio klausimo apie Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą teismų sistema į kurį atsakinėti jis (visiškai be reikalo) pradėjo nuo pajuokavimo. Šiandien teismų sistemos ir teisėtvarkos apskritai klausimas Lietuvoje yra itin opus ir daryti iš to anekdotą nėra labai profesionalu.

Toliau ponas Šimašius pasakojo apie tai, kas būtų jeigu būtų: kai kalba pakrypo minimalios algos kėlimo ir darbo santykių liberalizavimo tema, R. Šimašius teigė, jog ši vyriausybė neliberalizavo darbo santykių ir tai galėjo būti padaryta jei į praeitą Seimo kadenciją būtų išrinkta jo atstovaujama partija. Kitaip tariant, teisingumo ministras kalba su užuomina į tai, jog jeigu rinkėjai išrinks jo partiją tai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojų taps liberalesni. Taip pat iš LR liberalų sąjūdžio buvo galima išgirsti pažadus/ siūlymus mažinti ministerijų skaičių ir laisvinti ekonomiką, kad Lietuvos piliečiai turėtų galimybę užsidirbti, nes pasak R. Šimašiaus, atlyginimas ne mokamas, o uždirbamas.

Remigijaus Šimašiaus kalba neskambėjo labai tvirtai ir tam įtakos turėjo tai, jog atsakinėdamas į rimtus klausimus jis dažniausiai šypsojosi ir tai nesudarė rimto politiko ir verto būti kandidatu i Seimo narius įvaizdžio.

Darbo partija.

vdu. lt nuotrauka

Šios partijos atstovas – Rytis Šatkauskas- buvo žymiai aktyvesnis nei R. Šimašius, ypač, kalbant apie minimalią algą. Siųsdamas savo komunikacinę žinutę auditorijai naudojosi ir liaudies išmintimi „<…> 7 kartus pamatavę tik tada kirpsime“, kitaip tariant prieš priimdama bet kokį sprendimą, jų partiją prieš tai viską gerai apgalvos.  Apskritai Rytis Šatkauskas apie savo partiją ( ir be abejo save patį) bandė sudaryti įspūdį, jog tik jų partija pasirūpins žmonėmis geriausiai, juk ne veltui jų prioritetas- Žmogus.

Na, o dabar apie pažadus: pagrindinis ir labiausiai išreklamuotas bei aptarinėjamas „ Darbo partijos“ programos punktas – 1509 Lt minimali  mėnesinė alga. Ponas Šatkauskas pabrėžė, jog įmanoma padidinti minimalią algą iki tokios sumos, o jeigu kas nors  niekaip negalėjo tuo patikėti, jis priminė kaip praeitą kartą buvusi vyriausybėje, Darbo partija minimalią algą nuo 400 lt padidino iki 800 Lt. Taigi, nepaisant Manto Adomėno kritikos šiuo klausimu , Darbo partija yra įsitikinusi savo teisumu.

Apskritai, buvo labai įdomu stebėti kaip R. Šatkauskas atsakinėjo į klausimus. Iš pradžių jis gana droviai  ir ramiai atsakinėjo į klausimus, tačiau įsibėgėjus debatams jis tapo drąsesnis, emocionalesnis, pradėjo gestikuliuoti rankomis. Atsakinėjo į pateiktus klausimus išsamiai, rėmėsi statistiniais duomenimis, pateikė įvairių pavyzdžių. Nuolat kartojo frazes „mes“, „mūsų partija“, tokiu būdu leido suprasti, jog jų partija yra labai vieninga ir visus svarbius klausimus sprendžia kartu.

Tėvynės sąjunga- Lietuvos krikščionys demokratai .

vdu.lt nuotrauka

Mantas Adomėnas, atstovaudamas savo partiją, sukūrė priekabaus žmogaus įvaizdį. Jis nuolat pašiepdavo arba sarkastiškai pakomentuodavo kitų savo kolegų išsakytas mintis bei argumentus, pavyzdžiui, R. Šatkauskui kalbant apie minimalią algą, M. Adomėnas jo paklausė kaip gi taip yra, jog Darbo partija žada 1509 Lt minimalią algą ,o pas patį V. Uspaskich įmonėje dirbantys žmonės negauna  net vidutinio atlyginimo. Kritikos strėlių nuo M. Adomėno gavo ir Artūras Zuokas „<…> Zuokas moka diagnozuoti problemas, bet nemoka jų gydyti“ . Bandė įtikinti auditoriją, jog dabartinis Seimas yra kokybiškas, tačiau jam tai nelabai pasisekė, kadangi visą jo pasirodymą  smarkiai pagadino jo bandymai sumenkinti kolegas.

M. Adomėno pasirodymas šiuose debatuose labiausiai išsiskyrė iš kitų partijų atstovų pasirodymų tuo, jog dažniausiai jo išsakyta nuomonė ir partijos vizija visiškai skyrėsi nuo jo oponentų. Taip pat labiausiai įsiminė jo frazė, jog jis nemėgsta kalbėti apie tai ko nesupranta, šiuo atveju  tai buvo debatų moderatoriui pateikus klausimą apie „Žalos be kaltės“ modelį.

Taigi, nors ponas Adomėnas ir kalbėjo ramiai, beveik negestikuliavo rankomis ir atrodo viskas turėjo skambėti įtikinamai, tačiau labai negerai kai atėjęs atstovauti savo partiją esi visiškai tam nepasirengęs.

„Sąjunga Taip“.

vdu. lt nuotrauka

Artūras Zuokas kaip ir visada atrodė ramus, savimi pasitikinti ir šaltakraujiškas. Kai kalbėdavo jo oponentai galima buvo pagalvoti, jog jis jų net nesiklauso, kadangi visą laiką buvo labai užsiėmęs su savo planšetiniu kompiuteriu. Bet jis viską girdėjo, nes reaguodavo į kitų kalbas labai greitai. O  Remigijus Šimašius netgi sulaukė komplimento, esą jis vienas geriausių šios vyriausybės ministrų.

Auditorijos simpatijas A. Zuokas bandė pelnyti agituodamas rinkėjus pasisakyti prieš atominės elektrinės statybą Lietuvoje, argumentuodamas tuo, jog dabartinis statybų projektas nėra tinkamas ir pridurdamas, jog jis nėra priešiškai nusiteikęs branduolinės energetikos atžvilgiu. Taip pat „Sąjunga Taip“ nepraleido pažadėti, jog išrinkus juos vidutinė alga visas 1000 eurų. Ne ką mažiau įdomus ir intriguojantis buvo Zuoko pasiūlymas mažinti Seimo narių skaičių iki 101 nario bei sudaryti sąlygas Seimo nariui kandidatuoti ne daugiau 2 kadencijų iš eilės, o kadencijos laiką pratęsti iki 5 metų.

Taigi, tenka pripažinti, jog Artūro Zuoko retorika buvo įspūdingiausia ( kalbėjo rišliai, be pauzių, užtikrintai, labai daug gestikuliavo rankomis), o bandymai palenkti auditoriją į savo pusę ryškiausi. Jo siunčiama žinutė apie save ir savo partiją turėjo įtikinti debatų stebėtojus, jog yra vieninteliai verti būti išrinkti į Seimą, kadangi niekas neturi tiek patirties kaip jie ir tik jie žino kaip išspręsti visas problemas.

 

Apibendrinant reikia pripažinti, jog debatai praėjo be jokių išsišokimų, be jokių aršių konfliktų ar pykčių. Partijų atstovai nepertraukinėjo vienas kito, o jei taip ir įvykdavo tai iš karto atsiprašydavo. Tokiu būdu jie suformavo apie įvaizdį, jog kai nori, jie gali bendrauti  civilizuotai. Apskritai derėtų pagirti šių debatų organizatorius už puikią galimybę pamatyti ir išgirsti politikos atstovus gyvai, kadangi tai sukuria visai kitokį požiūrį į juos pačius bei į politikos užkulisius.  Ir kaip jau šiandien matome, žmonės išreiškė savo nuomonę, kas yra vertas būti Seime ir kam labiausiai pasisekė juos įtikinti.

Parengė Skaistė Kalininaitė

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu